siksnelis_angelas       Valandos niekas nežino, bet kiaurai ligos nugaluotą kūną gręžiančiose akyse išskaitau: ji čia pat. Anokia naujiena! Dar varstomas skausmų be priežasties – tokie patys bjauriausi, nes nežinodamas nuo ko skauda, nesusigaudai kurį galą gydyti – sūnaus mygiamas pasirodžiau daktarams ir diagnozę perskaičiau iš pradžių daktaro, o paskui ir sūnaus akyse. Svarbiausia, ir tai be galo džiugino, ji buvo parašyta mūsiškai, o ne svetima, tegul ir neblogai skambančia, bet jau mirusia lotynų kalba. Vėliau, dar turėdamas pilną sąmonę, mačiau kaip aplinkui visi vaidina: viskas klostosi lyg medumi patepta, nesijaudink, diena čia diena ten ir grįši ant savo suoliuko po langu, prie savo nesudėtingų rūpesčių ir nenumaldomo noro praskleisti laiko uždangą ir žvilgtelėti, nors viena akimi, nors jos krašteliu, kas už jos: imperijos, braškančios per visas siūles ir siūbuojančios ant molinių kojų, išsilaižymas ar griuvimas?


       Vaidinti sekasi ne visiems. Žinia, vieniems talento davė, kitiems tik dribtelėjo, o trečiųjų katiliukai buvo iš viso apversti. Mekena mekena apstoję lovą, net koktu darosi. Tokiem atrėžiu: eik šalin, neseniai mokslininkai aptiko, kad mano liga limpama. Kaip vėjo gūsiu nupučia. Kol dar nebuvau sulindęs savęsp, kol dar žiūrėjau į pasaulio ir savo kančią iš šalies, galėjau apie artimuosius knygą parašyti. Išpažintis, lyginant su slapčia stebima žmogaus reakcija į nepagydomą artimą savo, yra niekis. Dabar jau nebegaliu stebėti savo skausmo iš šalies, nes jis susitapatino su manimi: visos mano galios, visas protas ir sąmonė apsisiautė juo lyg apsiaustu nuo audros. Netruks ateiti valanda, kai ims tempti kūną, paskui sukti lyg norėdami išgręžti, nors jame neliko nė lašelio nereikalingo skysčio. Balsu nešaukiu, nors skauda. Dievaži, skauda. Kai negaliu kentėti, pasirodo Palmyra. Gerai jos neįžiūriu – akyse skystas rūkelis tvyro, bet turėtų būti graži, nes po jos apsilankymo skausmas it susigėdęs traukias į pašalius ir užkaborius. Vienu momentu, praregėjimo valandėlę, iš niekur nieko prisiminiau, kad dar prieš susergant, Palmyros vardu pavadintas uraganas nusiaubė Karibų pakrantes. Dabar neišpasakytai toli ne tik Karibai, bet ir langas į kurį esu paguldytas veidu.


       Palmyra ką tik suleido morfijaus – jaučiu kaip ten, viduje, vyksta nuožmi kova, lyg nuo amžių amžinųjų – tarp gėrio ir blogio. Nedalyvauju grumtynėse, nes esu trečias – apvalkalas, lyg koks Černobylio sarkofagas, neleidžiantis išsidošinti piktoms dvasioms. Pamažėle laimi gėris, tad kiek pragiedrėjusiu žvilgsniu seku besikuičiančią Palmyrą: panaudotą švirkštą meta į krosnį, skaičiuoja likusias ampules. Dar penkios, aiškiai girdžiu. Kas tai? Riba? Dvi su puse dienos. O toliau kas? Svarstymai pasibaigia klausimu. Trūksta nuoseklumo. Mintys galvoje neslenka horizontaliai, tarsi kino juostoje – nori greičiau, nori lėčiau, o jei reikia ir visai sustabdomos, ant pusės žodžio ar veiksmo. Ne, jas tarsi atneša vėjas ir, gerokai pasukęs prieš sąmonės ekraną, ištiesina garankštes, leidžia susipažinti su turiniu, o kai imi pats galvoti – staiga išpučia laukan. Vos Palmyra, linktelėjusi galva, išėjo pro duris, gūsis prieš suvokimo ekraną ištiesė ir ėmė lyginti garankštes itin įdomiai minčiai. Žinau, skamba beprotiškai ir kiekvienas dar nesibičiuliavęs su mirtimi taip pamanys, gal būt ne vienas iš tų, kurių kojūgalyje ji jau krenkščia, irgi beatodairiškai numos ranka: niekai. Ką tas ten išsidirbinėja! Ar turi velionis galimybę visiems, apspitusiems kapo duobę, pasakyti sudiev, o gal iki pasimatymo? Aišku, kad ne! o ar gali vienu sakymu atsiprašyti visų, kuriuos kažkada užgavo? Aišku, kad ne! o ar gali vienu atlaidžiu gaistu atleisti visiems, kažkada jį skriaudusiems?


       Aišku ne!

 

       O čia viskas viename daikte: ir atsiprašymas, ir atleidimas, ir atsisveikinimas. Skubu nuraminti visus netikinčius, abejojančius, o skeptikams, kurie tiki ir girdi tik save, sakau: esu pilno proto, aiman! Nuskaidrintas morfijaus. Jums sunku pažvelgti į tokias gelmes, todėl ir abejojate, bet pasistenkite. Gaila, kambaryje esu vienas, todėl neturiu su kuo pasidalinti savo didžiu atradimu. Dūšios be vietos atsiranda būtent iš to, kad velionis nespėjo sutvarkyti visų žemiškų reikalų: vienas liko neišgirdęs tiesos, o kitas jos nesulaukė, trečias tik trypčiojo aplink patalą, nedrįsdamas išpažinti nuodėmes. Mirštantis su savimi ant kalnelio nusitempia nemažą kuprą, ir taip bando atsigulti, ir kitaip – spaudžia, o nusimesti negali. Verčiasi ant kito šono – ta pati giesmelė. Todėl ir vaikščioja dūšia be vietos ir amžinos ramybės visai nesvarbu, kad visi choru ir duetais, nuoširdžiai ar iš inercijos jai to linkėjo. Norisi jums, netikintys, išrėžti štai dar ką: jūs bijote mirštančio žodžių, jo tiesos, nes manote, kad ta tiesa sunki lyg žalio medžio kryžius, kurį į savąsias golgotas teks vilkti visą likusį gyvenimą, diena ir dienos. Štai ko jūs bijote! Negaliu nei užgniaužti jūsų baimės, nei ją paryškinti – mirusiųjų tiesa, užkoduota paskutiniuose jų žodžiuose, anaiptol, ne Paskutiniojo teismo verdiktas ir jei jie jus užgauna, prašome neimti į galvą, nes nepamainomas dvasios ligų daktaras Laikas, ištrins iš jūsų atminties ekrano velionio priesakus, o jeigu nepavyks sėkmingai to padaryti, irgi nesukit sau galvos, ilgainiui akcentai bus taip sukeisti, kad nė pats pasimiręs nesupras ką norėjo pasakyti.


       Šiame lošime koziriais žaidžia gyvieji, deja.


       Žinau, morfijus pridengia mano skausmą lyg mirusiojo namuose marškos veidrodžius. Kalbama tam, kad žvilgtelėjęs į veidrodį, nepamatytum velionio atvaizdo. Bet nukrypau į šalį…morfijau marška atidengė skausmo stigmas ir aš, praradęs gebėjimą galvoti bei dėlioti mintis, o gal būt, netgi paskutinius norus (kas jums įkalė galvon, kad noras turi būti vienas?), raitysiuosi skausmuose lyg pusiau perkirstas sliekas. Žinau, tada kambarys lyg scena vėl prisipildys aktorių, kurie rodydami savo talentą, mels man lengvesnės mirties, o gal būt ir ko kito. Ar supaisysi, ką be žodžių šnabžda jų storos, plonos ir vidutinės lūpos, ką galvoja plaukuotos ir pilkos jų galvos. Tiesiai sakau: nemėgstu, kai į mane skausmuose besiraivantį prisikišę žiūri tarytum iš tiesų būčiau sliekas. Betrūksta žiūrinčiojo rankose mikroskopo ar bent padidinamojo stiklo. Neitin pasitikiu ir tais, kurie vos pagavę mano paklaikusį žvilgsnį, suka akis šonan, tikriausiai manydami, kad nenoriu matyti jų uožuojautos kupinų akių. Kam ta pigi vaidyba? Visi viską žino, supranta, bet ir vėl! Juk čia lyg yla iš maišo išlenda gyvųjų baimė prieš mirštančiuosius, baimė prieš galimas pasekmes. Kitaip kam ta vaidyba? Nejaugi manot, kad mes, nukeliavę tenais, dar ką nors galim? Niekai! Kokie niekai! Bobučių siaubiakai vaikams gąsdinti. Atvirai jums sakau: mes tenai atsidūrę, daug ko norėtume, o visų pirma, pakeisti kai kuriuos dalykus, nulemsiančius jūsų gyvenimą, nekalbu apie geopolitinius, bet smulkius, buitinius. Kad ir kiek besistengtume, aukščiau bambos neįšokame, deja.


       Vaizdžiai kalbant, gyvieji ir mirusieji gyvena skirtinguose aukštuose, netoli vienas kito, bet ir nearti. Gyvųjų baimė, o ir nenoras parodyti mirštančiajam tikrus jausmus yra prietarai ir, dievaži, jei skausmas nevyniotų manęs į gręžiamą paklotę, o protas liktų šviesus, tarsi po uragano vardu Palmyra, apsilankymo, juokčiausi pilvą susiėmęs, o dabar tik raitausi ir paklaustas, kur yra pilvas, nepajėgčiau parodyti.


       Prieangis. Vieta, kurioje dabar esu, vadinasi prieangis, kiek atlėgus – keista, bet kartais taip nutinka ir be Palmyros pagalbos, tik trunka neilgai. Nors reiškinio, kurį kažkada vadinau laiku, supratau ir netgi jam ištikimai tarnavau, dabar nebesuvokiu, kitaip žinočiau ir valandą. Nesijaudinkit, sušnabždėčiau, jums liko dvidešimt aštuonios valandos. Jums? Tikriausiai išverstų akis susispietę prie patalo. Kaip tai mums? Tai negi aš laukiu savo mirties? Tai jūs laukiat manosios, atrėžčiau patenkintas. Deja, nėra taip, nes nesuvokiu laiko, negirdžiu laikrodžių tvinksėjimo pulsu ar širdimi, nematau nevingai šokinėjančių rodyklių ir nežinau kada pasirodys Palmyra, nešanti ramybę, sotį ir norą…


       Grįžtu plink pasiklydusios skausmo bruzgynuose minties: noro prie nuosavo kapo duobės sutvarkyti iki šiol apleistus žemiškuosius reikalus. Būtų nuostabu, jei palydintieji sustotų tvarkingai: vienoje pusėje tie, kurių noriu atsiprašyti, priešingoje – kuriems rengiuosi atleisti, o galvygalyje – norintys padėkoti, priešais – nusipelnę padėkos. Panašu kaip operos spektaklyje, kur pasirodo visa trupė. Tokiomis laidotuvėmis reikėtų neprasto režisieriaus, gerai pažįstančio žmones ir žinančio mano santykius su jais. Net neįsivaizuoju, kas galėtų tai padaryti, nes palydintieji patys taip nesustos. Juk tie, kurie visą gyvenimą ujo, taikėsi užlipti ant kuo didesnės nuospaudos, įkąsti į skaudžiausią vietą, kitaip kenkė ir murdė, stengsis užimti pačias garbingiausias vietas, jei šalia karsto tokių būna. Nuotraukose jie stovės šalia velionio artimųjų pamaldžiai sudėję rankas ir nutaisę graudžiai minas, o po daugelio metų ainių ainiai, vartydami pageltusias nuotraukas, rodys pirštais į juos ir sakys: štai kas buvo tikri velionio draugai ir nuoširdžiai jo gailėjosi.


       Taip klastojama istorija.


       Tikri ir labiausiai geistini būti šalia ar bent netoliese, stovės kur nors nuošalyje, trečioje ar kažkelintoje eilėje, kukliai nuleidę akis, kuriose niekas, net greta stovintis nepajėgs išskaityti nesumeluoto skausmo ir neišrėkiamos gėlos. Kas trečias bus visiškai abejingas – kalbėk nekalbėjęs nepajėgsi pramušti abuojumo šarvo, nebent pykšteltum iš pistoleto. Skausmo veidrodis apsinuogina ir mintys sukūrių išpūstos į sąmonės ekraną, dingsta iš akiračio, užleisdamos vietą dideliam, smilkiniuose odą plėšiančiam skausmui, kuris tempia ir suka lyg norėdamas išgręžti paskutinius kūno syvus. Nelieka nieko tik kambarin prigužėjusių akys, kuriose tarytum veidrodyje spėju įžvelgti ateinančios atvaizdą. Be galo nustebina jos išvaizda. Bet laiku susigriebiu iki šiol gyvenęs žmonių sugalvotuose atvaizduose. Ir tai nieko blogo, tegul gyvieji žaidžia su savo fantazija, juk ta, kurią jie vaizduoja kaulėtą su atšipusiu dalgiu, nemato karikatūros, todėl žemiško gyvenimo supratimu nekeršija taip ją pavaizdavusiam. Tokios mintys ir jos pasirodymas kiek apramdo skausmą, bet keista, kartu pasiglemžė norą sakyti kalbą prie savo kapo ir atleisti visiems to vertiems bei padėkoti nusipelniusiems padėkos. Nenoriu nieko, net Palmyros, besiartinančios iš toli, iš nusiaubtos Karibų pakrantės ir nešančios palaimą.


       Nes tas skausmas…

 

       Juozas Šikšnelis. Angelas mėšlyne. Novelės. – Klaipėda, 2003