Visai netoliese pasigirsta kraupus šūksnis. Estragonui iškrenta morka. Abu sustingsta, paskui puola kulisų link, Estragonas pusiaukelėj sustoja, sugrįžta, pagriebia morką, bruka į kišenę; puola prie Vladimiro, kuris jo laukia, vėl sustoja, grįžta atgal, pasiima nuo žemės batus, vejasi Vladimirą. Jie laukia, prisiglaudę vienas prie kito, įtraukę galvas į pečius, slėpdamiesi nuo grėsmės
       Įeina  P o c o  ir  L a k i s. Poco vedasi Lakį už virvės, kuri užnerta jam ant kaklo. Iš pradžių matyti tik Lakis, vedamas už virvės, ir tik jam pasiekus vidurį scenos, iš užkulisio pasirodo Poco. Lakis neša sunkų lagaminą, sulankstomą kėdę, pintinę su maistu ir paltą (ant rankos). Poco rankoje rimbas

       POCO (užkulisyje). Greičiau!

       Pliaukšteli rimbas. Pasirodo Poco. Pereina sceną. Lakis eina pro Vladimirą ir Estragoną, dingsta užkulisy. Poco sustoja prie Vladimiro ir Estragono. Virvė įsitempia. Poco staigiai ją trūkteli
       Atgal!

       Trenksmas. Tai nukrenta Lakis su visu savo nešuliu. Vladimiras ir Estragonas žiūri į jį, draskomi noro ateit į pagalbą ir baimės įsikišti ne į savo reikalą. Vladimiras žengia prie Lakio, Estragonas trūkteli jį atgal už rankovės

       VLADIMIRAS. Paleisk!
       ESTRAGONAS. Nusiramink.
       POCO. Saugokitės! Jis piktas. (Estragonas ir Vladimiras žiūri į jį) Svetimiems.
       ESTRAGONAS (tyliai). Jis?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Nagi...
       VLADIMIRAS. Godo?
       ESTRAGONAS. Taip.
       POCO. Leiskite prisistatyti: Poco.
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS. Jis pasakė: Godo.
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS (Poco). Ar jūs ne ponas Godo, pone?
       POCO (griausmingai). Aš Poco! (Pauzė) Šis vardas jums nieko nesako? (Pauzė) Aš klausiu, ar šis vardas jums nieko nesako?

       Vladimiras ir Estragonas klausiamai susižvelgia

       ESTRAGONAS (vaidina, jog nori prisiminti). Poco... Poco...
       VLADIMIRAS (daro tą patį). Poco...
       POCO. Pppoco!
       ESTRAGONAS. A! Poco... taip... Poco...
       VLADIMIRAS. Poco ar Boco?
       ESTRAGONAS. Poco... ne, neprisimenu.
       VLADIMIRAS (taikiai). Aš pažinojau Goco šeimą. Motina buvo siuvinėtoja.

       Poco grėsmingai artinasi

       ESTRAGONAS (paskubom). Mes ne vietiniai, pone.
       POCO (sustoja). Vis tiek jūs žmonės. (Užsideda akinius) Kiek aš galiu įžiūrėti. (Nusiima akinius) Tos pačios giminės kaip ir aš. (Ima grėsmingai juoktis) Tos pačios giminės kaip ir Poco! Dievo sutverti!
       VLADIMIRAS. Kaip tai suprasti?
       POCO (griežtai). Kas yra Godo?
       ESTRAGONAS. Godo?
       POCO. Jūs mane palaikėt Godo.
       VLADIMIRAS. O ne, netgi mažiausią akimirką ne, pone.
       POCO. Tai kas jis?
       VLADIMIRAS. Na, tai vienas... vienas toks pažįstamas.
       ESTRAGONAS. Visai ne! Mes jo beveik nepažįstam.
       VLADIMIRAS. Aišku... nepažįstam jo labai gerai... bet vis tiek...
       ESTRAGONAS. Aš jo netgi nepažinčiau.
       POCO. Jūs mane juo palaikėt.
       ESTRAGONAS. Kaip čia pasakius... tamsu... mes nuvargę. .. nusilpę... laukiam... prisipažįstu... pasirodė... akimirką.
       VLADIMIRAS. Neklausykit jo, pone, neklausykite!
       POCO. Laukiat? Jūs jo laukiate?
       VLADIMIRAS. Kaip čia pasakius...
       POCO. Čia? Mano žemėje?
       VLADIMIRAS. Mes nieko blogo negalvojom.
       ESTRAGONAS. Mes tik gerų ketinimų vedami.
       POCO. Kelias atviras visiems.
       VLADIMIRAS. Štai ir mes taip sakom.
       POCO. Gėda, ir tiek.
       ESTRAGONAS. Nieko čia nepadarysi.
       POCO (kilniaširdiškai numoja). Tiek jau to! (Trūkteli virvę) Stot! (Po pauzės) Nugriuvęs jis visada užmiega. (Traukia už virvės) Kelkis, stipena! (Girdėti, kaip Lakis keliasi ir renka daiktus. Poco traukia už virvės) Atgal! (Atbulas įeina Lakis) Sustok! (Lakis sustoja) Apsigręžk! (Lakis atsisuka. Vladimirui ir Estragonui, draugiškai) Bičiuliai, esu laimingas susitikęs jus. (Mato nepatiklumą jųdviejų veiduose) Taip, taip, iš visos širdies laimingas. (Traukia virvę) Arčiau! (Lakis prisiartina) Stot! (Lakis sustoja. Vladimirui ir Estragonui) Žinot, kelias gerokai prailgsta, kai velkiesi ištisas... (žiūri į savo laikrodį) ... ištisas. .. (skaičiuoja) ...šešias valandas, taip taip, šešias valandas be perstojo ir nesutinki nė gyvos dvasios. (Lakiui) Paltą! (Lakis padeda nešulius ant žemės, paduoda paltą, traukiasi atbulas, pasiima nešulius) Palaikyk! (Poco jam atkiša rimbą, Lakis prieina ir, neturėdamas laisvų ranku, pasilenkia ir įsikanda rimbą dantimis, paskui traukiasi atbulas. Poco ima rengtis paltu, sustoja) Paltą! (Lakis viską padeda, prisiartina, padeda Poco apsirengti paltą, atsitraukia atbulas, vėl viską pasiima) Jau atvėso. (Jis užsisagsto paltą, apsižiūri, atsitiesia) Rimbą! (Lakis prieina, pasilenkia, Poco ištraukia jam iš dantų rimbą. Lakis atsitraukia atbulas) Matote, mano bičiuliai, aš negaliu ilgai apsieiti be panašių į save draugijos (apžiūri tuodu į save panašius), tegu tas panašumas ir nėra tobulas. (Lakiui) Kėdę! (Lakis padeda ant žemės lagaminą ir pintinę, prisiartina, išlanksto ir pastato kėdę, atsitraukia, vėl pasiima lagaminą ir pintinę. Poco žiūri į kėdę) Arčiau! (Lakis padeda lagaminą ir pintinę, prieina, patraukia kėdę, atsitraukia, vėl pasiima lagaminą ir pintinę. Poco atsisėda, įremia rimbo galą Lakiui į krūtinę ir pastumia jį) Atgal! (Lakis atsitraukia atatupstas) Dar. (Lakis atsitraukia dar) Stot! (Lakis sustoja. Vladimirui ir Estragonui) Štai todėl, jums leidus, aš pabūsiu truputį šalia jūsų prieš keliaudamas toliau. (Lakiui) Pintinę! (Lakis prieina, paduoda pintinę, atsitraukia) Grynas oras sužadina apetitą. (Atsidaro pintinę, išsiima viščiuko, duonos ir butelį vyno. Lakiui) Pintinę! (Lakis prieina, paima pintinę, .atsitraukia, sustingsta nejudėdamas) Toliau! (Lakis atsitraukia) Čia! (Lakis sustoja) Nuo jo dvokia! (Nugeria gerą gurkšnį tiesiai iš butelio) Į mūsų sveikatą! (Padeda butelį ir ima valgyti)

       Pauzė. Estragonas ir Vladimiras, pamažu įsidrąsinę, eina aplink Lakį, apžiūrinėja iš visų pusių. Poco godžiai ryja viščiuką, apčiulpęs mėto kaulus. Lakis pamažu linksta, bet lagaminui palietus žemę, vėl staiga atsitiesia, po to vėl pradeda linkti. Judesiai kaip miegančio stačiomis

       ESTRAGONAS. Kas jam yra?
       VLADIMIRAS. Jis atrodo pavargęs.
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda savo nešulių?
       VLADIMIRAS. Ką aš žinau? (Jie prieina prie jo visai arti) Atsargiai!
       ESTRAGONAS. Pakalbint jį?
       VLADIMIRAS. Pažiūrėk!
       ESTRAGONAS. Ką?
       VLADIMIRAS (rodydamas). Kaklą.
       ESTRAGONAS (žiūri į kaklą). Aš nieko nematau.
       VLADIMIRAS. Stok čia.

       Estragonas stoja į Vladimiro vietą

       ESTRAGONAS. Iš tiesų.
       VLADIMIRAS. Ligi kraujo.
       ESTRAGONAS. Tai virvė.
       VLADIMIRAS. Nutrynė.
       ESTRAGONAS. Ko norėt.
       VLADIMIRAS. Ten mazgas.
       ESTRAGONAS. Baisu.

       Jie vėl pradeda jį apžiūrinėti, sustoja ties veidu

       VLADIMIRAS. O jis nebjaurus.
       ESTRAGONAS (gūžteli pečiais, padaro grimasą). Tu manai?
       VLADIMIRAS. Kiek per gležnas.
       ESTRAGONAS. Jam teka seilės.
       VLADIMIRAS. Kur netekės.
       ESTRAGONAS. Ir putos drimba.
       VLADIMIRAS. Gal idiotas.
       ESTRAGONAS. Kretinas.
       VLADIMIRAS (pasilenkia arčiau). Atrodo, serga gūžiu.
       ESTRAGONAS (taip pat apžiūrėjęs). Sunku pasakyt.
       VLADIMIRAS. Jis dūsta.
       ESTRAGONAS. Suprantama.
       VLADIMIRAS. O kokios akys!
       ESTRAGONAS. Kas joms yra?
       VLADIMIRAS. Išsprogusios.
       ESTRAGONAS. Man rodos, kad jis bematant nudvės.
       VLADIMIRAS. Sunku pasakyt. (Po pauzės) Paklausk jį ko.
       ESTRAGONAS. Manai?
       VLADIMIRAS. Nedidelė rizika.
       ESTRAGONAS (nedrąsiai). Pone...
       VLADIMIRAS. Garsiau.
       ESTRAGONAS (garsiau). Pone...
       POCO. Duokit jam ramybę! (Jie atsigręžia į Poco, kuris pavalgė ir valosi burną atgalia ranka) Argi jūs nematot, kad jis norį pailsėti? (Išsitraukia pypkę ir ima ją kimštis. Estragonas pastebi ant žemės vištienos kauliukus ir godžiai į juos žiūri. Poco brūkšteli degtuką ir degasi pypkę) Pintinę! (Lakis nepajuda. Poco nervingai meta degtuką ir timpteli virvę) Pintinę! (Lakis nustoja kritęs, atsipeikėja, prieina, įdeda butelį į pintiną, grįžta į savo vietą, sustoja pirmykšte poza. Estragonas žiūri į kaulus, Poco žiebia antrą degtuką ir degasi pypkę) Ko norėt, tai ne jo darbas. (Užsitraukia dūmą, ištiesia kojas) O, dabar kitas reikalas.
       ESTRAGONAS (droviai). Pone...
       POCO. Kas yra, mielasis?
       ESTRAGONAS. E... jūs nebevalgot... e... jums nebereikia... kaulų... pone?
       VLADIMIRAS (pasipiktinęs). Negalėjai palaukti!
       POCO. Nieko, nieko, suprantama. Ar man nebereikia kaulų? (Pavarto juos rimbo galu) Ne, man pačiam jų nebereikia. (Estragonas žengia prie kaulų) Bet... (Estragonas sustoja) bet iš principo kaulai priklauso nešėjui. Tai jo ir reikėtų atsiklausti. (Estragonas atsigręžia į Lakį, neryžtingai delsia) Klauskit, klauskit, nebijokit, jis atsakys.

       Estragonas žengia Lakio link, sustoja prieš jį

       ESTRAGONAS. Pone... atsiprašau, pone...

       Lakis nereaguoja. Poco supliauškina rimbu. Lakis pakelia galvą

       POCO. Į tave kreipiasi, kiaule. Atsakyk. (Estragonui) Klauskit, klauskit.
       ESTRAGONAS. Atleiskit, pone, ar jums reikia tu kaulų?

       Lakis ilgai žiūri į Estragoną

       POCO (nesitverdamas džiaugsmu). Pone! (Lakis nuleidžia galvą) Atsakyk! Tau reikia jų ar ne? (Lakis tyli. Estragonui) Pasiimkit. (Estragonas puola prie kaulų, pasigriebia ir ima juos graužti) Vis dėlto keista. Pirmą kartą jis atsisako kaulų. (Sunerimęs žiūri į Lakį) Tikiuosi tu man neiškrėsi šunybės ir neapsirgsi? (Traukia pypkę)
       VLADIMIRAS (pratrūksta). Gėda!

       Pauzė. Estragonas apstulbsta ir nustoja graužęs, žiūri tai į Vladimirą, tai į Poco. Poco visai ramus. Vladimiras dar labiau sutrinka

       POCO (Vladimirui). Jūs turit omeny ką nors konkretaus?
       VLADIMIRAS (ryžtingai ir nerišliai). Taip elgtis su žmogum (parodo į Lakį) ... aš laikau tai... žmogui... ne... gėda!
       ESTRAGONAS (nenorėdamas atsilikti). Skandalinga! (Vėl ima graužti)
       POCO. Jūs labai griežti. (Vladimirui) Kiek jums metų, atleiskit už nekuklumą? (Pauzė) Šešiasdešimt? .. Septyniasdešimt? .. (Estragonui) Kiek jam metų?
       ESTRAGONAS. Klauskit jo.
       POCO. Aš nekuklus. (Iškrato pypkę, stuksendamas į rimbą) Turiu jus palikti, Dėkui už kompaniją. (Galvoja) O gal man dar išrūkius vieną pypkę su jumis? Ką jūs į tai pasakysit? (Jie neatsako) O! Iš manęs menkas rūkorius, visai menkas rūkorius, aš nepratęs rūkyti dviejų pypkių iš eilės, (prisideda ranką prie širdies) man nuo to ima mušti širdis. (Po pauzės) To nikotino prisitrauki, kad ir kaip saugotumeis. (Atsidūsta) Ko norėt. (Pauzė) O jūs turbūt nerūkote? Taip? Ne? Et, niekniekis. (Pauzė) Kaipgi čia man dabar lyg niekur nieko atsisėsti, kai jau atsistojau? Kad nepasirodytų, kaip čia pasakius, jog aš nusilpęs? (Vladimirui) Jūs ką nors sakėt? (Pauzė) Gal nieko nesakėt? (Pauzė) Nesvarbu. Pamatysim... (Susimąsto)
       ESTRAGONAS. Ak! Dabar jau geriau. (Numeta kaulus)
       VLADIMIRAS. Eime.
       ESTRAGONAS. Jau?
       POCO. Luktelkit! (Trūkteli virvę) Kėdę!.. (Parodo rimbu. Lakis stato kėdę kitur) Dar! Čia! (Sėdasi. Lakis atsitraukia, pasiima lagaminą ir pintinę) Štai vėl sėdžiu! (Ima kimšti pypkę)
       VLADIMIRAS. Eime.
       POCO. Tikiuosi, kad ne aš jus veju. Pabūkit dar truputį, nesigailėsite.
       ESTRAGONAS (užuodęs išmaldą). Laiko mes turim į valias.
       POCO (užsidegęs pypkę). Antroji visados prastesnė... (išsiima pypkę iš burnos, apžiūri) ... už pirmąją, noriu pasakyt. (Vėl įsikanda pypkę) Bet vis dėlto gera.
       VLADIMIRAS. Aš einu.
       POCO. Jis nebegali manęs pakęsti. Aš, be abejo, ne toks jau geras, bet ar dėl to verta? (Vladimirui) Pagalvokit, prieš žengdami neatsargų žingsnį. Sakykim, jūs nueisit dabar, kai dar šviesu, nes, šiaip ar taip, dar šviesu. (Visi trys žiūri į dangų) Gerai. Kas gi bus tokiu atveju? (Išsiima pypkę iš burnos, apžiūri) Užgeso... Tokiu atveju... tokiu atveju... kaipgi tokiu atveju jūsų pasimatymas su tuo... Gode... Godo... Godenu... (pauzė) ... pagaliau jūs suprantate, ką turiu galvoje, na, su tuo, nuo kurio priklauso jūsų ateitis... (pauzė) .. .galų gale jūsų netolima ateitis.
       ESTRAGONAS. Jo teisybė.
       VLADIMIRAS. Iš kur jūs žinot?
       POCO. Štai jis ir prašneko su manim! Žiūrėk, mes greit susidraugausim.
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda nešulių?
       POCO. Man taip pat bus malonu susipažinti su juo.. . Kuo daugiau susitinku žmonių, tuo esu laimingesnis. Net su menkiausiu padaru susidūręs kažką sužinai, kažkuo praturtėji, labiau pajunti savo laimę. Ir jūs... (įdėmiai žiūri į vieną ir į kitą, duodamas suprasti, kad taikoma jiems abiem) ... kas žino, gal ir jūs kažką man davėt.
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda nešulių?
       POCO. Mane tai nustebintų.
       VLADIMIRAS. Jis jūsų klausia.
       POCO (sužavėtas). Klausia? Kas? Ko? (Pauzė) Ką tiktai drebėdamas kreipėsi į mane „pone“, o dabar jau ima klausinėti. Tai blogai baigsis.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Manau, kad jis tavęs klausosi.
       ESTRAGONAS (vėl vaikšto aplink Lakį). Kas?
       VLADIMIRAS. Dabar gali jį paklausti. Jis sukluso.
       ESTRAGONAS. Ko jį paklausti?
       VLADIMIRAS. Kodėl jis nepasideda nešulių.
       ESTRAGONAS. Toks klausimas man ant liežuvio.
       VLADIMIRAS. Tai ir klausk.
       POCO (nerimastingai seka jų pokalbį, bijodamas, kad jie neužmirštų to klausimo, su kuriuo kreipėsi į jį). Manęs klausiate, kodėl jis nepadeda nešulių, kaip jūs sakot.
       VLADIMIRAS. Būtent.
       POCO (Estragonui). Ir jūs taip manot?
       ESTRAGONAS (tebevaikšto aplink Lakį). Jis pūkščia kaip ruonis.
       POCO. Aš jums tuojau atsakysiu. (Estragonui) Bet dėl dievo nustokit vaikščiojęs, jūs mane erzinat.
       VLADIMIRAS. Eik šen.
       ESTRAGONAS. Kas yra?
       VLADIMIRAS. Jis dabar kalbės.

       Jie laukia nejudėdami, sustoję vienas prieš kitą

       POCO. Nuostabu. Visi čia? Visi į mane žiūri? (Pažiūri į Lakį, timpteli virvę. Lakis pakelia galvą) Žiūrėk į mane, kiaule! (Lakis žiūri į jį) Nuostabu. (Įsideda pypkę kišenėn, išsiima nediduką pulverizatorių, purkščiasi į burną, įsideda pulverizatorių atgal, atsikrenkščia, nusispjauna, vėl išsiima pulverizatorią, purkščiasi į burną, dedasi pulverizatorių atgal į kišenę) Aš pasiruošęs. Visi manęs klauso? (Žiūri į Lakį, patraukia virvę) Arčiau! (Lakis prisiartina) Visi pasiruošę? (Apžiūri visus tris, Lakį paskutinį, timpteli virvę) Na? (Lakis pakelia galvą) Nemėgstu kalbėt į tuštumą. Gerai. Pažiūrėsim. (Susimąsto)
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       POCO. Tai ko, tiesą sakant, jūs manęs klausėte?
       VLADIMIRAS. Kodėl jis...
       POCO (piktai). Nepertraukite manęs! (Po pauzės, ramiau) Jeigu mes kalbėsim visi kartu, nieko gero neišeis. (Pauzė) Ką aš čia kalbėjau? (Po pauzės, garsiau) Ką aš čia kalbėjau?

       Vladimiras vaizduoja žmogų, nešantį sunkią naštą. Poco žiūri nesuprasdamas

       ESTRAGONAS (su pastangom). Apie nešulius! (Rodo pirštu į Lakį) Kodėl? Laikyti be perstojo. (Vaizduoja sulinkusį, dūstantį žmogų) Niekados nepadėti žemėn. (Išskečia rankas, su palengvėjimu atsitiesia) Kodėl?
       POCO. Dabar aišku. Reikėjo pasakyti anksčiau. Kodėl jis nesijaučia laisvai? Pabandysiu išsiaiškinti. Ar jis tam turi teisę? Taip. Vadinasi, jis nenori? Štai ir visas atsakymas. O kodėl jis nenori? (Po pauzės) Ponai, aš jums tuojau pasakysiu.
       VLADIMIRAS. Dėmesio!
       POCO. Todėl, kad man padarytų įspūdį, kad aš jo nepalikčiau.
       ESTRAGONAS. Kaip tai?
       POCO. Gal aš neaiškiai pasakiau. Jisai stengiasi mane sugraudinti, kad aš atsisakyčiau minties išsiskirti su juo. Ne, ne visai taip.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Jis nori mane pergudraut, bet jam nepavyks.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Įsivaizduoja, kad matydamas jį esant gerą nešiką, susigundysiu ir ateityje jį panaudoti šiam darbui.
       ESTRAGONAS. Jums daugiau jo nebereikia?
       POCO. O iš tikrųjų jis nešioja kiauliškai. Tai ne jo darbas.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Jis mano, kad aš, matydamas jo ištvermę, atsižadėsiu savo sprendimo. Štai koks niekingas jo išskaičiavimas. Tarsi man trūktų juodadarbių! (Visi trys žiūri į Lakį) Atsirado Atlantas, Jupiterio sūnus! (Pauzė) Na štai. Manau atsakęs į jūsų klausimą. Norite dar ko paklausti? (Vėl purkščiasi pulverizatorium)
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Nepamirškit, kad mudu galėjom susikeisti vietomis. Jeigu būtų kitaip susiklostę. Kiekvienam savo.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Ką sakot?
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Visai teisingai. Bet užuot išvaręs, o tai galėčiau padaryti, kitaip sakant, užuot jį paprasčiausiai išspyręs pro duris, esu toks geras ir veduosi Šventojo Išganytojo mugėn, kur tikiuosi turėti iš jo šiokios tokios naudos. Tiesą pasakius, tokių padarų išvyti neįmanoma. Geriausia būtų juos užmušti.

       Lakis verkia

       ESTRAGONAS. Jis verkia.
       POCO. Susenę šunys, ir tie oresni. (Atkiša Estragonui nosinę) Nuraminkit jį, jeigu jums gaila jo. (Estragonas nesiryžta) Imkite. (Estragonas ima nosinę) Nušluostykit jam ašaras. Tada nebesijaus toks apleistas.

       Estragonas vis dar nesiryžta

       VLADIMIRAS. Duokš, aš jam nušluostysiu.

       Estragonas nenori atiduoti nosinės. Traukia atgal kaip vaikas

       POCO. Paskubėkit. Tuojau jis nustos verkęs.

       Estragonas prisiartina prie Lakio ir taikosi nušluostyti jam akis. Lakis iš visų jėgų spiria jam į blauzdą. Estragonas išmeta nosinę, šoka atgal, ima suktis po sceną šlubuodamas ir kaukdamas iš skausmo

       POCO. Nosinę.

       Lakis pastato lagaminą ir pintinę, pakelia nosinę, prieina, paduoda ją Poco, atsitraukia atbulas, pasiima lagaminą ir pintinę

       ESTRAGONAS. Niekšas! Galvijas! (Pasikelia kelnių klešnę) Jis mane sužalojo!
       POCO. Aš jums sakiau, kad jis nemėgsta svetimų.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Parodyk. (Estragonas rodo jam savo koją. Poco, piktai) Kraujas bėga.
       POCO. Tai geras ženklas.
       ESTRAGONAS (judindamas sužeistą koją). Aš nebegalėsiu vaikščioti.
       VLADIMIRAS (švelniai). Aš tave panešiu. (Po pauzės) prireikus.
       POCO. Jis nebeverkia. (Estragonui) Tam tikra prasme jūs jį pakeitėt. (Mąsliai) Žmonių ašaros – nekintamas dydis. Kai vienas ima verkti, kitas nustoja. Kaip ir juokas. (Juokiasi) Taigi nekalbėkim blogai apie mūsų amžių, jis nėmaž ne blogesnis už buvusius. (Pauzė) Nekalbėkim apie jį gerai (Pauzė) Visai apie jį nekalbėkim. (Pauzė) Gyventoju padaugėjo, tas neabejotina.
       VLADIMIRAS. Pabandyk vaikščioti.

       Estragonas žengia šlubuodamas, sustoja priešais Lakį ir spjauna į jį, paskui sėdasi į tą vietą, kur sėdėjo pakylant uždangai

       POCO. O žinote, kas mane išmokė tų visų puikių dalykų? (Po pauzės. Beda pirštu į Lakio pusę) Jis!
       VLADIMIRAS (žiūrėdamas į dangų). Kada gi pagaliau ateis naktis?
       POCO. Jeigu ne jis, mano jausmai ir mintys suktųsi vien apie žemus dalykus, apie mano amatą – nesvarbu kokį. Grožis, grakštumas, tikroji tiesa man buvo nepažįstami. Ir štai tada aš pasiėmiau darbinį pajacą.
       VLADIMIRAS (bandydamas atitraukti žvilgsnį nuo dangaus). Darbinį pajacą?
       POCO. Tai buvo kone prieš šešiasdešimt metų... (mintyse skaičiuoja)... taip, beveik prieš šešiasdešimt. (Išdidžia poza) Tiek man neduotumėt, ar ne? (Vladimiras žiūri į Lakį) Šalia jo atrodau kaip jaunuolis, taip? (Po pauzės, Lakiui) Skrybėlę! (Lakis padeda pintinę, nusiima skrybėlę. Kuplūs, žili plaukai nukrenta jam abipus veido. Jis pasikiša skrybėlę po pažastim ir vėl pakelia pintinę) O dabar pažiūrėkit.
(Poco nusivožia skrybėlę. Jis visai plikas. Vėl užsideda skrybėlę) Matėte?
       VLADIMIRAS. O kas yra darbinis pajacas?
       POCO. Jūs atėję iš kito pasaulio? Kuriame amžiuje gyvenat? Kadaise žmonės laikydavo juokdarius, o dabar – darbinį pajacą. Tie, kurie gali sau leisti tokią prabangą.
       VLADIMIRAS. Ir dabar jūs jį išvejate? Tokį seną ir tokį ištikimą tarną?
       ESTRAGONAS. Mėšlas?

       Poco vis labiau jaudinasi

       VLADIMIRAS. Iščiulpėte iš jo tai, kas geriausia, ir išmetate kaip... (ieško žodžio) ... kaip banano lupeną. Prisipažinkite, kad...
       POCO (dejuodamas griebiasi rankomis už galvos). Aš nebegaliu... nebegaliu ištverti... ką jis daro... kad žinotumėt. .. tai siaubinga... tegu nešdinasi sau... (mojuoja rankomis ... aš einu iš proto... (Jis susmunka, rankomis susiėmęs galvą) Aš nebegaliu... nebegaliu...

       Pauzė. Visi žiūri į Poco. Lakis dreba

       VLADIMIRAS. Jis nebegali.
       ESTRAGONAS. Siaubinga.
       VLADIMIRAS. Eina iš proto.
       ESTRAGONAS. Bjauru.
       VLADIMIRAS (Lakiui). Kaip jūs drįstat? Gėda! Toks geras šeimininkas! Ir taip jį kankinti! Po šitiek metų! Iš tikrųjų!
       POCO (kukčiodamas). Kadaise... jis buvo malonus... man padėdavo... linksmindavo... taurindavo mane... dabar... jis mane žudo...
       ESTRAGONAS (Vladimirui). Jis nori jį pakeisti kuo kitu?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Aš nesuprantu, ar nori jį pakeisti kuo kitu, ar suvis nieko nebenori?
       VLADIMIRAS. Nemanau.
       ESTRAGONAS. Kaip?
       VLADIMIRAS. Nežinau.
       ESTRAGONAS. Reikia jį paklausti.
       POCO (nusiraminęs). Ponai, nežinau, kas man pasidarė. Atleiskit. Pamirškite viską. (Vis labiau valdosi) Gerai nebeatsimenu, ką jums pasakiau, bet galite būt tikri, kad nepasakiau nė žodžio tiesos. (Atsitiesia, mušasi į krūtinę) Argi aš panašus į žmogų, kuris leisis kankinamas? Iš tikrųjų! (Rausiasi kišenėse) Kur pasidėjau pypkę?
       VLADIMIRAS. Žavingas vakaras.
       ESTRAGONAS. Nepamirštamas.
       VLADIMIRAS. Ir dar nesibaigė.
       ESTRAGONAS. Tarytum ne.
       VLADIMIRAS. Ką tik prasidėjo.
       ESTRAGONAS. Baisu.
       VLADIMIRAS. Kaip kokiame spektaklyje.
       ESTRAGONAS. Cirke.
       VLADIMIRAS. Miuzikhole.
       ESTRAGONAS. Cirke.
       POCO. Bet kurgi aš dėjau savąją viržinę?
       ESTRAGONAS. Na ir juokdarys! Pametė savo čiulptuką! (Garsiai juokiasi)
       VLADIMIRAS. Tuojau sugrįšiu. (Eina į užkulisį)
       ESTRAGONAS. Gale koridoriaus į kairę.
       VLADIMIRAS. Saugok mano vietą. (Išeina)
       POCO. Pamečiau savo Abdulą!
       ESTRAGONAS (kvatojasi). Gali sprogt iš juoko!
       POCO (pakelia galvą). Ar niekur nematėt... (Pastebi, kad nebėra Vladimiro. Apmaudžiai) O, jis išėjo?.. Neatsisveikinęs su manimi! Negražu! Reikėjo neleisti!
       ESTRAGONAS. Jam reikėjo šį tą nuleisti.
       POCO. Ak štai! (Po pauzės) Padėk dieve.
       ESTRAGONAS. Eikšekit.
       POCO. Ko reikia?
       ESTRAGONAS. Pamatysit.
       POCO. Norite, kad aš atsistočiau?
       ESTRAGONAS. Eikit... eikit... greičiau.

       Poco pakyla ir eina prie Estragono

       ESTRAGONAS. Žiūrėkit!
       POCO. Olialia!
       ESTRAGONAS. Viskas baigta.

       Sugrįžta  V l a d i m i r a s, rūškanas, pastumia Lakį, spiria ir apverčia pintinę, vaikšto susijaudinęs

       POCO. Jis nepatenkintas?
       ESTRAGONAS (Vladimirui). Tu praleidai nepaprastus dalykus. Gaila.

       Vladimiras sustoja, pastato pintinę, vėl ima vaikščioti šen ir ten, bet ramiau.

       POCO. Jis rimsta. (Dairosi aplinkui) Jaučiu, kaip ir viskas rimsta. Ateina begalinė ramybė. Klausykit! (Pakelia ranką) Panas miega.
       VLADIMIRAS (sustodamas). Kada gi pagaliau ateis naktis?

       Visi trys žiūri į dangų

       POCO. Jūs neketinat eiti prieš temstant?
       ESTRAGONAS. Kaip čia pasakius.. . Suprantat...
       POCO. Savaime aišku, savaime aišku. Jumis dėtas, ir aš, jeigu tik turėčiau pasimatymą su Godenu... Gode... Godo... na, jūs suprantat, ką turiu galvoje, laukčiau iki juodžiausios nakties. (Žiūri į kėdę) Aš labai norėčiau vėl atsisėsti, tik visai nežinau, kaip tai daroma.
       ESTRAGONAS. Gal galėčiau jums padėti?
       POCO. Galbūt, jeigu mane paprašytumėt.
       ESTRAGONAS. Ko?
       POCO. Jeigu mane paprašytumėt sėstis.
       ESTRAGONAS. Tai jums padėtų?
       POCO. Man rodos.
       ESTRAGONAS. Tai gerai. Sėskitės, pone, labai prašau sėstis.
       POCO. Ne, ne, nesirūpinkit. (Po pauzės. Tyliai) Paprašykite dar.
       ESTRAGONAS. Na ką jūs, kam gi stovėti, taip ir peršalt galite.
       POCO. Jūs manot?
       ESTRAGONAS. Tai absoliučiai aišku.
       POCO. Be abejo, jūsų teisybė. (Jis atsisėda) Dėkui, mielasis. Štai ir vėl sėdžiu. (Žiūri į savo laikrodį) Bet man jau laikas jus palikti, kitaip aš pavėluosiu.
       VLADIMIRAS. Laikas sustojo.
       POCO (prisikiša laikrodį prie ausies). Netikėkite tuo. Netikėkite tuo, netikėkite, pone. (Įsideda laikrodį į kišenę) Viskuo, kuo tik norite, tiktai ne tuo.
       ESTRAGONAS (Poco). Jam šiandien viskas atrodo juodos spalvos.
       POCO. Išskyrus dangaus skliautą. (Juokiasi, patenkintas savo sąmoju) Kantrybės, viskas savo laiku. Bet aš suprantu, jūs ne vietiniai, nežinote, kokios mūsiškės sutemos. Ar norite, kad pasakyčiau? (Pauzė. Estragonas įnikęs tyrinėja savo batus, o Vladimiras – savo skrybėlę. Lakio skrybėlė nukritusi, bet jis to nepastebi) Aš noriu jums suteikti malonumą. (Vėl purkščiasi pulverizatoriumi) Šiek tiek dėmesio, meldžiu. (Estragonas ir Vladimiras toliau tebegudrauja, Lakis pusiau miega. Poco supliauškina rimbu, bet garsas išeina labai silpnas) Kas čia atsitiko tam rimbui? (Pakyla ir pliaukšteli stipriau, pagaliau tai jam pavyksta. Lakis krūpteli. Estragonui iškrenta iš rankų batai, Vladimirui – skrybėlė. Poco numeta rimbą) Niekam nebetikęs tas rimbas. (Apžiūri savo auditoriją) Tai apie ką aš kalbėjau?
       VLADIMIRAS. Eime.
       ESTRAGONAS. Bet jūs nestovėkite šitaip, peršalsite.
       POCO. Teisybė. (Atsisėda. Estragonui) Kuo jūs vardu?
       ESTRAGONAS (mašinaliai). Katulas.
       POCO (neišgirdęs). Ak taip, naktis. (Pakelia galvą) Bet būkime truputį dėmesingesni, kitaip mes nieko nesutarsim. (Žiūri į dangų) Žiūrėkit. (Visi žiūri į dangų, išskyrus Lakį, kuris pusiau miega. Tai pastebėjęs, Poco trūkteli virvę) Ar tu žiūrėsi į dangų, kiaule! (Lakis pakelia galvą) Gerai, pakaks. (Jie nuleidžia galvas) Kuo jis ypatingas? Turiu omeny dangų. Jis blyškus ir šviesus, koks dangus paprastai būna tokiu paros metu. (Po pauzės) Šitose platumose. (Po pauzės) Kai būna giedra. (Jo balsas darosi dainingas) Prieš valandą (žiūri į savo laikrodį, tonas proziškas) apytikriai (tonas vėl lyriškas), po to, kai (dvejoja, tonas pažemėja), sakysim, dešimtą valandą ryto (tonas aukštėja), be perstojo liejantis raudonai ir baltai šviesai, jis ėmė prarasti savo spindesį, ėmė blykšti (pakelia ir pamažu nuleidžia abi rankas), blykšti vis labiau ir labiau, kol viskas (dramatiška pauzė, plačiai išskečia abi rankas) fit, baigta, sustingsta! (Pauzė) Bet... (perspėjamai pakelia ranką)... bet, dangstydamasi šia ramumo ir tylos skraiste (pakelia akis į dangų, kiti paseka juo, išskyrus Lakį), atšuoliuoja naktis (balsas vis labiau virpa) ir tuojau užgrius ant mūsų (spragteli pirštais). Štai taip (įkvėpimas apleidžia jį), tą akimirką, kai mes jos mažiausiai lauksim. (Pauzė. Niūriu balsu) Tai štai kaip viskas vyksta šitoj žemės šliundrynėj.

       Vertė Antanas Gudelis