By this art you may contemplate the
variations of the 23 letters...
„The Anatomy of Melancholy“,
post. II, sect. 2, mem. 4 (1)
Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka) – tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertomis labai žemomis baliustradomis. Iš kiekvienos galerijos matyti apatiniai ir viršutiniai aukštai – jų begalė. Galerijų apystata vienoda. Dvidešimt plačių lentynų – po penkias prie keturių sienų iš šešių – užima visą plotą; didumo jos sulig aukštu, šiek tiek aukštesnės už vidutinio ūgio bibliotekininką. Viena laisva siena siekiasi su ankštu koridorium, vedančiu į kitą galeriją, tolygią pirmajai ir visoms kitoms. Abipus koridoriaus išdėstytos dvi mažutės patalpos. Vienoje galima miegoti stačiomis, kitoje patenkinti gamtinius poreikius. Yra ten ir sraigtiniai laiptai, kurie kyla ir leidžiasi į tolimas vietoves. Koridoriuje įtaisytas veidrodis, kuriame atsispindi (ir dvejinasi) tikrasis pasaulis. Remdamiesi tuo veidrodžiu, žmonės daro išvadą, jog Biblioteka nėra begalinė (jei tokia būtų iš tikrųjų, kam reikėtų to apgaulingo dvejinimo?); man kur kas maloniau sapnuoti, kad lygūs paviršiai – tai begalybės atvaizdai ir požymiai... Šviesa sklinda iš rutulinių vaisių, vadinamų lempomis. Kiekviename šešiasienyje jų yra dvi – ant priešinių sienų. Jų spinduliuojama šviesa nepakankama, nepaliaujama.
Kaip ir visi Bibliotekos žmonės, jaunystėje daug keliaudavau; išvykdavau ieškoti kokios knygos, galbūt katalogų katalogo; dabar, kai mano akys beveik neįstengia iššifruoti to, ką rašau, rengiuosi mirti per keliolika mylių nuo šešiasienio, kuriame gimiau. Kai pasimirsiu, nepristigs gailestingų rankų mane išmesti už baliustrados; bedugnis oras bus mano kapas; ilgai grims mano kūnas ir sudūlės begrimzdamas, ir išsisklaidys vėjyje, kurį sukels kritimas, o jis – begalinis. Idealistai tvirtina, jog šešiasienės salės – nepaneigiamos absoliučios erdvės ar bent jau mūsų intuicijos numanomos erdvės formos. Jų manymu, trikampės arba penkiakampės salės neįmanoma įsivaizduoti. (Mistikai tvirtina, esą ekstazėje regį apskritą salę, o joje – didelę apvalią knygą su begaline nugarėle, einančia per visas sienas; jų liudijimas kelia nepasitikėjimą; jų žodžiai migloti. Toji ciklinė knyga – tai dievas.) Šiuo tarpu pakaks ir to, jei pakartosiu klasikinę nuomonę: Biblioteka – tai rutulys, kurio tikslus centras yra vienas kuris šešiasienių, o spindulys neišmatuojamas.
Kiekvieną iš keturių šešiasienio sienų užima penkios lentynos, kiekvienoje lentynoje yra trisdešimt dvi sunorminto formato knygos; kiekvienoje knygoje keturi šimtai dešimt puslapių; kiekviename puslapyje keturiasdešimt eilučių; kiekvienoje eilutėje apie aštuoniasdešimt juodos spalvos raidžių. Raidžių yra ir ant kiekvienos knygos nugarėlės; tos raidės nei nurodo, nei nusako, kas kalbama knygos viduje. Žinau, kadaise tai atrodė mįslė. Aš trumpai išdėstysiu, kaip ji buvo įminta (o tas atradimas, jei nekreipsime dėmesio į tragiškas jo prospekcijas, ko gero, ir sudaro šios istorijos esmę), bet visų pirma noriu priminti kai kurias aksiomas.
Pirma: Biblioteka egzistuoja ab aeterno (2). Šia tiesa – o ją patvirtina pasaulio amžinumas – negali abejoti nė vienas sąmoningas protas. Žmogus, netobulas bibliotekininkas, gali būti atsitiktinumo arba piktų demiurgų vaisius; visata su savo darnia apystata – lentynomis, mįslingais tomais, ištvermingais laiptais keliauninkams ir užkaboriais sėdintiems bibliotekininkams – gali būti vien kokio dievo kūrinys. Kad įžvelgtum, koks atstumas skiria tai, kas dieviška, nuo to, kas žmogiška, pakanka sulyginti nuo knygos viršelio mano klaidžios rankos krapštomus, menkus, netobulus ženklus su organiškomis raidėmis knygos viduje – tiksliomis, dailiomis, labai juodomis, nesuvokiamai simetriškomis raidėmis.
Antra: Rašybos ženklų yra dvidešimt penki (3). Remiantis tuo teiginiu, jog prieš tris šimtus metų buvo sukurta bendroji Bibliotekos teorija ir patenkinamai išspręsta problema, kurios anksčiau jokios prielaidos nepadėjo išnarplioti, tai yra, kodėl beveik visos knygos beformės ir chaotiškos. Viena jų, tėvo aptikta šešiasienyje penkiolika devyniasdešimt keturi, buvo sudaryta iš raidžių M C V, pasikartojančių visokiomis kombinacijomis nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Kita, gana dažnai sklaidoma toje vietovėje, buvo tiesiog raidžių labirintas, tačiau priešpaskutinis jos puslapis skelbė: „O laike, tavo piramidės“. Kaip žinoma, viena protinga eilutė, arba suvokiama informacija, pasitaiko tarp aibių aibės beprasmiškos kakofonijos, žodžių painiavos ir nesąmonių. (Kiek žinau, vienoje pavojingoje vietovėje bibliotekininkai laiko tuščiu prietaru paprotį ieškoti knygose prasmės ir lygina jį su papročiu aiškinti sapnus ar chaotiškas delno linijas... Pripažįstu, jog rašto išradėjai išmoko mėgdžioti dvidešimt penkis natūralius skaičius, tik, deja, man rodos, tas ženklų panaudojimas atsitiktinis ir knygos pačios savaime neturi jokios prasmės. Ta nuomonė, kaip įsitikinsime, nėra visiškai klaidinga.)
Ilgą laiką buvo manoma, jog tos nesuvokiamos knygos parašytos mirusiomis arba labai senomis kalbomis. Žinia, senovės žmonės, pirmieji bibliotekininkai, šnekėjo kalba, labai skirtinga nuo tos, kuria kalbame dabar; žinia, kelios mylios po dešinei kalbama tarmiškai, o dvidešimčia aukštų aukščiau kalba nesuprantama. Visa tai, kartoju, gryna teisybė, betgi keturi šimtai dešimt puslapių M C V raidžių negali turėti ką nors bendra su kokia nors kalba, kad ir kokia tarmiška ar primityvi ji būtų. Kai kas piršo mintį, jog kiekviena raidė galbūt turinti įtakos tolesnei ir M C V raidžių vertė septyniasdešimt pirmo puslapio trečioje eilutėje esanti kitokia, negu toji, kokią galinti turėti ta pati serija kitoje padėtyje kitame puslapyje, tačiau tas miglotas teiginys nesusilaukė atbalsio. Kai kas minėjo slaptaraštį; tą prielaidą visi priėmė, nors ir ne ta pačia prasme, kokia ją išdėstė jos kūrėjai...
Prieš penkis šimtus metų vienas iš viršutiniųjų šešiasienių viršininkų (4) aptiko knygą, tokią pat painią, kaip ir visos kitos, tik su dviem lapais tapačių eilučių. Jis parodė savo radinį klajojančiam šifruotojui, ir tas pasakė, kad ji parašyta portugališkai; kiti sakė, kad jidiš. Į amžiaus pabaigą įstengta nustatyti, kokia tai kalba: tai buvo guaranių kalbos samių – lietuvių dialektas su klasikinės arabų kalbos fleksija. Iššifruotas buvo ir turinys: kombinatorinės analizės apybraiža, iliustruota begalinės sekos variantų pavyzdžiais. Remdamasis tais pavyzdžiais, vienas genialus bibliotekininkas atrado pagrindinį Bibliotekos dėsnį. Tas mąstytojas pastebėjo, kad visos knygos, nors ir kokios skirtingos jos būtų, sudarytos iš tų pačių elementų: pastraipos, taško, kablelio, dvidešimt dviejų abėcėlės raidžių. Ir dar pridėjo faktą, kurį patvirtino visi keliauninkai: plačiojoje Bibliotekoje nėra dviejų tapačių knygų. Iš tų neginčijamų premisų padarė loginę išvadą, jog Biblioteka yra visuotinė ir jos lentynose suregistruotos visos įmanomos tų dvidešimt ir kelių rašybos ženklų kombinacijos (jų skaičius, nors ir nepaprastai didelis, nėra begalinis), atseit, visa tai, ką galima išreikšti visomis kalbomis. Viskas: ir detali ateities istorija, ir arkangelų gyvenimų aprašymai, ir tikras Bibliotekos katalogas, ir tūkstančiai klaidingų katalogų, ir tų katalogų klaidų aiškinimas, ir tikrojo katalogo klaidų aiškinimas, ir gnostinė Bazilido evangelija, ir tos evangelijos komentaras, ir tikras tavo mirties aprašymas, ir visų tų knygų vertimai į visas kalbas, ir kiekvienos knygos interpoliacija visose knygose.
Kai buvo paskelbta, jog Bibliotekoje laikomos visos knygos, iš pradžių kilo neapsakomas džiaugsmas. Visi žmonės pasijuto esą paslaptingo neliesto lobio šeimininkai. Nebuvo tokios asmeninės ar pasaulinio masto problemos, kurios nuodugnus sprendimas negulėtų viename kuriame šešiasienyje. Visata pagaliau turėjo savo pateisinimą, neribotas vilties galimybes. Tuo metu buvo daug kalbama apie Vindikacijas, apologijos ir pranašysčių knygas, ne visada pateisinančias kiekvieno visatos žmogaus darbus ir stebuklo paslaptimi dangstančias jo ateitį. Tūkstančiai
žmonių, panūdę sužinoti ateitį, paliko mylimus gimtuosius šešiasienius ir puolė laiptais į viršų, genami tuščio noro surasti savo Vindikaciją. Tie keliauninkai ginčijosi ankštuose koridoriuose, kalbėjo miglotus užkeikimus, grumdėsi ant siaurų laiptų, svaidė apgaulingas knygas į šachtą, žuvo, tolimų vietovių žmonių mėtomi prarajon. Kai kurie kraustėsi iš proto... Vindikacijos egzistuoja (esu matęs porą apie ateities žmones, galbūt netgi ne tariamus žmones), tačiau tie, kurie jų ieškojo, buvo užmiršę, kad galimybė surasti savo Vindikaciją ar bent jos variantą lygi nuliui.
Tikėtasi tuomet įminti ir pagrindines žmonijos paslaptis: Bibliotekos ir laiko kilmę. Visai galimas daiktas, jog tos svarbios paslaptys išreiškiamos žodžiais: jei nepakaktų filosofų kalbos, daugiaformė Biblioteka tikrai pateiktų tam tinkamą kalbą drauge su jos žodynu ir gramatika. Jau keturi šimtmečiai, kai žmonės naršo po šešiasienius... Esama oficialių ieškotojų, inkvizitorių. Mačiau, kaip jie eina savo pareigas: visada pasirodo nuilsę; pasakoja apie kažkokias kopėtėles, vos jų nepražudžiusias, kalba su bibliotekininku apie koridorius ir laiptus, kartais ima kokią pirmą pasitaikiusią knygą ir sklaido – ieško niekingų žodžių. Aišku kaip dieną, jog nė vienas nesitiki ką nors atrasti.
Po didelių vilčių meto, kaip paprastai, atėjo pasibodėjimas. Juk iš tiesų galima išprotėti vien pagalvojus, jog kurioje kokio šešiasienio lentynoje gulį neįkainojamos knygos ir tos neįkainojamos knygos nepasiekiamos. Viena atskalūnų sekta pakišo mintį nebeieškoti tų Vindikacijų ir patiems imtis iš raidžių bei ženklų sudarinėti tas kanonų knygas – galgi pavyksią per kokį neįtikimą atsitiktinumą. Valdžia turėjo išleisti prieš juos griežtus įstatymus. Sekta dingo, bet, mažas būdamas, esu matęs senų žmonių, kurie, pasislėpę užkaboriuose, kratė užgintus puodelius su metaliniais skrituliukais ir nesėkmingai mėgdžiojo dieviškąjį chaosą.
Kiti, priešingai, manė, jog svarbiausia – sunaikinti nereikalingus kūrinius. Įpuola, būdavo, į kokį šešiasienį, parodo įgaliojimą, kai kada ir nesuklastotą, su pasibodėjimu pasklaido kokį tomą ir parašo mirties nuosprendį ištisoms lentynoms; jų higieniška, asketiška beprotybė turėjo tokias pasekmes, jog paikai žuvo milijonai knygų. Jie prakeikti amžių amžiams, ir vis dėlto tie, kurie apverkia bepročių pražudytus „turtus“, užmiršta du gerai žinomus faktus. Pirmas: Biblioteka tokia didelė, jog kiekvienas žmonių mėginimas ją nuskurdinti atrodo menkas. Antras : kiekvienas egzempliorius yra vienintelis, nepamainomas, bet (kadangi Biblioteka visuotinė) visada esti šimtai tūkstančių panašių kūrinių, kurie skiriasi tik viena kita raide ar kableliu. Aš nesutinku su visuotine nuomone ir manau, jog Valytojų siautėjimo padariniai atrodo baisūs tik tų fanatikų apstulbintai vaizduotei. Turėjo įtakos ir Purpurinio Šešiasienio nusiaubimas – ten buvo laikomos mažesnio formato knygos, be galo tvirtos, iliustruotos ir magiškos.
Žinomas mums ir kitas anų laikų prietaras: Knygos Žmogaus prietaras. Tam tikroje tam tikro šešiasienio lentynoje (taip kalbėjo žmonės) esanti tokia knyga, visų kitų knygų kompendiumas ir esmė: vienas bibliotekininkas ją perskaitęs ir prilygęs dievui. Tos vietovės kalboje dar yra išlikę ano senovės pareigūno kulto liekanų. Daugelis žmonių išvyko kelionėn ieškoti tos Knygos. Ištisą šimtmetį veltui siuvo visomis kryptimis. Kaip nustatyti, kur yra tas mįslingas lemtingasis šešiasienis? Kažkas pasiūlė regresyvinį metodą. Knygai A atrasti reikią iš pradžių perskaityti kokią nors knygą B, o ta nurodysianti, kur ieškoti A; knygai B atrasti reikią iš pradžių perskaityti kokią nors knygą C, ir taip be galo, be krašto... Tiems žygiams ir paaukojau visą gyvenimą. Man rodos, nėra neįtikima, jog kokioje nors visatos lentynoje guli visuotinė knyga (5); meldžiu nežinomą dievą, kad koks nors žmogus – vienas vienintelis, nors ir prieš tūkstančius metų! – būtų ją aptikęs ir perskaitęs. Jei šlovė ir išmintis, ir laimė skirta ne man, tegu tai atitenka kitam. Tegu būna dangus, nors man ir lemta nužengti į pragarą. Tepražūstu aš be pėdsako, bet užtai tegu kas nors kada nors pateisina Tavo Biblioteką.
Netikėliai tvirtina, jog Bibliotekos norma – absurdas, o prasmė (ir netgi paprasčiausia harmonija) sudaro tik stebuklingą išimtį. Jie sako (žinau tai), jog ,,Biblioteka – miražas, o jos atsitiktinės knygos be perstojo mainosi, tampa kitokios“, girdi, viską jos teigiančios, viskam prieštaraujančios ir viską painiojančios kaip išprotėjęs dievas. Tie žodžiai akivaizdžiai rodo, koks viešpatauja chaosas ir koks niekingas tų žmonių tikslas ir apgailėtinas nemokšiškumas. Iš tiesų Bibliotekoje rasi visas žodines struktūras, visus variantus, kokius tik įmanoma sudaryti iš dvidešimt penkių rašybos ženklų, bet absoliutaus absurdo joje nėra. Neverta nė sakyti, kad geriausia knyga iš daugybės šešiasienių, kuriuos turiu prižiūrėti, vadinasi „Sušukuotas grumas“, o kita – „Gipsinis spazmas“, o kita –„Axaxaxas mlo“. Tie pažiūrėti nedarnūs junginiai neabejotinai pagrįsti kriptografijos bei alegorijos požiūriu; aišku, pagrįsti žodžiu, ir, ex hypothesi (5), jau aptarti Bibliotekoje. Negaliu rasti tokio kelių raidžių – dhcmrlchtdj – derinio, kuris nebūtų Bibliotekoje numatytas ir vienoje tų mįslingų kalbų neturėtų kokios kraupios prasmės. Negalima ištarti nė vieno skiemens, kuris nežadintų graudulio ar baimės; kuris vienoje tų kalbų nereikštų galingo kokio dievo vardo. Kalbėti – vadinasi, žengti į tautologiją. Šis nereikalingas ir ištęstas laiškas jau yra viename iš trisdešimties tomų, vienoje iš penkių lentynų, viename iš nesuskaičiuojamos aibės šešiasienių, – kaip ir jo paneigimas. (N skaičius įmanomų kalbų naudojasi tuo pačiu žodynu; kai kuriose jų ženklas „biblioteka“ teisingai apibūdinamas kaip „visur esanti pastovi šešiasienių galerijų sistema“, bet biblioteka – tai ir ,,duona“, ir „piramidė“, ir šiaip koks daiktas, ir tie šeši jos apibrėžimo žodžiai turi kitokią vertę. Tu, kuris mane skaitai, ar esi tikras, jog supranti mano kalbą?)
Be atvangos rašydamas, atsyju nuo žmonių likimo. Mintis, jog viskas jau parašyta, žudo mus arba verčia miražais. Žinau tokią vietovę, kur jaunuoliai puola kniūpsti prieš knygas ir stabmeldiškai bučiuoja lapus, bet nesugeba iššifruoti nė vienos raidės. Antkryčiai, eretikų maištai, kelionės ieškoti knygų, neišvengiamai išsigimsta į plėšikiškus antpuolius, išretino žmoniją. Rodos, jau minėjau savižudybes, o jų kasmet vis daugėja. Gal senatvė ir baimė sumaišė man protą, bet man toks jausmas, kad žmonių giminė – vienintelė – išmiršta ir kad išlikti lemta vien Bibliotekai, šviesiai, vienišai, beribei, tobulai pastoviai, turinčiai neįkainojamus tomus, nesunaikinamai, mįslingai.
Ką tiktai parašiau beribei. Ne retorikos dėlei įterpiau tą būdvardį; manau, anaiptol nėra nelogiška mintis, jog pasaulis neturi ribų. Tie, kurie tvirtina, kad jis turi ribas, drauge tvirtina, jog kur nors tolybėje galerijos, laiptai ir šešiasieniai gali nežinia kaip pasibaigti, – o tai absurdas. Tie, kurie ji vaizduojasi begalinį, užmiršta, jog nėra begalinio įmanomų knygų skaičiaus. Drįstu siūlyti tokį šios senai senos problemos sprendimą: Biblioteka yra neribota ir periodiška. Jei amžinasis keliauninkas trauktų per ją kokia nors kryptimi, amžiams bėgant, įsitikintų, jog tie patys tomai kartojasi taip pat chaotiškai (o atsikartojęs chaosas tampa tam tikra tvarka: Tvarka). Mano vienatvę džiugina ši graži viltis.
___________________
1 Šio meno dėka jūs galite stebėti 23 raidžių variacijas... „Melancholijos anatomija“, II kn., 2 sk., 4 str. (Angl.).
2 Nuo amžių (lot.).
3 Originalo rankraštyje nėra nei skaitmenų, nei didžiųjų raidžių. Iš skyrybos ženklų vartojamas tik taškas ir kablelis. Tie du ženklai, pastraipa ir dvidešimt dvi abėcėlės raidės – štai ir visi nepažįstamojo vartojami rašmenys. (Leidėjo pastaba.)
4 Seniau kas trečiame šešiasienyje būdavo po žmogų. Savižudybės ir plaučių ligos sugriovė tą proporciją. Neapsakomai liūdnas prisiminimas: kartais keliauju naktų naktis šviesiais koridoriais bei laiptais ir nesutinku nė vieno bibliotekininko. (Autoriaus pastaba.)
5 Kartoju: jei knyga įmanoma, ji turi būti. Nebūna tik to, kas neįmanoma. Pavyzdžiui: nė viena nėra drauge ir laiptai, nors, be abejo, esama vienokių knygų, kurios svarsto, ginčija ir aptaria tokią galimybę, ir esama kitokių, kurių sandara atitinka laiptų sandarą. (Autoriaus pastaba)
6 Remiantis hipoteze (lot.).
Vertė Valdas Petrauskas
Versta iš: „Ficciones“, 1956