tekstai.lt


Simon Carmiggelt. HIPIŠKA DIENA (1968)


       Neseniai nuėjau vieną popietę į Vondelio parką ir užtikau ten grupelę hipių, iš kurių kažkoks ponas, vis dar nepajudinamai tikįs velioniu Lu (1), mėgino išvilioti šito migloto tikėjimo išpažinimą. Jie nepasidavė. Pastovėjau valandžiukę šalia, bet ponas vis nesiliovė kalbėjęs apie Lu; ir aš leidausi tolyn. Vos pasukęs už kampo, išgirdau, kad kažkas šaukia mane vardu. Neatsigręžiau. Kažkokia mergina pasivijo mane sparčiais žingsniais, dirstelėjo man į veidą tokiu žvilgsniu, lyg rinktųsi tinkamus apmušalus, ir sušuko:

       – Čia ne jis.

       Tada ji nustriksėjo atgal prie grupės.

       Man tai pasirodė tikrai hipiška žinia, ūmai suteikusi popietei kur kas smagesnių spalvų. Kai šit jau keturiasdešimt penkerius metus kasryt nubundi su ilgainiui tikrai įgrisusią mintimi, kad čia esi tu, nepaprastai malonu iš objektyvaus prašalaičio išgirsti, kad čia, iš teisybės, visai ne tu. Pasijutau atitrūkęs pats nuo savęs, ir leidausi į miestą kaip kitas, man dar nepažįstamas žmogus, kurio gyvenimo įpročius turėsiu ištyrinėti.

       Nagi pažiūrėsim, ką jis darys, pamaniau sau.

       Ir ėmiau susidomėjęs stebėti, kaip jis žingsniuoja Leidsės aikštės link ir sėdasi ant suoliuko, kur ir aš mėgstu sėdėti. Prisiartino policininkas, nužvelgė jį ledinėmis akimis, tačiau suimti nesuėmė.

       Vadinasi, jis neieškomas, pamaniau. Bet, ko gero, iš tų, kuriuos laikraščiai vadina „gerais policijos pažįstamais“.

       Staiga jis pakilo, pasuko tiesiai į kavinę, kurios aš vengiu kaip maro, ir užsisakė advokato su plakta grietinėle, šleikštaus poniučių gardėsio, nuo kurio per gimtadienius mano tėvų namai akimirksniu ištuštėdavo. Kol jis šaukšteliu kabino tą birzgalą, aš pagalvojau; liūdnai baigsis. Jeigu likusią gyvenimo dalį vien todėl, kad jam tas skanu, turėsiu tik advokatą plempti, verčiau įsirašysiu į abstinentų draugiją.

       Ačiū Dievui, jis nepaprašė pakartoti.

       Užtat nuėjo į tualetą nusiplauti rankų ir ilgai įdėmiai žiūrėjo į veidrodį.

       Aš tikrai gerokai į jį panašus, pamaniau.

       Tačiau, jam einant iš kavinės, kelneris tarė:

       – Ligi rytojaus, ponas Vronshopai.

       Mane jau pradėjo imti šioks toks nerimas. Iš pradžių advokatas, o dabar štai – ponas Vronshopas. Dar žiūrėk, paaiškės, kad mano žmona – tikra baidyklė ir kad aš prekiauju moteriškais korsetais. Visko gali būti.

       Grįšiu pas hipius ir pasakysiu, kad čia esu aš, nusprendžiau.

       Bet jis nepanoro.

       Jis užėjo į krautuvę ir nusipirko patį bjauriausią kaklaraištį, kokį tik man yra tekę matyti. Aštuoni guldenai septyniasdešimt penki centai vėjais, bet aš mačiau, kad jis turi net gana daug pinigų, kur kas daugiau už mane, ir man tas patiko. Nusipirkęs kaklaraištį, jis suvalgė Kotjės restoranėlyje sumuštinuką su krabais, kurių aš visai nevertinu. Paskui vėl užsuko į kavinę, kur aš niekad nesilankau, ir – tik pamanykit!– vėl advokatas.

       Man jau veikiau norėjosi ne juoktis, bet vemti.

       Labai susirūpinęs žiūrėjau, kaip jis eina Kanalo pylimo gatve. Iš lėto, bet nedvejodamas žengė jis į mano namus ir pasikėlė liftu į trečią aukštą.

       Mano durys.

       Ant jų užrašyta: J. Vronshopas.

       Jis įkišo raktą į skylę. Aš net užsimerkiau ir ėmiau melsti velionį Lu: „Padaryk, kad ji nebūtų per daug bjauri. Tau bepiga buvo kalbėti, o aš teturiu vieną“. Jis įėjo į kambarį, ir ten aš su nepaprastu palengvėjimu išvydau savo paties žmoną.

       – Įpilk man kuo greičiau taurelę vyšninės, – sušukau. – Turiu kaip nors užmušti tą šlykštų advokato skonį.

       – Advokato? – apstulbo ji.

       – Ak, – atsakiau. – Tokia jau hipiška diena buvo.


       1 Lu – vienu metu Nyderlanduose išgarsėjęs sektos kūrėjas, „šventasis“, tarp kitų dalykų propagavęs ir daugpatystę.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Je blijft lachen“, 1968