1965 metų pirmakursių lituanistų būryje iš pradžių jos niekas nepastebėjo. Tarp mūsų buvo keletas pirmojo jaunųjų filologų konkurso nugalėtojų, buvo stojamųjų egzamino rašinį sueiliavęs Antanas Kalanavičius, kurio gūdžiu balsu skaitomų eilėraščių jau girdėjo bene visos mergaitės, o ji, kaimietė dzūkė Onutė, buvo tyli ir atrodė labai kukli. Bet jau į pirmą jos poezijos publikaciją, rodos, „Tarybiniame studente“, ir kolegos, ir dėstytojai atkreipė dėmesį. Tai buvo iššūkis! Jaunoji poetė skelbėsi esanti didesnė už M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalius, nes ji – žmogus. Truputis E. Mieželaičio? Gal, bet kiti eilėraščiai nepanašūs. Atsirado po S. Gedos „Pėdų“ madingų pagoniškų įvaizdžių, poetinis jos balsas stiprėjo, daugėjo dramatizmo. Nebloga studentė Ona Baliukonytė gerai mokėjo išraiškingai tylėti ir klausytis. Godžiai sėmėsi žinių, įspūdžių, įvairiausios patirties.
Savitas jos poetinis balsas buvo įvertintas dar Universitete, kai dalyvaudavome poezijos vakaruose, gausėjo publikacijų spaudoje. Nepaisant jos drąsaus ir demonstratyvaus pasitraukimo iš komjaunimo, dėstytojai pasistengė, kad po studijų ji išvengtų „tremties“ į kokią provincijos mokyklą. Nuo penkto kurso ji jau dirbo „Moksleivio“ redakcijoje. 1971 m. išleista pirmoji eilėraščių knygelė „Laukinės vaivorykštės“, atskirai, ne aplanke su mumis, kitais debiutantais, ir kitaip apipavidalinta. Autorės vardas – Onė. Ji buvo pastebėta ir pagirta kritikos, pamėgta skaitytojų.
Keistokai klostėsi mudviejų savotiška „dvasinė seserystė“. Netgi truputį konkuravome, bet tik pradžioje, nes ji greitai kilo į poetinį Olimpą, o aš išvykau studijuoti armėnų kalbos, porą metų buvau dingusi iš Lietuvos ir beveik nerašiau... Grįžusi aptikau ją gerokai pasikeitusią. Buvo įsitraukusi į bohemą, įsijautusi į savo – Kūrėjos – išskir-tinumą. Kai bandžiau ją „atvesti į protą“, išdidžiai pareiškė: „Menininkui viskas galima...“ Antrame rinkinyje „Viltis“ (1976) ir vėliau „Iš kelio dulkių“ (1982) – didžiulė emocinė įtampa, pabrėžtinis kalbėjimas aukštu tonu, akcentuotas moteriškumas.
Nepasisekusi santuoka, dukters gimimas gerokai pakeitė ir mąstyseną, ir poetiką. Rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“ (1986), skirtas abiem jos Benignoms – mamai ir dukrelei, bene šviesiausias. Nors ir čia daug dramatizmo, skausmingai išgyvenami nusivylimai, bet autorė ieško ir atranda paprasto žemiško grožio – „moterys su ridikėlių puokštėm“...
Saugus užutėkis Onei buvo „Moksleivio“ redakcija, kur, paūgėjusi nuo korektorės iki literatūros skyriaus vedėjos, ji dirbo sau tinkamą darbą – auklėjo, globojo būsimuosius literatus, parodydama subtilų taktą ir pedagoginę nuovoką, puikiai atskirdama „deimančiukus“, kurių ne vienas vėliau ryškiai sublizgėjo. Ji rašė ne tik eilėraščius. Pasirodė kūrybinę ir visuomeninę poziciją atspindinti knyga „Kelionės fragmentai“ (1987), čia ji sudėjo savo esė, kuriose kai kas stropiai skaičiavo, kiek sykių pavartoti tokie tarybiniam žmogui netinkami žodžiai kaip „siela“...
Vėliau įvyko didysis mūsų visų gyvenimo lūžis. Atgimimas ir aplaistyta krauju Nepriklausomybė sukrėtė visą Lietuvą, žinoma, ir jautrią poetę. Naujai gauta ir pasveikinta Laisvė išvadavo nuo cenzūros, bet bloškė į sunkią kovą su vis sunkėjančia buitimi. Nepraktiška, iki tol galėjusi skirti didumą savo laiko kūrybai ir dvasiniam tobulėjimui (skaitymui, parodų ir koncertų bei spektaklių lankymui), nes darbas mėnraštyje ne per daug vargino, o buityje didelė pagalba jai buvo Mama, Onė susidūrė su nelengva būtinybe užsidirbti sau ir dukrai bei senai motinai vis brangstančios duonos kasdieninės... Kitos darbovietės jau savaitraščiuose („Dialogas“, 1992–1995, „Dienovidis“ 1998–2000). Sau laiko lieka kur kas mažiau, ir uždarbio nelabai pakanka, tenka dar ieškotis papildomų darbų, – recenzijų, vertimų (daugiausia iš prancūzų kalbos, sau vis labiau artimos ezoterikos raštų).
Didelis smūgis ištiko per naivumą ir neapdairumą netekus nuosavos pastogės, dar prisidėjo sunki liga, atėmusi tris kairės rankos pirštus... Bet dešinė nepaliovė rašyti. Ne, ji nebėgo nuo realybės – kovojo su ja. Parašė nemažai visuomeniškai aktyvių tekstų, o poezijoje – drastiškų realybės vaizdų ir net piktos satyros. Kūryboje vis daugiau įtampos, dramatizmo („Vaduok“, 1992; „Bokštai“, 1996). Didžiuliai vaizdų kontrastai, šviesiausio tyrumo sugretinimas su juodžiausio nuopuolio purvu kartais net šiurpina, ypač rinkiniuose „Elgetaujanti saulė“ (1998) ir „Neregio sodai“ (2001).
Buvusi kaimietė tapo dvasios aristokrate, išsiugdžiusi puikų skonį, ji visur ieškojo tobulybės ir grožio. Dvasiniai ieškojimai, sekant Oskaru Milašiumi ir kitais mistikais, ją vedė vis toliau į metafizinį pasaulį. Gilinantis į ezoteriką (teosofijos, antroposofijos, indų ir budistų religiniai tekstai, senovės Egipto Mirusiųjų knyga, gnostikai ir Viduramžių alchemikai), poezijoje vis gausėjo metafizinio pasaulio įvaizdžių.
Daug mūsų poetų ir rašytojų bandė žvelgti į Anapusinį pasaulį, bet ji ten skverbėsi ypač atkakliai. Bandžiau jai sakyti, kad pavojinga ten brautis. Bet argi ji kada ko nors klausė... Ko gero, niekas iki jos nesiėmė šitaip drąsiai balansuoti ties kraštutinumų riba. Metafizinis pasaulis jai buvo tikras, neabejotinas. Iš to – nuolatinis veržimasis pakilti į dvasines aukštumas arba nupulti taip žemai, kad Aukštosioms sferoms nebūtų įmanoma jos nepastebėti. Išdidumas, peržengiantis žmogiškosioms būtybėms leistinas ribas, priartėjantis prie liuciferiškos puikybės, o paskui, susivokus, kuo tai gresia, – bandymas nusižeminti iki paties niekingiausio, žemiausio būvio. Kūryba – jos gyvenimas, poetinė realybė jai tikresnė už kūno pojūčiais fiksuojamąją. Ji ne kartą pasakojo patirianti patamsio gaivalų atakas ir reginti nepaprasto grožio vaizdinius.
Poezijos nepakako – atsirado keisti paveikslai, kur angelai, krikščionybės ir senovės Egipto religiniai simboliai greta. Ligos sužeista ieškojo paguodos krikščionybėje. Čia daug padėjo šviesios atminties kun. Kazimieras Vasiliauskas. Jam gražiai atsidėkojo, skaitydama, redaguodama, derindama ir dėliodama į storiausią knygą gausybę jam skirtų tekstų ir sudarydama jo laiškų rinkinį.
Visai nutolti nuo realybės ji sau neleido. Atramos ieškodavo gamtoje, ypač savo mylimoje Nidoje, ištikimiausios draugės Angelės tėviškėje Aukštaitijoje. Gimtiesiems Kančėnams, kur jau seniai nebebuvo jos tėvų namų, bet į nukirstą liepą jos vaizduotėje vis dar atskrisdavo protėvių dvasios, ji dovanojo didelę šventę. Įsteigė ten savotišką Poezijos pavasario filialą, pakviesdama į kuklią pradinukę mokyklėlę pačių garsiausių poetų. Dešimt metų tai buvo, pasak tenykštės mokytojos, tikrieji Kančėnų „atlaidai“, kur susirinkdavo ne tik to kaimo dideli ir maži gyventojai, bet atkakdavo klausytojų iš Alytaus, Varėnos ir dar toliau...
Vis labiau sirgdama, dar išleido kelias knygas, pelnė įvairių premijų, pagaliau – ir Nacionalinę. Parašė Gilandos slapyvarde keistą, lyg vaikams skirtą, bet nelabai vaikišką pasaką apie Kopų Karalienę, propaguojančią žemės ir dvasios ekologiją. Rašė, kol pajėgė. Vis blogėjant regėjimui ir atminčiai, gaudė slystančius, pabėgančius reikalingiausius žodžius, dar troško rašyti...
Sunkus, skausmingas, ilgas plėšimasis iš kūno – vis menkesnio, trapesnio – jau baigėsi. Nebekamuos nei kūno negalės, nei dvasios kančios toje „pilkų pilkiausioje sielų šeškinės pilkumoje“ ir „ankštų ankščiausioje kūnų šeškinės ankštumoje“. Iki šešiasdešimtmečio dar buvo likę keli mėnesiai.
Ją gražiai išlydėjo visi mylėjusieji draugai ir artimieji. Pašarvota atrodė griežta, net rūstoka, panaši į vienuolę (kadaise sakė norėjusi ja būti). Poezijos ekstremalė, dvasios aristokratė, kovotoja su bjaurastimi, apdovanota Gedimino ordinu, nors jai būtų gal geriau tikęs Riterio ar Komandoro kryžius. Meldėmės už ją Katedros karališkojoje Šventojo Kazimiero koplyčioje, skambant giesmėms ir gražiai vargonų muzikai. Dabar jos atminimui nešim gėles, degiosim žvakes Antakalnio Menininkų kalnelyje, kur tiek daug jos pažįstamų... O kai norėsim išgirsti jos balsą – pakaks atsiversti kurią nors iš jos knygų arba visą jos kūrybos ir dvasios gyvenimą sukaupusią rinktinę „Akmuva“...
Tu veržeisi į tobulybę ir šviesą, jau pirmojoje knygoje gyvas troškimas – pavirsti šviesa. Tebūna Šviesa su Tavim, Onule...