tekstai.lt

Simon Carmiggelt. BAISUS AUKŠTIS (1968)


       Dulksna nuginė mane rytą užeigon. Tai tikra smuklė, tačiau šeimininkas rytinėmis valandomis duoda kavos, tegu tiktai nuolatiniams lankytojams, trokštantiems atgauti jėgas ir įprastoje aplinkoje dar valandžiukę pasėdėti prieš pradedant vargą krimsti. Įsitaisiau prie krosnies ir paprašiau šeimininką įpilti puodelį. Maniau, kad esu vienintelis svečias. Bet paaiškėjo, kad klydau, nes po kelių minučių kažkoks vyriškis išėjo iš tualeto, netvirtais žingsniais perkirto smuklę ir taip pat atsisėdo prie krosnies.

       – Duokit man dar konjakėlio, – paprašė.

       Jis dirstelėjo į laikrodį, bet šis jau daug metų stovi.

       – Kiekgi dabar valandų? – paklausė.

       – Vienuolika, – atsakiau.

       – Vienuolika... – pakartojo jis. – O čia jau trečia taurelė. Bjauriai prasideda diena.

       Akivaizdžiai šlykštėdamasis, jis siurbtelėjo iš šeimininko atneštos taurelės ir taip nurijo gurkšnį, lyg ten būtų buvusi sieros rūgštis. Aiškiai matei, kad jis ne iš tų, kurie įpratę gerti rytais. Žmonės, pradedą pusryčius alkoholiu, beje, ne taip ir atrodo. Tam sveikam, guviam, žilam, skoningai apsirengusiam ponuliui apskritai ne vieta buvo šioje mažutėje smuklėje, kur lankėsi net gana įtartina publika.

       – Gal ir jūs išgersit? – paklausė jis.

       – Ne, aš dar luktelsiu... – atsakiau. – Vienuolika valandų...

       – Ak, man toks laikas, žinoma, irgi per ankstyvas, – tarė jis. – Iš teisybės, aš retai kada geriu. Per šventes ar kur nors su geru bičiuliu sėdėdamas – kitas dalykas. Savaičių savaites nė gurkšnio burnon nepaimu. Bet šiandien...

       Jis sielvartingai papurtė galvą.

       – Gyvenimas toks keistas, – pasakė, bejėgiškai žvelgdamas į mane. – Jau tariesi gerai apie jį nusimanąs, bet staiga ima ir atsitinka toks dalykas, kad viskas apvirsta aukštyn kojom. Štai man šešiasdešimt vieneri. Trisdešimt metų nugyvenau su miela, puikia moterim. Ji man padovanojo tris sūnus, ir visi trys šiandien jau tvirtai stovi ant kojų. Turim šešis gražučius anūkus. Nieko man netrūksta, turiu nuosavą krautuvę. Gyvenam drauge gražiam, moderniam bute. Septintam aukšte. Su visais patogumais. Puikus vaizdas pro langus. Jokių finansinių rūpesčių. Sveikata negalim skųstis. Sakytum, laimingi žmonės, ar ne?

       Jis siurbtelėjo gurkšnį.

       – Visados buvau ir dabar tebesu aktyvus ir veiklus, – kalbėjo toliau. – Turiu krautuvę. Bet esu dar ir kelių klubų ir draugijų valdybos narys. Man tas patinka. Esu vis užsiėmęs. Žinoma, vakarais dažnai nebūnu namie, sėdžiu susirinkimuos, ir taip toliau, bet žmona turi puikų televizorių, daug skaito, mėgsta rankdarbius. Siuvinėja, ir taip toliau. Be to... juk trys dešimtys metų. Per tą laiką kada nors jau apie viską esi išsikalbėjęs, ar ne? Juk tai natūralu. Ir šeimos santarvė dėl to visai nebūtinai turi griūti?

       Jis vėl papurtė galvą.

       – Bet gyvenimas toks keistas, – tarė. – Tariesi jau šį tą apie jį nusimanąs. Šįryt kaip visada pusę devynių susiruošiau eiti. Dar užsukau į miegamąjį. Ten žmona bestovinti prie atviro lango. Atsistoju šalia. Pažvelgiu žemyn. Sakau: „Baisus aukštis, ar ne?“ Septintas aukštas. O ji linkteli ir sako: „Taigi. Štai stovėjau čia, o paskui pagalvojau: žengčiau žingsnelį ir nuo visko išsivaduočiau“. Lyg perkūnas iš giedro dangaus – še tau. Buvau tiesiog lyg apkvaitęs. Ir net pamaniau, kad ji kuo rimčiausiai šneka. Staiga nusijuokė ir pasakė: „Nesirūpink, aš tik pajuokavau. Eik sau ramiai į krautuvę“. O paskui pabučiavo mane į skruostą ir uždarė langą. Išėjau. Bet ne krautuvėn. Užsukau čia ir pradėjau gerti konjaką. Mat negaliu suprasti. Po trisdešimties metų. Ar jūs galit suprasti?

       – Ne, – atsakiau.

       Valandėlę buvo tylu. Tada jis paklausė:

       – O gal išgertumėt taurelę?

       – Išgersiu, – tariau.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Je blijft lachen“, 1968