Žmogus, lėktuvu skridęs virš Pampuso ir žvilgtelėjęs žemyn galėjo pamanyti, kad Nyderlandus kažkas rašalu apliejo. Diurgerdamo miestelį buvo apėmęs baisus gedulas. Visur buvo matyti vyrai ir moterys, kurie su ašarom akyse ir didžiulėm krepo atraižom dantyse karstėsi ant stogų ir pakraigių ir dangstė šydais gimtuosius židinius, nusprendę apgaubti miestuką bežvaigžde naktim. Virš gatvių ir kanalų kabojo plačios bendruomenės šydų juostos, tauriai kontrastuojančios su nepaprastai įvairaus dydžio paskirų gyventojų krepo skiautėmis, bet sykiu simbolizuojančios praeiviams kiekvieno miestelėno gerovę ir sielvarto gilybę.

       Būriai vaikų, paleistų iš mokyklos, spygaudami rideno iš bendruomenės sandėlio sunkius gedulo audinio ritinius, ragindami bendruomenės darbininkus dar labiau pasistengti. Kiti padėjo plušėti tėvams. Buvo uždrausta naudotis dujomis ir elektra, neleidžiama gerti pieno. Pačias gatves, kurių dėl judėjimo nebuvo galima iškloti audiniu, žmonės dažė juodais dažais ir derva. Vieni tepė kiekvieną akmenį skyrium, kiti, ne tokie taupūs ir uolūs, išsyk pylė dažų kibirus žemėn, o tada, stvėrę šluotas, braukė jomis plačiais mostais. Kur ne kur, žiūrėk, koks ligonis, išsiropštęs iš patalo, kosčiodamas ir pūtuodamas juodu teptuku trynė šaligatvį.

       Ir kieno gi garbei Diurgerdamas buvo apsigaubęs šitokiu gedulu? Kas gi buvo velionis?

       Ogi šaunusis burmistras, vyras, daugiau nei penkias dešimtis metų vadovavęs savo
bendruomenei; vyras, kuris penkias dešimtis metų žinojo viską, kas bendruomenėje dedasi, ir kuriam kiekvienas plačiai atverdavo namų duris; vyras, kurio koja teikė garbę kiekvienam slenksčiui.

       Ir štai šito vyro dabar nebebuvo. Jo nebebuvo. Ūmi užkrečiama liga nusinešė jį, palikdama vien šaltą ir sustingusį kūną. Liga atplėšė jį nuo šeimos: nuo jaunutės žmonos, kurią jis, nors jau senyvo amžiaus, dar įstengė suvilioti, ir nuo trijų vaikų, kuriuos dar kaip tik spėjo sugyventi su suviliotąja. Ar seniai čia ji, vyrui vakare grįžus po dienos vargų į namus, meiliai apsivydavo rankom kaklą, o dabar štai...

       Šiek tiek atokiau kaimo dunksojo du maži pastatai, apgaubstyti kukliais bendruomenės šydais. Virš vieno durų buvo užrašas: „Gaisrinė“; virš kito nupieštas didelis juodas taškas: ten buvo šarvojimo menė, ir joje dabar gulėjo burmistro kūnas. Jis buvo vos prieš dvi dienas pasimiręs, taigi dar nuostabiai šviežias. Į tą niaurų kampelį mintimis vis nuklysdavo dažnas kaimietis, ypač vakare, kai žmonės ramiai sau sėdėdavo namuose. Visus gyventojus dar vis tebebuvo prislėgusi netektis, tik vienas notaras visą dieną širdo, kad kažkuris vaikiščias išdrįso kyštelėt nosį į jo brangų Betliejaus krepą. Nors ir kažin kas dvasią išleistų, niekam nevalia landžioti prie mano daiktų, bambėjo jis.

       Visi kiti kaimiečiai susispietę aplink krosnis ir židinius, tik vos vos įžiūrimi silpnoje žvakių šviesoje, ramiai šnekučiavosi, prisimindami velionį burmistrą. Net vaikai buvo nuščiuvę, o ten, kur vaikai nuščiūva, visada lauk bėdos.

       Tik staiga riksmas: Gaisras! Gaisras! nuskardėjo gatvėje. Akimirksniu visas kaimas išpuolė laukan ir pamatė, kad liepsnos jau veržiasi pro notaro namų šydus. Išsyk gausus pulkas nuskubėjo gaisrinės linkui.

       Štai dabar aiškiai pasirodė, kad senasis burmistras miręs, kad miręs vyras, kuris komandavo per visas katastrofas, neprarasdamas ledinės ramybės, ir kuriuo visi pasitikėjo lyg pačiu Viešpačiu Dievu. Dabar įsakinėjo tas, kas atsitiktinai atsidūrė priekyje, ir niekas jo neklausė; iš tikrųjų visus valdė vieni nervai. Tik pamanykit, koks puikus grobis ugniai buvo tie sausi juodi audeklai, iškabinėti visame kaime, leidžiantys liepsnoms be vargo keliauti nuo vienų namų prie kitų! Prasidėjo tikros lenktynės, kas pirmas nubėgs iki gaisrinės. Staiga atsirado ir žmonių su fakelais. Jų šviesa plazdėjo virš banguojančios minios, kuri, nešina pompa, siūbtelėjo atgal prie gaisravietės.

       Ugnis tuo tarpu jau buvo smarkokai įsismelkusi į prašmatnų namą, į visas puses skriejo degančių krepo šydų skivytai, kurie lyg nuotykių ieškotojai leidosi toliau mėginti savo laimės.

       O žmonės, grąžydami rankas ir markstydamiesi, stovėjo plačiu ratu aplink.

       Duokit kelią pompai!

       Pašėlusiai greit buvo užmautos žarnos, ir keturi stipriausi kaimo vyrai ėmė pompuoti. Vanduo nepasirodė. Vyrai apžiūrėjo žarnas, bet jos nebuvo prakiurusios; tada patikrino šulinius – ir tie be priekaištų. Keturi dar stipresnį vyrai stojo pompuoti, o ugnis graužėsi vis giliau, liepsnos kilo vis aukščiau. Vyrai pompavo, iš nevilties apsipylę prakaitu. Vandens nebuvo.

       Tik staiga jauniausia burmistro dukrelė išsiveržė iš minios ir, surikusi „Tėveli! Tėveli!“, apglėbė pompą ir apibėrė ją bučiniais.

       Vienas stipruolių atidžiau pasižiūrėjo į daiktą, kuriuo ką tik pompavo,– ten buvo ranka; kitas irgi pasižiūrėjo – ten buvo koja. Žmonės priėjo artyn ir įsmeigė akis į pompa; tai buvo jų burmistras.

       Vietoj gaisrinės minia buvo įsiveržusi į laidojimo mene, o tamsoje ir sąmyšyje niekas ligi šiol nepastebėjo klaidos.

       Vertė A. Gailius
       Versta iš: „Bevroren vuurwerk“, 1963