I

Kovotojas įžengia į pažinimą tarytum į karą:
budrus, su baime, pagarba
ir iki galo pasitikėdamas savimi.
Ir todėl elgtis antraip būtų nedovanotina klaida,
klaida būtų manyti,
kad tame kelyje gali padėti
regėjimus sukeliantys grybai, kaktusai
ar transcendentinės kelionės po nepažįstamus
pasaulius,
tokie triukai – vien masalas
nepatyrusiems naujokams privilioti.

II

Kovotojas ilgai ir kantriai mokosi
sapnavimo, sėlinimo, stebėjimo meno,
suprasti paukščių, vėjo ir debesų kalbą,
atsigerti iš nematomo galios šaltinio,
apsimesti kuo panorėjęs.
Šitaip prieš kovotojo akis atsiveria daugybė
kelių,
tačiau jis žino:
nė vienas kelias nėra geresnis už likusius,
ir tada svarbiausiu patarėju
tampa jo paties širdies balsas.

III

Kovotojas žino: pasijutęs svarbus,
žmogus apsunksta, pasidaro vangus ir tuščias.
Todėl jam visada kelia įtarimą
titulai, laipsniai, būgnai, vėliavos,
ypač būgnininkai ir vėliavnešiai...
Kad taptum kovotoju,
turi būti lengvas, lankstus ir nenuspėjamas.
Ar gali būti lengvos ir lanksčios
vaikščiojančios knygų lentynos –
kovotojas drįsta tuo abejoti.

IV

Kovotojas niekada nemedžioja nei pumos,
nei lūšies,
nors ir seka jų pėdsakais,
nors ir sėlina jų takais,
kovotojas medžioja galią,
bet galia jam suteikia tik šansą,
kitaip sakant – galimybę,
visa kita – paties kovotojo rankose.
Ir pasaulis yra tiktai šansas
(tam tikra galimybių projekcija),
ir nėra tobulumo be liūdesio ir ilgesio,
ir išmintis be gerumo
ir žinojimas be blaivumo – beprasmiai.
Ir neapsirikite, jeigu panašias intonacijas
kada nors jau esate girdėję:
kovotojas tikrai neskaitė
nei ekleziasto,
nei Pauliaus pamokslo apie meilę,
jis tik norėjo pasakyti,
kad nuo anų laikų
po saule iš tikrųjų neįvyko nieko nauja.

V

Kovotojas turi keturis tikrus priešus:
baimę, aiškumą, galią ir senatvę.
Baimę, aiškumą ir galią jis nugali,
o senatvei taria:
„Kada nors vis tiek ateisi, bet ateik vėliau!“
Užuot aiškinęs ir narstęs šį pasaulį,
jis veikia, nes žino:
pernelyg ilgai susitelkus savyje
apkurstama ir apankama pasaulio stebuklui.
Beje, viena iš sąlygų,
keliamų būsimiesiems kovotojams –
išmokti surasti ir pamatyti stebuklą.

VI

Kovotojas žino,
kad jo veiksmai yra beprasmiai,
tačiau elgiasi taip,
tarytum šito nežinotų.
Jis mato, kad niekas nėra svarbiau už nieką,
todėl renkasi veiksmą,
ir veikia, tarytum tai būtų svarbiausia,
tarytum būtų skaitęs egzistencializmo klasikus,
nors iš tikrųjų niekada šito nedarė,
kovotojas, apskritai, nemėgsta daug skaityti.
Kai veiksmas atliktas,
jis atsitraukia ramus ir susitaikęs.
Kovotojo užduotis – išlaikyti pusiausvyrą
tarp buvimo pasaulyje siaubo ir buvimo
stebuklo.

VII

Kovotojas žino viską apie mirtį:
mirtis yra visur ir visada,
ji lengvai prisitaiko prie mūsų mentaliteto,
kultūros ir civilizacijos laimėjimų.
Todėl mirtis gali būti paukščio klyksmas
arba vienišo kojoto kiauksėjimas,
arba automobilio šviesos ant kalvos,
pasirodančios toli už nugarų,
ir aš arba tu, arba mes abu
atsigręžę jas galime išvysti – tik akimirką,
o paskui vėl pamesti iš akių,
bet tik tam, kad ir vėl pamatytume:
ant kitos kalvos, arčiau, aiškiau,
skubančią ištuštėjusiu vakaro greitkeliu,
skuodžiančią visomis savo šviesomis...
Skrybėlėta mirtis,
raguotas Mozė,
lūšimi ar puma pasivertusi kalnų dvasia –
esmė tokia pati per amžius,
keičiasi tik jos pavidalai, ikonografija,
bet kaukės kovotojo neapgauna.

VIII

Kovotojo neapgauna, kad mirtis kartais išjungia
šviesas,
bet vis tiek ji šalia,
kairėje, tik per ištiestą ranką,
ir jis visada gali kreiptis į savo mirtį prašydamas
patarimo.
Ir tada mirtis jam atsakys,
kad jis klysta, kad niekas nesvarbu,
tik jos prisilietimas...
Bet kovotojas lengvai nemiršta,
jo mirtis turi grumtis, kad jį pasiimtų.
Beje, vienas prancūzas,
praėjusiame šimtmetyje žuvęs autokatastrofoje,
irgi sakė, kad svarbiausia šiame pasaulyje –
mirti nesusitaikius, o ne savo paties noru!

IX

Kovotojo gyvenime nėra tuštumos.
Viskas pripildyta iki kraštų,
ir tarp visko lygybės ženklas.
Kovotojas prisiima atsakomybę už savo
veiksmus,
už buvimą šiame pasaulyje,
jo dvasia nesurišta su pergale ar pralaimėjimu,
todėl visų svarbiausia gyvenime jam tampa pati
kova.
(Anas prancūzas mąstė irgi labai panašiai:
veiksmas svarbiau nei rezultatas.)
Kovotojas yra medžiotojas
ir kiekvienas jo veiksmas yra paskutinis,
paskutinis mūšis žemėje.
Paskutiniame žemės mūšyje
kovotojo dvasia plaukia laisva ir skaidri.

X

Be jau minėtųjų,
kovotojas žino dar daug neįtikėtinų dalykų,
paslapčių ir tiesų,
kurias einantis pažinimo keliu atras
arba jam bus atskleista.
Jis žino didžiausią paslaptį ir didžiausią tiesą:
kovotoju negimstama, o tampama,
tampama pasirenkant ir prisiimant atsakomybę
už buvimą šiame nuostabiame pasaulyje,
šiuo nuostabiu laiku.

2008 m.