Miegas Jeruzalėje
Kai išrinkta tauta
tampa tauta kaip visos kitos,
statančios namus,
tiesiančios kelius,
praveriančios žemę vamzdžiams ir vandeniui,
mes gulime viduje, žemame name,
mes – šito seno peizažo vėlyvi palikuonys.
Lubos su meile išlinksta virš mūsų,
ir mūsų kvėpavimas – tai,
kas mums duota
ir ką mes grąžinsime atgal.
Miegas, jis ten, kur akmenys.
Jeruzalėje galima miegoti. Radijas
atneša dienos naujienas iš šalies,
kur dabar diena.
Ir mūsų žodžiai yra kartūs,
kaip pernykštis migdolas,
pamirštas ant medžio, tačiau
jeigu juos dainuoji kitoje šalyje,
jie saldūs.
Ir kaip naktį liepsna
tuščiaviduriame alyvmedžio kamiene,
nuo dviejų, greta miegančių,
amžina širdis dega raudonai.
Kaip namo vidinė siena
Suvokiau save
Staiga, per anksti,
Kaip namo vidinę sieną,
Kuri tapo išorine po karų ir sugriovimų.
Aš beveik pamiršau,
Kaip jaučiasi žmogus viduje. Nepatiriu skausmo,
Neišgyvenu meilės. Arti ir toli
Yra tokie pat,
Abu man vienodi atstumai.
Neįsivaizdavau, kas nutinka spalvoms.
Jų likimas tarsi žmogaus: šviesiai mėlyna vis dar snaudžia
Nakties ir tamsiai mėlynos atmintyje. Blyškumas
Atsidūsta iš violeto sapno. Vėjas atneša kvapus
Iš toli,
Bet jis pats kvapo neturi.
O hacav* lapai miršta
Gerokai anksčiau nei žiedai,
Niekada nesužinantys apie pavasario žalumą ir tamsią
meilę.
Aš pakėliau akis į kalnus. Dabar supratau,
Koks tai sunkus dalykas – pakelti akis.
Tačiau to varginančio ilgesio,
To skausmo
Viduje nebebus niekada.
------------------------------
* Hacav – laukų gėlė, kurios lapai auga ir miršta pavasarį, o žiedas prasiskleidžia tik rudenį.
Žmogui gyvenant
Žmogui gyvenant nėra tiek laiko,
kad viskam užtektų laiko.
Ir nėra laiko, kad būtų laiko
visokiems troškimams. Ekleziastas
nebuvo teisus, kai šitai kalbėjo.
Žmogui tenka mylėti ir neapkęsti
vienu ir tuo pačiu laiku.
Tos pačios akys verkia ir juokias,
tos pačios rankos privalo
išmėtyti akmenis, surinkti akmenis,
mylėti kariaujant ir kariauti mylint.
Neapkęsti ir atleisti, atminti ir užmiršti,
tvarkyti ir velti, valgyti ir virškinti viską,
ką ilga mūsų istorija pridarė
per tokią daugybę metų.
Žmogui gyvenant laiko neužtenka,
ir kai jis pameta, jis ieško,
ir kai jis randa, jis užmiršta,
ir kai jis užmiršta, jis myli,
ir kai jis myli, jis ima užmiršti.
O dvasia jo mokyta,
o dvasia jo profesionali,
ir tiktai jo kūnas mėgėjiškas,
visą laiką. Stengiasi ir klysta,
nepasimoko ir painioja
apsvaigęs ir apakęs nuo malonumų ir skausmo.
Rudenį mirtis lyg vaisiaus mirtis –
raukšlėta, savęs kupina ir saldi.
Lapai džiūsta ant žemės,
plikos šakos jau rodo tenai,
kur viskam užtenka laiko.
Laisva
Laisva, ji laisva, laisva nuo kūno,
ir nuo dvasios laisva, ir nuo kraujo, o kraujas
juk ir yra dvasia.
Laisva nuo troškimų, ir laisva nuo nelauktos baimės,
ir nuo baimės dėl manęs, laisva nuo pagarbos,
laisva nuo gėdos,
laisva nuo vilties ir nusiminimo, ugnies ir vandens,
laisva nuo savo akių spalvos ir plaukų spalvos,
laisva nuo baldų, laisva nuo šaukšto, šakutės ir peilio,
laisva nuo Jeruzalės dangiškos ir Jeruzalės žemiškos,
laisva nuo asmens ir nuo asmens pažymėjimo,
laisva nuo apvalių antspaudų
ir nuo antspaudų keturkampių,
laisva nuo fotografijų, ir laisva nuo ginklo gaidukų,
laisva ji, laisva.
Ir visos raidės, ir visi skaičiai,
žymėję jos gyvenimą, taip pat laisvi
naujoms jungtims ir naujoms lemtims, ir naujiems
žaidimams
visų naujų kartų, kur po jos ateis.
Jeruzalė yra lopšys
Jeruzalė yra lopšys, supantis mane.
Kai tik pabundu, ima dėtis keisti dalykai
vidur dienos lyg tam,
kuris leidžiasi meilės namo laiptais
paskutinį kartą, dar vis užmerktom akim.
Bet mano dienos verčia mane atsimerkti
ir prisiminti kiekvieną, praeinantį pro mane: galbūt
jis myli mane, galbūt jis padėjo bombą,
suvyniotą į gražų popierių, kaip meilės dovaną.
Stebiu visas įtartinas vietas akmeninėse sienose,
įskilimą, pro kurį įeina elektra,
skylę, pramuštą vandentiekio vamzdžiams,
plyšį telefono laidams įkišti,
atodūsių burnas.
Aš esu jeruzalietis. Baseinai,
skleidžiantys balsus ir aidus, nėra mano sielos dalis.
Dulkės yra mano sąmonė, akmuo – pasąmonė,
o visi mano atsiminimai – aklini kiemai
per patį vasaros vidurdienį.
Jei pamiršiu tave, Jeruzale
Jei pamiršiu tave, Jeruzale,
Tebus pamiršta mano dešinė ranka,
Tebus pamiršta mano dešinė ranka, o mano kairė ranka
tegu atsimena;
Tegu mano kairė ranka atsimena, o tavo dešinė ranka
užsiveria,
O tavo burna atsiveria prie vartų.
Aš prisiminsiu tave, Jeruzale, -
Jei pamiršiu mišką, mano meilė atmins,
Atvers vartus, užvers mano langą,
Pamirš mano dešinę,
Pamirš mano kairę.
Jei neatskris vakarų vėjas,
Aš neatleisiu sienoms
Ir jūrai, ir sau pačiam.
Jei mano dešinė ranka pamirštų,
Mano kairė ranka atleis,
Aš pamiršiu vandenį,
Aš pamiršiu motiną.
Jei pamiršiu tave, Jeruzale,
Tebus pamirštas mano kraujas
Aš paliesiu tavo kaktą
Ir pamiršiu savo veidą,
O mano balsas
Antrą ir paskutinį kartą
Virs pačiu siaubingiausiu balsu
Arba tyla.
***
O mano kraštas padalintas į atminties sritis
ir vilties rajonus, ir jų gyventojai maišos
tarpusavy, kaip grįžtantys iš vestuvių
su tais, kurie grįžta iš pakasynų.
O mano kraštas nedalijamas į gabalus, ten, kur karas,
ir ten, kur taika, ir kasantys duobes – nuo sviedinių
pasislėpti – dar sugrįš atsigulti
su mergaitėm, jei įsivyraus taika.
O mano kraštas puikus.
Netgi priešai, iš visų pusių apsupę, jį puošia
ginklų žvilgesiu saulėkaitoj – tarsi karoliais ant kaklo.
O mano kraštas – mazgas.
Jis tvirtai suveržtas, ir viskas slypi jame, ir virvutės
kietai įtemptos, ir kartais tai kelia skausmą.
O mano kraštas – toks mažas.
Aš galiu jį visą sutalpinti savy,
ir lietūs, išplaunantys žemę, trikdo man sapną,
ir aš nuolatos mąstau apie Genazareto vandens lygį.
Ir todėl visą kraštą aš jaučiu nuolatos, tereikia
tik užsimerkti: kalnai – lygumos – jūra,
ir todėl aš atsimenu viską, kas su juo atsitiko,
atsimenu viską iškart, kaip žmogus atsimena visą
gyvenimą mirties akimirką.
Iš ivrito kalbos vertė Alfonsas Bukontas