tamosaitis regimantas       Ūkanotais rudens vakarais mėgstu kontempliuoti Tobulą Savo Širdies Tuštumą, sėdėdamas po sidabriniu gluosniu prie tyliosios savo upės ir stebėdamas gluosnio lapelius, vienas po kito lėtai krentančius į tamsų vandenį.
       Vandenyje iš debesų properšos kartais pasirodo spindintis mėnulis, ir Tobula Širdies Tuštuma pasidaro dar aiškesnė, dar ramesnė.
       Sidabrinio gluosnio lapeliai, siauri kaip pamirštų mylimųjų akys, išnyra iš upės vingio, pažvelgia į mane, slenka tamsiu duburiu, ir vėl užsimerkia, nyksta už posūkio… Lyg buvo jie, lyg ir ne. Tik amžinas mėnulio šviesos ir tamsaus vandens žaismas. Tik raibuliai…
       Kadaise šioje vietoje, po sidabriniu gluosniu savo nemirtingą meilės lyriką kūrė didysis Mai Ro. Tiek eilių, sakoma, prirašęs, kiek lapelių jam nušviesdavęs naktinis sielos palydovas. Kalbama, kad poeto sielą užbūrė neramios vandens akys, jo širdį užnuodijo blyškūs mėnulio spinduliai. Ir nuskendęs didysis poetas su tais savo skausmingais lapeliais, nuplaukęs su vilnimis, išnykęs rudens darganose... Kartais jo balsas pasigirsta išskrendančių gervių klyksme, o jo nemirtingos eilės tebegyvena pakrantės nendrių šnabždesyje, kurio klausausi ūkanotais rudens vakarais.
       Man patinka sėdėti prie upės nieko neveikiant, suliejus savo mintis su jos tyliomis vilnimis ir aksominiu nendrių šnabždesiu. Prakeikęs visą pasaulio tuštybę stebiu amžiną vandens kelionę ir mąstau patriarcho ištartus žodžius: sėdėk ramiai ties savo duburiu ir pamatysi, kaip upe praplauks tavo priešo lavonas.
       Tai tik graži metafora – neplaukia upe jokie lavonai, nėra čia jokių priešų. Mano atmintyje seniai nieko nėra – neturiu nei ką prisiminti, nei ko laukti. Kas man tas patriarchas, kas man jo žodžiai... Aš kontempliuoju Tobulą Savo Širdies Tuštumą, visas pasaulis joje ištuštėjęs, nurimęs, numiręs. Toks jis visada ir buvo, nes Tuštuma yra tobula ir nekintanti, o visa kita – raibuliai, visa kita – nerimas, kančia, buvojimo skausmas.
       Aš nežinau, kur nuplaukė didysis Mai Ro, savo ilgesiu užnuodijęs šios upės pakrantes ir nusinuodijęs pats. Aišku tik viena – jis jau visko atsikratė ir įveikė pats save. Keliauja dabar vienišas į savo Tobulą Tuštumą. Niekam jis neberūpi, man – taip pat.
       Antai vėl švysteli mėnulio šviesa lyg šaltas dangaus peilis, vandens paviršiuje sublizga, atsimerkia lapelių akys, o po jais, matau, duburio gelmėje tykiai kaip šešėliai slenka mieguistos žuvys. Manęs jos nemato, ir aš apie jas nieko negalvoju, kvaili karpiai. Apsimetu, kad nežiūriu, ir maunu ant kabliuko slieką. Užmetęs meškerę vėl mąstau apie visų vandens reiškinių efemeriškumą, netikrumą, beprasmybę… Prakeikta pasaulio tuštybė, manęs jame nebėra, aš susiliejęs su sidabrinių gluosnių šešėliais, išnykęs raibuliuojančioje tamsoje.
       Noriu atgaivinti atmintyje Baltojo Jazmino žiedus ir darsyk įkvėpti svaigaus, sunkaus jų aromato.
       Kadaise mano jaunystės bičiulis, kurį kaip tik pageidaučiau pamatyti čia praplaukiantį kartu su sidabriniais karpiais, nuviliojo Baltojo Jazmino Paukštę, guodusią tyliais vakarais mano lyrišką sielą. Paukštė laikydavo snape žydinčio jazmino žiedą, žiūrėdavo į mane tamsiomis akimis ir tylėdavo. Iš po mano teptuko tuomet lengvai liedavosi tušas, grakščiais nėriniais leisdavosi nuostabiausių eilių stulpeliai… Ne blogiau, nei Mai Ro. Apie žalius pavasarinio bambuko ūglius, apie orchidėjų žydėjimą vasaros kalnuose, apie pušų aromatą po pirmojo sniego, apie slaptą mylimųjų susitikimą prie apleisto šulinio…
       Nuviliojęs Baltojo Jazmino Paukštę tokias pat nuostabias eiles be jokio vargo pradėjo kurti mano bičiulis, pranokęs mane savo eilių gražumu, stiliaus puošnumu, metaforų įmantrumu. Jis darė tai nerūpestingai ir be jokio skausmo. Tada supratau, kad poezijos burtai nėra žmogaus prigimtinė, visam laikui duota savybė – tai tik nepaprastai retos lemties akimirkos. Arba jų sulauki, arba ne. Grožio galia slypi vakaro vėsiame žydėjime, ją kaip aromatą išskleidžia jazmino žiedas, ji plaukia į tave iš mylinčių paukštės akių. Tylus grožis pasižiūri į sielą, ir joje kažkas atsiranda. Dabar man beliko žiūrėti į tylinčio vandens tėkmę ir laukti praplaukiančio bičiulio.
       Dar kartą mėginu laimę ir užmetu tinklus, nusivylęs sliekais bei uodo trūklio lervomis.
       Mano bičiulis yra mandarinas ir manęs neprisimena. Jis išmokė Paukštę giedoti imperatoriškojo dvaro stiliumi, gieda ji mandagiai užsimerkusi. Taip pat jis išmokė paukštę spjaudyti į mano pusę, nors pats man jokio dėmesio nerodo. Jis kitaip gyvena, jo gyvenimas kitoks. Mandarinui svarbu didžios idėjos, įvykiai, žmonės…
       Prisimenu, patriarchas kalbėjo, kol buvo šiek tiek gyvas, apie trejopą išmintį: didieji žmonės mąsto apie idėjas, vidutiniški žmonės – apie įvykius, menki žmonės – apie žmones.
       Bet aš apie nieką nemąstau. Idėjos yra tuščios ir vienodos, įvykiai kartojasi, o žmogus visuomet toks pat, kaip apie jį bekalbėtum. Jis apskritai nevertas dėmesio. Tik upės ramybė ir širdies tuštuma yra tobula, visa kita – raibuliai. Mąstymu stengiuosi išgryninti vidinę tuštumą, nenoriu jokių idėjų, jokių minčių ir jokių prisiminimų. Tegul jie plaukia sau tolyn. Reikia būti paprastam kaip uodo trūklio lerva. Arba kaip toji varlė, kurią apsvaigęs patriarchas vis mėtydavo į duburį, reikalaudamas pasakyti, ką man tas garsas reiškia. Pamovęs varlę ant savo meškerės kablio jis mėgindavo tuo neįprastu jauku pagauti kokią plėšrią žuvį bei tuo pačiu sužadinti manyje išmintį.
       Jei dabar sutikčiau šitą patriarchą – užmuščiau vietoje. Kadaise apsvaigęs nuo keistos savo laimės užgriuvo ant mano indelių su sliekais, uodo trūklio lervomis bei apsiuvomis ir viską sutrynė į druzgus. O kitą vakarą, tarytum pamiršęs, kas įvyko, dėl visko kaltino mane, bambuko lazdele baksnodamas mano šonus. Tarytum aš pats būčiau užvirtęs ant savo brangiųjų masalų ir neva patyręs netikėtą nušvitimą nuo jo suktų galvosūkių. Nesąmonė, – aš negalėjau tuomet tiek daug prisigerti, juk buvau tik mokinys, o jis – didysis mokytojas, patriarchas. Išmintimi sublizgėti jam būdavo visai nesunku, – pakakdavo nuodingų Mai Ro eilių tomelio ir vieno kito vyno ąsočio.
       Dabar aš jį smarkiai pranokau, man nė mokinio nereikia. Kai tik nebeliko Baltojo Jazmino Paukštės ir jos labai tamsių akių, mano gyvenimas labai pasikeitė. Pirmiausia iškeičiau poeto teptuką į žvejo kabliuką, bet ne tai buvo svarbiausia. Kabliukas vedė prie vandenų, vandenys plaukė į tuštumą, ten ir buvo visa gyvenimo tiesa. Ne veltui tenai kartu su sidabriniais karpiais nuplaukė didysis Mai Ro, iš paskos jam – patriarchas ir visi kiti gelmių girtuokliai. Gal jie taip man rodė didįjį kelią, o gal aš jiems tiesiog nerūpėjau.
       Vandenys nuplauna visus pėdsakus, visus gyvenimo ženklus. Pragyventi gyvenimą reikia taip, tarytum tavęs nė nebuvo – tai didžiausia buvimo išmintis, kurios man nemokėjo pasakyti patriarcho varlė prietranka. Bet šitą gelmių išmintį supratau ir be varlės pagalbos.
       Mano vyno ąsotis šiandien šiek tiek nelaimingas, beveik ištuštėjęs.
       Štai švysteli mėnulio šviesa lyg šaltas dangaus peilis, vandens paviršiuje sublizgėję atsimerkia lapelių akys, o po jais, matau, duburio gelmėje tykiai kaip šešėliai slenka balzgani priešai. Vienas, antras, trečias… Tokių gražių ir didingų dar nesu regėjęs. Išleidžiu iš rankų tinklą, nenoriu jų žeminti... Visi kažkur iškilmingai keliauja, kažkur juda, plačiai atvertomis akimis žiūrėdami į savo šviesųjį dangaus palydovą. Aš matau juos visus, kontempliuoju juos Tobuloje Savo Širdies Tuštumoje. Nors to, kurio man labiausiai reikėjo, vis tiek šioje upėje nėra… Gal jis nemirtingas, o gal jau seniai nuplaukė…
       Bet iš tiesų man visai nerūpi tas mano didysis priešas, – juk pažiūrėjęs į vandenis pamatyčiau tik pats save, įžvelgčiau savo paties tuštumą. Antai – tarytum keliauju upės vilnimis, tarytum ir nebėra kam keliauti, nes mano atspindys išnyksta mėnulio šviesoje, o šviesą nuplauna tamsa.
       Aš tik šaip sau žvejoju, nieko nenorėdamas pagauti.
       Nes esu ramus kaip upė, ir mano ramybės niekas nesutrikdo, niekas neužgauna – ji tiesiog neregima ir neaprėpiama. Ir nieko joje tikro – vien atspindžiai: jazmino žiedų, paukštės, sidabrinio gluosnio, mėnulio. Esu tik nykstantis upės sapnas, jos pakrantėje įstrigęs gyvenimo aidas. Vienas kitas vyno ąsotis, ir manęs čia visai nebėra – tik pavidalai atsispindi pavidaluose, tik jausmai banguoja jausmuose, atsiremdami į tuštumą, kildami iš tuštumos, gąsdindami karpių padermę savo beprasmybe.
       Man baisu tik viena – vyno ąsočio tuštuma. Nes tuštuma turi būti vidinė gyvenimo būsena, o ąsočiai – jie tegul visuomet būna pilni, kaip šitas paslaptingas upės duburys.
       Naktis. Tik varlė prietranka užsimiegojusi šoka į vandenį, duburyje pasklinda vandens ratilai, ir vėl tyla.
       Siauros lapelių akys pasižiūri į mane ir vėl užsimerkia, tolsta, vilioja plaukti kartu, suktis šioje nuostabiai ramioje Tobulos Tuštumos šalyje…
       Pilnas dugnas paslapčių.

 

       2000


       Šiaurės Atėnai 2003-07-12 nr. 660