Šią Banko aikštės nuotrauką padariau 1992-ųjų lapkritį, auštant. Atitraukiu fotoaparatą nuo akies. Pirmasis tramvajus blaškosi tarp bėgių, tarsi norėtų nusipurtyti nuo savęs sutemas. Bejėgiai žmonės svyruoja lyg per sapną. Staiga atgauna budrumą, bando pasukti galvas, pirštų galiukais trina akių vokus ir įtariai dėbčioja vienas į kitą. Tarp nusėdusių tylos dulkių stovi Dzeržinskis¹.

       – Ar ką nors matei? – pašnibždomis klausia vienas. – Sakyk
…
       – Ką ar mačiau?

       – Taigi… – nepatikliai galva linkteli lango link.

       O iš taksi vargais negalais išsiropščia vyriškis ir per purvą tarsi juodą šleifą velka lietpaltį. Netvirtai žengia į priekį, lyg per klastingą liūną, ir tuojau pat sustingsta ties kelią pastojusia šešėlio juosta, kurią vainikuoja pažįstamos barzdelės smailė. Balkšvos akys klaidžioja palei šešėlį, paskui vyriškis kilsteli galvą ir žvelgia į virš jo aukštai iškilusią figūrą, pražioja burną, be garso sprogsta seilių burbuliukas, ir nesąmoningai prasiveržia žodžiai: ir komuna pirmon greton tave pastatė, tave, kurį aru, liūtu, kalaviju vadino… O viešpatie…

       Jis ima virpėti ir įsikabina į parankę gatvės šlavėjui, vilkinčiam oranžinę budisto liemenę.

       – Tamsta… Tamsta! Kurie dabar? Kurie, metai? Tamsta! Kurie metai? Metai!

       – Eikišščia, eikišščia, girtuookli… – keistai tęsdamas atsako šlavėjas, tarsi ką tik padaręs karjerą ir perkeltas į Krokuvą. Jis neturi gailesčio žmogui, kuris nujaučia tuojau išprotėsiąs, nežinodamas, jog paminklas aikštėje naktį išdygo tik filmavimui ir vaidensis nebeilgai.

       Tikrasis Dzeržinskis nutraukta galva ir kojomis tuo metu gulėjo prie tvoros statybos bazėje Pragoje. Ištyrinėjau jį prieš keletą dienų, filmuojant Marijos Zmarz-Kozanowicz filmą "Pasaulio kraštas". Atsigręžęs į erdvią aikštę, kurioje buvo statomos kameros, pamačiau, kaip per sniego rūką iriasi kažkokios masyvios figūros su kepurėmis ir ūsuoti valstiečiai su šakėmis. Tačiau tai buvo tik iliuzija, nes tie kūnai smalsiai į visas puses pakreiptomis galvomis iš tiesų stovėjo nekrutėdami. Tai buvo paminklas "Žuvusiems Liaudies Lenkijos tarnyboje ir gynyboje", supjaustytas į dalis ir atvežtas čia iš po mano buto langų Przechodnios gatvėje…

       Prasibroviau pro laužo krūvas. Didžiulė bronzinė moteris, apsupta saugumo pareigūnų ir valstiečių, atrodė, lyg bandytų prasmegti į žemę, bet iš tiesų jos kojos buvo nupjautos, ir ji buvo keltuvu pasodinta į purvą ant savo neaprėpiamo užpakalio, ant kurio dar žaliavo aliejiniais dažais nuteplioto užrašo pėdsakai: žydai, už kastuvų…

       Sukinėdamasis tarp tų milžinų, netyčia pastebėjau plyšį jos šlaunyje. Paaiškėjo, kad figūros buvo tuščiavidurės. Prasispraudžiau pro angą į jos pragarmingo pilvo ertmę ir, kai mano akys priprato prie tamsos, pamačiau žmogų, kuris tupėjo, įsirėmęs nugara į pilvaplėvę ir rūkė cigaretę. Visas moters vidus buvo nuklotas kamšteliais ir butelių šukėmis.

       – Galutinai nori iš mūsų tas figūras atimti… Sako, japonas nupirko, sugundęs pažadais nulieti Chopino skulptūrą, niūriai pasakė jis. – Ši žinia nutvilkė mus lyg žaibas. Tai juk, žinokit tamsta, mūsų nacionalinio turto grobstymas! Ir mes jo niekam neatiduosime! Mes čia moters teritorijoje susitikinėjam per pertraukas pailsėti ir užkąsti. Akis į akį su menu. Ir galima pasakyti, kad garsiąją meno bacilą jau esame prariję! Mes laikome šias figūras visateisiais nariais! Aš įgaliotas sviesti šiuos protesto žodžius tiesiai kamerai į veidą! Tai juk eilinė valdžios arogancija! Ir jos nesiskaitymas! Jei reikės, ir bado streiką mūsų moteryje paskelbsime, iki galo!
Banko aikštėje darbininkai kantriai aiškina praeiviams:

       – Ai, tą Dzeržinskį vėl statome…

       – Tai ką, jau?! – klausinėja nustėrę žmonės.