Gauti krikšto vardas arba kokia pavardė dar nereiškia būti žmogum.

       Užsidėt kepurė, užsitempt kelinės su batais ir žmogiškai prašnekėt, tūkstantį kartų kartoti, kad tu   m a n a i   ir kažin ką išmanai, ir tas dar nereiškia būti žmogum.

       Būti žmogum – tai pakelti aukščiausias, koks tik yra, darbas ir, paėmus jį taip, sučiauptom lūpom ir suspausta širdimi, nebaimingai nešti, šviečiant ir šviečiantis painia likimo ir teismo naktim.

       O tai, kas turi būti, dar toli iki to, kas yra.

       Ir štai greta su žmogum žmoguje gi virba tvartas ir štai kodel, kur tik pažiūrėtum – gatvėse, teatre, susirinkimuose – visur kyšo šnipės.

       Priėsti ir atsirūgti virškinamu tepalu ir gulėt šnipę atkišus į saulę – kas gali būt pavydėtingesnio? – o aplink kriu, urč ir čiuk – kokia laimė!

       Ir tas reikia atsiminti žmogui ir kartą visadai pasakyt:

       arba tu žmogus, arbą tu kiaulė.

       Ir jei nori likti kiaule, – kiaulėk.

       O jei nori būt žmogum, sarmatykis savyje kiaulės ir nešk darbą.

       Švitėdamas, kaip šviesa, jis tau duos laimės, kuri nepasiektina kiaulei, ir atidarys kelią – už žmogaus, kur visa kas žmogiška yra taip pat keista, kaip žmogui keista visa kas kiauliška, kur nauja žemė, naujas dangus, kitoks likimas ir teismas.

       Kalba autentiška

       Keturių vėjų pranašas. - Kaunas, 1922 m. vasario 16 d.