Alio! Gerb. radio klausytojai. Turiu garbės pirmas iš čia kalbėti apie meną.

       Radio atejo į mūsų gyvenimą ir stebuklingu būdu jį keičia. Radio nepaprastai griežtai puolė mūsų senojo gyvenimo formas. Daug kas, kas praeityje mums buvo būtinai reikalinga, radio atmes, panaikins. Radio daro kitoniška, šimtą kartų įdomesnį mūsų gyvenimą! Radio stebuklai vos užuomazgoje. Mūsų ateitis, mes tikim, pilna radio — nelauktų įdomybių. Radio grynai šio amžiaus padarinys. Radio nauja epocha žmonių gyvenime.

       Todel suprantama, kad „Keturi Vėjai“ — moderniųjų literatų grupė, pirmieji lietuvių menininkų tarpe kreipėmės prie radio, kad paskelbt savo mintis, kad parodyt jums tolimieji po visa, mūsų krašto vietas išsklaidyti klausytojai savo darbų linkmę. Jums, kurie vienu kartu įvairiose tolimose, vietose, girdit šiuos mano žodžius aš noriu trumpai pranešti apie naująjį meną.

       Pirmieji naujojo meno žingsniai buvo papakrikrišti futurizmu. Italijos menininkas Marinlėi garsiuoju savo naujos estetikos manifestu šiam judėjimui davė pradžią. Buvo paskelbtas karas klasikams — genijams kurie savo didybe pripildė Italijos orą, kurie savo majestotingumu slėgė gyvuosius. Vėliau gyvenanti, Marineti manifesto laikais galejo tik šildytis mirusiųjų genijų garbės spindulių atokaitoje, — juos sekti, juos pamegdžioti ir žinoma niekados jų milžiniškų aukštybių nepasiekti. Garbinga praeitis suteikusi tų genijų asmenyse savo epochos ryškiausius vaizdus slėgė šių dienų kurėjus. Taip, kaip dirbo ir kūrė anuomet, dabar negalima taip kurti — suprato Marineti. Ir visu jam charaktiringu griežtumu jis paskelbė obalsį: gyvenimas gyviesiems, bet ne mirusiems, nors jie būtų ir didi žmonės. Darykime meną attatinkantį šiems laikams. Kiekviena epocha turi palikti savo atspindį mene. Šiš šauksmas taip sutapo su visų kultūringųjų žmonių nusiteikimu, kad tuojau tapo garsus. Jį pasekė visų kraštų jaunėji menininkai. Visose pasaulio vietose, pradedant Japonija, Amerika, Europos kraštus, lygiai ir Lietuvoje rasit šio naujojo meno pasekėjų.

       Bet ar pasiliko futurizmas toks pat, koks buvo pradžioje. Ne, jis griežtai keitėsi, įvairiuose kraštuose, įvairiose sąlygose jis įgaudavo įvairių atspalvių. Taip, vokiečių naujojo meno šalininkai, vadinamieji ekspresionistai žymiai skyrias nuo savo drangų Prancūzijoje, Rusų foturistai visai atskirą sudaro grupę: jie pasiskelbė, norį tarnauti najam krašto šeimininkui — proletarijatui.

       Nors įvairiuos kraštuos naujojo meno uždaviniai ir įvairiai suprantami, bet lengvai galima surasti bruožus, kurie visu, naujojo meno šalininkus jungia į vieną šeimyną.

       Pirmas visų troškimas išreikšti šių dienų epochą, parodyt atatinkamom šiems laikams priemonėm, charakteringus dabarčiai bruožus. Žinoma gi, kad kiekvienas amžius turi savąją estetiką, kuri tik jam vienam pilnai suprantama. Kas vienam amžiui yra priimta — kitam, dažnai, atmetama. Tai turėdami galvoje, naujojo meno šalininkai pasiremdami šių dienų gyvenimu stengias pekeisti estetiką, kuri mene buvo lig šiol skolinta iš praeito amžiaus. Štai kodel juos kartais bara už estetikos neigimą; bet tai neteisinga. Jie tik mene pakatoja tai, kas yra pačiam gyvenime.

       Naujasis menas daro pastangų sukurti šių dienų stilių. Lig šiol vyravo praeitais amžiais sukurtas stylius. Visa statyba, pavyzdžiui, kvėpavo tik praeitų senai atgyventų amžių, barokais, gotika, renesansu. Tais laikais suprantami pagražinimai, portikai, kolonos dažniausia dabarčiai nebeatitinką. Ir štai ką gi mes matom. Žmonės, kurie neturėjo nieko bendra su „futuristai“, staiga pasinaudojo jų idėjom. Ar žinot, kad Prancūzijos pokarinės statybos žymioji dalis atliekama moderniame stiliuje. Stiliuje, kurį pasiūlė lig šiol pašiepiami futuristai. Patogumas, paprastumas, gyvenimo sąlygom tikslus pritaikymas, vengimas ne būtinai reikalingų pagražinimų — štai principai, kurie visus pavyliojo. Ir kitaip, pasakysiu, negalėjo būti.

       Poezijoje naujoji srovė ėjo tais pačiais takais. Stengės naujus žodžius, lig šiol nepoetiškus įvesti į poetinę apyvartą; nauji ne būtinai kaip aukščiau buvo, saldūs vaizdai, naujos temos. — Tai visa sparčiai suįdomino visuomenę.

       Jie svarbų žingsnį padaro nurodydami šį pamatinį dėsnį: kad naujas mintis, naujas idėjas galima išreikšti tik panaujintom priemonėm. Ir visur — poezijoje, muzikoje, tapyboje architektūroje — tai panaudota.

       Ypatingai svarbu, kad jie savo veikimą surišė su nauja augančia jėga su demokratija, su darbo žmonėmis. Dabar pasaulį valdyt atėjo naujos pajėgos. Griuvo ir baigia griūti carų ir karalių sostai. Darbo klasė stojo į kovą su maža žmonių saujelė, kuri turi paglemžus didelę dalį turtų. Praeity didponiai, turtuoliai, pagaliau miesčionys turėjo savąjį meną. Šie sluoksniai pagamino sau artimą meną. Demokratija, taip pat pagamins naują meną. Ir naujieji menininkai eina padėti šį meną kurti.

       Žinoma, kad darbo žmonių gyvenimas pilnas kovų. Ir štai matom, kad naujojo meno šalininkai atmetė pasivumą. Jo svarbi žymė — aktingumas.

       Bendroje visų naujojo meno šalininkų šeimoje matome ir lietuvius, kurie susibūrė į „Keturių Vėjų“ grupę. Mes jaučiamės tos milžiniškos šeimos nariais ir kartu su visais norime dirbti atskirų tautų sujungimo darbą. Juk naujųjų menininkų tarpe yra priimtas obalsis: pakanka skaldytis į atskiras grupeles, laikas jungtis į vieną pasaulinę šeimą. Štai kokie yra žymiausi naujojo meno bruožai. Tačiau nemanykit, kad naujajam menui galima nustatyt ligesniam laikui maršrūtą. Jis keitėsi, keičias ir, galbūt, ateity jis kitaip atrodys.

       Pabaigoje noriu visų Keturių Vėjų dalyvių vardu pareikšti džiaugsmą, kuris lydi šiuos pirmuosius mūsų žingsnius naujam veikime. Mes tikim, kad užuot spausdinus savo kūrinius, ateityje galėsime stačiai jums vienu metu visiems į jūsų tolimus namus pasiųsti savo gyvą žodį. Gal būt mūsų netrukus pasirodanti „Keturi Vėjai“ jau netolimoje ateityje nebereikalaus spaustuvės pagelbos.

       Šių dienų kultūra suteikė kitų tarpe ir šį stebūklą radio!

       Tad valio radio, valio gyvas visų girdimas žodis, kuris mus visus širdis — širdin sujungia.

       _________________
       Kalba autentiška
       Keturi vėjai Nr. 2. – Kaunas, 1926 m. gruodis