Mes sėdėjome savo jaukiame bute Beikerstrite, o tuo metu už lango lijo ir siautė audra. (Keista, kada aš ką nors pasakoju apie Holmsą, niekaip negaliu apsieiti be audros ir lietaus...)
       Taigi, kaip įprasta, siautė audra, Holmsas, kaip įprasta, tylėdamas rūkė, o aš, kaip įprasta, laukiau, kuo dar galėčiau nustebti.
       - Vatsonai, matau - tu su fliusu.
       Aš nustebau.
       - Iš kur jūs tai sužinojote?
       - Reikia būti visiškam kvailiui, kad šito nepastebėtum. Juk tavo skruostas aprištas skarele.
       - Stulbinantis pastabumas!
       Holmsas paėmė žarsteklį ir savo gyslotomis rankomis pasirišo koketišką peteliškę sau ant kaklo. Po to išėmė smuiką ir sugriežė Šopeno valsą, Nostradamo noktiurną ir Vasko da Gama polonezą.
       Jam baigiant 39-ąją Julijaus Henricho Cimermano simfoniją, į kambarį triukšmingai įvirto nepažįstamasis.
       - Ponas Holmsai! Aš Džonas Bengamas... Dėl Dievo, padėkite! Man pavogė... pavogė... Ak! Baisu net pasakyti...
       Ašaros tvintė jo akis.
       - Aš žinau, - šaltakraujiškai ištarė Holmsas, - jums pavogė šeimos brangenybes.
       Bengamas rankove nusišluostė ašaras ir neslėpdamas nuostabos pažvelgė į Holmsą.
       - Kaip jūs pasakėte? Šeimos ką? Pavogė mano eilėraščius.
       - Aš taip ir maniau! Išdėstykite reikalo aplinkybes.
       - Kokios ten aplinkybės! Paprasčiausiai ėjau Trafalgaro skveru ir, žinoma, nešiau juos, eilėraščius, po pažastim, jis ištraukė ir bėgt! Aš - iš paskos, o jam nusprūdo kaliošas. Vagis pabėgo, o kaliošas - štai.
       Holmsas paėmė kaliošą, apžiūrėjo, pauostė, palaižė ir galų gale atkandęs gabalėlį, sunkiai sukramtė ir nurijo.
       - Dabar aš suprantu! - džiugiai pasakė jis.
       Mes įsmeigėme į jį klausiančius žvilgsnius.
       - Aš suprantu... Aišku, kad šis kaliošas guminis!
       Apstulbinti mes pašokome nuo savo krėslų.
       Aš jau truputį pripratau prie šių žavingų išvadų, kurioms Holmsas kukliai neteikdavo reikšmės, bet svečią toks įžvalgumas labai paveikė. - Apsaugok Viešpatie! Tai kažkokie burtai!
       Išėjus Bengamui, mes patylėjome.
       - Žinai, kas tai buvo? - paklausė Holmsas. - Tai vyriškis, jis kalba angliškai, šiuo metu gyvena Londone. Rašo eilėraščius.
       Aš skėstelėjau rankomis.
       - Holmsai! Jūs tikras velnias. Iš kurgi jūs visa tai žinote?
       Šerlokas paniekinamai nusijuokė.
       - Aš žinau dar daugiau. Aš galiu tvirtinti, kad vagis - neabejotinai vyras.
       - Kokia šarka jums atnešė šią žinią?
       - Tu atkreipei dėmesį, kad kaliošas vyriškas? Aišku, kad moterys tokių kaliošų negali nešioti!
       Garsaus bičiulio logika mane sugniuždė, ir aš visą dieną vaikščiojau kaip trenktas. Dvi paras Holmsas sėdėjo ant lovos, rūkė pypkę ir grojo smuiku. Jis sėdėjo dūmų debesyse kaip Dievas ir grojo geriausias savo melodijas. Baigęs Niutono elegiją, pradėjo Mikelandželo rapsodiją ir įpusėjęs šį nuostabų anglų kompozitoriaus niekutį kreipėsi į mane.
       - Na, Vatsonai, ruoškis! Aš vis tik užčiuopiau šio mįslingo nusikaltimo siūlą.
       Mes apsirengėme ir išėjome.
       Žinodamas, kad Holmsą klausinėti beprasmiška, atkreipiau dėmesį į namą, prie kurio priėjome. Tai buvo "Taimso" redakcija. Mes kreipėmės tiesiai į redaktorių.
       - Sere, - pasakė Holmsas, tvirtai sučiaupdamas lūpas. - Jei žmogus, apsiavęs vienu kaliošu, atneš jums eilėraščius, sulaikykite jį ir praneškite man.
       Aš skėstelėjau rankomis.
       - Dievai! Kaip tai paprasta... Ir genialu.
       Po "Taimso" mes užsukome į "Deili Nju", "Pel-Mel" ir dar kelias redakcijas. Visi buvo įspėti. Ėmėme laukti.
       Visą laiką buvo geras oras, ir niekas pas mus nesirodė. Bet kartą, kai siautė audra ir smarkiai lijo, kažkas purvinas triukšmingai įvirto į kambarį.
       - Holmsai, - grubiu balsu pasakė nepažįstamasis. - Aš - Doblsas. Jeigu jūs rasite mano kaliošą, dingusį Trafalgaro skvere, aš jus apipilsiu auksu. Be to, suraskite ir šių niekam tikusių eiliūkščių savininką. Prisiskaitęs šių paistalų, aš nebegaliu gerti savo vakarinės viskio porcijos.
       - Na, mes šiuos pokštus žinome, mielasis, - sumurmėjo Holmsas, mėgindamas priremti niekšą prie sienos.
       Bet Doblsas šoko prie durų ir šveitęs Holmsui į veidą rankraščius kaip meteoras nuskriejo laiptais ir dingo.
       Vėliau prieškambaryje radome kitą kaliošą.

       Aš dar galėčiau pasakoti apie poeto Bengamo likimą, apie jo eilėraščius ir porą kaliošų, bet kadangi čia įsipainioję karūnuoti asmenys, tai nėra patogu.
       Be to, Holmsas atskleidė ir daugiau nusikaltimų, galbūt netgi įdomesnių, bet apie "Dingusį Doblso kaliošą" papasakojau kaip apie tipiškiausią Holmsui atvejį.

       Vertė B.J.