Lango kiaurymė vienintelėje sienoje žiojėjo melsvai raudona, sklidina pavakario saulės. Dulkių debesys mirguliavo tarp styrinčių kaminų liekanų. Griuvėsių plynė snūduriavo.

       Jis užsimerkė, iškart dar labiau sutemo. Jis pastebėjo, kad kažkas atėjo ir dabar stovi priešais, tamsus ir tylus. Štai jie ir sučiupo mane! – pamanė jis. Bet žvilgtelėjęs išvydo tik dvi gan prastomis kelnėmis apmautas kojas. Jos buvo čia pat, tokios kreivos, kad jis galėjo žiūrėti pro jų tarpą. Jis išdrįso kilstelėti akis aukštyn ir pamatė pagyvenusį vyriškį. Rankoje tas vyriškis laikė peilį ir pintinę. Jo pirštų galai buvo truputį žemėti.

       Tu tikriausiai čia miegi, ar ne? – paklausė vyriškis ir iš aukštai nužvelgė plaukų kupetą. Jurgenas pažiūrėjo į saulę pro vyriškio kojų tarpą ir atsakė: Ne, nemiegu. Čia aš saugau. Vyriškis linktelėjo galvą: Aha, tai todėl turbūt pasidėjai šitą didelę lazdą?

       Taip, drąsiai atsakė Jurgenas ir suspaudė lazdą.

       Na, ir ką tu saugai?

       Nesakysiu. Rankose jis spaudė lazdą. Matyt, pinigus, ar ne? Vyriškis pasistatė pintinę ir ėmė valytis peilį į kelnių užpakalį.

       Ne, tik jau ne pinigus, su panieka tarė Jurgenas. Visai ką kita.

       Tada ką?

       Negaliu pasakyti. Visiškai ką kita.

       Na, nieko neveiksi. Tada aš, žinoma, tau irgi nesakysiu, ką turiu šitoje pintinėje. Vyriškis koja pajudino pintinę ir užlenkė peilį.

       Fi, aš įsivaizduoju, kas jau ten yra toje pintinėje, paniekinamai tarė Jurgenas, pašaras triušiams.

       Po perkūnėliais, tavo teisybė! – nusistebėjo vyriškis, nuovokus tu vaikas. O kiek tau metų?

       Devyneri.

       Ohoho, tik pamanyk, sakai, devyneri. Tuomet žinai, kiek bus triskart devyni?

       Be abejo, atsakė Jurgenas ir, norėdamas laimėti laiko, dar pridūrė: Visai lengva. Ir vėl pažvelgė pro vyriškio kojas. Triskart devyni, taip? – paklausė jis vėl,– tai bus dvidešimt septyni. Iš pat pradžių žinojau.

       Teisingai, pasakė vyriškis, aš turiu kaip tik tiek triušių.

       Jurgenas išsižiojo: Dvidešimt septynis?

       Galėsi pasižiūrėti. Daug dar visai mažyčių. Ar nori?

       Aš juk negaliu. Aš juk turiu saugoti, netvirtu balsu atsakė Jurgenas.

       Visą laiką? – paklausė vyriškis. Ir naktį?

       Ir naktį. Visą laiką. Visados. Nuo kreivų kojų Jurgenas pakėlė akis aukštyn. Jau nuo šeštadienio, sušnibždėjo jis.

       Ir tu net neini namo? Juk tau reikia pavalgyti.

       Jurgenas pakėlė akmenį. Ten gulėjo pusė riekės duonos. Ir skardinė.

       Tu rūkai? – paklausė vyriškis.– Negi tu turi pypkę?

       Jurgenas suspaudė savo lazdą ir droviai atsakė: Aš darausi suktinę. Pypkės nemėgstu.

       Gaila, vyriškis pasilenkė prie savo pintinės, apžiūrėtum sau ramiai triušius. Ypač jaunikliukus. Gal net sau kokį išsirinktum. Bet tau juk nevalia iš čia eiti.

       Ne, liūdnai sutiko Jurgenas, ne ne.

       Vyriškis pasiėmė pintinę ir atsitiesė. Na, jeigu jau turi čia saugoti – gaila. Ir jis nusigręžė. Tik tu manęs neišduok, skubiai pasakė Jurgenas, aš būnu čia dėl žiurkių.

       Kreivakojis vyriškis žengtelėjo atgal: Dėl žiurkių?

       Taip, jos juk graužia negyvėlius. Žmones. Jos iš to gyvena.

       Kas taip sakė?

       Mūsų mokytojas.

       Taigi tu čia saugai žiurkes? – paklausė vyriškis.

       Tik jau ne žiurkes! Paskui jis tylutėliai pridūrė: Savo brolį, kuris guli ten, apačioje. Tenai, Jurgenas lazda parodė į suvirtusias sienas. Į mūsų namą pataikė bomba. Staiga rūsyje dingo šviesa. Dingo ir jis. Mes jį šaukėme šaukėme. Jis buvo daug mažesnis už mane. Tik ketverių metukų. Jis dar turbūt čia. Jis juk daug mažesnis už mane.

       Vyriškis iš aukštai nužvelgė plaukų kupetą. Bet paskui staiga paklausė: Taip, o ar jūsų mokytojas nesakė, kad naktį žiurkės miega?

       Ne, sušnibždėjo Jurgenas ir staiga pasirodė toks pavargęs, šito jis nesakė.

       Va tai tau, nusistebėjo vyriškis, nieko sau mokytojas, jeigu net šito nežino. Naktį žiurkės juk miega. Naktį tu gali ramiausiai eiti namo. Naktį jos visuomet miega. Kai tik sutemsta, ir suminga.

       Jurgenas rausė su savo lazda duobeles šiukšlėse. Tikros lovelės, galvojo jis, vien lovelės. Tada vyriškis tarė (o jo kreivos kojos neramiai trypčiojo): Žinai ką? Dabar aš greitai pašersiu savo triušius, o kai sutems, išsivesiu tave. Gal ir kokį triušį atnešiu. Mažiuką, na, kaip manai?

       Jurgenas rausė duobeles šiukšlėse. Kaip tikri maži triušiukai. Balti, pilki, baltai pilki. Nežinau, tyliai atsakė jis ir pašnairavo į kreivas kojas, jeigu jos naktį iš tikrųjų miega.

       Vyriškis išlipo per sienos griuvenas į gatvę. Žinoma, pasakė jis, stovėdamas ten, jūsų mokytojas nė nudilusio skatiko nevertas, jeigu nė šito nežino.

       Tada Jurgenas atsistojo ir paklausė: O ar aš galėčiau gauti vieną? Baltą gal?

       Pažiūrėsiu, sušuko vyriškis jau nueidamas, bet tu palūkėk manęs čia. Tada mudu drošime į tavo namus, gerai? Juk turiu tavo tėvui paaiškinti, kaip sumeistrauti triušidę. Šitai turite žinoti.

       Taip, sušuko Jurgenas, aš palauksiu. Man juk dar reikia pasaugoti, kol sutems. Aš tikrai palauksiu. Ir dar sušuko: Mes dar turime namie lentų. Nuo dėžių, pridūrė jis.

       Tačiau vyriškis jau negirdėjo. Savo kreivomis kojomis jis žengė tiesiai į saulę. Vakaras jau nuraudonino ją, ir Jurgenas regėjo, kaip ji šviečia pro vyriškio kojų tarpą, – tokios kreivos buvo tos kojos. O pintinė energingai švytravo pirmyn ir atgal. Joje buvo pašaras triušiams. Žalias pašaras triušiams, truputį papilkėjęs nuo griuvėsių dulkių.

 

       Vertė L.Bareišienė

       Versta iš: Wolfgang Borchert. Erzählte Zeit, 1956