tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. AUKŠČIAUSIAS DVASINGUMO LAIPSNIS (2006)

 

tamosaitis regimantas
tamosaitis regimantas
       Jei žmogus pamatytų pasaulį tiesiogiai, koks jis yra savaime, o ne per jo miglotus, protą temdančius vaizdinius, saulė išdegintų jam akis. Pasaulio spindesys ištrintų žmogaus atmintį, apakintų jo sielą ir iš žmogaus nieko neliktų. Šviesa apakintų, o tamsa tuo labiau. Nes anapus mūsų regėjimo nėra nieko, kas būtų verta žmogui regėti. Anapus viskas yra baisu ir nesaugu.
       Bet mes jaučiame, kiekvieną gražią dieną jaučiame, kad kažkas yra šalia mūsų ir tyko mūsų. Tas kažkas yra nematomas, kad ir kiek į jį žiūrėtum, bet jis persmelkia viską, net ir mūsų matymą. Mes matome jo akimis, regime jo regėjimu ir niekur nuo jo nepabėgsime. Kad toks gyvenimas nepavirstų visišku košmaru, dažnai renkamės į krūvą ir išsakome vienas kitam savo bauginančias mintis, kad vėl įtikėtume prasminga pasaulio tvarka. Ta tvarka yra mūsų žmogiškas buvimas, mūsų kasdieniški santykiai.
       O anapus mūsų gal visai nieko nėra, gal visa kita – absoliutus nulis, visiškas niekis? Tas niekis kaip tik ir įvaro didžiausią neviltį. Jis yra klaikus, nes jo nėra. Kad ir kiek apie jį mąstytum, jo niekaip nesuvoksi. Bet ir niekaip neatsikratysi, nes niekis kyla iš vidaus. O ar kas nors yra matęs žmogaus vidų? Geriau jo nematyti. Ten nieko nėra.
       Susirinkimuose dažnai žiūriu į vieną senelį ir galvoju sau tyliai: jei tą senelį pamatyčiau tokį, koks jis yra savaime, galbūt numirčiau iškart iš nuostabos ir baimės. Galbūt jame pamatyčiau Dievą! O jis gali būti baisus, labai baisus. Visos absoliutinės idėjos yra klaikios, jas išgalvojo bepročiai ir paskleidė gyvoje žmonijos terpėje kaip kokį virusą, kuris knisa protą. Senelis nuolat visiems linki gyventi šimtą metų, bet aš nesuprantu, kaip jis pats tiek ištveria. Juk niekis kaupiasi jame metų metais, juk jis darosi vis didesnis ir didesnis. O iš to senelio nieko nelieka, vien krutančios lūpos ir graudus balsas, toks tykus mekenimas: gyvenk šimtą metų...
       Aukščiausias dvasingumo laipsnis, – kaip jis dar čia sugeba atsivilkti? Gal aš jį sapnuoju arba matau kaip kokią haliucinaciją, – tokį žilą padūmavusį debesėlį? Kažin kur jis pats bus po šimto metų, norėčiau jo paklausti. Ką tada jo drebančios lūpos šnabždės?
       Vienas pažįstamas tuose susirinkimuose skundėsi, kad jis ilgai negalėjo suprasti asmeniško Dievo idėjos. Vis galvojo, kad Dievas yra kažkokia beformė ir belytė kosminė energija, panaši į tą, kuri valdo kompiuterį. Prisijungei prie Dievo kaip prie kompiuterio ir džiaugiesi dieviška būtimi. Nei tau ačiū, nei atsiprašau! Svarbu tik mokėti prisijungti, susirasti kokį patogų energetinį kelmelį, kuris tave sujungtų su kosmosu, ir gali sau džiaugtis, kad jauti kažką tokio, ko nejaučia kiti. Tada gali mojuoti profanams panosėje virgule ar net špyga ir dar pinigų už tai gausi. Mačiau vieną tokį per televiziją, – džiūgavo miške stuobrį apsikabinęs. O per jį tik srūva, tik srūva visokios nepaprastos energijos, tik man jų nesimatė. Laimingas, proto nerimo atsikratęs. Dangus jam parodė didžią malonę ir atėmė protą.
       Mano Dievas, – postringavo tasai galvočius, – plūduriuoja kosmose ir leidžia iš savęs aibes tarytum burbulų – energetinę informaciją, kuri tampa mums atpažįstamais daiktais. Ši informacija yra begalinė ir kontinuali, bet per mus, per mūsų intelekto kategorijas ji darosi baigtinė, diskretiška ir konkreti. Žodis „konkretus“ reiškia sukietėjusį dalyką. Taip jis lyg kokį voratinklį išaudžia pasaulinį tinklą, kurio mazgai ir esame mes, žmonės. Visi mes esame tokie gajūs sumazgyti proto mazgeliai, retransliuojantys begalinę energiją, savotiški kosminių smegenų transmiteriai. Aiškiu ir blaiviu protu suvokdamas, kad esu pasaulinio informacinio lauko ir homeostatinės sistemos dalis, imu suprasti, jog tas Dievas skleidžia savo informacinius burbulus iš bet kurios galimos pasaulio vietos, nes visa erdvė iš esmės yra homogeniška. Diskretiškumo sąvoka jai netaikytina. Galų gale tie burbulai, ta informacija laike ir erdvėje neturi jokios pradžios, nėra ir pabaigos, nes tokių dalykų – laiko ir erdvės – apskritai nėra, o esame tik mes, vienas su kitu surišti proto mazgeliai, todėl aš pats regeneruoju informaciją, aš esu visų kanalų sankryža, aš pats esu dieviškas. Toks esu ir sau, ir jums, jeigu norite. Ir man visai nebūtina tartis su jumis dėl savo dvasinio gyvenimo reikalų. Aš gyvensiu milijoną metų. O Dievą galima rasti visur, aš jį mačiau batų dėžėje.
       Tikintys mūsų susirinkimų žmonės – nuoširdūs krikščionys katalikai – tą tipą puolė gėdinti, kad tai esąs visiškai parazitiškas ir vartotojiškas požiūris į šventus dalykus, būdingas niekingai technokratų padermei, stokojančiai dvasinių žinių ir taurių humanistinių nuostatų. Viskas baigėsi tuo, kad tas amoralus pažįstamas po kelių apmąstymo dienų staiga persigalvojo ir ėmė samprotauti, jog Dievas galbūt tikrai yra asmuo, panašus į paprastą žmogų, tarkim, į kokį nors mūsų susirinkimų dalyvį, kad ir į Feliksą Petrošių. O kodėl Dievas negali apsireikšti šiame pasaulyje Felikso Petrošiaus pavidalu? Neva visiems jis Feliksas Petrošius, o iš tiesų – užsimaskavęs Dievas, – ar kas nors galėtų racionaliai ir argumentuotai paneigti tokią mintį? Niekas negalėtų, nes idėja yra stipresnė už protą. Idėjos ateina iš niekur, o protas yra pririštas prie žmogaus. O žmogus – persmelktas Dievo.
       Mes visi apie tai ir pasikalbėjome – kaip gražu matyti žmoguje nepaprastai gilią, paslėptą prasmę, įžvelgti jame dieviškumą. Tik pagalvok – atrodo kaip paprasčiausias Feliksas Petrošius, bet iš tiesų jame slypi pats Dievas! O kur jam kitur būti? Juk jis aprėpia visą kosmosą, jis yra būtis, taigi jis ir Feliksą Petrošių kiaurai yra persmelkęs, nors tas tipas to ir nežino. O gal ir žino, kas ten jį supaistys. Nebuvo jis itin nuoširdus mūsų susirinkimuose, mažai ką sakydavo.
       Bet po to dvasingo pokalbio mes ėmėme vengti Felikso Petrošiaus, net pradėjome jo neapkęsti, – juk Dievo artumas kiekvieną žmogų siaubingai gąsdina. Dievo nebebijo tik numirėliai, nors gali būti atvirkščiai. Juk Dievas yra mirusiųjų visuma, arba – nematoma gyvenimo pusė. Iš jos ir plaukia visa slaptoji informacija. Tačiau gyviems žmonėms artimo Dievo vaizdinys tikrai yra nepakenčiamas ir baisus, – matyt, kaip tik tai turėjo omenyje didieji mistikai, rašydami apie tamsųjį Dievą, panašų į bedugnę. Kas ten pakliuvo – žuvęs amžiams.
       Man Feliksas Petrošius taip pat pasidarė atgrasus, stengiausi į jį nežiūrėti iš arti. Ypač vengiau pažvelgti jam į akis, – galai žino, ką ten gali pamatyti. Gali ten ką nors smarkiai suerzinti ir tas kas nors gali taip pat pažiūrėti į tave. Juk net šuniui ilgai negalima žiūrėti į akis – supyks, o ką jau kalbėti apie Feliksą Petrošių!
       Aš žinau, kad žmonės Dievo bijo, nenori jo matyti ir linkę jausti jį vien širdimi, kaip kokią vidinę nuosavybę. Todėl žmogaus gyvenimas yra liga.
       Neištvėrę išvijome Feliksą Petrošių iš mūsų susirinkimų – kam mums toksai reikalingas! Kaip jis – toks neva svarbus ir reikšmingas – drįsta čia vaikščioti, kur mes žmogiškai kalbamės apie paprastus savo rūpesčius! Velniai jo nematė, tegul gąsdina savo namiškius. Feliksas Petrošius nieko nesuprato, tik susikrimto ir po to smarkiai užgėrė. Daugiau jo nebematėme ir apie jį nekalbėjome. Taip išsisėmė mūsų Dievo tema.
       Tada pamėginome fantazuoti kitaip – o kas būtų, jeigu tu, tarkim, būtum popiežius! Atsibundi ryte ir susivoki, kad esi popiežius. Tu esi popiežius! Esi kiekvieną dieną ir nuolat privalai tai prisiminti. Turi būti popiežius sau ir kitiems iki pat kaulų smegenų! Taigi siaubinga, klaikiau ir būti negali! Tik pagalvok: visi žmonės yra tiesiog žmonės, paprasti, mieli ir nebaisūs, o tu klaiksti vien nuo minties apie savo buvimą. Aplink tave sukasi visokie kardinolai, vyskupai, patarnautojai. Kiekvieną tavo žingsnį seka viso pasaulio tikintieji. Juk jie neturi proto ir nežinia ką tau padarytų, jei išsiduotum jiems su savo baimėmis. Ir kas tokią įtampą ištvertų? Mes tai jokiu būdu ne, todėl ir gelbstimės kolektyviniais pokalbiais, uždarame rate išliejame vienas kitam savo nerimą, išsakome visas savo siaubingiausias mintis. Ir koks velnias jas mums pakiša?
       Ir taip, atsiremiant vienam į kitą, darosi lengviau, ramiau. Aš nesu popiežius, aš nesu popiežius, ačiū Dievui, aš tikrai nesu popiežius, tyliai šnibžda mano lūpos grįžtant vakare namo. Aš turiu savo namučius ir esu paprastas žmogus. Man visai nebūtina – man tiesiog nereikia galvoti nei apie popiežių, nei apie Dievą, ir aš sulauksiu garbingos senatvės. O Feliksas Petrošius antai nusigėrė ir liūdnai baigė savo dienas. Jis juk nesulaukė nė šimto metų!

 

       Šiaurės Atėnai 2006-09-10 nr. 812