Pirmadienis
Mano mobilųjį telefoną pasiekė toks pranešimas: „Sveikiname! Jūsų abonentas atrinktas laimingasis „Totalizatoriaus“ būdu laimėjus 2000 Lt kuponą apsipirkti „Akropolyje“. Skambinkite reg. tel. 861188988“. Gėda prisipažinti, kad nei jokio abonemento nebuvau įsigijęs, nei „Akropolyje“ ligi šiolei nė karto nesu buvęs. Tiesiog nebuvo poreikio. Negana to, niekada neperku prekių daugiau kaip už penkiasdešimt litų ir nelošiu žadamo namo, kuris tik 11 minučių kelio nuo „Akropolio“ (vos neparašiau nuo Baltųjų rūmų).
Antradienis
Pasnigo, patirpo. Na ir puiku. O čia jau pavojinga: gali kalba kryptelėti prie nelaukiamų, bet ateisimų blizgakepurių švenčių. Geriau aida į vidinį Dailės akademijos kiemelį pasilaidyti sniegagniūžtėm. Su fotografijos ir medijos meno pirmakursiais Gintaru Didžiapetriu, Ieva Kabašinskaite, Lina Maželiene. Žinia, nesudėtinga susirasti ir kitokių atrakcijų. Pavyzdžiui, brūžytis palei atstatomų Valdovų rūmų tvorą ir vėpsoti į raudonšalmius darbininkus. Lyg išalkusias sniegenas pamazgų duobėj. Arba stebėti, kaip žaibuoja gruodį, tai, aišku, statybininkų suvirinimo aparatų ugnys ir žiežirbos. Čia ne kartą išvystu ir tapytoją Algimantą Kliaugą. Linktelime vienas kitam galvom. Lyg du labai išsiauklėję arkliai.
Trečiadienis
Žaidimai, regis, patys rimčiausi. Bet likau ant ledo. Nes iššokęs iš 26 A perlėkti į 10 autobusą nepaspėjau. Todėl mano akys ir ausys 35 autobuso eiliniame vakare. Vidury salono vyr. ketvertas ir patrinta moteris. Čia tie vyrai ir susipažįsta, tiesia vienas kitam pabrinkusias plaštakas. Spirituoto vyno pusbutelaitis neskalsus. Rusiška šnekta su lietuviškais įterpiniais. Du iš jų broliai, dešimties metų skirtumas. Megztakepuris komentuoja, kad jiedu panašūs tik iš lūpų. Jaunėlis muša sau į krūtinę: odnoi materi, odnovo otca! O čia mano žmona (apie tą žemaūgę pavargėlę), jeigu nori, susipažink. Valstybiškas mąstymas prasideda nuo atsukto vandens čiaupo (tai jau nuogirda iš kitos sėdynės).
Ketvirtadienis
Ką galėtų reikšti nesuvalgyta grikių košė? Kad siautėja CNS susirgimas. Kitaip sakant, bėgimas per lūžtantį ledą visiškai priešingon pusėn, nei yra krantas. Prisipažįstu: nedalyvavau nė viename Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo minėtuvių renginyje. Bet užtat http://ualgiman.tinklapis.lt/rasy-toju_balsai.htm susiradau jos gyvą balsą ir pasiklausiau net keletą kartų. Tai tik trumpa strofa iš „Poemos apie Staliną“. Nurodyta, kad tai vienintelis išlikęs jos įrašas. Likimo ironija. O pavasarį nutariau pievelėje po langu pasisodinti diemedį. Neišraiškingi, vos pastebimi tie žiedelyčiai. Eilinis krūmiūkštis, o kiek poezijos per Nėrį!
Penktadienis
Tave sudomino devynioliktam troleibuse mobiliako klavišus intensyviai masturbuojanti žieduota riebiašlaunė? Nieko ypatingo, nieko patrauklaus, standartai beveik atitinka manekenių matmenis. Perlipus į privatų viešąjį transportą ausis užspaudžia “Russkoje radio“ šlageriai ir blevyzgos. Paprašytas pritildyti koncertą (juk į bilieto kainą neįskaičiuotas?), bukaveidis šoferis net nereaguoja. Matyt, iškastruotas (piktai pamanau). O dabar man jau tik žingsnelis iki socialinio teroro temos. Todėl laikas nutilti.
Epilogas
Reikia konkretaus žmogaus? Jis gali būti Giuseppe Zevola, italas iš Neapolio. Gimęs 1952 metais. Paleografas. Lietuvon atkakęs pirmąkart, kartu su filmininku Juliumi Žižliausku-Ziz, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodžiusiu savo filmą „Eldoradas. Lietuviai Brazilijoje“. Negana to, Giuseppe pats sau vienas autobusu trenkėsi Obeliuosna, pas tenykštį kultūrininką ir avangardistą Rimvydą Pupelį. O Pupelis jam iškėlė pirtį. Giuseppe iš tų, kurie vadinami priplaukusiais. Norėtumėte jį pamatyti ir išgirsti? Oi, liepsninga proga bus kitąmet, gegužės mėnesį, kuomet šisai mielas italas skaitys Giordano Bruno Obelių Poezijos pavasaryje, o tikėtina, ir Vilniaus universitete.
2004