algirdas verba


*  *  *
Palok dar, Žvėryno šuneli,
Giedokit, Žvėryno gaidžiai.
Kaip uodžia kraujuojančios šnervės
Tą rudenio nuodą saldžiai.

Ir tinkas, ir lūpos jau trupa,
Ir rudenio saulė trumpa.
Smagus tas gyvenimo ūpas –
Lyg karstytųs smaigu pupa.

Ir kretanti senė verandoj
Lyg vaikas po balkiu lopšy
Kartu su veranda sau skrenda
Kaip deivė – lengva ir graži.

Geltoni klevų kaspinėliai
Į plaukus grakščiai įrišti.
Palok kaip ir man jai, šuneli,
Ir ji į mane panaši.

Ar krutant ant žemės regi mus,
Žvaigždynų akie lyg žvėries?
Ak, kūdikis, rudenį gimęs,
Į rudenį ir bežiūrės.

O kūno ir sielos bankrotas.
Kas laukia, sakyk, po tavęs?
Lyg pragaras degantis protas
Į pragarą gal ir nusvies.

Prakeiktas gyvenime mano,
Žėrėjęs stebuklų ugnim...
Tylėdamas pateka mėnuo
Ir dangų išrašo manim...

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



*  *  *
                Leonidui

Rūpintojėlis apdulkėjęs nišoj,
Prakeiktas smilksta dujų židinys.
Gyvena šiam pasaulyje vienišius –
Šventasis, apsėstasis ar žynys.

Atėjęs žemėn nuogas, grįši nuogas,
Mirtis vienišių nenuprausiama.
Nuogumo artuma kalbėti mokais,
Ir šildaisi nuogumo šiluma.

Prie lovos – buteliai tušti lyg gilzės,
Ne priešui taikei – o savon širdin.
Darsyk už tuos, vienišiau, įsipilsi,
Kur jūroj, kur kely, kur nebūtin...

Už lango, kur smarsi betono pieva,
Nebe vaikai jau žaidžia ten karus.
Iš savo šonkaulio jis tvėrė Dievą,
Žmonas ir sūnus, tėvus, snūkus,
Tikėdamas, kas kurta, jam paklus

Kaip paukštis – amžinajam Paukščių Takui,
Kaip saulei obuolys, kurs žemėn kris...
Ak, atsimerk, klausyk, kaip klega, šneka,
Kaip šoka, sukas pilnas kambarys.

Tarsi Nežinomų kareivių – ir vienišių
Taip išbarstyti žemėje kapai.
Ir kalbasi su jais be jokio ryšio
Karaliai, prezidentai, ubagai...

Ir neša į kapus karstus vienišių
Tik paukščiai, žvėrys, juos vieni užkas...
Tik nėr žmogaus, kas pastatytų kryžių,
Nėr rankų, kur jam sukryžiuos rankas...

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



RUDUO. ŽYDAS ŽVĖRYNE

Užlieja miestą sąšlavų banga
Nuo lapkričio lietaus ir vėjų niukso.
Žiū, žydas su geležine ranka
Bekiūtinantis sau gatve Moniuškos.

Jis slenka, vos pavilkdamas sparnus,
Tarpupirščiuose – Babilono žvyras...
Sakyk, kelių tėvynių jis sūnus,
Ir moterų kelių, sakyk, jis vyras?

Jo duona nerauginta, ilgas šabas.
Ir ko jis rausias šiukšlių krūvoje?
Prižėlusioje šnervėj kyšo šapas
Lyg ietis, pervėrusi ją.

Pasaulio paukščių apdergta jarmulka,
Barzda pradvisus silkėm ir actu.
Aukokit žydui tam bent kviečio dulkę,
Kad pamaitintų mažylius macu...

Jo pagiringos akys traiškanotos,
Lyg paukščio snapas figūra nuožmi.
Per barzdą tyška seilės tarsi nuodas
Ir plaukia ligi Prahos Nerimi...

Ir meldėsi jisai ant tvartų sienų,
Kartojo maldą kiemuose gaidžiai:
– O tauta, užkariautoją kiekvieną
Sutinkanti lyg išvaduotoją saldžiai!..

Alsavo lapkritis aršus sniegu,
Ir žiū, pro sulankstytą vartų skydą
Man tiesia geležinę ranką žydas,
Ir – antrininkas – paskui jį seku...

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



VARLĖ PAŠTO DĖŽUTĖJ

Žudės ar žudė?
Dejavo kalne...
Pašto dėžutėj
Netikėta viešnia.

Aplipusi lapais
Luošio kupra
Švagžda ANAPUS
Tamsa ir siera.

Lyg rūbas kareivio
Lyg senės oda –
Ką saugo tos gleivės,
Ką puola žaizda?

Kaktoj lyg staktoj
Nosies švarplė.
Akių smaragdai,
Varlė – ne varlė?

Karaliaus, riterio
Sesuo, dama?
Ubagų užtarytoja
Pasišokuodama?

Gal tu iš vyturio,
Tik – kvarkdama?
Iš po dalgio žvitriojo
Šokėja linksma?

– Vienatvėj žūti,
Mirtingas, gana...
Pašto dėžutėj
Tavo žmona.

Ar tau neapkarto
Žmogaus žvynai?
Lūžtantys vartai:
– Eime TENAI...

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



SAVO ŠERMENYSE

Daviau apšilti savo duobkasiams,
Juk jiems kaip ir visiems delnai panižę:
Gal kūną smėlis man švelniau apsems,
Gal nesukryps statytas smėly kryžius?..

Kaip nuo vainikų svaigo man galva,
Tarsi vaindetųs mokesčiai ar pelnas.
Per kelią juodas perbėgo šuva –
Gal tai nujojo mano dvasią velnias?

Buvau aš savose šermenyse,
Nors, nuodėmes baisiausias išsirišęs,
Aš slapto tarp maldų klausiaus esė –
Nevykėlis, girtuoklis ir mergišius...

Ir kam tiek rypavimų, tiek raudų? –
Ne į rekrutus, o dangun ėmimas...
Medalį neša žiurkė tarp dantų –
Dausų garbės piliečio sutikimas...

Ji ašarojo. Gal tikrai graudu,
O gal tik nuoskaudas manąsias narstė –
Žmona mosavo balta nosinaite,
Lyg gindamos nuo musių ar nuodų...

Kol gyvus, mirusius apkalėdojom,
Krūtinės daug atsikvėpė laisviau.
Aš su kaimynais iš pradžių giedojau,
Paskui jau su kaimynais dainavau.

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



SEPTINTASIS LINKSNIS

Lyg arklio nugara išlinkus
Ten arka virš vandens švytės.
Yra tamsus septintas linksnis
Trumpj gramatikoj lemties.

Voratinklyje senė supas
Tarsi danguj devintame.
Raudonas rėkia slieko rūbas
Ar siela, pertrėkšta jame?

Seniai nebylios paukščių trelės,
Tik parke apleistam braškės
Tarsi saldainio popierėlis
Tau pakaruoklis ant pušies...

Kaip skalsūs spalio spinduliai,
Kaip švargždžia miestas pilvakalbis.
Kažkur poliakalė – dusliai...
Eini eini akis nudelbęs

Tamson, sieron, drėgmėn, į gylį.
Po velnio jodomų naktų
Kiemuos pribirę tarsi gilių
Auksinių skambančių dantų...

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



*  *  *
Nelaidokit manęs šalia žmonos,
Ir po žeme aš jai galiu įspirti,
Kam ji suvalgė mano gyvą širdį,
Prieš tai net nepakepus ant liepsnos.

Jutau aš kapo dvelksmą iš tavų,
Mirties marti, glamonių išsinėręs.
Klastingos savo ašaros purvu
Man užlipdei akis, ausis ir šnerves.

Tu mano balsą pavertei basliu,
Sutrupintas ir valios vario skydas.
Gražiausias obuolys iš obuolių,
Nors jau jame puotauja parazitas.

Dar lemta vietoje mirties sapne
Birželio man klejoti, Ievos vaike...
Prikėlei savo nuodėme mane,
Bet ką su tuo gyvenimu man veikti?..

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.



*  *  *
Dar tik prieš valandą tave mylėjau,
O jau tik atminimais gyvenu.
Ir tavo kūno kvapą neša vėjai
Man iš už devynių kalnų.

Esi tu vandeniui jau paaukota,
Kad jis iškaltų judesius liemens.
Ir net ne per šviesiausias tavo protas
Žėrės ugnim, išskelta iš akmens.

Akių taika, ugniakurai greta,
O kraustos tautos, nusitvėrę lazdą...
Ak, meilė – ji lyg sveikata,
Kol jos nepastebi – be garso plasta.

Ankštuos kiemuos save įrodo oras,
Ir kūdikiui, ir kaliniui – riksmu.
Sušvyti tarsi geidulys ar noras
Bažnyčių bokštai, kaugės tolumų.

Ir vaisių varganą, ir žiedą tobulą,
Ir sapno plėnis, tai, kad gyvenai,
Suprantame, kaip kūną apsiliuobus,
Nuskrieja siela, plodama delnais...

Verba, Algirdas. Orkestro duobė. – Vilnius: Joružis, 1996.