Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms. Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

 

     „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas.

     Alvydo Šlepiko romanas sulaukė didelio kritikų ir skaitytojų susidomėjimo, pelnė daugybę apdovanojimų: knyga išrinkta 2012-ųjų „Metų knyga“ suaugusiųjų prozos kategorijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus, Rašytojų sąjungos bei patriotų premijomis. Knyga išrinkta į 2012 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Kūrinys sulaukė jau penkių leidimų.

 

    

    

    

     Mano vardas – Marytė

    

     Tarytum iš tamsos, tarytum šešėlių ir šviesos žaismas, tarytum juodai baltas kinas pasirodo praeities atskalos:

     1946 metai.

     Žiema.

     Šalta ir siaubinga pokario žiema, nykos metas.

     Tiltas kybo tarp dangaus ir žemės, virš užšalusio Nemuno, kuriuo tarsi greitkeliu vėjas neša sniego dulkes, kai kur juoduoja ledas, balzganas tartum marmuras. Šalta, daugiau kaip dvidešimt laipsnių pagal Celsijų.

     Metalinių konstrukcijų daug, jos susikryžiavusios it neaiškus tinklas, tarp jų gijų švilpia vėjas. Tiltas metalinis, tvirtas, staugiantis ir dainuojantis vėtrų dainas.

     Kartu su vėju girdėti ir keista, rytietiška kareivio daina.

     Pro tilto metalą tolumoje matyti kažkokie judantys tamsūs taškeliai.

     Ant tilto konstrukcijų priklijuota plakatų, skelbimų, laikraščių, skelbiančių pergalę, raginančių nesigailėti, žudyti, perspėjančių apie būtinybę turėti karinės vadovybės leidimą.

    

     Vieno plakato kraštas atplyšęs, jis virpa vėjyje. Ilgesinga daina garsėja.

     Ant tilto – du sargybiniai kareiviai: dainuojantis azijietis ir rusas. Rusas degasi suktinę, bet vėjas gesina degtukus, jis pyksta. Jį erzina ir siauraakio daina.

     Judantys aname krante tamsūs taškeliai dabar jau arčiau – tai vokiečių vaikai, bandantys ledu pereiti per Nemuną. Jų kokie septyni...

     Rusas neištveria:

     – Blet', užsikimšk tu, čiurka.

     Azijietis šypteli, kurį laiką patyli, tyliai sako: čiurka, čiurka, pats tu čiurka.

     Vėjas švilpia, o tėvynė toli, suktinė suplyšta, degtukas sulūžta sugrubusiose rankose.

     Azijietis nusijuokia:

     – Ei, Ivanai...

     – Aš ne Ivanas, aš Jevgenijus, Ženia aš.

     – Žiūrėk, Ivanai, vokietukas bėgti...

     Vokiečių vaikai kaip kurapkos bėga ledu, pora mažesnių atsilikę kiek tolėliau.

     Rusas kareivis šaukia: „Stok, atgal, stok, klausyt komandos, stot, fašistinės kiaulės“, bet tiltas aukštas, sargybinio balsą užgožia vėjas, vaikai bėga toliau, jie mato besiskeryčiojantį ant tilto žmogų, tik nesupranta to kareivio kalbos.

     – Ei, Ivanai...

     – Aš ne Ivanas, čiurka tu...

     – Jie ant tavęs dėti pimpalą, Ivanai...

     – Užmušiu tave...

     – Raminkis, kvaily...

     Rusas ima granatą, ištraukia žiedą ir sviedžia į vaikų pulkelį. Abu kareiviai pritupia, slėpdamiesi nuo atsitiktinių skeveldrų, nugriaudi galingas sprogimas.

     Išsisklaido sprogimo sukelta migla: po sprogimo atsiradusioje eketėje kapanojasi, stengiasi išlipti vaikas, šalta, kyla garas iš vandens. Kiti vaikai bėga atgal, bandydami pabėgt nuo mirties.

    

     Sprogimui nurimus, visiškoje tyloje girdėti keistas garsas, primenantis priešmirtinį žvėries balsą – aukštą ir begalinį: anas vaikas stipriai sužeistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojančiomis kojomis į ledą, tai iš jo eina šis klyksmas. Sužeistajam besisukant iš po jo srūva kraujas, nudažydamas vis didesnį sniego ir ledo plotą: spalvota dėmė baltai juodame pasaulyje.

    

     Tarp sužeistojo ir kito, eketėje besikapanojančio vaiko stovi mirtinai išsigandęs kokių šešerių metų bamblys. Atrodo suakmenėjęs, kojos neklauso, jį kiaurai veria sužeistojo cypimas. Akyse – siaubas.

     Šį vaiką vėliau atpažinsime – tai mažasis Hanselis.

    

     Azijietis pakelia šautuvą, nusitaiko ir šauna. Klyksmas nutyla, sužeistasis nebejuda. Hanselis tarsi atbunda ir kažką šaukdamas pasileidžia bėgti, bet bėga jis ne į krantą, o kažkur tolyn upės ledu. Pavymui pasigirsta dar pora šūvių, bet Hanselis vis tiek bėga.

     Nepataikęs į bėgantįjį, galvą kraipo azijietis kareivis.

    

     Eketėje iš paskutiniųjų kapanojasi vaikas.

     Rusų kareivis nusispjauna ir žiūri į mažutį, žemai upėje vos besikapanojantį berniuką.

     Vaiko galva panyra, dar laikosi už ledo ranka, pagaliau ir ji pranyksta ledo ir vandens košėje.

     Rusų kareivis pagaliau prisidega suktinę.

     Švilpia vėjas.

     Vėl pasigirsta liūdna, laukinė daina.

    

     Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.