„Holivudas“ – paskutinysis amerikiečių literatūros chuligano Charleso Bukowskio romanas, išnyrantis į dienos šviesą lietuviškai. Jame autorius parodo naująją savo talento pusę – tampa satyriku ir pačių neįtikimiausių paskalų apie Holivudo žvaigždes rankiotoju. Egoistiški aktoriai, mazochistiški agentai, nykūs viešbučiai, nušiurę neaprėpiamo Los Andželo priemiesčiai ir viščiukų apsėstas prancūzas – tai žvilgsnis į Holivudo kino fabriką nuolat įkaušusio naujai iškepto scenaristo Henrio Činaskio akimis.
„Holivude“ Ch. Bukowskis vaizduoja savo gyvenimo laikotarpį, kada jis rašė scenarijų kino filmui „Baro musė“ („Barfly“). Šią visiems Buko gerbėjams žinomą juostą 1987 m. susuko režisierius Barbetas Schroederis, pagrindinius vaidmenis joje atliko tokios žvaigždės kaip Faye Dunaway ir Mickey Rourke‘as. Šio filmo dėka Charlesas Bukowskis, rašytojas ir girtuoklis, pagaliau buvo pastebėtas ir pripažintas savo tėvynėje JAV. Taigi šlovė Buką susirado likus vos septyneriems metams iki jo mirties.
HOLIVUDAS
Skiriama Barbetui Schroederiui
Tai grožinės literatūros kūrinys, todėl bet koks veikėjų panašumas į realius asmenis, gyvus ar mirusius, yra grynai atsitiktinis ir t. t.
1
Po poros dienų paskambino Pinčotas. Pasakė, kad reikia scenarijaus. Ar neatvažiuotume su juo pasimatyti?
Išklausę, kaip iki jo nusigaut, sėdom į folksvageną ir nudardėjom Marinos del Rei link. Keista vietovė.
Atsidūrėm prie uosto, važiavom pro laivus. Daugiausia tai buvo burlaiviai, ant denių krapštinėjosi žmonės. Vilkėjo specialiais buriuotojų kostiumais, buvo su kepuraitėm ir tamsiais akiniais. Kažkokiu būdu daugumai jų aiškiai pavyko išsivaduoti nuo kasdienės gyvenimo nykumos. Ši nykuma jų niekada nebuvo prislėgus, niekada ir neprislėgs. Tikri Išrinktieji nerūpestingųjų karalijoj. Šiaip ar taip, man jie atrodė kvailai. Žinoma, jiems mano nuomonė nė nerūpėjo.
Pasukom dešinėn, tolyn nuo prieplaukos, ir nuriedėjom įmantriai, abėcėline tvarka pavadintomis gatvėmis. Atradom reikiamą ir pasukom į kairę, tada, pastebėję ieškomą numerį, įvažiavom į kiemą. Pataikėm tiesiai į pakrantės smėlį: vandenynas buvo pakankamai arti, kad galėtum juo mėgautis, ir pakankamai toli, kad jaustumeis saugus. Smėlis čia atrodė švaresnis, vanduo – žydresnis, vėjelis – malonesnis.
– Žinai, – tariau Sarai, – pataikėm į patį mirties židinį. Mano sielą jau pykina.
– Mažiau jaudinkis dėl tos savo sielos, – atsakė.
Folksvageno rakinti nebuvo reikalo. Be manęs joks žmogus nesugebėtų jo užvesti.
Priėjom prie durų, pabeldžiau.
Duris atidarė aukštas lieknas puošeiva, kiekviena jo kūno ląstelė trenkte trenkė artistiškumu. Buvo aiškiai matyti, kad jis gimęs Kurti, Kurti didžius dalykus ir kad jo niekada nevargino tokios smulkmenos kaip dantų skausmas, nepasitikėjimas savimi ar nesėkmės. Kur jau čia tie žemiški rūpesčiai. Žodžiu, bičas atrodė kaip tikras genijus. Aš atrodau kaip indų plovėjas, todėl šitokie veikėjai mane visada truputį užknisa.
– Atvažiavom paimt nešvarių skalbinių, – tariau.
– Nekreipkit į jį dėmesio, – įsiterpė Sara. – Mus pakvietė Pinčotas.
– O, – pratarė vyriškis, – prašau užeiti...
Nusekėm jam ir jo triušiškam užpakaliui iš paskos. Netrukus puošeiva sustojo, manieringai pasisuko į mus, ir, pažvelgęs per petį, mestelėjo taip, tarsi visas pasaulis būtų klausęsis jo ištemptomis ausimis:
– Eisiu įsipilsiu DEGTINĖS!
Tada šmurkštelėjo į virtuvę.
– Džonas aną vakarą užsiminė apie jį, – pasakė Sara. – Tai Polis Renuaras. Rašo operas ir muziką kino miuziklams. Tikras avangardistas.
– Tegu jis būna nors ir genijus, mano ausų būgneliams nuo to ne lengviau.
– Ak, kokie mes jautrūs! Juk visi negali būt tokie kaip tu.
– Žinau. Bet tai jau jų problema.
– Didžiausia tavo stiprybė ta, kad visko bijai.
– Gaila, kad ne pats tai sugalvojau.
Polis grįžo su stiklu rankoje. Neblogai. Degtinėje mirko gabalėlis citrinos, kurį jis makalavo stikline lazdele kokteiliams. Puikumėlis.
– Poli, – paklausiau, – gal yra dar ko išgerti?
– O taip, – atsakė jis, – prašau jaustis kaip namie.
Sara susiorientavo pirma, jai įkandin nusekiau į virtuvę. Kur bepažvelgsi, viskas užgriozdinta buteliais. Kol mėginom apsispręsti, ką gersim, atsikimšau alaus.
– Gal prie stipriųjų vis dėlto neapsistojam, – pasiūlė geroji mano ponia. – Pats žinai, koks pasidarai, kai jų pribaubi.
– Gerai. Tada čiumpam vyno.
Susiradau atidarytuvą ir išrinkau butelaitį neprasto raudonojo.
Abu maktelėjom po gerą gurkšnį. Tada vėl pripildę taures išėjom. Kadaise buvau pradėjęs mudu su Sara vadinti Zelda ir Skotu, bet jos tai nesužavėjo, mat Zeldai geruoju nesibaigė. Kita vertus, man nepatiko Skoto rašliava, tad šį juokelį galiausiai nurašėm.
Polis Renuaras stovėjo prie didžiulio lango ir vėpsojo į Ramųjį vandenyną.
– Džonas vėluoja, – tarė jis langui ir vandenynui, – bet prašė perduoti, kad netrukus pasirodys ir kad jo palauktumėte.
– Puiku, mažuliuk...
Rankose laikydami taures ir žvelgdami į jo triušišką užpakalį, mudu su Sara atsisėdom. Jis spoksojo į besiritančias bangas. Dėjosi susimąstęs.
– Činaski, – pradėjo jis, – perskaičiau nemažai jūsų darbų. Neblogas marazmas. Rašot tikrai gerai...
– Ačiū. Nors mes puikiai žinom, kas iš tiesų geriausias. Tai jūs.
– O, – numykė neatsigręždamas, – labai malonu, jog tai... suvokiat...
Staiga atsidarė durys: į kambarį nė nepasibeldusi įėjo jaunutė mergina ilgais juodais plaukais. Nieko netarusi ji visu ūgiu išsidrėbė ant sofos, visai kaip katė.
– Aš Popppi, – prisistatė ji. – Rašoma su keturiomis „p“.
Neišlaikiau:
– O mes – Skotas ir Zelda.
– Nesimaivyk! – sudraudė Sara.
Pasakiau tikruosius mūsų vardus.
Polis pagaliau atsisuko.
– Popppi viena iš jūsų scenarijaus rėmėjų.
– Kad dar neparašiau nė žodžio, – tariau.
– Parašysit...
– Gal galėtum? – pažvelgiau į Sarą tiesdamas jai tuščią taurę.
Sara tikra šaunuolė. Paėmė taurę ir nuėjo į virtuvę. Žinojo, kad jei ten eičiau aš, negrįžčiau tol, kol išragaučiau visus gėrimus, ir galiausiai imčiau visus užgaulioti.
Vėliau sužinojau, jog Popppi buvo vadinama dar ir „princese iš Brazilijos“. Pradžiai mergiotė pamėtėjo dešimt gabalų. Nedaug. Bet tai bent jau dengė dalį nuomos, o ir gėrimams dar užteko.
Princesė, nekeisdama savo kūno padėties, pažvelgė į mane nuo sofos.
– Skaičiau jūsų kūrinius. Jūs labai smagus.
– Ačiū.
Atsisukau į Polį.
– Girdėjai, mielasis? Aš smagus!
– Pasiekėte tam tikrą lygį... – atsakė jis ir nėrė į virtuvę, iš kurios kaip tik grįžo Sara su sklidinomis mūsų taurėmis. Ji atsisėdo greta manęs ir aš negaišdamas sriūbtelėjau.
Pamaniau, galėčiau paprasčiausiai apsimesti, kad rašau scenarijų, o iš tiesų mėnesių mėnesius dykinėti Marinoje del Rei ir nemokamai plempti gėrimus. Bet man nespėjus dorai pasimėgauti šiuo sumanymu, atsilapojo durys ir pasirodė Džonas Pinčotas.
– O, jūs jau čia!
– Aha, – atsiliepiau aš.
– Regis, radau pinigų! Tereikia, kad parašytum scenarijų.
– Tai gali užtrukt kelis mėnesius.
– Na taip, žinoma...
Grįžo Polis. Princesei padavė keisto rusvo gėrimo taurę.
Pinčotas movė į virtuvę ko nors įsipilti.
Tai buvo pirmasis susitikimas iš daugelio, kuris ilgainiui peraugo į paprasčiausias juodas išgertuves, ypač mano. Jutau, jog tai būtina, kad patikėčiau savo jėgomis, nes iš tiesų man įdomu rašyti vien tik eilėraščius ir apsakymus. Imtis scenarijaus atrodė pats kvailiausias dalykas. Bet į šiuos idiotiškus spąstus yra įkliuvę ir gerokai geresni už mane.
Grįžęs su stiklu Džonas Pinčotas atsisėdo greta.
Vakaras buvo nepaprastai ilgas. Mes vis kalbėjom, tik nė pats aiškiai nesupratau, apie ką. Galiausiai aš ir Sara tiek pribaubėm, kad nei vienas iš mudviejų nebegalėjo vairuoti. Mums maloniai pasiūlė miegamąjį.
Miegamajame nedegdama šviesos Sara išpilstė paskutinius raudonojo likučius ir paklausė:
– Tikrai ketini rašyti scenarijų?
– Ne, velniop, – atsakiau.
2
Po trijų ar keturių dienų vėl sulaukiau Džono Pinčoto skambučio. Jis pažinojo Denį Serverį, jauną režisierių ir prodiuserį, turėjusį nuosavą studiją netoli Venecijos paplūdimio. Denis sutiko užleisti mums peržiūrų kambarį, norėjom pažiūrėti „Kvatojantį žvėrį“ – Pinčoto dokumentinį filmą apie juočkį diktatorių, užtvindžiusį savo šalį krauju. Sutarėm, kad apšilti susitiksim pas Pinčotą. Taigi ir vėl turėjom įveikti kelio atkarpą pro burlaivius...
Džonas atidarė duris ir mudu su Sara įėjom. Jo būta ne vieno. Kambaryje užtikom kažkokį tipą keistais plaukais – jie buvo ir šviesūs, ir žili tuo pat metu. Veidas rusvas, gal net šiek tiek raudonas. Akys apvalios ir žydros, labai apvalios ir visiškai žydros. Bičas atrodė lyg koks baisiausią šunybę iškrėsti sumanęs mokinukas. Kaip vėliau įsitikinsiu, jo išvaizda visada tokia pat. Tokie pamėgiami iš pirmo žvilgsnio.
– Tai Fransua Rasinas, – pristatė jį Džonas. – Jis vaidina daugelyje mano filmų. Dirba ir su kitais režisieriais.
– Taip, tik kiti man moka... – linktelėjo Fransua. – Sveiki.
Džonas nuėjo gėrimų.
– Atsiprašau, – tarė Fransua. – Netrukus atsilaisvinsiu.
Ant stalo priešais jį buvo elektrinė ruletė, suktis ji pradėdavo paspaudus mygtuką. Šalia turėjo pasidėjęs krūveles žetonų ir ilgą, skaičiais primargintą popieriaus lapą. Čia pat stovėjo ir statymų stalas. Išdėliojęs žetonus, jis spustelėjo mygtuką ir tarė:
– Tai galvą man susukus merga. Aš įsimylėjęs.
Nešinas buteliu ir stiklais grįžo Džonas.
– Kai Fransua nelošia, jis arba treniruojasi, arba apie tai mąsto.
Ruletė sustojo, Fransua susirankiojo laimikį.
– Perkandau visus rato sukimosi dėsningumus, – pasakė, – kad ir koks skaičius iškristų, atspėju ir laimiu.
– Sistema nepriekaištinga, – įsiterpė Džonas, – gaila tik, kad nuėjęs į kazino jis ne visada jos laikosi.
– Dažniausiai mane įveikia Mirtina Pagunda, – paaiškino Fransua.
– Henkas irgi lošia, – tarė Sara. – Hipodrome. Nepraleidžia nė vienų žirgų lenktynių.
Fransua pažvelgė į mane.
– Šit kaip, žirgai! Laimit?
– Norisi tikėti...
– Kurią nors dieną drauge ten nuvažiuosim!
– Būtinai.
Fransua grįžo prie ruletės, o mes atsisėdom išgerti.
– Jis yra išlošęs ir prašvilpęs šimtus tūkstančių, – šyptelėjo Džonas. – Aktorystę prisimena tik tada, kai lieka visai be skatiko.
– Logiška, – pastebėjau.
– Beje, šnekėjausi su prodiuseriu Haroldu Feizantu, – tęsė Džonas. – Jis labai susidomėjo scenarijumi. Pasiruošęs prisidėti prie filmo.
– Haroldas Feizantas! – šūktelėjo Sara. – Girdėjau apie jį. Vienas kiečiausių prodiuserių.
– Tiesa, – patvirtino Džonas.
– Bet juk aš dar neparašiau scenarijaus, – priminiau.
– Nesvarbu. Jis skaitęs tavo darbus. Ir yra pasirengęs bendradarbiaut.
– Atrodo šiek tiek nerimtai.
– Jis dažnai šitaip dirba ir iš viso to dar neblogai pasipelno.
Džonas nuėjo atnešti dar vieno butelio.
– Gal vis dėlto turėtum parašyt tą scenarijų, – sušnibždėjo Sara.
– Prisimink, kas per tuos scenarijus atsitiko Frenciui Skotui Ficdžeraldui.
– Tu ne Ficdžeraldas.
– Ir ačiū Dievui. Jis metė gerti. Tai jį ir pražudė.
Fransua sėdėjo įsikniaubęs į ruletę. Parėjo Džonas su buteliu rankoje.
– Ką gi, ištuštinam šitą ir galėsim važiuoti.
– Gerai, – tariau.
– Klausyk, Fransua, važiuosi kartu? – paklausė Džonas.
– Ė, ne. Labai atsiprašau, bet turiu čia dar šį tą išsiaiškint...
3
Peržiūrų kambarys pasirodė visai šaunus. Greta buvo įrengtas nemažas baras, barmenas pilstė gėrimus. Kambary sukiojosi kino mechanikas. Denio Serverio nesimatė.
Prie baro sėdėjo septyni ar aštuoni tipai. Nė vieno jų nepažinojau. Nusprendžiau pereiti prie degtinės, o Sara užsisakė kažkokio lyg gelsvo, lyg žalsvo, lyg gelsvai žalsvo skysčio. Džonas kartu su mechaniku krapštėsi prie projektoriaus.
Pačiam baro gale sėdėjo kažkoks draugužis. Vėpsojo į mane nenuleisdamas akių.
Galiausiai prie jo priėjau.
– Kuo užsiimat? – paklausiau.
Jis patylėjo, gurkštelėjo savo gėrimo ir atsakė:
– Baisiausiai gėda prisipažinti, bet aš... kuriu filmus.
Vėliau sužinojau, kad tai garsus vokiečių režisierius Veneris Cergogas. Bičas gerokai kvanktelėjęs, kaip iš mėnulio iškritęs, ir nuolat velniai žino ką išdarinėjantis ne tik su savo gyvenimu, bet ir su kitų.
– Reikėtų imtis ko nors rimtesnio, – tariau.
– Žinau, – atsiliepė jis. – Tik nieko daugiau nemoku.
Šalia išdygo Džonas.
– Eime, tuoj prasidės...
Kartu su Sara nupėdinom jam iš paskos į peržiūrų kambarį. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kai kurie sėdėjusieji prie baro, taip pat Veneris su drauguže. Kai atsisėdom, Džonas sušnibždėjo:
– Ten prie baro buvo Veneris Cergogas. Praėjusią savaitę juodu su žmona pašaudė, išpyškino vienas į kitą pistoletų apkabas, bet taip ir nepataikė...
– Hm, šit kaip.
Užgeso šviesa, ėmė rodyti „Kvatojantį žvėrį“.
Lido Maminas buvo tikras dičkis, tiek fiziškai, tiek pagal savo ambicijas, bet jo šalis – skurdi ir mažutė. Su didžiosiomis valstybėmis jis kombinavo į kairę ir dešinę, pardavinėjo ir perpardavinėjo viską: valiutą, maistą, ginklus. Buvo įtikėjęs, kad tikrasis jo pašaukimas – valdyti pasaulį. Vis dėlto sumautas šunsnukis turėjo puikų humoro jausmą. Jam susišvietė, kad gyvybė, iš esmės, nieko verta, aišku, jei kalbama ne apie jo gyvybę. Kiekvienas, ant kurio krisdavo bent menkiausias įtarimo šešėlis, toje šalyje būdavo tiesiog nužudomas ir išmetamas į upę. Joje plūduriavo tiek lavonų, kad apsiriję krokodilai į jų pusę net žiūrėt negalėjo.
Lido Maminui patiko filmuotis. Pinčotas jį netgi įkalbėjo, kad specialiai filmui sušauktų pasitarimą. Visi pavaldiniai sėdėjo priešais Maminą pridėję į kelnes, o jis vis klausinėjo ir rėžė politinius pareiškimus. Nuolat išsišiepdavo rodydamas didžiulius geltonus dantis. Kai nieko nežudydavo arba neįsakinėdavo nužudyti, Maminas krušdavosi. Turėjo tuziną ar daugiau žmonų, o visų savo atžalų net ir tikslų skaičių buvo pametęs.
Retkarčiais per pasitarimą jis liaudavosi šypsojęsis ir jo veidas virsdavo tikra Dievo Valios manifestacija. Buvo akivaizdu, kad šis veikėjas gali imtis ir, reikalui esant, imtųsi bet ko. Jis puikiausiai juto savo sėbrų baimę, tuo naudojosi ir mėgavosi.
Pavaldinių pasitarimas baigėsi taip nieko ir nenužudžius.
Vėliau Maminas organizavo visų šalies gydytojų suvažiavimą, sukvietė juos į centrinės šalies ligoninės erdvią operacinę. Gydytojai susėdo ant ratu išrikiuotų kėdžių, o diktatorius stovėjo centre ir rėžė jiems kalbą:
– Jūs gydytojai, bet be manęs, esat tik tuščia vieta. Manot, kad kažką žinot, bet tai tik iliuzija. Išmanote tik siauras specifines sritis. Tegu jūsų mokslai pasitarnauja šalies, o ne asmeninei gerovei. Gyvenam pasauly, kuriam teisūs tie, kuriems pavyksta išgyventi. Aš jums pasakysiu, kaip naudotis chirurginiais įrankiais ir savo gyvenimais. Nesielkit kvailai ir nuolankiai vykdykit mano nurodymus. Visai nenoriu, kad jūsų mokslai ir įgūdžiai nueitų šuniui ant uodegos. Privalot prisiminti, kad išmanote tik tai, ko esate išmokyti. O aš išmanau gerokai daugiau negu mokoma. Todėl visada elkitės taip, kaip aš patarsiu. Noriu, kad tai GERAI ĮSIDĖMĖTUMĖT. Ar aišku?
Stojo tyla.
– Galbūt, – pratęsė Maminas, – kas nors pageidautų paprieštarauti mano ką tik išsakytoms mintims?
Vėl tyla.
Maminas buvo pižonas, pižonas siaubūnas, ko gero, jo grubus ir žvėriškas būdas galėtų net patikti, jei pamirštum visas tas žmogžudystes ir kankinimus.
Paskui Lido Maminas nusprendė pademonstruoti savo karines oro pajėgas. Tik jokių oro pajėgų jis neturėjo. Kol kas. Bet jau buvo paruošęs lakūnus ir uniformas.
– Štai, – tarė Lido Maminas, – mūsų oro pajėgos.
Pirmasis lakūnas leidosi bėgti ilga iš medinių lentų suręsta trasa. Įsibėgėjo tikrai neblogai. Pasiekęs takelio galą, stryktelėjo į orą ir išskleidė rankas. Tada nusileido.
Po jo tą patį pakartojo antrasis lakūnas.
Tada kitas.
Tada dar kitas.
Iš viso lakūnų buvo gal keturiolika ar penkiolika. Kiekvienam šokant Maminas aikteldavo ir pakiliai nusišypsodavo. Stebint tai apėmė labai keistas jausmas: atrodė, kad visi tik juokiasi iš šio idiotiško reginio, vis dėlto kiekvienas dalyvaujantysis tikėjo.
Paskutiniam lakūnui stryktelėjus ir nusileidus, Maminas atsigręžė į kamerą.
– Gal atrodo ir kvailai, bet mums tai labai svarbu. Nors lėktuvų neturime, bet dvasiškai jau esame pribrendę. Ateis diena, kai turėsim. O dabar net neketinam pasiduoti netikėjimo slogučiui. Ačiū visiems.
Vėliau buvo rodomos kankinimų kameros. Tuščios. Vis dėlto ten telkšojo srutos, voliojosi grandinės. Sienos buvo nutaškytos krauju.
– Štai čia, – pakomentavo Lido Maminas, – melagiai ir išdavikai galiausiai atskleidžia tiesą.
Filmo pabaigoje Maminas sukiojosi po didžiulį sodą kartu su savo žmonomis, vaikais ir daugybe apsaugininkų. Vaikai nesijuokė ir nedūko. Jie, kaip ir apsaugininkai, žvelgė į kamerą tylėdami. O žmonos – atvirkščiai, visos šypsojosi, kai kurios laikė kūdikius. Lido Maminas šiepėsi ir rodė savo didžiulius geltonus dantis. Atrodė labai patenkintas, gal net visų mylimas.
Paskutiniai kadrai – upėje knibždantys nusipenėję krokodilai. Jie plūduriuoja išpampusiais pilvais ir, pro šalį srovei nešant žmonių lavonus, apatiškai varto akimis. Filmo pabaiga.
Tai buvo kvapą gniaužiantis dokumentinis filmas, nuoširdžiai pagyriau Pinčotą.
– Taip, – atsakė jis, – man patinka keistuoliai. Kaip tik todėl ir susiradau tave.
– Jaučiuos labai pamalonintas, – tariau. – Atsidurt vienoj kompanijoj su Lido Maminu ne šuns papas.
– Tikra tiesa, – sutiko, tada nusprendėm grįžti į jo namus.
4
Kai grįžome, Fransua Rasinas tebekiurksojo prie ruletės. Akivaizdu, vyrukas prisiurbė nemažai vyno. Jo veidas buvo įraudęs, priešais pūpsojo didžiulė krūva žetonų. Atrodė, kad jo cigaro pelenai tuoj kris. Po akimirkos jie nubyrėjo tiesiai ant stalo.
– Išlošiau milijoną keturis šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių.
Rutuliukas sustojo ant kažkokio skaičiaus. Fransua susižėrė dar vieną porciją žetonų.
– Ką gi, man jau pakaks. Juk reikia jaust saiką.
Perėjom į svetainę, atsisėdom. Džonas nuėjo atnešti vyno ir taurių.
– Ką veiksit su visais tais išloštais pinigais? – paklausė Sara.
– Išdalinsiu. Didelio čia daikto. Pinigai nieko verti. Gyvenimas irgi.
– Pinigai kaip ir seksas, – tariau. – Svarbiausi jie atrodo tada, kai jų neturi.
– Rašytojų paistalai, – pasakė Fransua.
Grįžo Džonas. Atkimšo pirmą butelį ir pripildė taures.
– Turėtumėt važiuot į Paryžių, – tarė man Fransua. – Ten jus vertina. O šitoj šaly jūs lyg koks raupsuotasis.
– O žirgų lenktynės ten irgi vyksta?
– O kaipgi!
– Jis pakęst negali kelionių, – įsiterpė Sara. – O žirgų lenktynės vyksta ir čia.
– Paryžiuj viskas kitaip, – atsiliepė Fransua. – Važiuojam į Paryžių. Kartu nueisim į hipodromą.
– Velnias, juk turiu rašyti scenarijų.
– Palošim žirgų lenktynėse, tada ir rašysit.
– Reikia pagalvoti.
Džonas prisidegė cigarą. Naują prisidegė ir Fransua. Cigarai buvo ilgi, apvalūs ir pridegami šnypšdavo.
– Viešpatie, – atsiduso Sara.
– Praėjusį vakarą su Fransua buvom Vegase.
– Ir kaip? – pasidomėjo Sara.
Fransua nurijo nemenką vyno gurkšnį, užsitraukė cigaro ir išpūtė didelį nuostabų dūmų kamuolį.
– Paklausykit. Jūs tik paklausykit. Laimiu penkis tūkstančius dolerių, mano norams paklūsta visas pasaulis, Likimą laikau saujoj it kokį žiebtuvėlį. Regis, žinau Viską. Regis, pats esu Viskas. Nėra jėgos, kuri mane sulaikytų. Net žemynai dreba. O tada Džonas paplekšnoja man per petį ir sako: „Einam pažiūrėti į Tebą Džounsą.“ – „Kas tas Tebas Džounsas?“ – klausiu. „O tau koks skirtumas? – atsako. – Einam pažiūrėt...“
Fransua ištuštino taurę. Džonas ją vėl pripildė.
– Žodžiu, pereinam į kitą salę. Ir štai Tebas Džounsas. Dainorėlis. Prasisagstęs marškinius rodo gauruotą krūtinę. Nuo prakaito net blizga. Iš po tamsių prakaituotų gaurų šviečia didžiulis sidabrinis kryžius. Burna plačiai pražiota. Marmūzė išdažyta. Vilki aptemtas kelnes, ant jų prisisegęs dirbtinį pimpalą. Grabaliodamas sau kiaušius suokia, kokių gerų dalykų gali suteikti moteriai. Dainuoja tikrai baisiai, netgi siaubingai. Viskas lyg ir apie moteris, bet skamba taip neįtikinamai, kad akivaizdu, jog jam rūpi tik kaip sukišt liežuvį kokiam bičui į šiknaskylę. Jo klausantis mane net suvimdo. O už įėjimą dar ir nemenką sumelę esam pakloję. Košmaras. Tikri puspročiai! Ir kas per vienas tas Tebas Džounsas? Šikniui moka tūkstančius vien už tai, kad prisisegęs dirbtinį pimpalą ir pasikabinęs kryžių po kaklu grabinėja sau kiaušius. Geri žmonės badauja, o tas IDIOTAS... ŽVAIGŽDĖ! Moterys iš pasitenkinimo klykia! Jos juo tiki! Šituo kartoniniu klounu, sapnuose laižančiu plaukuotas subines. „Džonai, – sakau, – prašau, dingstam iš čia, man tuoj stogas nučiuoš, ir išvis mane nuo jo pykina, negaliu, apsivemsiu!“ – „Pala, – sako jis, – gal vėliau bus geriau.“ Bet niekas nepagerėja, viskas tik blogyn. Vyrukas staugia vis garsiau, dar labiau prasisagsto marškinius, parodo bambą. Greta sėdinti bobšė sudejuoja ir įsikiša ranką į kelnaites. „Madam, – paklausiu, – ką jūs ten pametėt?“ Jo bamba panaši į antpirštį, be to, dar ir murzina. Net paukščiui purptelt ant jos būtų šlykštu. Galiausiai Tebas Džounsas apsisuka ir parodo mums užpakalį. Užpakalių prisižiūriu bet kur ir bet kada, net kai to ir nenoriu. O dabar turiu mokėt PINIGUS už tai, kad man parodytų tą storą, riebią, šlykščią subinę! Žinot, gyvenime visko mačiau, pavyzdžiui, kažkada nei iš šio, nei iš to farai man įkrėtė į skudurus. Hm, na, beveik nei iš šio, nei iš to. Bet žiūrėdamas į tą kvailą šikynę pasijutau kur kas šlykščiau, nei tada, kai gavau į lempą nuo farų. „Džonai, – pasakiau, – dingstam iš čia arba man amen!“
Džonas nusišypsojo:
– Ir mes išėjom. Tiesiog norėjau pamatyti Tebą Džounsą.
Fransua ne juokais įsiuto. Jo lūpų kampučiuose pasirodė baltos dėmelės. Jam kalbant tiško seilės. Bičo cigaro galas buvo išbrinkęs ir patamsėjęs.
– Tebas Džounsas! KAS PER VIENAS TAS TEBAS DŽOUNSAS? Kurių galų jis man turi rūpėt? Tebas Džounsas – kvailys! Išlošiu penkis tūkstančius dolerių, ir ką mes darom? Einam pavėpsot į Tebą Džounsą! Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Nepažįstu aš jokio Tebo Džounso. Mano brolio vardas tikrai ne Tebas Džounsas! Mamos irgi ne! Tebas Džounsas – kvailys!
– Taigi, – nutraukė jį Džonas, – grįžom prie ruletės.
– Taip, – tęsė Fransua, – esu išlošęs penkis gabalus, ir ką tik žiūrėjau, kaip dainuoja lopas su dirbtiniu pimpalu. Nebegaliu susikaupti. Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Aš jo net gatvių šluoti nesamdyčiau! Kur aš? Ruletė sukas, o aš jau nebegaliu susigaudyt, kas, kur ir kaip! Pasijuntu kaip kūdikis, atsidūręs statinėj su tarantulais! Kokie čia skaičiai? Kas per spalvos? Rutuliukas krenta kur pakliuvo, apima baisiausias apmaudas. Nebeturiu jokių vilčių. Nebegaliu susikaupt! Kažkokie pimpalai išsidirbinėja, o minia idiotų klykia, kad nori dar! Galva nebeveikia. Tuščiai švaistau žetonus. Atrodo, lyg smegenys būtų aptrauktos kažkokiu kvailu kevalu. Kas per vienas tas Tebas Džounsas? Prakišu. Nebesusigaudau, kur esu. Kai nebegali susikaupt ir imi smarkiai prakišinėt, kelio atgal nebelieka. Įkirtęs, kad nebeturiu vilčių, iššvaistau visus žetonus. Nei vieno teisingo statymo. Regis, lošiu jau ne aš, bet į mano kūną ir protą įsismelkęs priešas. Viskas nueina šuniui ant uodegos. Ir kodėl? OGI TODĖL, KAD MUMS BŪTINAI PRISIREIKĖ EITI PASIŽIŪRĖTI TEBO DŽOUNSO. IR KAS PER NUOPISA TAS TEBAS DŽOUNSAS?
Fransua pristigo jėgų, atrodė visai nusikamavęs. Iš burnos jam iškrito cigaras. Sara pakėlė nuorūką ir įdėjo ją į peleninę. Fransua tuojau pat marškinių kišenėj susirado kitą cigarą, išvyniojo, pasukiojo tarp pirštų, palaižė, įsikišo tarp lūpų ir, akimirkai susikaupęs, vikriai prisidegė. Tada paėmė butelį, visiems vėl pripildė taures ir atsilošęs šyptelėjo:
– Velniop, ko gero, būčiau ir taip pralošęs. Šiaip ar taip, jeigu lošėjas, nesugeba įtikinamai paaiškinti pralaimėjimo, geriau tokiam iš viso nelošti.
– Rašytojų paistalai, – tariau.
– Jei sugebėčiau rašyti, sukurpčiau scenarijų už jus.
– Ačiū.
– Kiek jis jums moka?
Nieko nesakęs mostelėjau ranka.
– Aš parašysiu scenarijų, o honorarą pasidalysim pusiau, tinka?
– Tinka.
– Na jau ne, – paprieštaravo Džonas. – Nesunkiai atskirsiu.
– Gerai, – pasakė Fransua, – tada tegu jį parašo Tebas Džounsas su savo dirbtiniu pimpiu.
Šiam pasiūlymui prieštaraujančių neatsirado, ta proga visi susidaužėm taurėmis. Puikus vakaras buvo dar tik beprasidedąs.
Charles Bukowski. Holivudas: romanas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K: Kitos knygos, 2010.
