valiukas_mindaugas


2006 m. liepos 13 d. nuo „Aušros“ teatro (Klaipėda) sienos buvo nuluptas kabelis, tačiau dėl neaiškių priežasčių jis liko nepaimtas. Šis dramos kūrinys yra paslaptingų to vakaro įvykių rekonstrukcija.

Veikia:
A. apsaugininkas (1 vnt., smulkutis, mažutis neišvaizdus vyriškis)
V. vagys (3 – 40 vnt., aukšti, augaloti brunetai dauguma)
Vasaros sutemos, į sceną atvažiuoja apsaugos automobilis, išlipa uniformuotas darbuotojas. Apžiūri pastatą, patikrina spynas, pastebėjęs piliečius, besidarbuojančius prie plytinės pastato sienos (vienas ar du užsirioglinę ant mikroautobuso), juda jų link.

A. Vyrai, ką čia darot?

Vyrai nereaguoja.

 A. Vyrai, ką darot?
V. Teisybę?
A. Teisybę.
V. Po teisybei, tai mes fyrinam kabelį.
A. Ką tokio darot kabeliui?
V. Mes jį fyrinam.
A. Ką reiškia tas „fyrinam“?
V. Nu reiškia, tipo, mes jį švilpiam.
A. Švilpiat?
V. Būtent, tai mes ir darome.
A. Jūs, vyručiai, čia kažką gudraujate (pirštu rodo nu nu nu). Negirdėjau čia nieko švilpiant.
V. Mes stengiamės labai tyliai.
A. Tyliai ne tyliai, aš vis tiek išgirsčiau. Tai ką čia darot?
V. Et, bala nematė. Mes tą kabelį pyzdinam.
A. A, taip iš karto ir reikėjo sakyti. O tai fyrinam, švilpiam, kažkokie rebusai kryžiažodžiai, o pasakai žmoniškai – pyzdinam – ir viskas iš karto aišku, viskas stoja į savo vietas. (Pauzė.) Ir kaip sekasi?
V. Ačiū, dar tik pradėjom.
A. Gera pradžia, kaip sakoma, – pusė darbelio, ar ne? Nu gerai, vyrai, varau.

Vagys savaip reaguoja į apsaugininko vizitą: vienam linksta keliai, jam trūksta oro ir t.t. ir pan., kažkuris iš baimės apsivemia, dar kitas drebančiom rankom rūko, o vienas nieko net nepastebėjo – taip stropiai darbavosi. Netrukus apsaugininkas grįžta.
 
A. Vyrai, o jūs į vidų nelįsit?
V. Ne, ne, į vidų nelįsim. Mes išorės specialistai.
A. Aš taip ir pagalvojai, bet, suprantat, atsarga gėdos nedaro, ar ne?
V. Garantuojam, kad į vidų tikrai nelįsim, grotos visur ant langų – be šansų. Vidus šiaip ne mūsų profilis. Mes su metalais dirbam.
A. Ir kaip biznis?
V. Koks čia biznis, greičiau hobis, jokio pelno. Kas su pirmąja banga spėjo, visus geriausius metalus susirinko, tas dabar dangoraižius stato, mums tik drožlelės ir pjuvenos liko.
A. O jūs galvojat man kitaip? Kas iš to, kad stropiai dirbu? Galvojat man atlyginimą pakels?  Mano šefas kaip jūsų ta pirmoji banga. Jis pradėjo su reketu. Ateina vyrukas (ai) augalotas į barą, parduotuvę, kirpyklą ir sako: susimokėkite prašom už tai, kad jus saugom. O jam koks nenuovokus savininkas/verslininkas atsako, kad apsaugos jam nereikia, viskas ramu. O vyrukas sako neramu, o savininkas ramu. O vyrukas sako neramu, o savininkas ramu, taip jie ir ginčijasi, brangaus laiko netausodami. Vyrukas(ai) ramiai sako savo tekstą, mintinai išmoktą, verslininkas pyksta, raudonuoja, sako dinkit iš čia, policiją pakviesiu. Vyrukas(ai): kam tau policija, jei turi mus, sumokėk už stogą ir atrajosi ramybę iki dienų savo galo, sakau jam. Pasispyriodavo dar tokie šiek tiek, bet kai į jų galvas suduždavo keli nuosavi kalvadoso buteliai, visada pakeisdavo požiūrį į reikalą. Visada reikia būti lankstiems, tai ir nesulūši.
V. Kas tas kalvadosas?
A. Obuolių degtinė. Neskaitėt Remarko? Ten visi kalvadosą geria.
V. Skanus musėt?
A. Ką aš žinau. Mes juo galvas daužydavom ir jas labai skaudėdavo. Nuo to kalvadoso. Geri buvo laikai. Tada mane gerbė. O dabar...

Apsaugininkas susigraudina ir pasitraukia, nenorėdamas rodyti karčių vyriškų ašarų. Vagys lengviau atsidūsta. Staiga apsaugininkas vėl grįžta.

A. Vyrai, gal turit alaus?
V. Ne, mes darbe negeriam.
A. O tai aš, galvojat, geriu? Darbe – niekada. Šiaip visada mėgstu turėti po ranka, man alus kaip talismanas koks, vežiojuos jį visur. Kalvadoso irgi, aišku, neturit...
V. Kalvadoso tai ne.
A. Jaučiu, žiauriai kokybiškas dalykas buvo tas kalvadosas, jei Remarkas gėrė... seni geri laikai...
V. Tai ir mes sakom, anksčiau kokybė buvo kur kas kokybiškesnė. Va, pavyzdžiui, laidai. Anksčiau – varis, dabar – aliuminis. Kam mums tas aliuminis?! Ką mes už jį gausim? Straipsnį, grotas ir bybį į šikną, aš tik tiek tau galiu pasakyti. Visi dabar taupo. Ant visko.
A. Jo, taupo žiauriai. Anksčiau visur sargai sėdėdavo, geriausias pensininkų ir studentų darbas, dabar visur prikaišiojo signalizacijų su judesio detektoriais. Prabėga kokia žiurkė ar katinas, tu kaip durnelis važiuok į teritoriją, tikrink. Koks smauglys iš terariumo pabėga, tu važiuok į teritoriją tikrink, koks vadybininkas parsiveda mergą į darbovietę, signalizaciją sudirba, o tu varyk į teritoriją, tikrink. Tie studentai, kad ir girti, ant baltų arklių, vis tiek geriau dirbdavo negu ta dabartinė signalizacija. Va dabar, patikrinau visas duris, langus – viskas tvarkoj, garantuotai pacai duodasi. O jūs tikrai vidun nelindot?
V. Ne ne, na ką jūs!
A. Nu, gerai, linksmų švenčių!
V. Kokios mums šventės – pats darbymetis.

Kiti vagys mintyse prakeikia prabilusįjį bendrą.

A. O jūs už darbą švenčių metu gal daugiau ir gaunat?
V. Jo, užkalam dvigubai, o kartais net ir trigubai, čia dar priklauso nuo švenčių. Visi linksminasi, geria. Nieko nėra namie. Mažiau į mus kreipia dėmesio. Tai ir nuveikiam daugiau.
A. Man irgi švenčių tarifas, bet viskas išsilygina, nes reikia daug dažniau važinėt -  mat ilgapirščiai per šventes dirba, nesiilsi.  (Pauzė) Ir tikrai nieks nekreipia dėmesio, kad jūs čia pasistatę mikrūškę kabelį vagiat?
V. O jei ir atkreipia? O kam kas rūpi? Jų tas kabelis? Ne jų. Kas rizikuos savo sveikata ir gyvybe dėl aliumininio kabelio. O dar gyvas ir sovietinis solidarumas – pats vagi, tai netrukdyk ir kitam. O kitą kartą piliečiui net nepatogu paklausti: vyrai, ką čia darot, ar tik ne kabelį vagiat? O gal mes elektrikai?
A. Tai tikrai nebijot? O jei atsiras koks posovietinis pilietis, kuris nepaiso senų tiesų, ir praneš, įduos, sudraus, sugėdins? Nebijot?
V. Aišku, bijom, kaip nebijosi, bet ką mes galim padaryti? Gyventi tai reikia!
A. Jo, dar turbūt vaikai pleisteišenų reikalauja, žmonos kailinių, fitneso ir aerobikos seansų, o ir alučio vakarais prie teliko norisi...
V. Alučio, o ir degtinėlės su draugais po darbo...

Vagys apsikabina, draugai juk.

A. Kaip jūs dabar likusią kabelio dalį lupsit? Prasideda kampas, krūmai, sudėtingas priėjimas...
V. Kaip nors išlupsim, ne tokius lupom. Pusę jau suvyniojom, dabar negi pusiaukelėj sustosi?! Mes turim net profesinį terminą tokį sugalvoję: „kabelį vyniok iki galo!” Tinka visiems gyvenimo atvejams, atseit – pabaik, ką pradėjęs, kelionės pradžioje arklių nekeičia, neperšokęs griovio nesakyk nieko ir t.t.
A. Geras, „vyniok kabelį iki galo!“ Čia kaip kokia gyvenimo metafora. Kabelis tai gyvenimas, kurį turime nugyventi, vynioti, kad ir kaip sunku, kad ir kokie nepalankūs vėjai pučia, kad ir kokios sraunios priešinės povandeninės srovės stabdo, kad ir plikledis, nedega priekiniai žibintai, kiškiakopūsčiai visur, vyniok kabelį iki galo, nes per aspera ad astra, sursum corda ir in vino veritas. Ar galėčiau užsirašyti šį nuostabų tyros išminties krislelį į dienoraštį?
V. Prašom, prašom, į sveikatą.

Apsaugininkas užsirašinėja.

A. Na, malonu buvo, išminties pasisėmiau, duris patikrinau, tai ir varau...
V. Taip, taip, ir važiuokit. Sėkmės jums. Geros šventės! Ir kad kelelis jums nedulkėtų! Ni pucha, ni pera! Skatertju daroga! Adios, gudbaj!
A. Ačiū, vyrai, ir jums to paties! Iki greito pasimatymo, saugokit save!
V. Saugosim, saugosim! Sėkmės! (Tyliai) Varyk tu iš čia!
A. Nu tai varau!

Apsaugininkas nueina, vagys su palengvėjimu tęsia, ką pradėję. Staiga apsaugininkas vėl grįžta.

A. Vyrai, bet kaip čia išeina?! Aš patikrinau duris, langus ir jūsų nepastebėjau? Rytoj policija jau žinos apie kabelio vagystę; pas mus visi išvykimai į vietą fiksuojami, nustatys, kad vagystės naktį buvau čia ...ir nieko nemačau? Visi įtars, kad galėjau pastebėti  įtartinus asmenis, gal net ilgapirščius, o aš – nieko, nė mur mur? Negerai išeina!
V. Bet gal jūs mus palaikėte statybininkais, jie dabar net gūdžiomis naktimis dirba, arba elektrikais.
A. Aha, palaikiau ir nepatikrinau? Aš, su tokiu stažu, su tokia patirtim? Staigiai iškels mano kompetencijos klausimą. Na ir kas, kad vidun nelendat, bet mes turim kartais matyt ir kas aplinkui vyksta. Mums neprivaloma veltis į muštynes ir ginti vaikus bei nėščias moteris, daryti tai, už ką mums nemoka, bet kartais reikia, nes kurgi mes nueisim su tuo abejingumu ir abuojumu, sakykite man! Kas atsitiks mūsų pasauliui? Anarchija, chaosas, Sodoma ir Gomora! Tad, vyrai, nepykit, suprantu jus, bet dėkit tą kabelį prie sienos, palikit ir vyniokit meškeres.

Pauzė.

V. Gal ir gerai jūs sakot. Vyrai, vyniokim meškeres. Mes juk griaunam mūsų pasaulį. Patys, savo rankomis smaugiame savo vaikus. Ir žmonas. Nuodijame žuvis. Ir dar jas daužome elektra. Reikia tai rišti. Pasaulis turi išsivalyti.

Panašias frazes lyg iš raštelio deklaruoja visi vagys.

A. O kaip jūs visi tilpsite į tokį mažą mėlyną autobusiuką? Jūs juk tokie dideli! Aš juk galiu kelis iš jūsų pavežti, pamėtėti, kur reikia.
V. Ne, ačiū! Mes tilpsim. Mes pripratę. O dar be krovinio (kabelio). Tikrai tilpsim.
A. Ne, jeigu kas, tai sakykit, aš padėsiu! Keli tikrai tilps. Man gi negaila. Na, kas su manim?
V. Ne, mes tikrai tilpsim. Labai ačiū! Mums nepakeliui!
A. Gal ir pakeliui, sakykit, kur gyvenat, išvežiosiu geriau už taksistą, na, sėskit, drąsiau! Mes gi turim viens kitam padėti.
V. Ne. Tikrai. Ačiū. Va mes jau beveik sutilpom. Mes jau viduj!
A. Na, kaip norit, iki.

Vagys veda savo autobusą, bet tas neužsiveda.

A. Va, matot, viskas todėl, kad jūsų čia per daug.

Autobusas, kad ir dedamos visos pastangos, neužsiveda.

A. Sėskit pas mane, aš jus išvežiosiu! Dar švyturėlius įjungsiu, sireną. Nepriimu jokių atsisakymų ir išsisukinėjimų. Man tikrai bus malonu. Padėti bėdos ištiktam...

Apsaugininkas sodina vagis ir vežioja juos namo arba ten, kur jie paprašo.

Pabaiga

„Gintaro lašai“, 2007-03-28