bukowskis       Charlesas Bukowskis – skandalingu elgesiu, bei girtuoklystėmis pagarsėjęs Amerikos rašytojas, vienas įtakingiausių ir labiausiai mėgdžiojamų 8-ojo dešimtmečio Amerikos poetų, jau ir Lietuvoje turintis gausų gerbėjų būrį. Išleido daugiau nei keturiasdešimt penkias poezijos ir prozos knygas, tarp kurių tokie romanai kaip „Paštas“, „Factotum“, „Moterys“, „Arklienos kumpis“ ir kt.

 

      Ch. Bukowskio romanas „Skaitalas“ primena Quentino Tarantino filmus. Nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas, mosuodamas pistoletu, blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas Raudonojo Žvirblio. Jis nuolat susiduria su „rimtomis“ problemomis: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. Nikas Bileinas, kaip ir visi Charleso Bukowskio herojai (beje, ir jis pats) – švelniai tariant, girtauja bei nepasotinamai trokšta moterų... Saldainiukas gero skaitalo gurmanams.

 

 

       Charles Bukowski. Skaitalas (ištrauka)

 

       3

 

       Atėjo kita diena.

       Aš atšaukiau sutarimą sakyti kalbą Palm Springso prekybos rūmuose.

       Lijo. Lubos leido vandenį. Lietus lašėjo pro lubas – tekšt, tekšt, tekšt ir tekšt, ir tekšt, tekšt, tekšt, tekšt, ir tekšt, tekšt, tekšt, ir tekšt, ir tekšt, ir tekšt, tekšt, tekšt, tekšt...

       Aš šildžiausi sake. Tačiau kaip šildžiausi? Iki nulio laipsnių. Štai man jau 55 metai, o aš neturiu net puodo pakišt po lašais. Mano tėvas mane perspėjo: „Baigsi tuo, kad smaukysi į kumštį svetimoj verandoj kur nors Arkanzase“. Na, laiko aš dar turiu. Autobusai važiuoja tenai kasdien. Tik nuo autobusų man užkietėja viduriai, be to, juose visada knarkia koks nors senas pirdžius dvokiančia barzda. Geriau jau imsiuosi Selino bylos.

       Ar Selinas yra Selinas, ar kas nors kitas? Kartais man atrodydavo, kad aš pats nežinau, kas aš toks. Na, aš Nikis Bileinas. Tačiau nebūtinai. Kas nors šūktels: „Ei, Hari! Hari Marteli!“ Ir aš tikriausiai atsiliepsiu: „Taip? Ko norėjote?“ Turiu omenyje – galiu būti kuo noriu, koks skirtumas? Kas slypi varde tavame?

       Gyvenimas keistas, ar ne? Į beisbolo komandą mane visada įtraukdavo paskutinį, nes aš žinojau, kad galiu tvykstelėti jų sušiktą kamuoliuką iki pat Denverio. Pavydūs šeškai!

       Aš buvau talentingas ir dabar esu talentingas. Kartais aš žiūrėdavau į savo rankas ir suvokdavau, kad galėjau būti didis pianistas ar dar kas nors. Tačiau ką veikė mano rankos? Kasė kiaušius, išrašinėjo čekius, užrišinėjo batų 12 raištelius, nuleisdavo vandenį unitaze ir pan. Iššvaisčiau aš savo rankas. Ir smegenis.

       Sėdėjau lyjant lietui.

       Suskambo telefonas. Aš sausai nušluosčiau jį praleisto termino sąskaita iš Mokesčių valdybos, pakėliau ragelį.

       – Nikas Bileinas, – tariau. Ar vis dėlto Haris Martelis?

       – Skambina Džonas Bartonas, – pasigirdo ragelyje.

       – Taip, jūs mane rekomendavote, ačiū.

       – Aš jus stebėjau. Jūs turite talentą. Jis truputį neišlavintas, bet tuo ir žavingas.

       – Malonu girdėti. Mano reikalai prasti.

       – Aš jus stebėjau. Viskas bus tvarkoje, tik reikia truputį pakentėti.

       – Taigi. Kuo galiu jums padėti, pone Bartonai?

       – Aš bandau surasti Raudonąjį Žvirblį.

       – Raudonąjį Žvirblį? Kas čia per velnias?

       – Aš įsitikinęs, kad jis egzistuoja, tiesiog reikia jį surasti. Norėčiau, kad jūs man jį surastumėte.

       – Yra už ko užsikabinti?

       – Ne, bet aš įsitikinęs, kad kažkur Raudonasis Žvirblis yra.

       – Ar tas Žvirblis turi kokį vardą, ar ne?

       – Ką jūs turite omenyje?

       – Vardą. Na, Henris, Abneris. O gal Selinas?

       – Ne, tai tiesiog Raudonasis Žvirblis ir aš neabejoju, kad jūs galite jį surasti. Aš jumis tikiu.

       – Tai jums kainuos, pone Bartonai.

       – Jei jūs rasite Raudonąjį Žvirblį, aš mokėsiu jums po šimtą dolerių kas mėnesį iki pat gyvenimo galo.

       – Hmm... Klausykit, o gal duokit viską iš karto – vienu ypu?

       – Ne, Nikai, iššvaistysite viską žirgų lenktynėse.

       – Gerai, pone Bartonai, padiktuokite savo telefono numerį ir aš to imsiuosi.

       Bartonas pasakė savo telefono numerį ir tarė:

       – Aš pasitikiu jumis, Bileinai.

       Ir padėjo ragelį.

       Taigi reikalai ėmė sparčiai taisytis. Nors pro lubas varvėjo stipriau nei anksčiau. Aš nukrėčiau nuo savęs keletą lašelių, įkaliau sakės, susisukau cigaretę, pridegiau, užsitraukiau ir užsikosėjau. Užsivožiau savo rudą katiliuką, įjungiau telefono atsakiklį, lėtai priėjau prie durų, atidariau jas. Ten stovėjo Makelvis: plati, išsipūtusi krūtinė ir pečiai tarsi pamušti vata.

       – Tavo nuomos laikas baigėsi, susna! – iškošė jis. – Nešk savo šlykščią šikną lauk!

       Staiga aš pastebėjau jo pilvą. Jis priminė minkštą mėšlo krūvą ir mano kumštis paskendo joje. Makelvis susilenkė perpus, veidu pasitikdamas mano kelį. Jis parkrito ir pariedėjo į šalį. Šlykštus reginys. Aš priėjau, ištraukiau piniginę. Vaikų nuotraukos pornografinėmis pozomis.

       Gal reikėtų jį nugalabyti, pagalvojau. Užuot taip padaręs, išėmiau „Golden Visa“, įspyriau į subinę ir nusileidau liftu žemyn.

       Nusprendžiau nueiti iki Redo knygyno pėsčiomis. Kai esu už vairo, visada gaunu baudas už netinkamą parkavimą, o mokamos aikštelės – ne mano kišenei.

       Ėjau pas Redą, jausdamasis prislėgtas. Žmogus gimsta tam, kad mirtų. Ką tai reiškia? Triniesi aplink ir lauki. Lauki „A“ maršruto traukinio. Rugpjūčio mėnesį lauki poros didžiulių krūtų Las Vegaso viešbučio numeryje. Lauki, kol žuvys ims kalbėti. Kol sužaliuos lazda. Triniesi aplink.

       Redas buvo savo vietoje.

       – Tau pasisekė, – tarė jis, – ką tik prasilenkei su tuo girtuokliu Činaskiu. Buvo čia užsukęs, gyrėsi savo nauja pašto ženklų serija.

       – Tiek jau to, – tariau aš, – gal turi Folknerio „Kai aš gulėjau mirties patale“, su parašu?

       – Žinoma. – Kiek kainuoja?

       – 2800 dolerių.

       – Aš dar pagalvosiu...

       – O gaila, – tarė Redas.

       Jis atsisuko į žmogų, vartantį pirmąjį „Namo sugrįžti nevalia“ leidimą.

       – Prašom padėti knygą į lentyną ir nešdintis iš čia po velnių!

       Tai buvo gležnas, nedidukas, susitraukęs žmogelis. Apsirengęs kažkokiu geltonu guminiu kostiumu.

       Jis pastatė knygą į lentyną ir išėjo pro mus lauk, jo akys buvo drėgnos. O lietus lauke baigėsi. Geltonas guminis kostiumas buvo visiškai nereikalingas.

       Redas pažvelgė į mane.

       – Tu tik įsivaizduok, kai kurie ateina čia valgydami ledus!

       – Aš galiu įsivaizduoti ir daug baisesnių dalykų.

       Tada aš pastebėjau knygyne esant dar vieną žmogų. Jis stovėjo gilumoje. Atrodo, pažinau jį iš nuotraukų. Selinas. Selinas?

       Iš lėto priėjau prie jo. Labai arti. Net galėjau įžiūrėti, ką jis skaito. Tomą Maną. „Stebuklingas kalnas“.

       Jis pamatė mane.

       – Šitas vyrukas turi problemą, – tarė jis, kilstelėdamas knygą.

       – Ir kokią gi? – paklausiau.

       – Jis nuobodumą laiko Menu.

       Žmogus įdėjo knygą į lentyną ir stovėjo priešais mane, toks panašus į Seliną.

       Aš pažvelgiau į jį.

       – Tai nuostabu, – tariau.

       – Kas?

       – Maniau, kad jūs miręs, – tariau.

       Jis pažvelgė į mane.

       – Maniau, kad jūs taip pat miręs, – atsiliepė jis.

       Mes tiesiog stovėjom ir žiūrėjom vienas į kitą.

       Staiga išgirdau Redą.

       – EI TU, – suriaumojo jisai. – NEŠDINKIS IŠ ČIA PO VELNIŲ!

       Mes buvome tik dviese.

       – Kuriam iš mūsų nešdintis? – paklausiau.

       – TAM, KURIS ATRODO KAIP SELINAS! NEŠDINKIS IŠ ČIA PO VELNIŲ!

       – O kodėl? – paklausiau aš.

       – AŠ IŠKART MATAU, KADA JIE NESIRUOŠIA PIRKTI!

       Selinas, ar kas jis toks buvo, patraukė išėjimo link. Aš iš paskos.

       Jis paėjėjo prospektu aukštyn, sustojo prie spaudos kiosko.

       Kiek pamenu, kioskas stovėjo tenai visada. Prisiminiau, kaip prieš du ar tris dešimtmečius nukabinau prie jo trejetą prostitučių. Nusivedžiau visas namo, ir viena jų smaukė mano šuniui. Joms tai pasirodė labai juokinga. Visos buvo nusitašę ir prisiriję ratų. Vėliau viena iš prostitučių nuėjo į vonią, parkrito, trenkėsi galva į unitazą ir visur pritaškė kraujų. Paskui valiau ją didžiuliais drėgnais rankšluosčiais. Paguldžiau į lovą ir pasėdėjau su kitomis, kol galiausiai jos išėjo. Ta, lovoje, pasiliko pas mane keturias dienas, išgėrė visą mano alų ir nuolat šnekėjo apie du vaikučius, paliktus rytuose, Kanzas Sityje.

       O tas vyrukas – Selinas? – stovėjo prie kiosko ir sklaidė žurnalą. Priėjęs arčiau, supratau, kad tai „The New Yorker“. Jis padėjo žurnalą į vietą ir pažvelgė į mane.

       – Čia yra tik viena problema, – tarė jis.

       – Kokia?

       – Jie nemoka rašyti. Nė vienas.

       Pro šalį kaip tik važiavo tuščias taksi.

       – EI, TAKSI! – šūktelėjo Selinas.

       Taksi stabtelėjo, jis puolė prie automobilio, atlapojo dureles ir įšoko vidun.

       – EI! – sušukau įkandin. – AŠ NORĖJAU JŪSŲ PAKLAUSTI!

       Taksi nurūko Holivudo bulvaro link. Selinas persisvėrė pro langą, parodė man pirštą. Ir dingo.

       Pirmąkart per kelis dešimtmečius pamačiau čia taksi – neužimtą, be keleivių.

       Lietus, tiesa, baigėsi, tačiau širdgėla – ne. Be to, ir oras atvėso, ir aplink tvyrojo drėgnų bezdalų tvaikas.

       Įtraukiau galvą į pečius ir nuspūdinau Muso link.

       Aš turėjau „Golden Visa“ kortelę. Buvau gyvas. Galbūt. Netgi pasijutau kaip Nikas Bileinas. Ėmiau niūniuoti Eriko Koutso motyvą.

       Pragaras yra toks, kokį pats susikursi.

 

       4

 

       Pasitikrinau Vebsterio žodyne. Selinas, 1891–1961. Už lango buvo 1993-ieji. Jeigu jis gyvas, jam turėtų būti 102 metai. Nieko nuostabaus, kad Ponia Mirtis jo ieško.

       Tam tipui knygyne buvo ne daugiau kaip 40 ar 50 metų. Aišku. Jis visai ne Selinas. Nebent sugalvojo, kaip nugalėti senėjimo procesą. Užtenka pažvelgti į kino žvaigždes: nusilupa odą nuo subinės ir prisiaugina prie veido. Ant subinės oda raukšlėjasi vėliausiai. Paskutinius savo metelius nugyvena su užpakaliais vietoj veidų. Įdomu, ar Selinas tam ryžtųsi? Kas norėtų gyventi 102 metus? Nebent kvailys. Ir kam Selinui taip ilgai čia užsibūti? Visa tai kažkokia beprotybė. Ponia Mirtis beprotė. Aš beprotis. Oro lainerių pilotai bepročiai. Niekada nežiūrėk į pilotą. Lipk į lėktuvą ir užsisakyk išgerti.

       Kurį laiką stebėjau kaip krušasi dvi musės ir nusprendžiau paskambinti Poniai Mirčiai. Prasisegiau klyną ir laukiau pasigirstant jos balsą.

       – Alio?

       – Mmmm... – atsiliepiau.

       – Ką? A, tai jūs, Bileinai. Kaip juda byla?

       – Selinas miręs. Jis gimė 1891 metais.

       – Statistiką aš išmanau, Bileinai. Klausykit, aš žinau, kad jis gyvas... kažkur... knygyne galėjo būti jis. Ar jūs ką nors išsiaiškinot? Jis man reikalingas. Labai reikalingas.

       – Mmmm... – tariau aš.

       – Užsisekit!

       – A?

       – Kvaily, užsisekit, sakau!

       – A?.. Tuoj...

       – Man reikia tvirtų įrodymų ar tas tipas egzistuoja, ar ne! Aš jums jau sakiau, nesiseka man su juo. Psichologinis blokas. Bartonas man rekomendavo jus kaip vieną geriausių.

       – A, taip, aš kaip tik dabar dirbu Bartonui. Bandau surasti Raudonąjį Žvirblį. Ką apie tai pasakysit?

       – Klausykit, Bileinai, išpainiokite tą istoriją su Selinu, ir aš jums pasakysiu, kur rasti Raudonąjį Žvirblį.

       – Iš tikrųjų, ponia? O, aš dėl jūsų viską padaryčiau!

       – Pavyzdžiui?

       – Na, pribaigčiau savo mylimą tarakoną, prilupčiau motiną diržu, jei tik ji čia būtų...

       – Baikit sapalioti! Imu galvoti, kad Bartonas mane apmovė. Geriau judinkitės! Arba išsiaiškinate su Selinu, arba aš ateisiu jūsų!

       – Minutėlę, ponia!

       Ragelis mano rankoje tylėjo. Padėjau jį į vietą. Oi. Mane pričiupti Jai jokių blokų nereikia.

       Manęs laukė darbas.

       Apsidairiau aplinkui: gal kokią musę užmušti.

       Staiga atsilapojo durys, ant slenksčio stovėjo Makelvis ir didžiulė skystaprotė mėšlo krūva. Makelvis pažvelgė į mane, kryptelėjo galva į krūvą.

       – Čia Tomis. Tomis žiūrėjo į mane drumstomis akutėmis.

       – Malonu matyt, – tarė jis.

       Makelvis kraupiai nusišypsojo.

       – Tai va, Bileinai, Tomis čia atėjo dėl vienos priežasties, ir ta priežastis – iš lėto suploti tave į mažą kruviną vištašūdį. Ar ne, Tomi?

       – Uhu.

       Iš pažiūros jis svėrė daugiau kaip šimtą septyniasdešimt... Nukirpus vilną, būtų koks šimtas šešiasdešimt.

       Aš jam švelniai nusišypsojau.

       – Klausyk, Tomi, tu juk manęs nepažįsti, ar ne?

       – Uhu.

       – Tai kam tau mane mušti?

       – Nes misteris Makelvis man liepė.

       – Tomi, o jeigu misteris Makelvis lieptų tau gerti savo sisį, ar gertum?

       – Ė! Neklaidink mano berniuko! – tarė Makelvis.

       – Tomi, o jei misteris Makelvis tau lieptų suvalgyti savo mamytės kaką, ar suvalgytum mamytės kaką?

       – A?

       – Užsičiaupk, Bileinai, čia kalbu aš!

       Jis atsisuko į Tomį.

       – Nagi perplėšk šitą tipą kaip seną laikraštį, suplėšyk į sušiktus skutelius ir paleisk pavėjui, supratai?

       – Supratau, misteri Makelvi.

       – Tai ko lauki, kol paskutinė vasaros rožė pražys?

       Tomis žengė manęs link. Išsitraukiau iš stalčiaus liugerį ir nukreipiau jį į neaprėpiamą mėsos kalną Tomį.

       – Stok, Tomai, nes kitaip aplinkui bus daugiau raudonos spalvos nei ant visos Stenfordo futbolo komandos marškinėlių.

       – Ė, – tarė Makelvis, – iš kur gavai tą prakeiktą daikčiuką?

       – Seklys be vamzdžio – kaip katinas su gumyte. Arba kaip laikrodis be rodyklių.

       – Bileinai, – tarė Makelvis, – tu nusišneki.

       – Man jau sakė. O dabar liepk savo vaikinui pasitraukti, nes pramušiu jame tokį langelį, kad tilps arbūzas.

       – Tomi, – tarė Makelvis, – ateik čia ir atsistok prieš mane.

       Tomis pakluso. Dabar reikėjo nuspręsti, ką su jais daryti. Tai buvo nelengva. Oksforde man stipendijos nemokėjo. Biologiją aš pramiegojau, o matematiką išmaniau silpnai. Tačiau iki šiol vis įsigudrindavau likti gyvas.

       Turbūt.

       O kol kas aš ką tik ištraukiau kažkokį tūzą iš kažkokios žymėtos kaladės. Buvo mano ėjimas. Dabar arba niekada. Artėjo rugsėjis. Ginčijosi varnos. Saulė varvėjo krauju.

       – Nagi, Tomi, – tariau aš, – ant keturių! Greitai!

       Jis pažvelgė į mane taip, lyg būtų blogai išgirdęs.

       Aš šaltai šyptelėjau ir atlenkiau liugerio saugiklį.

       Tomis buvo bukas, bet ne visai.

       Jis puolė ant keturių, sukrėsdamas visą šeštąjį aukštą lyg 5,9 balo žemės drebėjimas.

       Mano suklastotas Dali nukrito ant grindų. Tas, su ištirpusiais laikrodžiais.

       Tomis riogsojo it Didysis kanjonas ir žiūrėjo į mane.

       – O dabar, Tomi, – tariau aš, – tu būsi dramblys, o Makelvis bus tavo varovas, supratai?

       – A? – paklausė Tomis.

       Aš pažvelgiau į Makelvį.

       – Bileinai, iš proto išsikraustei?

       – Kas žino? Beprotybė yra reliatyvi. Kas nustato normą?

       – Nežinau, – atsakė Makelvis.

       – Judinkis greičiau!

       – Gerai, gerai! Dar niekada neturėjau tiek nemalonumų su skolininkais.

       – Lipk, šūdžiau!

       Makelvis užsiropštė Tomiui ant nugaros. Tik apžergti jį jam buvo sunkoka. Vos neplyšo pusiau.

       – Tvarka, – tariau aš.

       – Dabar, Tomi, tu esi dramblys ir nuneši Makelvį koridoriumi iki lifto. Vykdyk!

       – Bileinai, – iškošė Makelvis, – aš tau atsilyginsiu. Prisiekiu savo motinos gakta!

       – Jei vėl pradėsi ardytis, Makelvi, aš sugrūsiu tavo pimpalą į šiukšlių nuleistuvą!

       Atidariau duris ir Tomis su savo varovu iššliaužė iš kabineto.

       Jis nušliaužė koridoriumi, o aš, kišdamas liugerį į švarko kišenę, kažką užčiuopiau, – suglamžytą popieriaus gumulėlį. Ištraukiau jį. Atsakymai raštu į vairavimo užduotis vairuotojo pažymėjimui pratęsti. Viskas raudonai subraukyta. Susikirtau.

       Numečiau popieriuką per petį ir nusekiau paskui savo draugus.

       Mes pasiekėme liftą, ir aš nuspaudžiau mygtuką.

       Aš stovėjau, niūniuodamas „Karmen“ ištrauką.

       Ir staiga prisiminiau labai seniai laikraštyje skaitęs apie Džimio Fokso mirtį prišnerkštame viešbutyje. Toks beisbolininkas, ir mirė tarp tarakonų.

       Atvažiavo liftas. Durys prasivėrė, ir aš spyriau Tomiui į užpakalį. Jis ir varovas įropojo į vidų. Ten stovėjo trise, skaitė laikraščius.

       Skaitė sau toliau. Liftas ėmė leistis.

       Aš nulipau laiptais. Svėriau 15 kilogramų per daug.

       Reikėjo numesti. Suskaičiavau 176 laiptelius ir atsidūriau apačioje. Sustojau prie tabako kiosko, nusipirkau cigarą ir žirgų lenktynių programą. Išgirdau artėjant liftą.

       Gatvėje ryžtingai pasinėriau į smogą. Mano akys buvo žydros, o batai seni, ir niekas manęs nemylėjo. Tačiau manęs laukė darbai.

       Manęs, Niko Bileino, privataus detektyvo.

 

       Charles Bukowski. Skaitalas: romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. K.: Kitos knygos, 2005.

 

       bukowski_skaitalas