simonis rykste

 

Tęsinys. Skaityti pradžią

 

 

VIENA DIDELĖ, APVALI ILIUZIJA

Šitas smėlis – iš mūsų kanjono.
Išsipurtyk jį iš basučių –
tesudygsta tuščioj
aveniu.

Nebekvėpuoja mūsų iliuzijos kūnas. Pavargo.
Per tuos ilgus tylėjimo mėnesius negyvai vargšas nusikalė.
Tavo juodas šaltis užbadė jį savo dailiom
adatėlėmis.

Kaip gaila išvogtų stalčių
su pasitikėjimu,
kai nematomis dar save viens kitam
atiduodavom.

Gaila perlo pirmojo bučinio,
nublukusio tarp kitų papuošalų.
Liečiau jį pagalvėlėmis pirštų – juk neįskaudins,
neįdrėks.

Gaila paskutinio ančiasnapio kiaušinio
(smėlis iš tavo basučių taip ir nesudygo),
kurį valgėme pusryčiams toj pačioj kavinėj,
tik jau už gretimų staliukų.

       Paryčiais, kai visi, priskaičiavus net keršto įtemptas spyruokles, pritingo, Maksimilijanas, kuris ir buvo tas ligonis, per daug nesispyriodamas slystelėjo po miego antklode. Atsidūręs po ja, smuko žemyn keturiais tuneliais – jų gale baltoji karalienė, kilusi iš turkiškos šaškės, kuriai žiauriai pasisekė, buvo įsirengus žiemos rezidenciją. Maksimilijanas turėjo išsigąsti. Šitoks pašėlęs greitis. Bet nutirpus ranka prisilietė metalinių lovos konstrukcijų, padvelkė šaltis, ir ligonis pasipurtė. Aplinkinis pasaulis, kuriam priklausė pilnos gatvės lygybės reikalaujančių pavianų ir patogios, užpakalinės automobilių sėdynės, Meterlinko pasakų miškas ir keli semideponentiniai veiksmažodžiai, suskilo į fragmentus. Skaitytojai, nuo pat pradžių šuns patiklumo akimis sekę kiekvieną žingsnį, ėmė nekantrauti: „Aiškumo, mums reikia butaforijų ir veikėjų sąrašo, nenurimsime be teigiamų charakterių ir plėtojamų šalutinių temų“. Čia Maksimilijanas buvo bepradedąs atsiprašinėti, neva nuo jo nieko nepriklauso. Bet smilkiniuose spengė tik mintis: kada tai liausis? Kur pabaiga šios rašymo kelionės, ir ar sapnų plombyras sužadins pagaliau lyčių sekrecijas? Laukė jis ne ilgiau nei pats laukimas ar mėlynos šukės, kuriomis iš mūšių kavinėse negrįžta poetai – toks jausmas, lyg būtų prisirijęs kelią trumpinančių piliulių.

       Po meilės bevieliu telefonu su baltąja karaliene Maksimilijanas aplankė visus programoje numatytus šaškių langelius: krušos akmenėliu jis įkrito į koncertus, griežiamus iš degančių partitūrų, ir operas, kur solistus įgarsino po juodąja rabino Michoelso dėže nukankintų vaikų balseliai, čigonių pieno čiurkšlėmis įsiliejo į menininkų hepeningus, iškabintus skelbimuose Naujųjų Romėnų šriftu, stebėjo, kaip už porą dublonų nuskyla postai tenykštėje vyriausybėje, po centrine miesto arka pūtė muilo spektaklius, kuriuose sėdėjo vieni kritikai, apsiginklavę varpeliais ir tambūrinais. Galiausiai metėsi į gyvąsias parodas. Paskutinė, į skutelius nužiūrėta galerija jam pasirodė labai jau pažįstama, tartum jau kažkur skaityta. Tačiau kur?

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



GYVAS NATIURMORTAS

Ant stalo pilkom servetėlėm
rikiuojasi gyvi tarsi natiurmortas
oranžiniai karoliai
sudžiūvusio dykumoj moliūgo.

Čia puokštė kare nušienautų
žolyno varpelių ir raistą sapnuojančių lūgnių,
migdolų, kada jų piestelės užuodžia
artėjant vikšrus ir trotilą.

Servetėlė atidengia kraštelį
vistuojant nepaisomos kortos.
Medumi suteptas nupjautvamzdis
šalia nekvėpuodamas guli.

Kairę užustalės pusę,
kaip belangę pasaulio hauptvachtą,
pilną vorų ir blakstienų, ir už plintusų
prispjaudytų tūtų,

aš nutyliu – kam gadint atviruką –
juk už pusmečio vėlek Velykos ar Kūčios,
dirmavonė ar pagrabas,
jei tik lietus reikalų nepagreitins.

Bet melamedo gazelė,
Abisinijos guvi antilopė,
papilvėj išsišovusiom gyslom,
kaulais, įmirkusiais vynų ir aliejų aroma,

man atstoja
kaimynų apkalbas
dėl pilkų servetėlių
gyvam broliškų kapų natiurmorte.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



DAILININKO MIRTIS. ŠLIUŽAS ANT KAKTOS


Kraupu, kada languotame fone
tarnų ar dekoracijų aikštingų
lyg sambos gitara sulūš jinai.
Figūros jos nekenčia – griebias ginklų,
išgirdę vardą vos ar žingsnių salves,
išgirdę balsą jos plaukų ar šukų.
Dėliojo riteris iš šukių jos anfasą,
bet ji nuo ostrachizmo jo paspruko.
Pabėgo iš portretų ir albumų,
iš vėliavų, devizais aprašytų.
Bet nepabėgo nuo spuogų ant veido,
kuriuos aušra nubusdavo iš ryto.
Ji prašė vargšų, mylimų Kūrėjo,
ir lupikautojų alojos pardavėjų,
kad šliužą jai uždėtų ant kaktos,
kuris kosmetikai jos buvo reikalingas.
Bet vos ji dailininkui norą pakartos,
ant veido sieros šliužas užropos,
o dailininkas kris, šlykštynių pilnas,
klaidas ištaisęs ligi pabaigos.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




DAILININKO MIRTIS. PERGALĖ

Auksiniai mašalai ir maro vynas,
pro miego tinklą kalbančios žuvelės
ir pelės, trimituojančios į kriauklę,
ir Saliamono mįslės žalios,
ir triumfas pelenų ir sniego baimė,
sunkus koliažas kirvio ir uogienės
ir muzikos kalnų driežai ir skaičiai,
poetas savo laisve išsivėmęs
ir gėdos žemėj dygstantis kryželis,
ir nugarėlės knygų neskaitytų,
žiaurus ir išradingas meno dievas,
nors apie jį taip nieks nepasakytų,
ir Drezdeno madonos skilęs gruntas,
sprogimas žalias pumpuro ar minos,
perspektyva lietaus tarp vieno medžio,
kurio gyvybė – chlorofilas grynas…
… numirs visi jie šiandien, šeštą ryto,
ant laiptų sviedę sujauktą paletę,
nuo potėpio ar prasto apšvietimo,
po paskutiniąją su autorium išmetę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




POEZIJOS NIHILIZMAS

Į Vilnių, kvepiantį lapių kailiais ir hiacintais,
įsiveržė Choleros haidukai –
tą naktį šnipai išpjovė
Medininkų sienos postą.

O poetui – tai kas:
jis spalvingoj rugsėjo kolekcijoj
renkas analogijų neturinčią
metaforą.

Kairiosios falangos dešimtininkas
guliverio batais
įsakė supilti į Nerį maisto likučius,
likusius nuo Choleros puotavimų Basroje.

O poetui – tai kas:
malšinant vasarinių kviečių sukilimą
jis atsikalbinėja nuo egzekucijos.
Ant jo purkštauja, iš kaimiškos pašto dėžutės iškišę galvas,
                arkliai ir karališkieji Vladislovo valstiečiai.

Paryčiais miestelėnai,
kilę iš Swintoroggen ir aplinkinių distrikcijų,
graibstė otomaniškos virtuvės delikatesus –
mulų pieną ir Ala Ašad kumysą.

O poetui – tai kas:
jis visas nusikamavo –
ne juokas pentamentrą pilną prikaišiot
vėlyvųjų Arkadijos stiliaus bijūnų.

Tą kartą Vilniuj buvo giliai visiems nusispjaut
(nors Jacekas į dugną buvo prietaringai bemetąs dukatą)
ant dominikoniškos tradicijos
ir influencijų.

O poetui – tai kas:
rasi gali susmirdusios Kalvarijų bobelės
atitraukt jį nuo Viešpaties šlepečių
dėvėjimo.

Bokšto laikrodis nespėjo užmušti
nė ketvirčio hodinos, trumpos tarsi literatų gatvė,
kai mirė pirmoji
žuvėdra.

O poetui – tai kas:
nors naktį jis staugia vienatvei į klausos aparatą,
apsikabinęs Sereikiškių šunį,
ryte jo cinizmas netelpa į jokius rėmus.

Haidukai slankiojo po kvartalus,
maižiodami kampinių namų sienas.
Mostagavo kumščiais, sugniaužtais į vieną euforiją,
keikėsi prieskonių pavadinimais.

Ir tik poetas agonijos dėmėse,
supilkavusiuose Beatričės paakiuos,
įžvelgė originalų mylimosios
grožį.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



SENYVAS GARSONAS AKIM...

Senyvas garsonas akim liliputo
šį rytą šalia Nefertitės nubudo.
Jis gėdijos šitaip, jis muistės lyg pempė,
Jo antklodė švelniai krūtinę jai dengė.

Raidėm neregėtom užrašė jos vardą
ir blaškės virtuvėj, kur liepžiedžiai verda.
Nuo apskrito stalo per skausmą pakilęs,
jis keikė save, toks raukšlėtas ir žilas.

Šią naktį, o siaube, ji buvo jo vergė –
išalkus žuvėdra – ji klykė ir verkė.
Negyvą jos grožį palikęs pas vorus,
jis virvę dabos, ant kurios pasikorus.

Nuo jos egiptietiškos šypsenos vaišių
jis vaistų nerado ir užmirštas gaišo.
Žmona, liliputė jo, ryškinąs karpas –
geriau jau numirti, ir muša jau varpas.

Pelėda pro orlaidę ūbavo gūdžiai:
taip buvo per amžius – labanakt, vaikučiai.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



BELDŽIANTIS Į DANGAUS VARTUS


              Rolei

O kaip saldu mieloji ir kaip skauda
Visas laukimo stoteles ir valandas
O kaip saldu mieloji ir kaip skauda
Akis šviesias ir šitaip neįmanomas
Iš tavo nuotraukos išplėštą skiautę
Kur lyg viela spygliuota duria
Iš tavo nuotraukos išplėštą skiautę
Akis šviesias lyg būt jas kas išdūrę
O kaip saldu mieloji ir kaip skauda
Iš tavo nuotraukos išplėštą skiautę

Purplelis pailso
Purpleliui reik duot pailsėti

Koks vakaras avietėm kvepia laužas
Bet vos prilietęs delnus nusvilau
Koks vakaras avietėm kvepia laužas
Ir tau nuo jo apdegs delnai vėliau
Kas beldžias kas į dangų daužos
Tai aš juk šoku kojomis basom
Kas beldžias kas į dangų daužos
Tai tu skirtoji apeigom baisiom
Koks vakaras avietėm kvepia laužas
Kas beldžias kas į dangų daužos

Purplelis išgirdo
Purpleliui užsinorėjo dainuot

Mes matėm bet jau viską atskirai
Labanaktis kiauri lašėjo lietūs
Mes matėm bet jau viską atskirai
Galvoju kaip tavęs neprisilietus
Kas tu tokia ir ką tu man darai
Per žingsnį atsitolinus į šiaurę
O kas gi tu ir ką tu man darai
Nelieski jos prakeiktas Sardų* maure
Mes matėm bet jau viską atskirai
Labanaktis kiauri lašėjo lietūs

Purplelis išskrido
Purpleliui viskas mirtinai nusibodo

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




TAI DVI MĖNULIO JUODOS...


Tai dvi mėnulio juodos metastazės
ant šaldytuvo pasmerktos vazelėj.
Tai du šeimyninio gyvenimo vaizdeliai
jau nufilmuoti musių nebegąsdins.

Skambėjo bronza krintančio padėklo.
Šuo vilko žemėn sportbačius ir širdį.
Nėščia kalė be trusikų pabėgo
ir krūtimi du angelus nugirdė.

Iš armatūros išlankstytas kryžius –
šis mikrofonas man visad išjungtas.
Aš pasakysiu iš mirties sugrįžęs,
koks nuostabus tas sakramento punktas,

kuriuo prisiekiau leistis į keliones
po visiškai nežinomą man žemę.
Ir akmenų, kuriuos rinkau parpuolęs,
turiu tiek daug, kad plėšo man kišenę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



ANT KRANTO SALDI PORELĖ...

Ant kranto saldi porelė,
lyg Andromedos pienas:
blizga berniuko bateliai,
kvepia mergaitės higienos.

Kuždas kažką ant kranto,
vandenio atspindžiu supas:
berniukas kažką jai kramto,
mergaitė jam dažosi lūpas.

Kuždas porelės galvos,
rankos apčiuopia turinį,
širdys šaukias pagalbos
pas šitą akmenį gulintį.

Lietų po skėčiais geria,
bliūkšta violetinė burė:
šviesi aborto saulelė
jai ant pilvelio gulė.

Žaidžia juokingais fantais,
mato viens kitą – ne mėsą.
Bet išlįs iš ausies Elefantas
ir pasakys jiems tiesą.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



AŠ TAU MAŠINĄ ŠOKOLADINĘ...


Aš tau mašiną šokoladinę nupirksiu –
su veidrodėliais ir vėduoklėm,
laivelių alpstančiom sūpuoklėm,
mygtukų stebuklingom dirsėm.
    Žiūrėsi pro užuolaidos atlasą
ir tyliai verksi.
 
Tave ir vėl prie jūros mirusios nuvešiu –
ten tiek išlepintų žuvelių,
matrosams sėdinčių ant kelių,
Gorgonės išbarstytų lęšių.
    Tu viską čia iš naujo prisiminsi
ir tyliai verksi.
 
Namo mes grįšime kalnų keliais per Alpes –
degs saulės kraujo šviesoforai,
ir girtutėliai zimagorai
ant meilės purslo juokus skaldys.
    Tu ant suknelės tos dėmės nepastebėsi
ir tyliai verksi.
 
Po to parduosiu šokoladinę mašiną –
stovės sūpuoklės sudaužytos,
ant veidrodžio kris juodas šydas,
kančia netilps į bagažinę.
    Tu apie tai per radiją išgirsi
ir verksi verksi.

Aš tau nupirksiu juodą anglišką mašiną,
tegul tik Jobo katės pinigus grąžina.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.



SUKNELE SUGLAMŽYTA...

Suknele suglamžyta languota
(ant sagos nematomas balzamas)
drebulei praskleidus žalią guotą
virtus avele mergaitė ganos

mėnuo taško vandenį baseino
meta žolei gabalėlį grunto
perkandęs dantim spynas įeina
ir kvaila avelė susigundo

puola ji nuo liepto ant krūtinės
(nors dangaus vaikai šalti ir sūrūs)
mėnesiui kuris po teismą trynės
kompensuotų dalį ambrazūros

vos tik į šukes sudužo laikas
ir arterija į riksmą sureagavo
po pievelę greit pasklido tvaikas
gėdos apkalbų ir sanitarų

tu mylėk mylėk marga avele
taip slaptai lyg Viešpačiui į ausį
iš ekrano tą kuris negali
prie languotos suknios prisiglausti

bet pakliuvus žvaigždei Magelano
sąsiuvinio gale kurią nupiešus
melskis kad jau visiškai sutemo
sanitaras surakina riešus

už galvos tau kiaulpienės vainiką
kur nuo mėnesio glamonių liko
ant baltų kasų ir sermėgėlės
plėšo iltim ir instinktais vilko

lauk avele ankstų rytą kėlus
kol nuskynęs nespalvotą gėlę
tau pasiūlys per audras ir vėjus
prėskas ėrius savo kanopėlę.

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.




ARLEKINO SAPNAS

Tavo miegą delne tokį apskritą, rausvą ir purų,
lyg atėjusio grįžt tuščiomis piršlio batų purvai,
aš ant žemės matau, kur anksčiau žiurkių pridergta buvo,
o šalia teliūskavo šuns kaulai, suaugę kreivai.

Tartum pusaklis paukštis negėriau baloj mėnesienos
ir gilyn į užustalę lindo ranka kaip katė.
Taip miegu be tavęs susilenkęs, ir sienoje plėmas –
tai ne aš, patikėk, bet jau mano pirmoji raidė.

Grumstas kapo duobėj nesurandamo mudviejų ikso
jau greičiau ims dalintis su kastuvu įspūdžiais, nei
su tavim aš daugiau kada nors vakare pasiliksiu,
kad sudužtų ant nosies ramybės šventos akiniai.
_______________
* arba Sardanapalų

Šimonis, Darius. Rykštė: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.