Mano kalba linkusi į svetimžodžius. Aš ją išsirenku, atsigabenu iš toli. Tačiau ši kalba – maža. Ji siekia netoli. Yra aplink, aplink mane, vis aplink ir taip toliau. Prieš savo valią tęsiame kelionę. Velniai mus griebtų, kartais jai sakau. Mano kalba pasisuka, nieko neatsako, ji mudviem netrukdo. Kai kada išdygsta muitininkai. Jūsų asmens liudijimai? Mudu kertame sieną, jie mus praleidžia. Mano kalba neištarė nė žodžio, užtat aš, aš stropiai linktelėjau, suteikiau jiems džiaugsmo. Kažkoks žmogus ir kažkas aplink jį, nieko įtartina. Bet kas ten buvo? Spiralinė spyruoklė. Ne, garai. Kiekvieną kas nors gaubia, nejau nežinai? Vargšai jaunuoliai, man jų iš tiesų gaila. Taip, iš tiesų. Niekus šneki. Kodėl tau jų gaila? Kodėl gi tau jų gaila? Jauni ir tiek, ko čia gailėtis? Iš to išaugama, to neišvengsi. Arba tai išauga, sustiprėja ir tampa didžiuliu dalyku. Tuo tarpu mes tebesame įklimpę į bėdą, plūkiamės, plūkiamės vis labiau ir sykiu dedamės esą patenkinti. Ir sykiu prarandame pasitenkinimą. Tikrai. Kas taip sako? Aš. Negaliu nesijuokti. Tai man visad primena žmogų, kuris, per vėlai norėdamas patekti namo, sakė „aš“. Čia aš už durų, aš, aš. Būtent jį primena, tik kokia buvo jo profesija? Ūkvedys, manau, – taip, ūkvedys. Išalkai? Aš – jau. Bet turiu tokį įprotį vieną alkį visuomet iškęsti. Iš pradžių vieną, tada – du, o paskui – tris. Tačiau tuomet ateina valgio metas, sakau tau. Čia jau nieko netrūksta, viskas keliauja ant stalo, viskas – priešais mane. Štai jie šėlsta aplink mane, dabar tai man bus. Apsnūdai? Na, tai ir miegok, tu tik miegok. Aš pasižiūrėsiu vietoj tavęs.

       Tuomet sėdžiu su savo kalba tik per tris metrus nuo tų, kurie taip šneka. Tačiau mes jau perėjome sieną, jeigu pailsome, galime įsikurti. Tuščių plotų pakanka. Patiesiu užtiesalą. Visur šviečia saulė. Mano kalba ir aš – mudu nesišnekame, neturime ką pasakyti vienas kitam. Ką privalau žinoti, tą žinau – šaltus patiekalus ji mėgsta labiau nei karštus, nė kava neturi būti karšta. Tokie dalykai verčia padirbėti. Turi triūsti: dengti stalą, pjaustyti, tikrinti šaltumą, leisti ataušti. Tuo tarpu ji spokso į jūrą. Lengva tai mano kalbai spoksoti, juk viską dirbu aš. Nebeplušu skubomis, kaip iš pradžių, ramiai išlyginu užtiesalą, ramiai prislegiu jį akmenimis pakilus vėjui, bet tas tiesa – aš dirbu, o ji spokso. Net ir pageidavimų nereiškia. Nežinia ko iš jos nepareikalausi, betgi vis kažko. Kokio gero dalyko, kokios paslaugos man, kokio būdo mane paskatinti. Bet jai tas nerūpi, nė trupučio nerūpi, tiek jau suvokiau. Ji tik spokso arba klausosi bangų mūšos, ta mano kalba. Mudu visuomet būname netoli jūros, tuo pasirūpinu aš. Aš, ne ji. Įdomu, kas jai atsitiktų, jei kada nukeliaučiau į krašto gilumą, tiesiog pasukčiau ten kaip ir kiti žmonės, ieškočiau mudviem tarp klonių stalo iš akmens, nuobliuotų pušų. Kaip ji elgtųsi tuomet, ar eitų drauge? Pajūrio vėjas kenkia mano ausims, tą žinau. Kartais imu dainuoti ar barškinti stalo įrankiais, garsas tylesnis. Nors mudviejų valgiams daug įrankių nereikia, ištraukiu juos, taip pat lėkštes ir stiklines. Imu peilį ir atsargiai paleidžiu kristi ant lėkštės, visuomet iš to paties atstumo. Jau penkios savaitės, kai garsas tylesnis. Neseniai sykį pamėginau numesti peilį ant lėkštės iš šiek tiek aukščiau. Jis garsiai atsitrenkė, aiškiai girdėjau, tačiau lėkštė suskilo. Mano kalba išliko rami, įbedusi žvilgsnį į jūrą, kaip spėju, vis į tą patį tašką. Ji man atrodo priešingybė tam tikrų vaizdų, kurių žvilgsniai visur ką nors lydi. Mano kalbos žvilgsnis nelydi nieko. Jūrų pabaisos praplauktų pro jos akis nepastebėtos lygiai taip pat, kaip ir žvejybiniai kateriai, bet jie ir nesirodo. Tuomet išdėlioju mūsų šaltus valgius, įpilu šaltos kavos, tačiau viskas veltui. Patiesdavau mūsų užtiesalą rūpestingai, dažnai netgi padėdavau viduryje kokią pakrantės gėlę, kartais šalia jos indų ir įrankių. Toji neatsigręžia. Imu jos indus ir įrankius ir dedu priešais ją, tarp jos ir bangų purslų. Mano džiaugsmas prapuolė, klausos patikrinimas man atėmė drąsą, jūra mane erzina. Seniau mano kalba turėjo alyvinį šaliką, bet jo nebėra. Bijau, kad čia susigadinsime sveikatą. Jeigu mano kalba praras balsą, tai turės dar vieną dingstį su manimi nesikalbėti. Tuo tarpu aš, vis dar šnabždėdamas ir kosčiodamas, užverčiu ją klausimais ir pasiūlymais. Alyvinis šalikas jai tiko – dengė per ilgą kaklą ir teikė nenusakomai jos išorei švelnumo ir kartu ryžtingumo. Viskas žlugo. Mano kalba nė apykaklės nepasistato. Dabartine savo išvaizda ji man kartais primena suaugusią gulbę, tačiau tokių blankių spalvų, tartum ji dar turėtų augti. Jai nederėtų keltis į puikybę. Iš tolumos girdžiu atsklindant muitininkų balsus. Jie šneka ir šneka, bent jau vienas kalba nuolat. Ne aš sumąsčiau įsikurti taip arti muitinės namelio, bet toliau mano kalba – nė iš vietos. Ketvirtoji šalis baigiasi, sušukau jai į ausį, ten anapus – jau penktoji. Ji sekė mane nenoromis, tik ligi čia. Mudu galėtume būti ne blogesni muitininkai. Iš tų tebekalba vienas, apie valgį ir jaunystę, kitas miega. Arba spokso pro langą į mūsų pusę, kaip kad dabar. Neseniai jis miegojo, tuo tarpu aš ieškojau asmens liudijimų. Jų savo kalbai nebeatiduodu, nuo to laiko, kai ji pametė šaliką, juos turiu aš.

       Tiedviem ten anapus nuobodu. Arba mes jiems atrodome įtartini. Mano kalba jiems atrodo įtartina, ne aš. Aš – žmogus kaip žmogus, aš valgau ir geriu, o jeigu numetu peilį ant lėkštės, iš šio atstumo tai nepanašu į klausos patikrinimą, panašu į nerangumą, už jį niekas nebaudžia. Bet jei pasiliksime čia dar valandėlę, šitoks elgesys panėšės nebe į nerangumą, o į tyčinius veiksmus. Jeigu mano kalba su manimi šnekėtųsi, tokio klausos patikrinimo nereikėtų, bet ji mažai tesistengia, kad mudu būtume neįtartini. Bent jau kad aš būčiau; turėčiau jai rūpėti labiau, jau seniai. Įtariu, kad jai terūpi ji pati. Arba nerūpi. Arba yra ir taip, ir anaip, tiedu dalykai supuola krūvon. Prie padėto valgio ji nė neprisilietė, leidžia jį sūdyti purslams. Kaip kas nori. Tokia mano nuostata. Galiu laikyti saviškiais ir kitus. Tapti muitinės virėju, muitinės linksmintoju, muitininku. Tiedu ten anapus nepaliks valgio, kurį jiems padėsiu. Šnekėsimės apie muitą, apmuitinamas prekes, sidabrą ir šviną bei panašius dalykus. Apie lošimus kortomis, moku ir jų. Ir mano kalbą, kuri, kaip spėju, iš čia nebeišjudės. Sūdytą jos valgį, pilką žvilgsnį. Padarysiu dėl jos, ką galiu. Vien jau pramoga jai padės, pokalbis apie ją, pasikartojantys stebėjimai. Laikui bėgant niekas iš jos nieko daugiau nenorės. O aš prisidėsiu tuo, kas man dera. Šen ir ten įterpsiu kokį sakinį, padarysiantį ją neįtartiną.

 

       Versta iš: Aichinger, Ilse, Meine Sprache und ich. Erzählungen, FISCHER TASCHENBUCH - VERLAG, 1978
       Iš vokiečių kalbos vertė JŪRATĖ DUKSAITĖ