...thy rope of sands...
                                           Georges Herbert (1)

      Liniją sudaro begalinis taškų skaičius, plokštumą - begalinis linijų skaičius, knygą – begalinis plokštumų skaičius, o knygų knygą - begalinis knygų skaičius... Ne, visiškai ne taip, ne more geometrico (2) man geriausia pradėti savo apsakymą. Dabar kiekvienas fantastinis apsakymas prasideda tvirtinimu, kad viskas jame vyko iš tikrųjų, tačiau mano pasakojimas iš tiesų yra gryna tiesa.

      Aš gyvenu vienas ketvirtame aukšte Belgrano gatvėje. Prieš keletą mėnesių pavakariui kažkas pasibeldė į duris. Aš atidariau, įėjo nepažįstamasis. Jis buvo aukštas, visai neišraiškingų veido bruožų. Galbūt mano trumparegystė kalta dėl to, kad jis man toks pasirodė. Visa jo povyza dvelkė padoriu skurdu. Jis pats buvo pilkas ir rankoje laikė pilką lagaminą. Iškart buvo matyti, kad svetimšalis. Iš pradžių pamaniau, kad jis yra senas; bet vėliau supratau, jog mane apgavo jo reti rusvi, kone balti – kaip skandinavų – plaukai. Iš mūsų pašnekesio, trukusio mažiau nei valandą, sužinojau, kad jis yra kilęs iš Orknio salų (3).


      Pasiūliau jam atsisėsti. Nepažįstamasis neskubėjo pradėti pokalbį. Nuo jo, kaip dabar nuo manęs, sklido melancholija.

      – Aš esu biblijų pardavėjas, – tarė jis.

      Kiek didžiuodamasis savo išprusimu, aš atsakiau:

      – Šiuose namuose turiu keletą biblijų anglų kalba, tarp jų, pačią pirmąją – Johno Wiclifo (4). Taip pat turiu Kiprijano de Valeros, Liuterio biblijas, literatūriniu požiūriu jos prasčiausios, ir Vulgatos egzempliorių. Kaip matote, biblijų man tikrai netrūksta.

      Jis patylėjo ir tarė:

      – Aš pardavinėju ne tik biblijas. Aš galiu jums parodyti vieną šventą knygą, kuri, manau, jus sudomins. Įsigijau ją Bikanero (5) apylinkėse.

      Jis atidarė lagaminą ir padėjo knygą ant stalo. Tai buvo knyga in octavio (6), drobiniu viršeliu. Be jokios abejonės, ją čiupinėjo daug rankų. Ją apžiūrėjau; neįprastas jos svoris mane nustebino. Nugarėlėje buvo užrašyta „Holy Writ“ (7) ir žemiau – Bombay.

      – Tikriausiai devynioliktasis amžius, – pasakiau.

      – Nežinau. Tuo aš niekada nesidomėjau, – atsakė jis.

      Aš atverčiau knygą kur pakliuvo. Raidžių formos man buvo niekur nematytos. Puslapių pasirodė apšiurę, raidės neryškios, tekstas ėjo dviem skiltimis, kaip ir Biblijoje. Šriftas buvo tankus ir padalytas į pastraipas. Viršutiniame kampe – arabiški skaičiai. Atkreipiau dėmesį į tai, kad lyginiame puslapyje, tarkim, buvo skaičius 40 514, o kitame, nelyginiame – 999. Atverčiau kitą – jo skaičius jau buvo aštuonženklis. Ir mažas paveikslėlis, toks, koks pasitaiko žodynuose: plunksna nupieštas inkaras, bet lyg negrabia vaiko ranka.

      Tada nepažįstamasis įspėjo mane:

      – Gerai jį įsidėmėkit. Daugiau niekada jo neišvysite.

      Ne intonacijoje, bet žodžiuose slypėjo grasinimas.

      Aš įsiminiau puslapio vietą ir užverčiau knygą. Tučtuojau vėl ją atskleidžiau. Veltui, ieškodamas paveikslėlio su inkaru, verčiau lapą po lapo. Slėpdamas sumišimą, paklausiau:

      – Čia Šventasis Raštas viena iš Indijos pusiasalio kalbų, ar ne?

      – Taip, – atsakė jis.

      Paskui prislopino balsą, tarsi patikėtų paslaptį:

      – Aš ją išmainiau iš vieno lygumos gyventojo už kelias rupijas ir Bibliją. Jos savininkas nemokėjo skaityti. Įtariu, kad šią Knygų Knygą jis laikė talismanu.Tai buvo pačios žemiausios kastos žmogus, nedrįstantis net užminti savo paties šešėlį, kad jo neišniekintų. Jis man sakė, kad knygą praminė Smėlio Knyga, nes ji, kaip ir smėlis neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Tada paprašė manęs surasti pirmąjį puslapį. Uždėjau kairę ranką ant titulinio puslapio ir, prispaudęs dešinės smilių prie nykščio, atverčiau puslapį. Viskas veltui: kaskart tarp titulinio lapo ir mano rankos atsirasdavo keli puslapiai. Rodos, jie tiesiog dygte dygo iš knygos.

      – Dabar raskite pabaigą.

      Taip pat nieko, aš vargais negalais išlemenau:

      – To negali būti.

      Biblijų pardavėjas tarė savo įprastu, prislopintu balsu:

      – Negali būti, bet yra. Šios knygos puslapių skaičius yra begalinis. Pirmojo puslapio nėra, nėra ir paskutinio. Nežinau, kodėl jie yra taip laisvai sužymėti . Galbūt todėl, kad suprastume, jog begalinės sekos narių skaičių atitinka bet koks skaičius.

      Paskui, tartum susimąstęs, jis pakėlė balsą:

      – Jei erdvė neturi pabaigos, tai mes esame bet kuriame erdvės taške. Jei laikas neturi pabaigos, tai mes esame bet kuriame laiko taške.

      Jo samprotavimai mane erzino. Aš paklausiau:

      – Jūs, žinoma, esate tikintis?

      – Taip, esu presbiterionas (8). Mano sąžinė švari. Esu įsitikinęs, kad neapgavau čiabuvio išmainęs šitą šėtonišką knygą į Dievo Žodį.

      Aš pritariau jam, kad nesą ko atgailauti, ir pasiteiravau, ar ilgai viešėsiąs mūsų kraštuose. Jis atsakė, kad po kelių dienų galvojąs grįžti į savo tėvynę. Būtent tada aš ir sužinojau, kad jis škotas iš Orknio salų. Aš prisipažinau jaučiąs simpatiją Škotijai – iš meilės Stevensonui ir Hume’ui.

      – Ir Robertui Burnsui, – pridūrė jis.

      Kol mes šnekučiavomės, aš tebetyrinėjau begalinę knygą. Dėdamasis abejingu, paklausiau:

      – Ar jūs ruošiatės pasiūlyti šią retenybę Britų muziejui?

      – Ne, siūlau jums, – tarė jis ir užsiprašė nemažos sumos.

      Nemeluodamas jam atsakiau, kad tokia suma man yra neįkandama, ir susimąsčiau. Per kelias minutes surezgiau planą.

      – Siūlau mainus, – tariau jam. – Jūs gavote šį tomą už kelias rupijas ir Šventąjį Raštą; aš gi siūlau jums savo ką tik gautą pensiją ir Wiclifo Bibliją gotikiniu šriftu, kurią paveldėjau iš tėvų.

      – Ablack letter Wiclif (9) – sumurmėjo jis.

      Nuėjau į savo miegamąjį ir atnešiau pinigus ir knygą. Jis su bibliofilo įkarščiu apčiupinėjo viršelį ir ėmė sklaidyti lapus.

      – Sutarta, – ištarė jis.

      Aš nusistebėjau, kad jis nesidera. Tik vėliau supratau, kad užsuko pas mane, nusprendęs parduoti knygą. Pinigus įsikišo neskaičiavęs.

      Mes dar pakalbėjome apie Indiją, apie Orknio salas ir apie jas valdžiusius norvegų jardus (10). Jam išėjus, lauke jau buvo tamsi naktis. Aš nepaklausiau jo vardo ir daugiau jo nemačiau.
Iš pradžių rengiausi pastatyti Smėlio Knygą į Wiclifo Biblijos vietą, bet galiausiai nutariau, jog būtų geriau ją paslėpti už kelių „Tūkstančio ir vienos nakties“ tomelių.
Atsiguliau, bet miegas neėmė. Trečią ar ketvirtą ryto išaušo. Vėl pasiėmiau neįtikėtiną knygą ir ėmiau sklaidyti puslapius. Viename jų buvo graviūra su kauke, o viršutiniame kampe nepamenu koks skaičius, pakeltas devintuoju laipsniu.

      Niekam nerodžiau savo lobio. Mano džiaugsmą turėti knygą temdė baimė, kad ją pavogs ir nuogąstavimas, jog ji nėra begalinė. Šie išgyvenimai sustiprino mano seną mizantropiją. Buvo likę keli draugai – ilgainiui nustojau lankęs ir juos. Įkalintas knygos, beveik nesirodžiau gatvėje. Pro lupą tyrinėjau nutrintą knygos nugarėlę, viršelį ir atmečiau bet kokią mistifikacijos galimybę. Nustačiau, jog mažytės iliustracijos kartojasi kas du šimtai puslapių. Ėmiau jas paeiliui žymėti užrašų knygelėj, ir netrukus ji buvo pilna. Jos niekada nesikartojo. Naktį, retom valandom, kai manęs nekankindavo nemiga, net užsnūsdavau su knyga rankose.

      Vasara sviro į rudenį, ir aš suvokiau, jog knyga yra baisi. Samprotavimai, kad ir aš pats, nenuleidęs nuo jos akių, visąlaik vartęs savo rankose, esu ne mažesnis pabaisa, visai nepadėjo. Jaučiau, kad ji yra košmaro vaizdinys, šlykšti išpera, šmeižianti ir neigianti realybę.
Man kilo mintis mesti ją į ugnį, bet išsigandau, kad begalinė knyga degs be galo ilgai, ir planeta užtrokš nuo jos dūmų.

      Prisiminiau kažkur skaitęs, kad lapą geriausia slėpti miške (11). Prieš pensiją aš dirbau nacionalinėje bibliotekoje, kurioje saugoma devyni šimtai tūkstančių knygų; gerai žinojau, kad vestibiulio dešinėje yra laiptai, vedantys į rūsį, kur sudėti laikraščiai ir žemėlapiai. Pasinaudojęs darbuotojų neatidumu, aš palikau Smėlio Knygą ant vienos iš drėgnų lentynų ir pasistengiau pamiršti kokiame ji aukštyje ir kaip toli nuo durų.

      Man kiek palengvėjo, bet per Mechiko gatvę bijau net pereiti.

____________________________
      1 …tavo smėlio virvė... (angl.) - anglų poeto ir dvasininko George’o Herberto eilėraščio „Jungas“ 22 eilutė.
      2 Geometrijos būdu (lot.).
      3 Orknio salos (Orkney Islands) – salynas prie Škotijos šiaurinių krantų.
      4 John Wiclif (Wycliff, Wycklif, Wicliffe arba Wicklif, apie 1330-1384) – anglų teologas, religinis reformatorius, išvertė į anglų kalbą Bibliją.
      5 Bikaneras – stambus miestas Indijos šiaurės vakaruose, Radžastano valstijoje, Taro dykumoje. Pradėjo kurtis 1488.
      6 Aštuntinio formato (lot.)
      7 Šventasis Raštas (angl.)
      8 Presbiterionai – kalvinistų atšaka. Yra apie 7 mln., daugiausia Anglijoje, Škotijoje (nuo 1592 m. – valstybinė jos religija), Airijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Įkūrėjas – Johnas Knoxas (1505-1572), nepripažinęs anglikonų bažnyčios.
      9 Juodasis Wiclifo raštas! (angl.)
      10 Jarlas – senas skandinavų žodis (gimingas anglų kalbos žodžiui earl), iš pradžių reiškęs genties vadą, paskui laisvą žmogų. Ilgainiui jarlo titulą išstūmė kunigaikščio titulas.
      11 Reminiscencija iš Gilberto Keitho Chestertono apsakymo „Nulaužtas kardas“.

      Vertė Linas Rybelis
      Versta iš: Jorge Luis Borges. El Libro de Arena. – Madrid: Alianza Editorial, 1994.