Edgaras ruošėsi laikyti Valstybinį Rašytojo Egzaminą, penkių valandų penkiolikos minučių egzaminą, kad gautų rašytojo pažymėjimą. Jis sėdėjo savo kambaryje ir drebėjo iš baimės. Mintis, kad vėl reikės laikyti egzaminą, jį tarsi suparalyžiavo. Laikė jį jau du kartus, bet rezultatai buvo apgailėtini. Dabar jis graužte graužė knygą, kurioje buvo surašyti klausimai – ne tikslūs egzaminų, bet panašūs, nors ir paprastesni.
       – Barbara, jeigu šį kartą nepačiupsiu to grobio. nežinau, ką mes darysim.
       Barbara ir toliau bendravo tik su lyginimo lenta ir nepakėlė nuo jos žvilgsnio. Edgaras pagalvojo, gal reikėtų ką nors pasakyti jaunesniam vaikui, dvejų metų dukrelei Rožei, kuri, apsivilkusi baltu pūkuotu maudymosi chalatu su diržu, atrodė panaši į miniatiūrinį imtynininką, besiruošiantį įeiti į ratą ant kilimo. Jam bestudijuojant egzaminų klausimus, visi susirinko kambaryje.
       – Visada susikertu raštu, – niūriai pasakė Edgaras, kreipdamasis į visus, esančius kambaryje. – Žodžiu, sekasi puikiausiai.
       Pažiūrėjo į atsuktą jam žmonos nugarą.
       – Jeigu šį kartą nesirašys kaip iš gaidų, aš nežinau, ką mums reikės daryti, - pakartojo jis. – Ką, Barba?
       Tačiau ji nesivargino atsakyti į šitą implikacinį klausimą. Jautė, kad jis turi nedaug vilčių išlaikyti tą egzaminą, per kurį jau du kartus taip gėdingai susikirto ir dėl kurio kiekvieną kartą taip nervindavosi, kad vaikščiodavo prieš jį pajuodęs iš baimės. Nenorėjo ir šį kartą būti to spektaklio liudininke, todėl stovėjo atsukusi jam nugarą.
       – Žodžiu, bus okei, – pats save drąsindamas tęsė Edgaras, – garantuotas penketas. Galiu tau, pavyzdžiui, pasakyti visus atsakymus, žinau juos mintinai. Klausyk, pasakysiu tau atsakymą, o tu man – koks buvo klausimas.
       Barbara, kuri buvo labai seksuali ir patraukli (kaip tik tai ir nulėmė, kad prieš daugelį metų Edgaras prisikabino prie jos ir įkalbėjo ateiti į pasimatymą), tačiau kartu ir labai paprasta, nieko neatsakė. Stengėsi galvoti apie jų tylinčią dukrelę Rožę.
       – Štai tau atsakymas, – paskelbė Edgaras. – Atsakymas skamba taip: Julia Ward Howe. Koks yra klausimas?
       Atsakymas buvo per daug gundantis, kad Barbara galėtų ilgiau išlaikyti, nes ji žinojo klausimą.
       – Kas parašė „Kovinį Respublikos Himną“? – išpylė ji. – Kiekvienas vaikas Valstijose tą žino.
       – Teisingai, – pripažino Edgaras, šiek tiek nuliūsdamas. kad neparinko kiek įmantresnio klausimo, tokio, į kurį ji nesugebėtų atsakyti. Tačiau prieš jiems susituokiant ji buvo prostitutė, ir visada galės jai tą prikišti, jeigu pradės per daug triumfuoti. – Nori pabandyti kitą?
       – Edgarai, aš jau n e t i k i u tuo tavo egzaminu.
       – O aš – tavim, Barbara, – atkirto jis.
       Ta replika pažadino joje sąžinės graužimą, o kartu ir pyktį. Pirmą akimirką jai šmėstelėjo mintis, gal užtvoti jam vieną kartą per ausį, bet pabijojo ir susilaikė, tik vėl atsuko nugarą ir pradėjo galvoti apie tą jiems daug žadanti pažymėjimą. Turėdamas pažymėjimą jis galėtų rašyti į visus rimtus didžiuosius periodinius leidinius, ir galų gale namuose atsirastų nors kiek pinigų, nereikėtų prašinėti brolio ir tikėtis bedarbio pašalpos.
       – Tai ne tu laikai Valstybinį Rašytojo Egzaminą! – klyktelėjo jis ant žmonos. Paskui, norėdamas ją nuraminti, mestelėjo kitą atsakymą:
       – Sodis, viklas, klavas, svorstis.
       – Čia atsakymas? – neatsisukdama paklausė
       – Aišku. Koks yra klausimas?
       – Nežinau, – prisipažino ji su lengvu pasitenkinimu, džiaugdamasi, kad buvo sugrąžinta į moters rolę, kurioje nebūtina ką nors žinoti.
       – Tai yra keturi kardo pavadinimai. Archajiški.
       – Tada nieko nuostabaus, kad nežinojau.
       – Suprantama, – piktdžiugiškai pritarė Edgaras, nes Barbara turėjo tokį įprotį sakyti kartais savaime suprantamus dalykus, kad tik ką nors pasakytų. – Tokį žodį laikas nuo laiko pavartoji žmogus ir dabar, norėdamas pagyvinti tekstą, – paaiškino jis. – Net jeigu jis ir yra senas žodis, tačiau jau toks senas, kad skamba kaip naujas. Tik turi rūpestingai parinkti jam vietą – žmonės iš konteksto turi suprasti, ką jis reiškia. Reikia stengtis, kad neliktų neaiškumų, – jis mėgdavo aiškinti Barbai to amato triukus, juo labiau, kad ji rodė tam tikrą susidomėjimą jais.
       – Ar nori, kad paskaityčiau tau, ką aš paruošiau raštu?
       Barba pasakė taip, tačiau skausminga veido išraiška, nes per daug aštriai jautė, ką jis ruošiasi daryti.
       – Štai čia pradžia, – tarė Edgaras, rūšiuodamas pageltusius rankraščio lapus.
       – O koks pavadinimas? – paklausė Barbara. Pagaliau atsisuko veidu į jį.
       – Dar nesugalvojau, – nukirto Edgaras. Okei, va tau pradžia. Pradėjo garsiai skaityti: - Kartą Y krašte, A mieste gyveno tokia madam A, barono A, kuris tarnavo jaunajam Prūsijos karaliui Friedrichui II, žmona. Baronas, nepaprastų gabumų žmogus, išliko pagrindinai žmonių atmintyje dėl savo blogai pagarsėjusios nepaaiškinamos klaidos mūšyje prie Kolino: lemiamu kovos momentu įsakęs savo vadovaujamai armijos kolonai atsitraukti, jis didžiąja dalimi buvo kaltas dėl Friedricho sumušimo, atnešusio prūsų pusei didžiulių nuostolių 13000 žmonių iš 33000. Taip viskas susiklostė, kad pilis, kurioje slėpėsi madam A, stovėjo netoli mūšio lauko, ir dėl barono pulko atsitraukimo jai iškilo didžiulis pavojus; taigi tuo pačiu momentu, kai kapitonas Orsinis atnešė madam A žinių apie jos vyro žūtį nuo jo paties rankos, jai buvo pranešta, kad žiaurios ir labiausiai sėjančios baimę vengrų lengvosios kavalerijos būrys – vadinamieji pandūrai – laužiasi pro pilies vartus.
       Edgaras stabtelėjo atsikvėpti. Barbara, šiek tiek nustebusi, žiūrėjo į jį.
       – Pradžia mane labai sudomino, – pasakė ji. – Tai yra žymiai labiau, negu paprastai, - ji pajuto silpną viltį ir atsisėdo ant sofos-lovos.
       – Ačiū, – atsakė Edgaras. – Ar nori, kad skaityčiau toliau?
       – Skaityk.
       Edgaras nugėrė truputėlį vandens iš šalia stovinčios stiklinės.
       – Vyras, atnešęs tą baisią žinią, naudojosi tos ledi atžvilgiu ypatingu statusu: buvo jos meilė, tačiau kartu ir ne. Džiakomas Orsinis, antras kilmingas šeimos iš Sienos sūnus, dar būdamas jaunas pajuto religinį pašaukimą. Jis tapo kunigu, tačiau ne tokiu aukščiausio luomo, kuris daro karjerą Romoje arba aristokratų namuose, o kukliu kaimo kunigu savo šalies šiaurėje. Čia jį užgriuvo ypatinga nesėkmė. Friedrichas Vilhelmas I, dabartinio valdovo tėvas, užsibrėžė sau tikslą, kas yra plačiai žinoma, surinkti stipriausią armiją Europoje. Mažoji Prūsija negalėjo jo ambicijų patenkinimui pateikti pakankamo skaičiaus vyrų, todėl rekrūtai buvo renkami iš visos Europos, o tuos, kurių net pažadai apie dosnias premijas negalėdavo įtikinti, kad tarnautų jų karaliui, paprasčiausiai pagrobdavo. Friedrichui, be viso kito, dar patiko labai aukšti vyrai, ir jis suformavo savo asmeninės apsaugos milžinų būrį, kuris tuo metu būdavo nemažai pajuokiamas, nors reikia pripažinti, kad atrodė šauniai ir gražiai. Kunigo Orsinio nelaimei jis buvo labai aukštas vyras, įspūdingos išvaizdos, o kartu ir laikysenos. Pagrobė jį tiesiai nuo altoriaus, belaikantį mišias, su Ostija rankose...
       – Labai jaudinantis dalykas, – nutraukė jį Barbara; jos akyse spindėjo nuoširdus džiaugsmas ir entuziazmas.
       – Dėkoju, – atsakė Edgaras ir tęsė skaitymą: – ir jis ištarnavo dešimt metų milžinų būry. Po Friedericho Vilhelmo mirties dėl ekonominių sumetimų šalia kitų priemonių buvo išformuotas ir būrys, tačiau buvęs kunigas, jau įpratęs prie kariuomenės gyvenimo, kuris jam net patiko, stojo tarnauti kapitonu pas naują karalių.
       – Ar tai atitinka istoriją? – paklausė Barbara.
       – Kiek yra žinoma, neprieštarauja, – užtikrino ją Edgaras.
       – Paskirtas į barono A štabą ir to pasėkoje praleisdamas daug laiko jo namuose, jis susidūrė su gražiąja Inge, madam A, moterimi daug jaunesne negu jos vyras, turinčia daug puikių savybių. Juos sujungė gilus jausmas, tik su tuo skiriamuoju bruožu, kad iš jo pusės niekada nebuvo daroma jokio spaudimo, stengiantis suartėti, o ji savo ruožtu irgi niekada to neparodė. Bet abu žinojo, kas juos riša, slapčiomis sėmėsi iš to jėgų ir labai džiaugėsi, kad gali būti arti vienas kito. Tačiau tas malonus jausminis būvis Orsiniui turėjo ir melancholinį aspektą, kadangi jis, nors ir rodydamas tame reikale didelį susilaikymą, manė, kad vien tik prisipažinęs mintyse, jog myli madam A, labai pakenkė savo patronui baronui, kurį jis laikė teisingu ir garbingu žmogumi, ir iš kurio, dar daugiau, patyrė daug širdingumo. Užėjus tokiai nuotaikai, Orsinis vaizdavosi esąs kažkoks šakalas, beslankiojantis savo geradario šeimyninio gyvenimo pakraščiais, gyvenimo, kuris iki šiol buvo harmoningas ir be priekaištų, o dabar, ką ir bekalbėti, nors ir nežymiu laipsniu, tačiau išsiderinęs...
       Rožė, jų dukrelė, stovėjo apsivilkusi savo baltu maudymosi chalatu, žiūrėdama į tėvą, kuris kalbėjo jau taip ilgai ir dar tokiu dramatišku ir drebančiu balsu.
       – Baronas savo ruožtu negalėjo pasakyti, jog visiškai nejautė tos aistros tarp jo žmonos ir gražaus sieniečio, nors iš tikrųjų ji egzistavo, taip sakant, tik latentinėj būklėj. Iš tikrųjų, nuolatinis galvojimas apie jų santykius, kuriuos jis vaizdavosi pasiekusius žymiai aukštesnį tašką negu iš tikrųjų, neapgalvotai pastūmėjo jį į baisų nusikaltimą: jėgų, nulėmusių mūšio eigą prie Kolino, atitraukimas, dėl ko jį taip griežtai pasmerkė istorija, buvo ne strateginė klaida, ne silpnadvasiškumo pasireiškimas, o sąmoningas apgalvotas veiksmas, turintis tikslą atiduoti pilį, o kartu su ja ir meilužius, nes jis taip viską sutvarkė, kad jie ten būtų abu, kraujo ištroškusiems pandūrams. O kai dėl jo nepagrįsto nusižudymo, tai irgi buvo žiaurus farsas – jis ir toliau gyveno, tik kažkur pasislėpęs.
       Edgaras stabtelėjo.
       – Rutuliojasi energingai, – pagyrė Barbara.
       – Gerai, ar nori, kad perskaityčiau galą?
       – Galą? O ką, jau galas?
       – Ar nori, kad tau perskaityčiau galą? – pakartojo jis.
       – Taip.
       – Galą turiu, tik nėra vidurio, – pasakė Edgaras, lyg truputėlį gėdindamasis.
       – Neturi vidurio?
       – Tai ar tu nori, kad paskaityčiau galą, ar ne?
       – Taip, taip, paskaityk man galą, – tik sužinojus naujieną, kad nėra vidurio, viltis turėti nors namą-studiją, kuris trumpam jau buvo pasirodęs mintyse, pradėjo blėsti.
       – Paskutinė pastraipa tokia: „Šių įvykių metu Friedrichas, norėdamas nors kiek pasiguosti dėl sutriuškinimo prie Kolino, sukūrė savo pilyje Berlyno sonatą fleitai, apie kurią kritikas Guilda pasakė, kad ji savo grožiu nė kiek nenusileidžia Georgo Philipo Telemano sonatoms“.
       – Čia ironija, – pasakė ji žinovo tonu.
       – Taip, – nekantraudamas sutiko Edgaras. Užsiliepsnodavo taip pat lengvai, kaip ir kukurūzai.
       – O kaip su viduriu?
       – N e t u r i u v i d u r i o!- sugriaudė jis.
       – Kažkas juk turėjo įvykti tarp jų, Ingės ir kaip ten jo pavardė, – tęsė ji. - Kitaip – nebus apsakymo.
       Metęs žvilgsnį į ją, jis pagalvojo: ji vis dar gatvinė, nors ir vilki namų šeimininkės apdarą. Tuo tarpu dukra visiškai miela, ir niekas nepasakytų, kad tai ne laimės vaikas.
       Tada Barbara pradėjo pasakoti istoriją, kuri, ji žinojo, atsitiko jos draugei. Ta draugė turėjo santykių su vyru ir nuo jo pastojo. Tas vyras išvažiavo į Seviliją, kad įsitikintų, ar pragaras daug kuo skiriasi nuo to miesto, o ji pasidarė abortą Čikagoje – spontaniškai. Paskui ji taip pat nuskrido ten – norėdama su juo pasiderėti – ir jie vaikščiojo gatvėmis, lankė senąsias bažnyčias ir panašias vietas. Ir pirmoj bažnyčioj, į kurią jie įėjo, stovėjo miniatiūrinis mažas baltas karstelis, apdengtas gėlėmis. Tiesiai prieš pagrindinį altorių.
       – Banalu, – paskelbė nuosprendį Edgaras.
       Ji pabandė prisiminti kokį nors kitą atsitikimą – kad galėtų pakišti jam.
       – Turiu gauti tą pažymėjimą! – staiga desperatiškai sustaugė jis.
       – Abejoju, ar išlaikytum tą Valstybinį Rašytojo Egzaminą – su tuo, ką čia turi užrašęs, – atsiliepė tada Barbara su didžiu gailesčiu: nors ir buvo jos vyras, bet nenorėjo be reikalo jį graužti. Tačiau teisybę ji turėjo pasakyti. – Be vidurio.
       – Nepasidaryčiau žymus rašytojas, net ir turėdamas pažymėjimą, – prisipažino jis.
       – Paskelbtum savo pažiūras. Taptum kažkuo.
       Tuo metu jų sūnus mankurtas įėjo pro duris. Sūnus mankurtas buvo 240 centimetrų ūgio ir vilkėjo meksikietišką serapą, nuaustą iš dviejų šimtų tranzistorinių radijo imtuvų, įjungtų ir nustatytų skirtingomis stotimis. Tik pažvelgęs į jį, jau girdėjai Portlendą ir Nogales, Meksikoje.
       – Nėra namuose žolės?
       Barbara išėmė žolę iš ten, kur ji buvo laikoma: mažos geltonos su raudonu metalinės kapsulės, kuriose siųsdavo Eastmano Kodako firmai grąžinamus filmus.
       Edgaras pradėjo galvoti, kokiu būdu galėtų aptalžyti tą nenormaliai išaugusį sūnų, palinkusį kaip koks didžiulis griaudžiantis dangoraižis virš jo. Tačiau nieko negalėjo sugalvoti. Sugalvoti ką nors – tai ne jo jėgoms. Užjaučiu jį. Pats turiu tokių problemų. Pabaigos kažkur nuslysta. išgaruoja, neaišku, kur surasti vidurius, tačiau sunkiausia yra pradėti, pradėti, pradėti.

 
       Vertė Jeronimas Brazaitis
       Versta iš DONALD BARTHELME, Unspeakable Practices, Unnatural Acts, N.Y., 1968