siksnelis juozas       Laukti liko nedaug. Kad neprailgtų, neapkarstų ir tos akimirkos, keletas patarimų, kaip lengviau prastumti laiką. Laikas greičiausiai bėga, ką nors skaičiuojant. Pavyzdžiui, sekundes, žingsnius, giedrą naktį – žvaigždes, vinis lubose – bemiegę naktį, praeivius – vyrus ir moteris atskirai, automobilių markes. Lengviausia skaičiuoti stacionarius objektus: medžius, langus, knygų viršelius, šaligatvio plyteles, elektros stulpus, kelio ženklus, plaukus kaimyno pakaušyje ir taip toliau.
       Patogu skaičiuoti savo, bet knieti svetimus.
       Laukimo skaičiavimas, arba skaičiavimo laukimas žavus tuo, kad niekam nereikia atsiskaityti už suskaičiuotus daiktus. Nei tam, kurio lauki, nei jų savininkams. Nei laisva forma, nei pagal griežto atsiskaitymo blankus.
       Taikosi, kad laukdamas neturi galimybių skaičiuoti, nes esi priverstas stovėti vietoje ir mindžikuoti nuo kojos ant kojos, savo svoriu spausdamas žemės plutą. Dėl to padidėja žemės trauka, nejučiomis aptingsti, o kai į veidą ar pakaušį rikteli – kitas, negali pajudinti pūdą sveriančio kūno.
       Naujieji žavūs tuo, kad lauki pilnas vilties, kuri yra visų, taip pat ir tavo ...motina, jog artėjančių šurmulys būtinai išskalaus susikaupusias nuoskaudas, bet Naujieji ateina nesugirgždinę grindų, nesuvirpinę oro, o atsipeikėji su dar sunkesne nuoskaudų kupra.
       Lauki, kol mulkis nustos krėsti kvailystes, bet kreivų veidrodžių karalystėje mulkis tampa karaliumi, o tu kvailiu.
       Nekantraudamas lauki likimo dovanos, nors žinai, kad nieko negausi.
       Lauki stovėdamas, sėdėdamas, vaikščiodamas, gulėdamas, o kabodamas dar turi vilties ir keletą akimirkų sulaukti.
       Lauki žmonos, draugų, bet dažniausiai manos iš dangaus, kur seniai jos nebeliko, nes išsidalijo išrinktoji tauta.
       Lauki pinigų, uždirbtų teisėtai ir neteisėtai. Kruvinu prakaitu ir gulint po kriauše.
       Lauki laimės. Tai ilgiausiai trunkantis laukimas – nuo pirmojo klyktelėjimo iki paskutinio dvėstelėjimo prieš užmerkiant akis.
       Lauki, kol išblaivėsi, bet kažkodėl, metams bėgant, vis girtėji.
       Lauki, kol artimas tavo nustos malti š..., kad apšviestum jo apkerpėjusį protą išminties šviesa, bet vos jis užrakina savo lagaminą ir nustoja barškinti kaulais, pats imi malti š...
       Lauki, kol artimas tavo nustos trypti nuospaudą, o jis lyg niekur nieko užsirioglina kita koja.
       Lauki autobuso, troleibuso, tramvajaus, taksi, tik ne katafalko, tegul ir kinkyto aštuoniais juodbėriais.
       Lauki giedro oro, jo sulaukęs, lauki lietaus. Artėjant žiemai, lauki pirmojo sniego, kuris būna baltas kaip prie Smetonos, purus ir maloniai girgžda. Kada jis ištrypiamas purvinais batais, apdergiamas šunų, lauki, kol jis nutirps. O kai nutirpsta ir pasirodo dar daugiau šunų bei žmonių š..., lauki pirmosios žolės, kad viską paslėptų. Kai ištrypia pirmąją žolę, lauki, kol ją nupjaus, ir taip nuo pradžios...
       Lauki ankstyvųjų bulvių, nes seni kaimo žmonės, pertekę sveikos išminties, retai sveikatos, sako: tik sulaukęs šviežių bulvių, gali sakyti pragyvenęs metus.
       Lauki pirmojo sūnaus. Sulaukęs, lauki, kol jis išaugs ir gaus žmoną, pageidautina su butu.
       Lauki karjeros vingio, suprantama, į viršų, nes to nusipelnei. Sulig metais tas šventas įsitikinimas stiprėja.
       Lauki pensijos, tik jos sulaukęs ūmai pasijunti dvidešimtpenkmetis, tik dvidešimt penkis kartus protingesnis, nei kadaise buvai.
       Nuolatos, nepaliaujamai, nepavargstamai lauki, kol išloši aukso puodą, nors dažnai užmiršti nusipirkti loterijos bilietą.
       Lauki, kol proto įgaus aplinkiniai, pačiam, rodos, duota ir dribtelta.
       Per žvaigždėkrytį sugalvoji norą ir lauki žvaigždžių lietaus, bet užmiegi užmiršęs norą...
       Lauki, kol už nuodėmes ir paklydimus Dievas ims bausti žmoniją, pačiam atrodo, jog esi nusipelnęs tik nuodėmių atleidimo.
       Lauki telefono skambučio, nors aparatas neįjungtas į tinklą.
       Lauki, kol pakvies į sceną, nors teatras seniai sudegęs.
       Rytą lauki vakaro, naktį – ryto, ir taip kada nors pasibaigsiančiu ratu.
       Jei be laiko nuplinki, lauki, kol vieną rytą prabusi su vešlia ševeliūra.
       Jei laiku iškrenta dantys, stebiesi, kodėl iškrito per anksti, ir lauki, kol ataugs.
       Lauki, kol skrandis suvirškins gausius pietus, žadėdamas kitą kartą valgyti saikingiau.
       Lauki, kol ateis miegas, o jis stovi galvūgalyje braukydamas lengva plunksnele akis ir šaiposi.
       Lauki, kol pasibaigs sapno košmarai ir grįši į gyvenimą normalaus piliečio, kurio teises gina tik, o gal net, konstitucija.
       Lauki, kol kaimynas nustos terorizavęs savo žmoną, tada ramus, kad neužkabino tavęs, eini miegoti.
       Lauki, kol tavo žmona nurys nepagrįstus priekaištus, tada ramiai eini miegoti.
       Lauki valdžios, kuri pagaliau... pagaliau... Džiaugiesi kiekvienos naujos atėjimu, kol galop pameti viltį...
       Ir visą laiką, kol gyvename nuo pirmojo klyksmo iki paskutinio atodūsio, laukiame išminčiaus, galinčio įtikinti: laukia tik kvailiai, protingi pasiima patys.

 

       2002 Švendubrė

 

       Literatūra ir menas 2003-02-28