Maža Lietuvoje tėra meno reiškinių, kurie būtų taip triukšmingai pasitinkami, kaip anuomet „Keturių Vėjų“ pasirodymas. Šiaip dramblio miegu knarkią mūsų laikraščiai tuomet stebuklingai pabudo ir stojo į garbingą kovą, ginti „meną ir grožį“. Gynė redaktoriai, gynė bendradarbiai, gynė studentai ir profesoriai, gynė šiaip padori žmonės. Ir tegul kas plepa, jog Lietuoj menas nebranginamas. Jei Lietuvoj meno ir grožiu neperdaug džiaugiamasi, tai gal tik del to, jog šiem dalykam ne visumet toksai pavojus grasia, kaip anuomet „Keturiems Vėjams“ pūstelėjus.
Visi šie garbingi „meno ir grožio“ riteriai, nors šiek tiek pasenusiais ginklais apsikarstę, savo krūtinėm užstojo atsidūrusį staigiam pavojuj meną ir kiekvienas savo metodu atakavo užpuoliką.
Radikališkiausį, rodos, būdą sunaikinti priešininką anuo metu buvo suradęs „Laisvės“ redaktorius k u n. Š m u l k š t y s: išgaudyti visus „K.V.“ dalyvius ir rusišku išbandytu būdu „položit i viseč“. Jaunesniems tai padarė įspūdžio. Jauniausis pirmas visokeriopų gabumų, vos tik pradėtas jaukint prie „K.V.“ T y s l i a v a kruptelėjo ir nužergė tolin artimiausiu keliu į genialumą ir į stipendiją.
J.Tumas griebėsi kitokių priemonių. Išpradžių: „pamišėlių kliedėjimai“, „pusgalviai“, apeliavimas į sveiką protą — o paskui radęs Š e m e r i o krūtinėj granatą, o toj granatoj mintį — val ai girt tą žmogų — ir paviliojo. „Keturių Vėjų“ brolijos širdyse ilgai dar pasiliks šio padaryto jai nuostolio skauda. Ir bendrai, prašytumėm kanauninką daugiau mus nei urmu nei po vieną nebegirt. Nes žmonės silpnybių pilni, o kanauninkas girt moka. Gražu dabar, kai Šemerys lakštingala čiulbėti ėmė... Bendrai mes laikome tai pasikėsinimu netikusiomis priemonėmis.
„Lietuva“ ištisus trejus metus negalėjo nusiraminti ir veik kasdieną šiuo ar tuo būdu persergėdavo visuomenę prieš „K.V.“ pavojų.
Ano meto „Lietuvos“ įžymus publicistas G u s t a i n i s įžiūrėjo „K.V. pavojų ne tik „menui ir grožiui“ bet pačiai mūsų konstitucijos numatytai socialiai santvarkai. Šis jaunas meno ritierius ir mokslininkas pro padidinamuosius akinius įžiūrėjo „K.V.“ bolševizmo mikrobą ir reliatyvizmo dramblį.
Čia reikia pasakyti, jog po šio persergėjimo brolija padarė savo brolių širdyse tikslią reviziją ir labai nusiminė...
Už visus uoliau „meną ir grožį“ gina A. J a k š t a s, — pirmiau „Draugijoj“, paskui „Garny“, dabar „Židiny“.
Čia norėtųs kai kurios faktinės pataisos padaryti. A.Jakštas — visų „K.V.“ dalyvių geneologiją nori išvesti iš... Sruogos. Sruoga, sako, atnešęs iš Rusijos futurizmą, o „K.V.“ pasigriebę ir — važiuojam! Mes negalim nepripažinti, jog A.Jakštas kartais moka labai skaudžiai įgelti... Ir lig šiol niekas nėra taip skaudžiai „K.V.“ brolijos įžeidęs, kaip Jakštas, vadindamas tą simbolistinį raugalą, kurį Sruoga ir Rusijos atsivežė — futurizmu ir rišdamas jį artimiausion giminystėn su „K.V.“ brolija. Kitais reikalais mes su Jakštu beveik visur sutinkame ir pasižadam teikti jam visokeriopos pagalbos kovoje su dekadentizmu. Tik del Jakšto siūlomos antidotum prieš dekadentus mes kiek kitos nuomonės.
Jakštas kreipiasi į katalikišką Lietuvos visuomenę kviesdamas jungtis, sudėti pinigų ir surinktus visus eilėraščius iš „Ateities“, „Pavasario“ ir „Vaidelutės“ išleisti atskiru tomu maždaug, kaip kun. Ambrozaičio „Lobynas su notums“ ir dalyti jaunimui veltui, kaip „Ūkininkų Patarėją“. Mes kaipo jaunesni ir arčiau stovį prie jaunimo negalim nepaabejoti del šios priemonės racionalumo. Juk ir A.Jakštui, tur būt, ne paslaptis, kad jaunimas yra pastaruoju laiku griežtai nusistatęs jam kišamo šlamšto nebeskaityti. Geriausias prieš dekadentizmą vaistas, mūsų manymu, — tai „Keturi Vėjai“. Niekas taip nesprogdina supelėjusio, mistikos balon įklimpusio dekadentizmo, kaip sveikas, jaunas, pilnas ugnies žodis. Jei besprogdinant dekadentus nukentėtų šiek tiek ir „menas su grožiu“, tai turėdamas tiek garbingų riterių ir sanitarų, vėl galės su laiku pasitaisyti.
Dabar broliams komunistams... „Kibirkštis“ pagerbė „K.V.“ net penketu straipsnių ir smulkmenomis. Rašė ten M. B e r ž a s ir kiti medžiai... Visi šie augmenijos atstovai nieku nesiskiria savo galvojimo būdu nuo Lietuvos žmonių... Ypač praloto A.Jakšto meno principai veik visai supuola su komunistiniais. Jakštas turi dievą — Mickevičius Kapsukas turi nemažesnį. Jie abu baisiai tikinti žmonės. Jakštas turi savo parapijonis, K a p s u k a s turi savo. Ir jie abu savo parapijonims sako: mūsų dievas yra absoliutinė grožybė — ir kas ne jo šlovei — tai tas ne menas. Ne svarbu forma, — svarbu daugiau „minčių prakilniųjų“. Jakštas siūlo savo parapijonims surinkti pavasarininkų ir ateitininkų drukavojamą pilną „minčių“ šlamštą ir priešpastatyti tai „K.V.“. Kapsukas drukavoja „Kibirkšty“ savo pavasarininkų „mintingą“ šlamštą ir išveja du gabesnius, tikrai literatūros darbui pasiruošusius proletpoetus Ž a l i o n į ir A u š r o t ą.
Lietuvos jakštų čiulbėjimas įstabiai harmonuoja su komunistinių beržų ošimu. Lietuviškos davatkos, ar jos vadintų save komunistinėmis ar katalikiškomis, ar jos sėdėtų Kaune ar Maskvoj, — visur vienodos. Rožančius lig kelių ir kaušo jokiu kūju neprakalsi.
„K.V.“ brolija iš savo pusės patartų k i b i r k š t i n i n k a m s turint tokius gerus meno ideologus visai nebevirti lirikos, bet stačiai išrašinėti M a i r o n į, pakeičiant žodžius „tėvynė“ ir „dangus“ atatinkamais savais. Mes garantuojame, kad taip perdirbtas Maironis nebus nei kiek mažiau revoliucingas, kaip kibirkštininkų lirika.
Bendrai, v i s i e m s „meno ir grožio riteriams „K.V.“ brolija reiškia giliausios pagarbos už uolų savo pareigų ėjimą... Tikėdamiesi kad ir toliau jų uolumas nenuslūgs, mes pareiškiame savo priešininkams, jog kovos metu paimti iš jų pusės belaisviai — mūsiškių nebus užmušinėjami ir bendrai geras užlaikymas ir mandagus apsiėjimas; žuvę gi garbingoj kovoj, bus mūsiškių palaidoti su visomis meno riteriams atatinkamomis apeigomis.
„Ket. Vėjų“ Kūrija
_________________
Kalba autentiška
Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis