Kai Amstelio stotyje įlipau į traukinį, jame buvo labai tvanku, o vagonai – pilnut pilnutėliai, tačiau, ilgokai ieškojęs, radau vieną kupė, kurioje sėdėjo tik penketas žmonių. Šeštoje vietoje gulėjo skrybėlė, o šalia buvo įsitaisęs prakaitu srūvantis seneliukas.

       – Ar šita vieta dar laisva? – paklausiau jį.

       Jis atsiduso, atsistojo ir pasidėjo skrybėlę į bagažo tinklą viršum galvos.

       – Nuoširdžiausiai dėkoju, – tariau sėsdamasis.

       – Gal galėčiau ir aš paprašyti jus mažutės paslaugėlės? – paklausė jis.

       – Žinoma, – atsakiau.

       – Matot, aš turėsiu išlipti Utrechte, – tarė jis, – todėl labai prašau, kad Utrechte man šūkteltumėt: „Nepalikit skrybėlės!“ Antraip aš ją tikrai užmiršiu. Todėl ir deduosi ją dažniausiai šalia savęs. Kad neužmirščiau. O dabar, kai ji viršuje..
.
       – O, aš su malonumu jums priminsiu, – tariau.

       – Daugybę skrybėlių esu jau pamiršęs vidaus ir užsienio traukiniuose, – kalbėjo jis toliau. – O kitų daiktų – ne. Sakysim, dar niekados nesu palikęs skėčio. Niekados nesu pametęs pirštinių, nors jos taip dažnai pamirštamos. Ne, tiktai skrybėles. Žiemą važiavau į Mastrichtą. Ir va – vėl nesėkmė. Pūtė skaudus vėjas, todėl Mastrichte nusipirkau naują skrybėlę. O paskui ir tą palikau traukinyje, grįždamas į Amsterdamą.

       – Taigi ir nuostoliai nemenki, – pasakiau.

       – Ak, pone, ne dėl pinigų aš labiausiai kremtuosi, – atsakė jis. – Neslėpsiu, esu gana turtingas. Bet man labai pikta. Negaliu suprasti. Aš net suskaičiavau. Žinot, kiek skrybėlių jau esu, pametęs? Dvidešimt keturias. Šiurpu.

       Užjaučiamai linktelėjau galvą. Jis nutilo.

       Aš įsmeigiau akis į skrybėlę.

       Man buvo nežmoniškai karšta. Ir nenuostabu – juk vaikščiojau po tvankumos užgultą Romą su žieminiu paltu, užsidėjęs ant galvos milžinišką sombrerą, tokį, kokius dėvi kaubojai filmuose. Prakaitas čiurkšlėmis tekėjo visu mano kūnu. Bet palto vis tiek nenusivilkau, maniau sau, kad gali ir vėl papūsti skaudus vėjas kaip anąsyk Mastrichte. Kažkoks žmogus priėjo prie manęs ir pasakė šaipydamasis:

       – Kam tampai tokią kvailą skrybėlę?

       Pasakė itališkai, bet aš supratau. Ir atsakiau:

       – Dėl tokio senuko, važiuojančio traukiniu į Utrechtą. Aš jam pažadėjau.

       Italas parkrito prieš mane ant kelių:

       – Atleisk man, atleisk man, kad taip kalbėjau! – pratrūko jis maldauti ir raudoti.

       – Nesikrimskit taip labai, – pasakiau irgi susigraudinęs.

       Bet jis nesiliovė verkęs ir vis šaukė:

       – Pažadas žilai galvai – šventas dalykas! Koks aš niekšas!

       Uždėjau jam ranką ant prakaituotos galvos ir tariau:

       – Iš esmės jūs neblogas žmogus.

       Staiga italas pašoko ir suriko, dabar jau aiškiai olandiškai:

       – Kava, šviežia kava, šviežia kava!

       Krūptelėjęs pabudau.

       Traukinys stovėjo Drybergeno-Zeisto stotyje, kur vaikinukai, pagauti kone idealistų įkarščio, visados pardavinėja kavą.

       Vieta šalia manęs buvo tuščia.

       O skrybėlė gulėjo tinkle.

       Dvidešimt penktoji. Sidabrinis jubiliejus.

       Koks aš niekšas, pamaniau sau.

       Bet ašarom neapsipyliau.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Je blijft lachen“, 1968