tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. PADĖKOS DIENA (2005)

 

tamosaitis regimantas
tamosaitis regimantas
       Tą saulėtą popietę mes atvykome pas savo mylimą tetą švęsti Padėkos dienos – valgyti kalakuto, kurį teta rūpestingai penėjo šiai gražiai šventei.
       Kaip keista: atėję į tetos sodybą pamatėme, kad kalakutas vaikšto po kiemą gyvas ir sveikas, piktai kikendamas, o tetos – nė padujų. Visuomet išbėgdavo mūsų pasitikti, skubėdavo papasakoti mums, kiek tas kalakutas priaugo, kaip ir kuo jį šėrė. Paprastai prikimšdavo jam koserę tešlos, ir tasai rydavo ją iš paskutiniųjų, kad neužspringtų. Nors kalakutų nekenčiu nuo pat vaikystės, tetos augintinį tekdavo toleruoti, – jis būdavo tiesiog skanus, o atsidūręs ant stalo sujungdavo mus visus šiltais žmogiškais ryšiais. Todėl, kai suvalgydavome šventėms vieną tokį snarglėtą pasipūtėlį, teta tuojau pat parsigabendavo kitą, ir mes kartais užeidavome pažiūrėti, kaip bjaurybė auga.
       Deja, gyvenimas – ne vien šventės, pasitaiko jame ir liūdnų dalykų. Būna šviesios dienos, būna ir tamsios. Kaip ir kalakuto mėsa: baltoji – krūtinės, juodoji – kojų. Kalakutas, regis, vientisas, o mėsa – dvejopa. Bet ji vienodai skani – ir baltoji, ir tamsioji. Nors tamsioji gal sultingesnė. Tačiau šviesioji – minkštesnė.
       Kartais man atrodydavo, jog ta kalakuto krūtinė padaryta iš tešlos. O gal ir visas toks atrodydavo, kai minkštas ir garuojantis atsidurdavo ant šventinio stalo.
       Teta, kiek prisimenu, visuomet gyveno vieniša ir, matyt, nebuvo laiminga. Niekas jos nemylėjo, net ir kalakutas vengdavo jos bičiulystės, lyg nujausdamas artėjančią Padėkos dieną. Burbuliuodavo tešlos prikimšta kosere ir traukdavosi nuo jos tolyn. Todėl jinai ir džiaugdavosi pamačiusi ką nors savo nedideliame kiemelyje, o ypač laiminga būdavo sulaukusi mūsų – savo sūnėnų, dukterėčių ir panašių snarglėtų giminaičių.
       Nežinia kodėl gailėdavosi mūsų, giliai dūsaudavo, padėjusi į šoną stambų tešlos gumulą. Prispausdavo mane prie savo minkštos kuplios krūtinės ir liedavo džiaugsmo ašaras. Stipriai prispausdavo, ir ta jos krūtinė man keldavo baimę. Grėsminga masė, gyva ir tylinti, bet nujaučianti visas mano bjaurias bei nešvankias mintis. Ta krūtinė manęs nekentė ir grasindavosi uždusinti, aš imdavau trokšti ir mėgindavau kaip nors išsilaisvinti iš šio moteriškojo gaivalo klampynės. Atrodė, visa tai tuoj ims lįsti man į burną, į gerklę ir tada – sudiev, mano nešvankus, menkas gyvenimėli! Pasijusdavau siaubingai silpnas ir bejėgis, visiškai netekęs valios priešintis šiai protu nesuvokiamai jėgai. Ji užplūsdavo kaip dusinančios meilės ir klampaus šiurpo banga, kurioje išnykdavo mano jutimai ir nelikdavo jokių minčių – visa tai susiliedavo į kažkokį nebylų vidinį riksmą.
       Juk ir kalakutui teta būdavo gera – iki tam tikro laiko. Sočiai prišėrusi, nupenėjusi ir numylavusi, imdavo vieną gražią dieną ir padarydavo savo bičiuliui galą. Sakydavo, laikydama kirvuką rankoje: užteks tau puikuotis, vaikine! Eikš dabar pas mane! Eikš pas savo maitintoją!
       Kaip jau minėjau, savo vaikų ji neturėjo, todėl spinduliavo gerumu ir meile visiems, kas tik užsukdavo į jos jaukų kiemelį. Kiekvieną apkabins, pabučiuos...
       Tą gražią dieną įėję į vidų radome savo mylimą tetą nebegyvą gulinčią ant lovos su rašteliu rankoje. Tame priešmirtiniame raštelyje teta buvo gražiai parašiusi: „Nieko nekaltinu, kad numiriau, šiame pasaulyje visiems taip atsitinka. Gaila tik vieno, kad nespėjau patiekti jums šiai šventei kalakuto. Jis dabar tikriausiai vaikštinėja po kiemą ir džiaugiasi gyvenimu, o aš jau nebegaliu jūsų apkabinti. Atsisveikinu su jumis, mano mielieji, o kaip padėką, kad mane lankėte, pasiimkite su savim kalakutą. Tegul Viešpats būna jums maloningas. Nepamirškite kalakuto“.
       Išėjome liūdni, priblokšti, sutrikę, burbuliuojantį kalakutą – paskutinį tetos palaiminimą ir testamentą – palikę vaikštinėti kiemelyje. Atsigavęs, atkutęs, jis atrodė pernelyg gyvas ir visiškai nevalgomas. Toks plunksnuotas ir žvitrus, nepanašus į tą šventinį patiekalą, kuris, sukapotas į gabalus, garuoja ant gražiai paruošto vaišių stalo.
       O masyvus ir minkštas tetos kūnas dabar kėlė dar didesnę baimę – jis tarytum priekaištavo mums, kad nejaučiame jam dėkingumo ir nenorime prie jo net prisiliesti. Todėl palikome jį gulėti kur radę ir pakeliui pranešėme kaimynams – tegul ja kas nors pasirūpina.
       Ir tik šiandien – jau būdamas morališkai subrendęs ir atsikratęs visų bjaurių paauglystės minčių bei nepagrįstų baimių – supratau, ką reiškia Padėkos dienos šventė. Net ir mirštantysis tuomet sugeba tarytum prisikelti savo patale ir iš visos širdies padėkoti tiems, kurie ateidavo pas jį bent kartą per metus.

 

       Šiaurės Atėnai. 2005-07-09 nr. 756