bukowskis       Charleso Bukowskio alter ego Henris Chinaskis − jam jau per 50 − susitinka daug moterų, virste virstančių į jo lovą... Jis geria ir dulkinasi, bet daro tai gal net romantiškai sentimentaliai, giliai širdyje trokšdamas tos vienos vienintelės meilės. Šiame romane, kaip ir kituose Charleso Bukowskio kūriniuose, verda žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimas. Beprotiškos, absurdiškos ir politiškai nekorektiškos situacijos, iki vulgarumo nusiritantys žmonių santykiai, čia perteikti sąžiningai ir atvirai − Charlesui Bukowskiui būdingu emociškai precizišku, kandžiu, kupinu saviironijos ir humoro stiliumi. Romanas „Moterys“ (Women, 1978) parašytas vėlyvajame autoriaus gyvenimo laikotarpyje, kai jis jau buvo perkopęs penktą dešimtį, pripažintas Amerikos poetas ir prozininkas.

 

 

       1

       

       Man buvo 50 ir jau ketverius metus negulėjau su jokia moterim. Neturėjau nė vienos draugės. Žiūrėdavau į moteris, sutiktas gatvėje ar kur kitur, bet žiūrėdavau be ilgesingo geismo, su gūdžia tuštuma širdy. Reguliariai masturbuodavausi, tačiau mintis apie santykius su moterim, – net ir ne lytinius, – netilpo man galvoje. Turėjau šešerių metų nesantuokinę dukterį. Ji gyveno su savo motina, aš duodavau pinigų jai išlaikyti. Prieš daugelį metų, būdamas trisdešimt penkerių, vedžiau. Santuoka truko dvejus su puse metų. Mano žmona su manim išsiskyrė. Buvau įsimylėjęs tik vieną kartą. Ji mirė nuo alkoholizmo priepuolio. Keturiasdešimt aštuonerių, man tuomet buvo trisdešimt aštuoneri. Mano žmona buvo dvylika metų jaunesnė už mane. Manau, ji irgi jau mirusi, nors nesu tikras. Po skyrybų šešerius metus per Kalėdas gaudavau jos ilgą laišką. Nė sykio neatrašiau...

 

       Nežinau, kur pirmąkart pamačiau Lidiją Vens. Tai buvo gal prieš šešerius metus, buvau ką tik metęs dvylika metų trukusį pašto tarnautojo darbą ir bandžiau tapti rašytoju. Labai bijojau ir gėriau daugiau nei įprastai. Bandžiau rašyti savo pirmąjį romaną. Rašydamas kas vakarą išgerdavau viskio butelį ir du alaus pakus po šešis butelius. Iki aušros rūkydavau pigius cigarus, spausdindavau, gerdavau ir per radiją klausydavausi klasikinės muzikos. Mano tikslas buvo kasnakt parašyt dešimt lapų, bet tik kitą dieną galėdavau sužinoti, kiek lapų išties parašiau. Ryte atsikeldavau, išsivemdavau, tada nueidavau į svetainę ir suskaičiuodavau ant sofos numestus lapus. Visada būdavo daugiau kaip dešimt. Kartais rasdavau 17, 18, 23 ar 25 lapus. Be abejo, nakties darbus tekdavo apvalyti arba išmesti. Pirmąjį romaną rašiau dvidešimt vieną naktį.

       Namų, kuriuose tuo metu glaudžiausi, savininkai – jie gyveno per kiemą – laikė mane pamišėliu. Atsikėlęs kas rytą prie durų rasdavau didelį rudą popierinį maišą. Jo turinys kito, bet dažniausiai jame būdavo pomidorų, ridikėlių, apelsinų, svogūnų laiškų, sriubos konservų, raudonųjų svogūnų galvų. Kas antrą naktį gerdavau su jais alų, iki ketvirtos ar penktos ryto. Senolis nulūždavo, o mudu su senole laikydavomės už rankų, ir retkarčiais aš ją bučiuodavau. Atsisveikindamas visada ją karštai pabučiuodavau. Buvo siaubingai raukšlėta, bet nieko nepadarysi. Ji buvo katalikė ir sekmadienio rytą eidama į bažnyčią pasidabinusi rožine skrybėlaite atrodydavo labai miela.

 

       Manau, Lidiją Vens sutikau per savo pirmąjį poezijos skaitymą. Tai buvo knygyne The Drawbridge Kenmoro aveniu. Siaubingai bijojau. Didžiavausi, bet bijojau. Kai ten nuėjau, buvo likusios tik stovimos vietos. Prieš Piterį, – knygyno savininką, gyvenusį su juodaode, – gulėjo krūva banknotų. „Velnias, – tarė, – jei man visada pavyktų tiek jų prigrūsti, galėčiau dar sykį nukeliauti į Indiją!“ Įžengiau į salę, pasigirdo plojimai. Buvau pasiruošęs prarasti savo poezijos skaitymų nekaltybę.

       Skaičiau pusvalandį, tada paprašiau pertraukėlės. Dar buvau blaivus ir jaučiau iš tamsos į mane smingančius žvilgsnius. Keli žmonės priėjo prie manęs ir užkalbino. Priėjo ir Lidija Vens. Sėdėjau prie stalo ir gurkšnojau alų. Ji atsirėmė abiem delnais į stalo kraštą, pasilenkė ir pažvelgė į mane. Jos plaukai buvo rudi ir ilgi, nosis ilga ir atsikišusi, viena jos akis nelabai derėjo su kita. Bet ji tryško gyvybine jėga – negalėjai jos nepajusti. Tarp mūsų nuvilnijo fluidai, jaučiau juos. Kai kurie iš jų buvo sujaukti ir ne patys geriausi, bet jie ten buvo. Ji pažvelgė į mane, o aš pažvelgiau į ją. Lidija Vens vilkėjo mėlyną zomšinį kaubojišką švarkelį su kutais apie kaklą. Jos krūtys buvo gundančios. Pasakiau: „Norėčiau nuplėšti tavo švarkelio kutus – taip galėtume pradėti!“ Lidija nuėjo. Nepavyko. Niekada nežinojau, ką sakyti moterims. Ji turėjo pritrenkiamą užpakalį. Sėdėjau įsmeigęs akis į jos gražų užpakalį, o ji ėjo nuo manęs tolyn. Jį gaubė mėlyni džinsai, aš žiūrėjau į jį, o ji ėjo nuo manęs tolyn.

       Baigiau antrą skaitymo dalį ir užmiršau Lidiją taip, kaip užmiršdavau moteris, su kuriomis prasilenkiau gatvėje. Paėmiau pinigus, pasirašiau ant kelių servetėlių, kelių popieriaus skiaučių ir parvažiavau namo.

 

       Kasnakt teberašiau savo pirmąjį romaną. Niekada nepradėdavau rašyti anksčiau kaip 18:18 vakaro. Tą valandą baigdavau darbą pašto skyriuje. Jie atsibeldė šeštą – Piteris ir Lidija Vens. Atidariau duris. Piteris šūktelėjo: „Henri, žiūrėk, ką tau atvežiau!“

       Lidija užšoko ant kavos stalelio. Jos džinsai buvo dar glaudesni. Ji siūbavo kaštoninius plaukus iš vienos pusės į kitą. Atrodė pamišusi. Atrodė nuostabi. Pirmąkart pagalvojau, kad galėčiau su ja mylėtis. Ji pradėjo deklamuoti eiles. Savo kūrybos. Jos buvo klaikios. Piteris bandė ją sulaikyti: „Ne! Ne! Jokių rimuotų eilių Henrio Činaskio namuose!“

       – Piteri, paleisk ją!

       Žiūrėjau į jos sėdmenis. Ji žingsniavo nušiurusiu kavos staleliu nuo vieno krašto prie kito. Pradėjo šokti. Mojuoti rankomis. Jos eilėraščiai buvo siaubingi, kūnas ir beprotybė – ne.

       Lidija nušoko.

       – Henri, kaip tau patiko?

       – Kas?

       – Eilės.

       – Vargu.

       Lidija stovėjo su popieriaus lapais rankose. Piteris sugriebė ją.

       – Eime kruštis! – tarė. – Eikš, pasikruškim!

       Ji nustūmė jį šalin.

       – Gerai, – tarė Piteris. – Tada aš išeinu!

       – Eik. Turiu savo automobilį, – atšovė Lidija. – Galiu ir pati grįžti namo.

       Piteris nubėgo prie durų. Stabtelėjo, atsisuko. „Gerai, Činaski! Nepamiršk, ką tau atvežiau!“

       Užtrenkė duris ir išvažiavo. Lidija atsisėdo ant sofos prie durų. Aš sėdėjau per pėdą nuo jos. Žiūrėjau į ją. Ji atrodė nuostabi. Bijojau. Ištiesiau ranką ir paliečiau jos ilgus plaukus. Jie buvo kerintys. Patraukiau ranką. „Ar visi šie plaukai tikrai tavo?“ – paklausiau. Žinojau, kad jie buvo jos. „Taip, – atsakė ji, – mano.“ Pakišau delną jai po smakru ir labai nerangiai atsukau į save jos veidą. Tokiais atvejais jausdavausi sutrikęs. Švelniai ją pabučiavau.

       Lidija pašoko.

       – Man reikia eiti. Samdau auklę.

       – Klausyk, – tariau, – pasilik. Aš užmokėsiu. Dar pasilik.

       – Ne, negaliu, – atsakė. – Man reikia eiti.

       Ji nužingsniavo prie durų. Nusekiau paskui. Ji atidarė duris. Tada atsigręžė. Vėl ją apkabinau. Ji pakėlė galvą ir pakštelėjo man į lūpas. Paskui atsitraukė ir įkišo kelis mašinraščio lapus man į ranką. Durys užsidarė. Sėdėjau ant sofos laikydamas rankoje lapus ir klausiausi, kaip ji užveda savo automobilį.

 

       Eilėraščiai buvo padauginti rotatorium, susegti ir pavadinti HERRRR. Perskaičiau kelis. Jie buvo įdomūs, kupini humoro ir seksualumo, bet parašyti siaubingai. Juos sukūrė Lidija ir trys jos seserys – tokios linksmos, šaunios, erotiškos. Numečiau lapus į šalį ir atsikimšau viskio butelį. Lauke buvo tamsu. Radijas grojo daugiausia Mocartą, Bramsą ir BeeGees.

 

       2

       

       Po dienos ar dviejų savo pašto dėžutėje radau Lidijos eilėraštį. Buvo labai ilgas, o prasidėjo taip:

 

       Išlįsk, seni troli,

       Išlįsk iš tamsiosios skylės, seni troli,

       Išlįsk pas mus į saulę,

       O mes ramunėm papuošim tau galvą...

       

       Toliau eilėraštis bylojo, kaip jausčiausi pievose šokdamas su faunėmis, kurios man įkvėptų džiaugsmo ir tikrosios išminties. Įmečiau laišką į komodos stalčių.

 

       Kitą rytą mane pažadino beldimas į paradinių durų stiklą. Buvo pusė dvyliktos ryto.

       – Šalin! – riktelėjau.

       – Čia Lidija.

       – Gerai. Palauk.

       Užsitraukiau kelnes, užsimečiau marškinius ir atidariau duris. Paskui nubėgau į vonios kambarį išsivemti. Pabandžiau išsivalyti dantis, bet vėl apsivėmiau – dantų pastos saldumas kėlė šleikštulį. Grįžau į kambarį.

       – Tu sergi, – tarė Lidija. – Nori, kad išeičiau?

       – Ne, aš sveikas. Man taip kas rytą.

       Lidija buvo labai graži. Pro užuolaidas skverbėsi saulė ir apšvietė ją. Rankoje ji turėjo apelsiną ir mėtė jį į viršų. Apelsinas riedėjo per saulėtą rytą.

       – Negaliu pasilikti, – tarė ji, – bet noriu tavęs paprašyti.

       – Prašyk.

       – Aš skulptorė. Noriu nulipdyti tavo galvą.

       – Gerai.

       – Tau teks atvažiuoti į mano namus. Neturiu studijos. Dirbu namuose.

       Tavęs tai neerzins?

       – Ne.

       Užsirašiau jos adresą ir kelio paaiškinimus.

       – Pasistenk atvažiuoti apie vienuoliktą. Po pietų iš mokyklos grįžta vaikai, tai blaško.

       – Būsiu vienuoliktą, – pasakiau.

 

       Sėdėjau prieš Lidiją prie stalo jos virtuvėje. Tarp mūsų stūksojo molio krūva. Ji pradėjo klausinėti.

       – Tavo tėvai gyvi?

       – Ne.

       – Tau patinka Los Andželas?

       – Pats geriausias miestas.

       – Kodėl taip rašai apie moteris?

       – Kaip?

       – Pats žinai.

       – Ne, nežinau.

       – Manau, pasiutusiai gaila, kad taip gerai rašantis vyras visiškai neišmano apie moteris.

       Neatsakiau.

       – Prakeikimas! Kur Liza jį nukišo?..

       Ji puolė naršyti po kambarį.

       – Jau tos mažos mergaitės, ištampančios mamų darbo įrankius!

       Lidija susirado kitą.

       – Bus gerai ir šitas. Dabar nejudėk, atsipalaiduok, bet nejudėk.

       Sėdėjau į ją veidu. Ji dorojo molio kauburį mediniu kotu su vieline kilpa. Mojavo juo virš molio krūvos, tiesiai man prieš nosį. Stebėjau ją. Į mane žiūrėjo jos akys. Didelės, tamsiai rudos. Net blogoji akis, ta, kuri ne visai derėjo su kita, atrodė graži. Žiūrėjau į jas. Lidija dirbo. Slinko laikas. Buvau transo būsenos. Tada ji tarė:

       – Padarom pertraukėlę? Nori alaus?

       – Puiku. Taip.

       Ji priėjo prie šaldytuvo, aš nusekiau iš paskos. Ištraukė butelį ir uždarė šaldytuvo duris. Kai atsigręžė, apkabinau ją per liemenį ir prisitraukiau. Prispaudžiau prie jos savo lūpas ir kūną. Ištiestoje rankoje ji laikė alaus butelį. Pabučiavau ją. Dar kartą. Lidija nustūmė mane šalin.

       – Gerai, – tarė, – gana. Turime darbo.

 

       Vėl atsisėdom, aš gurkšnojau alų, Lidija rūkė cigaretę, tarp mūsų stūksojo molis. Suskambo durų skambutis. Lidija pakilo. Už durų stovėjo stora moteris paklaikusiomis maldaujančiomis akimis.

       – Tai mano sesuo Glendolaina.

       – Sveika.

       Glendolaina prisitraukė kėdę ir pradėjo kalbėti. Ji mokėjo kalbėti. Jei būtų buvusi sfinksas – kalbėtų, jei būtų buvusi akmuo – kalbėtų. Svarsčiau, kada ji pavargs ir išeis. Net liovęsis klausytis jaučiausi, lyg mane bombarduotų stalo teniso kamuoliukai. Glendolaina neturėjo laiko jausmo ar menkiausios nuovokos, kad gali trukdyti. Ji kalbėjo ir kalbėjo.

       – Klausyk, – nebeiškenčiau, – kada tu išeisi?

       Tada prasidėjo seserų scena. Jos pradėjo kalbėti viena su kita. Stovėdamos, viena prieš kitą mojuodamos rankomis. Balsai suskambo šaižiau. Iškilo smurto pavojus. Pagaliau – beveik ties pasaulio pabaiga – Glendolaina plačiai pasisuko savo milžinišku liemeniu, garsiai trinktelėjusi stiklines duris išpuolė lauk ir piktai rypuodama nugriaudėjo per kiemą į savo butą kitapus.

       Mudu su Lidija grįžome prie virtuvės stalo ir atsisėdom. Ji paėmė skulptoriaus įnagį. Jos akys įsmigo į manąsias.

 

       Charles Bukowski. Moterys: romanas. K.: Kitos knygos, 2006, 2011.

 

       4-5_Charles_Bukowski_Moterys_2011_virselis