Ko snausti,
Jei vien tik sapnuojas pelėdos?!
Jei ir ausys piliečių
iš gėdos
jau pradeda rausti?!
Aš kviečiu
rankoves bent tris syk atriesti
ir blokšti,
nagai kurių riesti
susmego į juodžemio plokštį.
Kelnelkas aukštokai paraitę
skubėkim kulniuoti
per murziną klaną,
per tuščią giraitę —
rytai kur žaibuoti.
Dieve tu mano!
tuomet,
kada jaunystės Kristus išlįs per ragą
rėksnės Magdalenos paguosti,
krūtinė liks tuščias tik karstas,
o skruoste
senatvė kuomet
rūpestingai išars gilią vagą, —
vėlu bus surinkti išmėtytus varstus!

_________________
Kalba autentiška
Keturi vėjai Nr. 1. – Kaunas, 1924 m. sausis