Gerai rašyti

       Geras rašytojas nepasako daugiau, nei galvoja. Tai labai svarbu. Kalbėjimas yra ne tik minties raiška, bet ir jos realizacija. Taip ir ėjimas ne tik išreiškia norą pasiekti tikslą, bet ir jį realizuoja. Tačiau kaip tas noras realizuojamas: ar preciziškai pasiekiamas tikslas, ar ketinimus sužlugdo troškimas ir netikslumas – tai priklauso nuo ėjiko treniruotumo. Juo jis drausmingesnis, juo mažiau esti nereikalingų, nesąmoningų judesių, tuo tvirtesnė kiekviena kūno padėtis, tuo geriau panaudojamos jo jėgos. Blogam rašytojui į galvą šauna daug minčių, kurios jį nualina taip, kaip prastą nemokytą ėjiką nuvargina glebūs arba pernelyg energingi judesiai. Kaip tik todėl jis niekad negali aiškiai pasakyti, ką galvoja. Geras rašytojas savo stiliumi geba mąstymą paversti reginiu, kurį teikia protingai išmankštintas kūnas. Jis niekad nesako daugiau, nei pagalvojo. Tad jo rašymas naudingas ne jam pačiam, o tik tam, ką jis norėjo pasakyti.

 

       Skaityti romanus

       Ne visos knygos skaitomos vienodai. Pavyzdžiui, romanai ryte ryjami. Jų skaitymas – tai valgymo, o ne įsijautimo malonumas. Skaitytojas nepersikelia į herojaus vietą, jis praryja tai, kas pastarajam atsitinka. Vaizdingas įvykių aprašymas yra ne kas kita kaip apetitą žadinantys į stalą patiekiamo valgio papuošimai. Egzistuoja, beje, ir natūralus patirties maistas (kaip esama ir valgomų natūralių produktų) – tai, kas patirta savo kailiu. Tačiau kaip kulinarija, taip ir romano menas prasideda anapus natūralių produktų, srities. Kiek gi esama maistingų dalykų, kurie nevalgomi neperdirbti! Patirčių, apie kurias patartina pasiskaityti, o ne pačiam įgyti! Daugelis, paragavę jų in natura (1), būtų pražūtingai paveikti. Trumpai tariant, jei yra romano mūza – dešimtoji, tai ji pasirodo su virėjos ženklu. Ji perdirba pasaulio žaliavą, išgaudama valgomąją jos dalį – skonį. Jei reikia, valgant galima skaityti laikraštį, bet tik ne romaną. Tai nesuderinami užsiėmimai.

 

       Pasakojimo menas

       Kiekvienas rytas informuoja mus apie planetos naujienas. Tačiau keistų istorijų žinome nedaug. Kodėl? Todėl, kad nė vienas įvykis nepasiekia mūsų be paaiškinimų. Kitais žodžiais tariant, beveik niekas, kas atsitinka, nepanaudojama pasakojimui, o beveik viskas – informacijai. Kone pusę pasakojimo meno sudaro mokėjimas perpasakoti istoriją be paaiškinimų. To meistrai buvo senovės žmonės, didžiausias – Herodotas. Jo „Istorijos“ trečiosios knygos keturioliktame skyriuje randame pasakojimą apie Psamenitą. Nugalėjęs ir paėmęs į nelaisvę Egipto karalių Psamenitą persų karalius Kambizas panoro pažeminti belaisvį. Jis liepė nuvesti jį prie gatvės, kuria turėjo eiti persų triumfo eisena, ir įsakė padaryti taip, kad belaisvis išvystų savo dukterį vergės drabužiais, su ąsočiu traukiančią prie šaltinio. Nors visi egiptiečiai raudojo ir dejavo matydami tokį vaizdą, Psamenitas stovėjo nejudėdamas ir nebylus, nudūręs akis į žemę; nesujudėjo ir tada, kai pamatė vedamą žudyti sūnų. Tačiau kai vėliau belaisvių gretose karalius atpažino vieną iš savo tarnų, seną nusigyvenusį žmogų, jis ėmė kumščiais trankyti sau galvą ir rodyti didžiausio liūdesio ženklus. – Iš šios istorijos matyti, koks turi būti tikras pasakojimas. Informacija vertinga tik tą akimirką, kol nauja; tik tuomet ji gyva. Ji turi visiškai atsiduoti akimirksniui ir nieko negaišdama jam pasiaiškinti. Pasakojimas – kas kita, jis savęs neiššvaisto. Visą galią jis išlaiko viduje ir pajėgia išsiskleisti net po ilgesnio laiko. Taip Montaigne'is grįžo prie istorijos apie Egipto karalių, ir savęs paklausė: kodėl jis pradeda raudoti tik pasirodžius tarnui, o ne anksčiau? Montaigne'is į tai atsakė: „Kadangi karalius jau buvo kupinas sielvarto, menkiausias perviršis pralaužė visas užtvankas“. Taip įmanoma suvokti šią istoriją. Tačiau galimi ir kiti paaiškinimai. Juos sužinoti gali kiekvienas, kuris draugų rate iškėlė Montaigne'o klausimą. Pavyzdžiui, vienas mano bičiulis pasakė: „Karaliaus nejaudina karališkas likimas; tai jo paties likimas“ Kitas: „Scenoje mus jaudina daug kas, kam gyvenime esam abejingi; tasai tarnas karaliui yra tik aktorius“. Trečias: „Didis skausmas ilgai kaupiasi ir prasiveržia tik atsipalaidavus. Tarno pasirodymas karaliui buvo atsipalaidavimas“. – „Jei šitai būtų atsitikę šiandien, – teigė ketvirtasis, – tai visi laikraščiai rašytų, jog Psamenitui tarnai mielesni už vaikus“. Šiaip ar taip, neabejotina, kad kiekvienas reporteris beregint išaiškintų šį įvykį. O Herodotas nepaaiškina jo nė vienu žodžiu, jo pranešimas nepaprastai sausas. Todėl ši istorija iš senojo Egipto ir po kelių tūkstantmečių dar žadina nuostabą ir apmąstymus. Ji panaši į sėklą, tūkstantmečius išgulėjusią hermetiškose piramidžių kamerose ir net šiandien dar galinčią sudygti.


 
       Užbaigus

       Dažnai didžių veikalų atsiradimui apmąstyti pasitelkiamas gimimo įvaizdis. Šis įvaizdis yra dialektinis; jis išryškina dvi šio įvykio puses. Viena jų susijusi su kūrybiniu nėštumu ir moteriškąja genijaus dalimi, kuri išsisemia sulig pabaiga. Ji dovanoja veikalui gyvybę ir miršta. Meistrui pabaigus veikalą, miršta toji dalis, kuria šis buvo pradėtas. Tačiau pats darbo išbaigtumas – šitai veda prie kitos įvykio pusės – nėra miręs. Jis nepasiekiamas iš išorės; jo negausi gludindamas ir tobulindamas paviršių. Jis gyvena pačioje veikalo gelmėje. Bet ir šįsyk reikia kalbėti apie gimimą; baigtas kūrinys iš naujo pagimdo kūrėją. Ne jo moteriškumą, kuriame pats prasidėjo, bet vyriškąjį elementą. Palaimintas kūrėjas iškyla virš gamtos: nes už būtį, kurios pirmą kartą pasisėmė iš tamsių motinos įsčių, jis dabar turės būti dėkingas šviesesnei sferai. Jo tėvynė yra nebe ten, kur buvo pagimdytas; jis gimsta ten, kur jo tėvynė. Jis yra vyriškas pirmgimis veikalo, kurį pats kadaise pradėjo.

       1 Natūralus, neperdirbtas (Lot.).

       Benjamin, Walter. Nušvitimai: Esė rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

       Versta iš: Suhrkamp, Frankfurt am Main, 1955, 1972 – 1989

       Iš vokiečių kalbos vertė LAURYNAS KATKUS