tamosaitis regimantas
tamosaitis regimantas
       Tai atsitiko vakarėjant netoli Krekenavos, kai važiavau į vieną provincijos miestelį skaityti pranešimo apie dvasinių vertybių reikšmę žmogaus gyvenime. Pats esu gimęs provincijos miestelyje ir kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau jie mane traukia – norisi pasipasakoti žmonėms apie tai, ką toli begyvendamas sužinojai, kas tau pasaulyje nutinka. Iš tikrųjų nieko nenutinka, tik daraisi vis svetimesnis, tiems miesteliams visiškai nebepažįstamas ir nereikalingas. Tad reikia kažkaip jiems priminti apie savo buvimą bent kalbomis, o tai jau pradedu pats savęs nesuvokti – kas aš toks esu ir ko čia visur blaškausi lyg dvasia be vietos.
       Paėmiau į savo automobilį pakelėje stovėjusią moterį. Stovėjo ji ten apsiblaususi, įrėmusi tamsias akis į tuštumą, žvelgdama į vakarėjančius laukus. Atrodė, lyg būtų išaugusi iš tos tuštumos, iš tamsos ir savyje nešiotų nykią tamsaus pasaulio paslaptį. Tokios moterys gimdo pasauliui liūdnus vaikus, kurie neranda sau vietos ir šiame gyvenime yra niekam nereikalingi.
       Per radijo pirmąją (o gal antrąją ar trečiąją) programą transliavo pokalbį apie paranormalius, kitaip tariant – nenormalius reiškinius. Kažkokia bobutė pašiurpusiu balsu dalijosi įspūdžiais:
       – Nueinu į burokų lauką, o ten – švyti. Jei pati būčiau nemačiusi, jokiu būdu nepatikėčiau. Bet pati mačiau – švyti. Tik paskui viskas kažkur išnyko...
       – Kas tas – viskas? – teiravosi laidos vedėjas, o gal vedėja – negalėjau suvokti lyties.
       – Na, tos šviesos. Liko tik burokų laukas. Apsnigtas.
       – Ar tai buvo jūsų burokų laukas? – tikslinosi belytis vedėjas.
       – Žinoma, kad mano. Todėl ir rūpėjo sužinoti – kas ten, po galais, vyksta! Juk tai mano laukas, mano burokai. Nereikia, kad mane ten gąsdintų kažkokie vaiduokliai.
       Kurį laiką klausėmės bobutės tauškalų, paskui užgrojo muzika.
       Mano pakeleivė – toji moteris tamsiomis akimis – ilgai kažką mąstė.
       – O aš namuose turiu ypatingą daiktą, – pagaliau prabilo. – Taip pat švytintį.
       Žodis po žodžio ji man atskleidė savo gyvenimo paslaptį. Laikanti namuose tokį seną pagalį, medžio gabalą, kuris tamsoje šviečia.
       – Radau tą pagalį senose kapinaitėse ant kalno. Šalia mano namelio yra kalnelis, o ant kalnelio – jaukios kapinaitės. Nueinu ten, ant kalnelio, pasirinkti visokių pagalių, malkų prakurams. Kartą ten mane paviliojo žiburėlis. Žiūriu – švyti kažkas tankmėje, senų medžių krūvoje. Ta švieselė vilioja, traukia. Pasilenkiu – ogi pagalys. Sutrūnijęs, bet keista – mielas akiai ir širdžiai. Jame buvo kažkas tokio... Rankos pačios pakėlė jį, parsinešiau namo.
       Kaip supratau iš pakeleivės pasakojimo, tą savo pagalį ji labai sureikšminusi, tarytum įsimylėjusi. Mananti, kad jis susijęs su dvasiniais fenomenais ir gamtos paslaptimis. Jai sunku paaiškinti, kaip tai atsitiko, bet medžio gabalas tapo jos gyvenimo dalimi. Ypatinga dalimi, kurią reikia slėpti nuo žmonių, nes gėda prisipažinti apie tokį keistą potraukį trūnėsiui.
       Tačiau pagalys jai tapo reikšmingas ne iš karto. Iš pradžių jis kėlęs nuostabą savo švytėjimu, skatinęs visokius apmąstymus apie dvasinius dalykus – buvęs lyg koks tarpininkas tarp gyvųjų pasaulio ir viso to, kas jau yra anapus. Vienu metu rimtai galvojo, kad tai jos mirusio brangaus žmogaus pranešimas. Patys brangiausi žmonės būna jau mirę, aiškino ji man, žvelgdama į vakarėjančius laukus. Po jo mirties leisdama vienišas dienas ir naktis tame apleistame kaime netoli Igliaukos buvo beveik susipykusi su protu, ir tik trūnėsio švytėjimas saugojo jos dvasios ramybę. Niekas, pasirodo, neišnyksta be pėdsako, net ir išėjęs anapus mylintis žmogus išlaiko ryšį su gyvaisiais, bendraudamas su jais per kokius nors tarpinius objektus. Mylinti širdis juos pati atranda, lieka tik įveikti proto pasipriešinimą.
       Kaip supratau iš jos trūkinėjančio pasakojimo, ilgainiui ji tą pagalį ėmė personifikuoti. Brangus, mielas, švytintis trūnėsis... Naktį, kai visas pasaulis nugrimzta į sutemas, kai darosi be galo graudu, o sielą apima neįveikiamas ilgesys, ji išsitraukia iš palovės trūnėsį ir gėrisi jo blausiu švytėjimu. Ir pagalys tarytum atgyja. Skleidžia savo malonią šviesą, tarytum bendrauja, prašosi įsileidžiamas į širdį. Gera jį turėti šalia, gera į jį žiūrėti, liesti jį, glostyti. Pats švelniausias pagalys pasaulyje. Pasiguldo jį šalia savęs, kartais ir užmiega kartu. Ji taip man ir sakė: užmiegame abu. Tas žodis mano sąmonėje įsispaudė kursyvu.
       Tada per sapną trūnėsis įlenda į jos sąmonę ir pasakoja apie tolimus stebuklingus kraštus. Apie laukines šalis, apie karštą tų žmonių meilę. Apie nuostabų žirafą, kuris leidžiantis saulei vaikštinėja stebuklingo ežero pakrantėmis, viliodamas sielą į dausas. Tas žirafas visuomet būna vyriškosios giminės. Kol miegodavo viena, be savo mylimo pagalio, tokių sapnų niekuomet nesapnuodavo.
       Paryčiais trūnėsis išblėsta. Deja, tai neišvengiama.
       – Iš kur jūs visa tai ištraukėte? – paklausiau nustebęs. – Ar tik kartais nerašote eilėraščių?
       – Viskas kyla iš to pagalio, reikia tik mokėti išgirsti, – ramiai aiškino ji. – Matyt, savo metu trūnėsis buvo nepaprastai išmintingas. Gal net laimingas, jeigu iki šiol taip švyti. Kartais ir pati visko prisigalvoju.
       Pagalys, pasirodo, net vardą turi, tik ji man jo nesakysianti. Ir apskritai – gyventi su senu trūnėsiu nėra lengva. Nors tai be galo didelė dvasinė vertybė, bet dieną pagalys atrodo negražiai. Tiesiog sutrūnijęs pūzras. Reikia jį slėpti nuo žmonių, nesmagu, kad laiko namuose tokį šlamštą. Žmonės sako: tai moteriškei reikia gerų malkų. O ji ilgesingai kankinasi su savo trūnėsiu.
       Ji net širdutę išskaptavo ant to pagalio, – su šaukštu.
       – Kodėl su šaukštu? – didžiai nustebau.
       Todėl, kad neturinti namuose nei pjaunančių, nei duriančių įrankių. Jie galintys sužeisti dvasinius pavidalus, įskaudinti jų mintis ir jausmus. Kiekvienas peilis esąs didelė žmogaus neteisybė prieš gamtą ir kosmosą. Užtat mėgstanti visokius mazgelius. Jos namuose – daug mazgelių. Kiekvienas mazgelis – tai mielas prisirišimas prie gyvų būtybių, šilta brangių žmonių atmintis.
       Prisiminiau seną obelį Neries pakrantėje netoli Kernavės – joje žiemą vasarą pilna plazdančių vyriškų kaklaraiščių. Niekaip neprisiruošiu ir pats ten prisirišti, pasikabinti po ta obelimi, todėl, matyt, ir blaškausi visur kaip dvasia be vietos. Ak ta obelų sunki našta ir šventas visų prieraišumų dūlėjimas...
       Tada aš pagalvojau – kokia visgi skurdi mano vaizduotė, palyginti su tos moters jausmais! Aš sugebu mylėti tik daržoves. Man patinka jų gaivus vešlumas, jų gundančios, aptakios formos ir jų atsisveikinimo liūdesys per derliaus nuėmimą. Ir valgyti jas patinka. Švelniai įsidėti į burną. Juk valgydamas patiri pačią daržovės esmę; valgymas yra esmių susitapatinimas, didžioji gyvybės vienovės patirtis. Suvalgai puikią daržovę – ir nebėra jokio skirtumo tarp valgančiojo ir valgomojo. Kitaip tariant, išnyksta dramatiška properša tarp mąstančios ir mąstomos būties. Valgydamas šios žemės vaisių tarytum pasiaukoji pasauliui, įveiki savo egoizmą ir egzistencinį ribotumą. Įsileidi kažką į vidų. Ilgainiui turėčiau aiškiai suprasti daržovės būtį, jos buvimo prasmę, o kol kas tenkinuosi gaudydamas skonio ypatybes. Ak, tas nykstantis skonis, išsprūstanti būties prasmė! Fenomenologinės pastangos būti kartu su visais...
       Manau, kad ir daržovėms tinka tapti manimi, būti manyje. Jos nesuvalgytos nueina niekais, o patekusios į mane jos pagaliau pradeda mąstyti – matyt, toks ir yra jų buvimo tikslas. Nors gal nėra jokio tikslo – juk jau tiek gyvenu, o dar nieko prasmingo taip ir neišmąsčiau. Esminių egzistencijos tiesų nepatikrinsi, jas galima tik įsivaizduoti. O vaizduotė be daržovės tuoj pat nuslopsta. Viskas pagaliau gali būti tik liaukų veikla. Kam to reikia?
       Taip pat man patinka klaidžioti tamsiais rudens vakarais su žvakele rankoje po ištuštėjusį burokų lauką prisimenant visa, kas buvo ir kas daugiau nebepasikartos. Kiek daug čia suvalgyta, nenuostabu, kad beveik nieko nebelikę.
       Taigi mėgdavau lakstyti po burokų lauką šviesos greičiu vis klausdamas savęs: kas aš esu? Koks mano tikslas? Kas manęs laukia? Kodėl antai esu žmogus, o ne burokas? Ar šioje tamsoje kas nors supranta skirtumą?
       Šviesos greitis yra maždaug toks kūno judėjimas, kad vėjas neužpūstų žvakės. Kodėl taip darau – man pačiam paslaptis. Galbūt judėdamas šviesos greičiu ir susitapatindamas su šviesa mėginu įveikti laiką? Bet kas iš to – ką aš čia turėčiau veikti, toje tamsoje? Kartais galvoju, kad tokiu iracionaliu judėjimu mėginu imituoti kosmogoninius mitus – skelbti šviesos tiesą tamsos apsuptyje. Juk visas žmogaus gyvenimas – gyvybės švytėjimas šešėlių pasaulyje. Visi tie jausmai, mintys ir viltys yra gyvybės šiluma. Ją norisi saugoti ir puoselėti.
       Nešiodamasis po lauką su savo žvake stiprinu tikėjimą gyvenimu ir savimi. O ką daugiau ir prasmingiau čia benuveiksi, kai artėja tamsi metų pabaiga ir laukuose nebelieka jokių daržovių, jokių augalų?..
       Kelionės pabaigoje moteris nusijuokusi prisipažino, kad jokio mylimojo ji ir neturėjo, visa tai – pagalio istorijos. Iš ilgesio visa tai.
       Nespėjau jai atsakyti tuo pačiu, kad ir mano pasakojimas – taip pat tiktai sapnas. Vienkartinis ir tarytum atsitiktinis sapnas. Skirtas kaip tik jai vienai, mano atsitiktinei pakeleivei tamsiomis akimis. Nors net nežinojau, kad tokią sutiksiu savo kelyje. Tarytum išnirusią iš tuštumos, pagimdytą tamsos.
       Tačiau juk ir aš pats buvau tame sapne ir pranykau savo paties švytėjime, susiliedamas pats su savimi ir nebesuvokdamas savo sapno tikrovės. Kas yra anapus burokų lauko, kas ten laukia anapus jo ribų, kas ten žiūri į mane iš tamsaus miško, ko jis nori? Ir troškau tik vieno: pamatykit šią šviesą, priglauskit ją, nusineškit su savim – būsiu jums dėkingas per amžių amžius.
       Maždaug tokia ir buvo mano pranešimo tema: gyvybės šviesa ir gyvenimo šventumas pragmatinės kasdienybės kontekste.

 

       Šiaurės Atėnai 2006-03-04 nr. 787