Bukowski - Pastas 2013 - virselis        Pirmasis ir vienas geriausių Charleso Bukowskio romanų „Paštas“ – negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, alkoholiko gyvenimo dienoraštis, aštri beprasmiškos, bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų, knyga. Autoriaus alter ego – Henris Činaskis, pašto tarnautojas, girtuoklis, lošėjas, mergišius, atsiskyrėlis, didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime, atveriantis skaitytojui negailestingą Amerikos tikrovę. Kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų.

 


       Charles Bukowski. Paštas. III skyrius

       1

       Aš neprotestavau prieš skyrybas, net į teismą nėjau. Viskas, ką praradau, tebuvo trys ar keturi milijonai. Na, dar turėjau automobilį, kurį man paliko Džois. Ji pati nevairavo. Be to, liko mano darbas pašte.
       Netrukus gatvėje sutikau Betę.
       – Mačiau tave su ta šliundra. Ji ne tavo tipo moteris.
       – Visos jos ne mano, – atsakiau ir paaiškinau, kad su Džois viskas baigta.
       Mes nuėjome įkalt alaus. Betė buvo smarkiai susenusi. Sustambėjusi. Raukšlės įsirėžusios veide. Dvigubas pagurklis. Liūdnas reginys. Nors, tiesą sakant, ir aš nejaunėju.
       Aš sužinojau, kad mūsų šunį suvažinėjo automobilis. Kad Betė prarado savo darbą. Ji dirbo oficiante kavinėje, bet kavinę nugriovė ir vietoj jos pastatė administracinį pastatą. Dabar ji gyveno mažame apšepusio viešbutuko kambarėlyje. Keitė tenai patalynę ir valė vonias bei tualetus. Ir visąlaik pylė. Ji pasiūlė mums vėl apsigyventi kartu. Aš jai pasiūliau truputį palaukti. Dar neatsipeikėjau nuo buvusiosios.
       Ji užsuko į savo kambarėlį ir persirengė – nauja suknelė, aukštakulniai. Ji stengėsi pasipuošti, tačiau vis tiek dvelkė senatve ir liūdesiu.
       Mes nusipirkom 0,75 litro viskio, alaus ir nukakom į mano butą sename daugiaaukštyje. Aš paskambinau į darbą ir pasakiau, kad sergu. Susėdome vienas priešais kitą, Betė užsimetė koją ant kojos, sūpavo bateliu, kartais nusijuokdama. Viskas kaip senais gerais laikais. Beveik. Kažkas negrįžtamai prarasta.
       Kai tik jūs paskambinate į paštą ir pasakote, kad susirgote, jie išsiunčia seselę patikrinti, ar iš tikrųjų sergate, o ne lošiate pokerį ir šokate kur nors naktiniam klube. Aš gyvenau netoli Centrinio pašto, tad mane patikrinti jiems buvo vieni niekai. Vos praėjus porai valandų, kai mes su Bete sau ramiai siurbėm viskį, į duris pabeldė.
       – Kas čia? – sujudo Betė.
       – Ša, – sušnibždėjau aš, – užsičiaupk! Nusiauk aukštakulnius, tyliai pėdink į virtuvę, ir kad nė garso.
       Prisidegiau cigaretę, kad nesijaustų kvapo, nuėjau prie durų ir truputį jas pravėriau. Už durų laukė seselė. Ta pati, kuri ateidavo ir anksčiau. Ji mane puikiai pažinojo.
       – Kuo skundžiatės? – paklausė ji.
       Aš išpūčiau mažytį dūmų žiedelį.
       – Vidurius suka.
       – Ar tikrai?
       – Viskuo kaltas mano pilvas.
       – Ar pasirašysite, kad aš buvau pas jus?
       – Būtinai.
       Seselė pro durų plyšį įkišo man blanką. Aš pasirašiau.
       – Ar rytoj ateisite į darbą?
       – Dar nežinau. Jeigu jausiuosi geriau, ateisiu. Jei ne, liksiu namie.
       Ji įtartinai mane nužvelgė ir nuėjo. Užuodė viskio kvapą. Svarus įrodymas? Vargu, kam jai tiek formalumų. Greičiausiai nusišaipė, lipdama į automobilį, ir tiek.
       – Viskas gerai, – šūktelėjau Betei. – Aukis batelius ir ateik.
       – Kas čia buvo?
       – Seselė iš pašto.
       – Jau išėjo?
       – Aha.
       – Ir ką, jos visąlaik taip?
       – Dar nė karto nepraleido progos. Nagi, atšvenčiam mūsų mažytę pergalę dideliu stiklu viskio!
       Nuėjau į virtuvę ir pripyliau du pilnus stiklus.
       – Salud!
       Mes pakėlėme stiklus ir susidaužėme.
       Ir staiga ėmė plyšauti žadintuvas.
       Aš pašokau, lyg kas būtų suvaręs man druskos užtaisą į užpakalį. Betę tarsi kas būtų per pėdą išmetęs aukštyn. Puoliau prie laikrodžio ir išjungiau skambutį.
       – Jėzau Marija, – pirmoji atsigavo Betė. – Aš vos neapsišikau!
       Abu ėmėme juoktis, susėdome šalia ir gerokai gurkštelėjom.
       – Turėjau draugą, kuris dirbo apylinkės administracijoje, – ėmė pasakoti Betė. – Jų irgi ateidavo tikrinti, dažniausiai vyras, ne visada, tiesa, kokį vieną kartą iš penkių. Vieną naktį mes geriame su Hariu, toks jo buvo vardas – Haris. Taigi geriame su Hariu, ir staiga beldžia į duris. Haris, kaip sėdėjo ant sofutės su visais drabužiais, taip ir šoko į lovą. Užsiklojo iki smakro ir guli. Aš suslepiu po lova butelius, stiklines ir atidarau duris. Įeina kažkoks tipas ir sėdasi tiesiai ant sofutės. Haris guli susivyniojęs į antklodę, net batų nespėjęs nusiauti. Tipas jo klausia: "Kaip jautiesi, Hari?" O Haris atsiliepia: "Prastai. Va ji manim rūpinasi". Ir rodo į mane. O aš liežuvio neapverčiu. "Na, tikiuosi, greit pasveiksi", – pasako vyrukas ir išeina. Aišku, kad jis matė ir tuos butelius, ir stiklines po lova, ir suprato, kodėl Hario kojos tokios didelės. Nervingi buvo laikai.
       – Velniai rautų, neduoda žmogui ramiai gyventi! Net pasijudint negalima.
       – Taigi.
       Mes dar kurį laiką gėrėme, paskui persikraustėme į lovą. Gulėjome šalia, bet mus skyrė didžiulis atstumas. Betė atsikėlė ir nuėjo į vonią, o aš žiūrėjau į jos raukšlėtus, apdribusius sėdmenis. Vargšelė. Apvytusi moteris. Džois buvo stangri ir putli, vienas malonumas tokią glamonėti. Betė taip pat kadaise tokia buvo. Liūdesys gaubė kambarį. Kai Betė grįžo, mes nebedainavome ir nesijuokėme, mes net nekalbėjome. Sėdėjome tamsoje, gėrėme, rūkėme, kol užmigome. Mūsų kojos nesusipynė, kaip būdavo anksčiau. Užmigome net nesiliesdami.
       Du nuvaryti arkliai.

       9


       Švęsti Kalėdų pasikviečiau Betę. Ji iškepė kalakutą, ir mes pradėjom lakti. Betė visada svajojo apie didžiulę kalėdinę eglę. Ji būtinai turėjo būti ne mažesnė kaip septynių pėdų aukščio ir pusės pėdos pločio, apkarstyta girliandomis, blizgučiais, žaisliukais ir kitokiu šlamštu. Mes turėjome po 0,75 litro viskio, gėrėme, valgėme, mylėjomės ir vėl gėrėme. Viena vinis eglės stove vos laikėsi, be to, eglė jam buvo aiškiai per didelė. Man vis tekdavo ją pataisyti. Betė išsitiesė ant lovos ir išsijungė. Aš gėriau toliau, sėdėdamas ant grindų vienomis trumpikėmis. Paskui išsitiesiau ir užsimerkiau. Išėjau. Bet kažkas privertė mane grįžti. Atsimerkiau kaip tik tada, kai didžiulis medis, apkabinėtas įkaitusiom lemputėm, lėtai sviro link manęs. Žvaigždė viršūnėje spindėjo grėsmingai it durklas. Aš net nesupratau, kas atsitiko. Atrodė lyg pasaulio pabaiga. Net pajudėti negalėjau. Ir paskendau dygliuotame glėbyje. Medis mane prislėgė. Lemputės buvo įkaitusios iki raudonumo.
       – OOO, VIEŠPATIE DIEVE, GELBĖK MANE! VIEŠPATIE, PASIGAILĖK! PAGALBOS! JĖZAU! PAGALBOS!
       Lemputės degino kūną, aš blaškiausi po medžiu, stengdamasis išsivaduoti.
       – AJAJAI!
       Pagaliau išsikrapščiau į laisvę. Šalia stovėjo Betė.
       – Kas atsitiko? Kas čia darosi?
       – NEGI NEMATAI? ŠITAS SUŠIKTAS MEDIS BANDĖ MANE NUŽUDYTI!
       – Ką?!
       – TAIP! TU TIK PASIŽIŪRĖK Į MANE!
       Visas mano kūnas margavo raudonomis dėmėmis.
       – Ak, vargšas mano berniukas!
       Aš ištraukiau kištuką, ir mirgančios šviesos užgeso. Medis mirė.
       – Ak, vargšė mano eglutė!
       – Vargšė eglutė?!
       – Ji buvo tokia graži!
       – Rytą aš ją pastatysiu. O dabar aš šituo medžiu nepasitikiu. Duodu jam pailsėti iki ryto.
       Betei tas nepatiko. Pajutau, kad kaupiasi audra. Pastačiau eglę į kampą, įjungiau girliandas ir prispaudžiau ją foteliu. Betė apsiramino. Jei tas medis būtų nudegines jai subinę ar papus, būtų išmetusi jį pro langą. "Labai jau aš minkštaširdis", – pamaniau.
       Praėjus keletui dienų užsukau aplankyti Betės. Ji sėdėjo savo kambaryje, visiškai girta 8.45 ryto. Atrodė klaikiai, nors ir aš ne ką geriau. Turbūt kiekvienas gyventojas, kurį ji aptarnavo, dovanojo jai po butelį. Ko tik čia nebuvo – vynas, degtinė, viskis, brendis. Pigus rašalas. Kambarys buvo užgrūstas buteliais.
       – Prakeikti idiotai! Nejaugi negalėjo sugalvoti ko nors geresnio? Jeigu visą šitą jūrą išlaksi, numirsi!
       Ji tik pažvelgė į mane. Bet taip, kad aš viską supratau.
       Ji turėjo du vaikus, kurie niekada jos nelankė ir nerašė jai laiškų. Ji – pigių nakvynės namų valytoja. Kadaise, kai pirmąkart ją sutikau, jos suknelė buvo prašmatni, grakščios kojytės apautos brangiais aukštakulniais. Puikus kūnas, beveik tobulas. Akyse – beprotybės kibirkštėlė. Skambus juokas. Ji pabėgo nuo turtingo vyro, išsiskyrė su juo, o jis žuvo automobilio avarijoje, girtas sudegė kažkur Konektikute.
       – Tu jos nesutramdysi, – sakė man visi ją pažinoję.
       Ir štai kur ji dabar. Reikėjo ką nors daryti.
       – Klausyk, – tariau, – bus geriau, jei visus šituos butelius išgabensiu. Retkarčiais užsuksiu ir atnešiu tau butelį ar du. Aš jų neišgersiu, prisiekiu.
       – Neliesk butelių, – tarė Betė, net nepažvelgusi į mane. Jos kambarys buvo viršutiniame aukšte, ji sėdėjo krėsle prie lango ir žvelgė į rytinį eismą.
       Aš priėjau.
       – Žinai, aš dabar vos laikausi ant kojų. Man reikia eiti. Bet aš tavęs prašau, dėl Dievo, pristabdyk truputį!
       – Būtinai, – atsiliepė ji abejingai.
       Pasilenkiau ir atsisveikindamas ją pabučiavau.
       Po savaitės ar dviejų vėl užsukau jos aplankyti. Pabeldžiau. Niekas neatsiliepė.
       – Bete! Bete! Ar tau viskas gerai?!
       Pasukau rankeną. Durys buvo neužrakintos. Lova sujaukta. Ant paklodės didžiulė kraujo dėmė.
       – Velnias! – išsprūdo man. Apsidairiau aplink. Visi buteliai dingę. Tarpduryje stovėjo pagyvenusi prancūzė, viešbučio savininkė.
       – Ji pagrindinėje apygardos ligoninėje. Jai buvo labai bloga, ir vakar naktį aš iškviečiau greitąją.
       – Ji viena išgėrė visą alkoholį?
       – Ne, buvo kažkoks pagalbininkas.
       Nubėgau laiptais žemyn, sėdau į automobilį ir nuvažiavau į ligoninę. Tą vietą aš puikiai pažinojau.
       Mažytėje palatoje stovėjo trys ar keturios lovos. Vienoje sėdėjo kažkokia moteris, valgė obuolį ir plepėjo su dviem lankytojom. Aš užtraukiau užuolaidą aplink Betės lovą ir prisėdau ant krašto.
       – Bete! Bete!
       Paėmiau ją už rankos.
       – Bete!
       Ji atmerkė akis. Jos vėl buvo nuostabios. Skaidraus bedugnio mėlynumo.
       – Aš žinojau, kad čia būsi tu, – sušnabždėjo ji ir vėl užsimerkė.
       Jos lūpos buvo suskeldėjusios, kampučiuose pridžiūvusios geltonos seilės. Paėmiau servetėlę, sudrėkinau ją vandeniu iš grafino ir nušluosčiau jai lūpas, veidą, rankas ir kaklą. Sudrėkinau kitą servetėlę ir išspaudžiau jai truputį vandens į burną. Sudrėkinau lūpas. Iššukavau plaukus. Už užuolaidos vis dar plepėjo ir kikeno.
       – Bete, Bete, Bete. Na, prašau tavęs, išgerk truputį vandens, nors mažą gurkšnelį, nedaug, tik mažytį gurkšnelį.
       Ji neatsiliepė. Mėginau gal dešimt minučių. Beviltiška.
       Lūpų kampučiuose vėl susikaupė seilių. Nuvaliau.
       Atsistojau ir atitraukiau užuolaidą. Pamačiusios mano žvilgsnį, moterys iškart užsičiaupė.
       Išėjau iš palatos pasikalbėti su budinčia sesele.
       – Klausykite, kodėl jūs nieko nedarote tai moteriai iš 45-os palatos? Betei Viljams.
       – Darome viską, ką galime, sere.
       – Bet šalia jos nieko nėra.
       – Mes reguliariai apeiname palatas.
       – O kur dingo gydytojai? Nematau nė vieno gydytojo.
       – Gydytojas ją jau apžiūrėjo, sere.
       – Jos negalima palikti vienos!
       – Mes darome viską, ką galime, sere.
       – SERE! SERE! SERE! PAMIRŠKIT TUOS SAVO "SERUS", AIŠKU?! Galiu lažintis, jeigu čia gulėtų koks nors prezidentas, senatorius, meras ar kitas pinigais aptekęs šunsnukis, visur knibždėtų gydytojų, jie maltųsi po palatą ir darytų tai, ką reikia daryti! Kodėl jūs paliekate ją mirti? Nejaugi būti vargšu yra nuodėmė?
       – Aš jums jau sakiau, sere, mes padarėme viską, ką galėjome.
       – Aš grįšiu po poros valandų.
       – Jūs jos vyras?
       – Aš jos sugyventinis.
       – Gal galėtumėte palikti savo pavardę ir telefono numerį?
       Aš užrašiau ir paskubomis išėjau.

 

       10


       Laidotuvės turėjo įvykti 10.30 ryto, bet netgi taip anksti kepino kaip reikiant. Aš vilkėjau pigų juodą kostiumą, skubomis nusipirktą ir pritaikytą. Tai buvo mano pirmas naujas kostiumas per daugelį metų. Mes važiavome nauju Betės sūnaus mersedesu. Sūnų suradau pagal mažą popiergalį su jo uošvio adresu. Teko skambinti porą kartų, kol pavyko jį rasti. Tačiau motina buvo jau mirusi. Ji mirė kaip tik tada, kai aš jam skambinau. Jos mažylis Laris savo padorumu visuomenės akyse niekada nesirūpino. Vogdavo mašinas iš savo draugų, bet kažkaip sugebėdavo išsisukti ir nuo teismo, ir nuo jų rūstybės. Vėliau jį pašaukė į armiją, ten jis gavo šiokį tokį išsilavinimą ir po demobilizacijos susirado gerai apmokamą darbą. Nuo to laiko motinos nebelankė.
       – O kur tavo sesuo? – paklausiau.
       – Nežinau.
       – Puikus automobilis. Variklio visai negirdėti.
       Laris nusišypsojo. Jam tai patiko.
       Į laidotuves važiavom trise: sūnus, meilužis ir silpnaprotė viešbučio savininkės sesuo, vardu Marsija. Marsija niekada nieko nekalbėdavo. Lūpose sustingusi beprasmiška šypsena. Oda balta kaip emalis. Ant blyškiai geltonų plaukų kuokšto užmaukšlinta nederanti skrybėlaitė. Šeimininkė išsiuntė ją vietoj savęs. Pati liko prižiūrėti viešbučio.
       Aš kaip visada buvau baisiai pagiringas. Stabtelėjome išgerti kavos.
       Su laidotuvėmis turėjome bėdų. Laris susiginčijo su katalikų kunigu. Tas suabejojo, ar Betė tikra katalikė, ir atsisakė laikyti pamaldas. Galų gale buvo nuspręsta laikyti ne visas pamaldas. Dalis geriau negu visai nieko.
       Problemų iškilo net dėl gėlių. Aš nupirkau vainiką ir paprašiau gėlių parduotuvėje, kad į jį įpintų rožių. Jie vargo su vainiku pusę dienos. Moteriškė iš parduotuvės pažinojo Betę, jos anksčiau kartu gerdavo, kai mes su Bete dar gyvenom bendrai ir turėjom šunį. Jos vardas buvo Delsė. Aš vis ketinau išsiaiškinti, kas slypi po Delsės sijonu, bet niekaip neprisiruošiau.
       Ji man paskambino.
       – Henkai, žinai, ką tie niekšai padarė?
       – Kokie niekšai?
       – Tie idiotai iš lavoninės.
       – Na ir?
       – Aš išsiunčiau pasiuntinuką su tavo vainiku, o jie atsisakė jį priimti. Paaiškino, kad jau uždaryta. Tu juk žinai, kaip ilgai ten reikia važiuoti.
       – Ir kuo visa tai baigėsi?
       – Galų gale jie leido palikti vainiką gatvėje, už durų, o į šaldytuvą taip ir neįdėjo. Mūsų berniukas jį ir paliko už durų. O ką daugiau daryti? Nesuprantu aš tų žmonių!
       – Nežinau. Aš jau seniai nesuprantu žmonių, kad ir kas jie būtų.
       – Henkai, laidotuvėse aš nebūsiu. O kaip tu laikaisi?
       – Gal norėtum atvažiuoti ir mane paguosti?
       – Aš turėsiu užsukti pasiimti Polio.
       Polis buvo jos vyras.
       – Tiek to, pamiršk.
       Taigi taip ir važiavom į mažą, kupiūruotą laidotuvių ceremoniją.
       Begeriant kavą Laris man tarė:
       – Aš tau parašysiu dėl paminklo. Dabar neturiu užtektinai pinigų.
       – Sutarta, – atsiliepiau aš.
       Laris užmokėjo už kavą, mes išėjome ir susėdome į jo "Mercedes-Benz".
       – Minutėlę, – tariau.
       – Kas atsitiko? – paklausė Laris.
       – Man atrodo, mes kai ką pamiršome.
       Aš grįžau į kavinę.
       – Marsija?
       Ji vis dar sėdėjo prie staliuko.
       – Mes jau važiuojam, Marsija.
       Ji atsistojo ir paklusniai nusekė iš paskos.
       Kunigas marmaliavo sau po nosim. Aš neklausiau. Tai, kas anksčiau buvo Betė, dabar gulėjo karste. Kepino karštis. Didžiulė geltona saulės dėmė išsiliejo ant dangaus. Aplink zirzė musės. Įpusėjus ceremonijai du vyrukai darbiniais kombinezonais atnešė mano vainiką. Beveik visos rožės buvo nuvytusios, likusios leipo kaitroje. Vyrukai atrėmė vainiką į artimiausią medį. Vainikas su negyvomis rožėmis nuvirto į dulkes. Niekam nekilo ranka jį pastatyti. Pagaliau mažos, kupiūruotos laidotuvės baigėsi. Priėjau prie kunigo ir paspaudžiau jam ranką: "Ačiū". Jis nusišypsojo. Šypsotis čia sugebėjo tik dviese: jis ir Marsija.
       Grįžtant atgal Laris vėl man priminė:
       – Aš tau parašysiu dėl paminklo.
       To laiško aš vis dar laukiu.

       Charles Bukowski. Paštas. Iš anglų k. vertė MARIUS BUROKAS. K.: Kitos knygos, 2004, 2013. 

      Bukowski - Pastas 2013 - virselis