tamosaitis regimantas
tamosaitis regimantas
       Pokalbis apie spalvas


       Šokdamas švento Vito šokį pajutau, kad mano pasaulis neteko spalvų. Anksčiau jos buvo visos, kiek reikėjo, – visų po lygiai padalinta kiekvienai akiai, viskas nuspalvinta, – ir netgi buvo daugiau – numanomų bei įsivaizduojamų spalvų, o staiga ėmė ir neliko. Nė vienos spalvos! Viskas buvo duota, ir viskas – atimta.
       Širdis buvo pilna meilės – buvo tiesiog sklidina meilės ir nesutramdomos aistros, ta širdis mane visą ir purtė, ji mane ir vertė šokti be paliovos. Tik prabundu, jau ir šoku. Taip pat šoku ir miegodamas – širdis juk nemiega, – tik atsibudęs nieko neprisimenu. Ir man visai nesvarbu, mato mane kas nors, ar ne, – šoku sau švento Vito šokį, ir tiek. Žinau: jei sustosiu bent akimirką – viskas tuoj pat pasibaigs. Sustoti yra baisu, bet ir tas šokis yra baisus. Mane tiesiog purto.
       Švento Vito šokį dar šiaip ne taip kentėjau, bet staigus spalvų išnykimas mane jau smarkiai išgąsdino. Griebiausi psichologinės pagalbos telefono, bet ten man pasakė, kad eičiau po velnių. Mes čia visi ir taip šokame kaip pašėlę, tavęs dar betrūko, pridūrė.
       Tada staiga prisiminiau vieną spalvą: taigi mėlynas takas į girią! Tai be galo arti ir toli. Ten molinė krosnis, ten molis – mano brolis. Raudonas molis po žeme, virš jo žalia žolė, bet ne žolė, geltona saulė danguje. Ten viskas tebėra!
       Aplink krosnį seniai visi susirinkę, visi tebelaukia manęs. O aš čia šoku švento Vito šokį – net dantys barška ir putos drimba, – praradęs visas man dovanotas spalvas! Tikras pamišėlis!
       Kaip grįžęs vakarop jiems pasiaiškinsiu? Net kelio galiu neberasti.
       Stovėjau kartą ant atodūsių tilto
       Tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė – štai ką vieną gražią dieną netikėtai atradau savyje.
       Diena buvo tikrai graži, bet mane kankino keistas nerimas, jaučiau nepaaiškinamą baimę ir niekaip negalėjau suprasti jos priežasčių. Mane slėgė tai, kad daiktai yra kieti. Gatvė kieta, plytelės kietos, akmenys upėje baisūs – jei iš čia kristumei, smarkiai užsigautum. O kartu labai bijojau, kad daiktai gali imti ir suminkštėti, ištirpti, nuplaukti su vandenimis. Viskas tada gali prasmegti. Viskas čia yra gražu, bet kažkas ne taip.
       Staiga suvokiau, tinkamai pakreipęs mąstymą, – juk aš pats esu ne taip. Aš – tamsi dėmė, šešėlis šiame gražiai mirguliuojančiame pasaulyje.
       Tada nusiraminau ir vėl pasidariau nematomas, skaidrus ir lengvas tarytum nužydėjęs pienės pūkas.
       Galiu sau drąsiai žengti nuo šito nuostabaus tilto – juk viskas išliks kaip buvę.


 

 

       Nekaltas tylėjimas


       Naktį man ėmė mausti dantį, kurio nebuvo.
       Vėliau pradėjo skaudėti ir visą galvą, kurios taip pat tarytum nebuvo.
       Bandžiau kelti rankas, bet nieko iš to neišėjo. Pasižiūrėjau aplink save. Nieko nėra. Vakar buvo, šiandien – nėra. Kaip tai atsitinka?
       Kaip keista – vien tik nerimas, ir jokios baimės, jokios nuostabos. Paskui ir nerimas kažkur nuplaukė.
       Nusprendžiau atsigerti vandens. Žmogus turi būti ko nors pripildytas. Kiek gyvenu, man nė karto nekilo abejonių, kad esu žmogus. Bet ne apie visus taip galėčiau pasakyti. Kartais atrodo, kad vienam kitam čia trūksta gyvenimo pilnatvės.
       Ilgai žiūrėjau į vandenį ir stebėjausi, koks jis tuščias, permatomas. Ir kartu pilnas. Pamėginau tos skaidrios ramybės atsigerti, bet mėginimas sustingo. Jokio vidinio judesio, jokios pastangos. Tebežiūrėjau į vandenį.
       Kodėl aš esu virtuvėje?
       Niekas man neatsakė, tik kažkurio aukšto tualete kažkuris iš tų žmonių nuleido vandenį.
       Viešpatie, kokie baisūs tavo garsai!


 

 

       Aš sėdėjau prie knygos


       Bet iš tiesų buvo ne taip.
       Aš sėdėjau virtuvėje ir medžiojau peles. Mažas pelytes. Jų buvo didelė nauja vada.
       Aš sėdėjau virtuvėje ant taburetės prie dvejų mažyčių spąstelių, spęsdamas juos vienus po kitų baltais lašinių spirgeliais, ir mėčiau pelytes vieną po kitos į šiukšlių kibirą. Pelytės buvo mažos, darbas – nesudėtingas. Taukšt! Paspendi spąstelius, palauki, vėl – taukšt.
       Paskui man pradėjo atrodyti, kad aš pats čia nieko neveikiu, kad visa tai man tiesiog atsitinka: štai į rankas įšoka spąsteliai, ant virbelio pasimauna spirgelis, to spirgelio atsikanda pelytė, ir taukšt – pati lekia į kibirą. Kiekviena pelytė pati susiranda spąstelius, pati pasigauna, ir apskritai viskas čia vyksta taip, kaip reikia. Galima pamanyti, kad aš nė piršto nepajudinu, nors taip ir nėra.
       Nesupratau, kodėl aš taip turiu daryti.
       Aš taip ir sėdėjau ten per naktį, ir niekas man netrukdė, jokie regėjimai nekankino.
       Tik kartais prisimindavau artimuosius savo – brolius ir seseris tėviškėje. Kaip jie dabar ten gyvena, kokie nauji vargai juos spaudžia?


 

 

       Ilgesys


       Mąstau apie visokius žmones, kokių pasitaiko gyvenimo kelyje. Taip pat ir apie tokius, kokių nepasitaiko.
       Mąstau apie merginą iš pelkių. Kas būtų, jeigu tokią sutikčiau. Ateitų ji pas mane, atsinešdama su savim gelmių instinktą ir dumblo psichologiją. Visa paslaptingai dvelkianti moliais ir skleidžianti šlyno aromatą. Yra tokia emocijų spalva, ir kvapas yra toks. Jos niekaip neišvalysi. Pelkių merginos niekaip nesužmoginsi. Ji niekuomet neišsiduos, kas iš tikrųjų yra, nebent pats prie jos priartėsi, įsigeidęs pirmapradės paslapties. Iš kur tas keistas troškimas – sulįsti iki ausų į dumblą? Kas ten traukia? Geriau juk mokytis būti su žmonėmis, gilintis į jų sielą. Žmonės, turintys sielą, iš karto atpažįsta niekingą dumblo kvapą.
       O aš štai atėjau, ir niekas net nepajuto! Tik apmaudas kartais kyla ar ilgesys keistas apima, kai taip fatališkai prasilenki su niekad neregėtomis, bet giminingomis būtybėmis.


 

 

       Ketinimai


       Ryte paskambino draugas, kuris veisia žirgus. Labai daug apie juos išmano, mėgsta juos ir myli. Paskambino labai anksti, auštant, kad mažiau jam kainuotų. Tuo laiku, kaip visada, miegojau.
       Jis norėjo man papasakoti apie tokią savo spintą. Ją ilgai laikė rūsyje. Senovinė, medinė, vien kaiščiais surenkama spinta. Senelio atminimas.
       – Atminimą reikia saugoti atmintyje, o ne rūsyje, – pasakiau jam, matyt, dar sapnuodamas. Net neprisiminiau, ar tikrai turiu tokį draugą.
       – Rūsyje mažai vietos, – teisinosi jis, o balsas jo buvo be galo tolimas, lyg pridusintas, lyg prismaugtas.
       Mat ten jis laikąs ne tik spintą, bet ir patį senelį. Toks svarbus atminimas...
       Ir namuose vietos jam mažai. Vakar visą dieną gėrė su savo arkliais. Paskui neturėjo kur prisiglausti. Visi neįtilpo į namus. O rūsyje – spinta. Ir dar senelis ten pat. Sunku patikėti.
       Taip gyrė tą savo spintą, lyg norėdamas jos atsikratyti.
       Bekalbėdamas su juo užmigau ir daugiau nieko doro nesužinojau. Sapnavau draugo spintą, o spintoje – senelį. Miega ten jis neprabundamai, pakabintas ant medinių pagaliukų lyg smarkiai nudėvėta skranda. Paskui jis mano sapne pavirto į niūrią kaliausę, kuri rūsčios valios pastangomis išneša pati save į lauką ir rodo savo kaištį baisingoms varnoms, neva gąsdina jas, kad jos nenuneštų jo brangiausio vaikiščio. Paskui vėl pasikabina ant tų medinių pagaliukų ir vėl tampa brangiu atminimu.
       Jau išaušus dienai, išėjęs pro duris, pamačiau tą draugą, mindžikuojantį ant mano laiptų. Rankoje laikė kaištį nuo senelio spintos. Iš karto prisiminiau mūsų pokalbį.
       – Juk tu žadėjai vesti? – užsiminiau. – Spinta tau praverstų. Aš neturiu kur jos dėti.
       Jis žiūrėjo į mane lyg neatpažindamas, nusivylęs. Rankose vis sukiojo kaištį.
       – Tai kaip tavo vedybos? – bandžiau nukreipti kalbą.
       Jis išmetė kaištį ir sumojavo rankomis:
       – Neužsimink apie tai! Buvo tik ketinimai. Nekalbėkim daugiau ta tema!
       Ir nubėgo šaligatviu. Paskui aš vis galvojau – ar tik jis ko nors nepainioja?

 

 

 

       Vis dar čia


       Prabudęs naktimis, ilgai guliu, mėgindamas susirinkti savo sapnus. Jie vis sprūsta, sprūsta...
       Plaikstosi, blėsta neramių vaizdinių draiskalai, driekiasi į tamsias tuštumas, nyksta ten, iš kur atsiradę.
       Ilgai guliu ir žiūriu tamsoje į savo nuostabią moterį. Nuo jos atsiskiria keistas šešėlis ir kaip lapė nubėga takeliais į stepių lygumas. Ji per miegus pasimuisto ir spiria jam įkandin.
       Nematau, kur nubėgo. Šakalas...
       O ji vis dar čia.

 

       Literatūra ir menas 2006-11-03 nr. 3116