Iš nuotraukų šūsnies išrausiau voką, kurio mėlynumą jau buvo nuskalbęs laikas. Tame voke buvo sudėtos išblukusios laikraščių iškarpos, ir ne iš karto prisiminiau, kam jas buvau išsikirpęs ir išsaugojęs. Tai buvo iškarpos iš Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Kelcų vaivadijos komiteto organo "Liaudies balsas" su devizu "Visų šalių proletarai, vienykitės".

       Pirmąsias iškarpas išsaugoti man turbūt buvo liepusi tuštybė, nes tose nuotraukose pamačiau save. Pačioje seniausioje aš lenkiausi prie smulkaus lyg trupinėlis mokyklos direktoriaus, kuris teikė man iškankintąjį brandos atestatą. Nubyrėjo visai nedaug laiko, ir direktorius, vedamas klastingo likimo, šeštadieniui ir sekmadieniui užsirakino savo kabinete, o pirmadienį auštant pasikorė mokyklos rūbinėje ant pakabos. Mokiniai, prieblandoje kabindami paltus, net ne iš karto jį pastebėjo, pamanę, jog tai – kažkieno pamiršta rudeninė striukė.

       Kita laikraščio iškarpa: nuotraukoje sėdžiu prie montažinio stalo ir montuoju savo pirmą ir paskutinį vaidybinį filmą. Tas filmas buvo susuktas ant šešiolikos milimetrų juostos Kelcų mėgėjiškoje kino studijoje "Gongas". Čia man aštuoniolika, ir aš iš mažų paveikslėlių klijuoju jaudinantį skundą moterų žiaurumu.

       Išsitraukiu trečią, apsitrynusį ties sulenkimais pirmąjį laikraščio puslapį ir visų pirma pastebiu pražuvėlio rolsroiso, išpaišyto ornamentais, kuriuos galėjo padiktuoti tik gera LSD tablečių sauja, nuotrauką. Šalia – prierašas apie keturis išsigimėlius, pasivadinusius "The Beatles", o šis suniokotas automobilis aiškiai liudijąs jų sužvėrėjimą.

       Šalia – dar viena nuotrauka: žmonių minia aikštėje apspito sunkvežimį, ant kurio stovi karstas, o apačioje – užrašas: Stanisławo Andermano paskutinė kelionė.

       Tai – mano tėvo laidotuvės. Procesija tuojau pajudės iš Stalingrado gynėjų aikštės. Negaliu įžvelgti veidų detalių, bet prisimenu, jog daugelis tuo metu jautė palengvėjimą, nes mažai trūko, kad laidotuvės apskritai nebūtų įvykusios.

       Laidotuvės turėjo prasidėti aikštėje, todėl dalyje miesto buvo sustabdytas eismas, o į aikštę vedančias gatves užtvėrė rausvaskruosčiai milicininkai. Kai privažiavo sunkvežimis su karstu, milicininkas su dirželiu pasmakrėje, įsirėžusiu į pagurklį tarsi lemtingas skustuvas, nė už ką nesileido įkalbamas praleisti sunkvežimį: negalima, įsakyta nepraleisti transporto ryšium su tuo, kad tuoj bus laidot…

       – Taigi karstą vežam su kūnu, į tas pačias laidotuves…

       – Įsakyta transporto nepraleisti ryšium su laidotuvėm…

       – Žmogau, kaip Dievą myliu! – nervinosi kažkuris iš giminių.

       – Draugas čia man savo kultų nekiškit, ryšium su…

       Teko pasikviesti viršininką, nors ir į jį milicininkas žvelgė nepatikliai, nepajėgdamas mažalenkio galvoje sutalpinti visiškai prieštaringų įsakymų prasmės.

       Vėliau, jau kapinėse, solidaus amžiaus, žiauriai sklerozės apkramtyta mano senelė, sutrikusi nuo ceremonijos iškilmingumo, net grąžė rankas iš apmaudo ir nuolat klausinėjo, kodėl neatėjo Stachas, jį tikrai sužavėtų tokios laidotuvės. Matyt, pamiršo, garsiai teisino sūnų senolė, jis nuolat pamiršta laidotuves, tokiai galybei žmonių vadovauja, tokia galybe žmonių turi rūpintis…

       Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS
       Versta iš: Janusz Anderman. FOTOGRAFIE. – Kraków: Wydawnictwo literackie, 2002.