Atmintis yra vėjas, jis neša spalvas kaip rudenio lapus ir nurimsta tik nakčiai užėjus.

       R a u d o n a. Išlipusios Papiliuose iki Trakininkų su močiute eidavom pėsčios, ir tas kelias atrodė man nežmoniškai ilgas, gyvas ir klastingas kaip pasakų devyngalvis, sukišęs žemėn savo galvas; kad jis yra, tik slepiasi, man primindavo ypatingi pakelės ženklai spygliuotos vielos ganyklose ir nejudrios prisiėdusios kolūkio karvės, mus aplenkiantis ir, aišku, nė nestabtelintis žalias gaziukas ir pagaliau ta sodyba su raudono molio tvartais, Pipiro sodyba, sakydavo močiutė pašnibždomis ir paspartindavo žingsnį, aš, bijodama ir kvėpuoti, lėkiau jai iš paskos, atsikvėpdama jau už posūkio, gaudžiau orą pilna burna ir kriogavau, šitoks baisus man atrodė Pipiras, raudongalvis lyg gaisro gaidys, ačiū Die, visada prabėgdavom greitai, jis nespėdavo pasirodyti, jei ir būtų spėjęs, neturėtų ko mums prikišti, juk stengėmės net jo oru nekvėpuoti.

       A v i e t i n ė. Ant prėslo netyčia įlipau į paslėptą vištos gūžtą ir žliumbdama daužiau tolimą giminaitį slidžiomis nuo trynio bei baltymo rankomis, šienas pritarė man mirusių žolių balsais, gyvenimas ėjo sau, jam priklausė girtų svečių dainos ir į kiemą išritinta alaus statinė, tik giminaitis, plėšantis avietinę mano suknelę, nebuvo nei gyvenimo, nei mirties dainius, akimirka, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.

       J u o d a. Daržo pakrašty lietus pūdo piktžolių krūvą, prislėgtą baltu plytgaliu, – atrodo, žaibas prismeigė velnio leteną, lietus vis pila ir pila, aš, pasprukusi iš komjaunimo sekretorių posėdžio rajono valdyboj, su nusivylimu žiūriu į krūvą, nes niekada nemaniau, kad aukštos pareigos tokios nuobodžios, kad posto siekimą ir jo išsipildymą vainikuos šitas šaltas lietus.

       R a u d o n m e d i s. Margaritos plaukai raudono medžio spalvos, tarsi medinės statulos, sunkūs kaip dangtis, kaip antvožas karsto, pilno baltų aguonų žiedlapių, o gal žalių galvučių pieno; rudens mieste daug moterų raudonmedžio spalvos plaukais, nė vienos plaukai nepanašūs į prakilniai plaukiantį karstą, nė vienos jie nei dengia, nei slepia mažyčio susitraukusio gyvio pačiam nebylios dėžės kamputy, Margaritos širdie, Margaritos siela.

       B a l t a. Basonas, paklodė, valdiški marškiniai, kieti, brūžinantys krūtų spenelius, gleivės, kraujas, prakaitas, įkaitęs kaip skarda liepos pavakarys, kaip daržo žemė vidurdienį, ant vagos būdavo baisu koją statyti, tik močiutė karščio nejausdavo, ji ir žariją, iškritusią iš krosnies, atgal ranka įmesdavo, o baltas ugnies skaistume, skausmo ugnie, kūdiki šiltų pelenų akimis.

       G e l t o n a. Vidurdienis karštas ir tylus, jo vaiduokliai kitokie nei vidurnakčio, jie prašosi būti įrodomi ir paaiškinami, nežmoniškoj tvankoj pasigirsta volungės balsas, į išmuštą prakaito kaktą pabučiuoja šaltas skersvėjis, mat kažkas neuždarė rūsio, kas gi tuo mums kalba ir ką nori tuo pasakyti, ko mes nežinome – mes net Dievo atsiradimą paaiškinsim, Dievą cinoberio spalvos apsiaustu ir mėlyno lino akimis išdrožė liaudies meistras iš Anykščių nudžiūvusia nuo amžino sėdėjimo koja.

       Ž a l i a. Arklio užpakalis, gražiai pakirpta vešli uodega, ratai ir akmenys, pilki, molio ir šiaudų spalvos, iš milijono aguonų grūdelių ir vieno nežinomo žemei grūdo, kraunam juos į vežimą, arklys traukia net įsiręžęs, rugių želmenys kaip žalios adatos; kai arklio šeimininkas vakarop išverčia paskutinį vežimą prie užakusio griovio ir nuvažiuoja, palikęs akmenis kaip sugriautą krosnį, dar tebeskleidžiančią šilumą, mes grįžtam iš kolūkio laukų ir aš sakau klasės draugei, kaip gerai, nurinkom riedulius, išsilaisvins dabar žalios adatos, tempdamos paskui save šilkinius siūlus, o paskui juos ir šilti akmenys pasieks dangų.

       P u r p u r i n ė. Tas žmogus, kurio pareigas pamiršau, tik žinau, kad jis buvo stovyklos idėjinis vadas, su aistringa neapykanta smerkė pasaulį, kurio nenorėjo suprasti; ko gero, jis troško, kad didžioji planetos dalis būtų tik hipotetinė, tik nujaučiama, nes jo imperijoj dangaus skliautą laikė komunistas, o hipotetiniam pasauly – angelas, kurio pėdos įspaudas kaip alsuojantis ugnikalnio krateris, kaip žydra lagūna su pasislėpusiais krokodilais, kaip dykumos smėlis, kuriame galima iškepti kiaušinį; idėjinis vadas po vakarinės paskaitos nuėjo gulti, o virš palapinių degė dangus, karališka purpuro mantija.

       R o ž i n ė. Senmergės pudra ant suvytusių skruostų besibaigiant vasariui, kai ant kaimo kultūrnamio scenos dainuoja ir šoka rusai kareiviai, štai ir vienas gruzinas, pudra byra Petrusei ant palto apykaklės, ji dreba nuo jaudulio, o gal ir nuo šalčio, paltas juk vasarinis, šiek tiek apkramtytas kandžių; ak tos kandys, nebijo pelyno, ūkinio muilo nebijo ir apelsino žievė joms nė motais, o blogiausia, kad dar neprasidėjus pavasariui jos ir pačią Petrusę ima gremžti, ir ji bėga vidurnaktį nekūrenamon seklyčion prie didelio veidrodžio, tupi ten susigūžusi, žiūrėdama į baltą atvaizdą juodam stikle, ir galvoja apie šventuosius, kurie mirė kankinami parazitų.

       T a m s i a i  m ė l y n a. Naktis, kai laidotuvių žvakės užgesusios ir budėtojos užsnūdusios, maldaknygės išslydusios joms iš rankų ir nutūpusios sterblėse, visi žodžiai juodomis skruzdėlėmis siuva palei numirėlio kojas, ta 1 i t a  k u m i  išbarstytas raidėm ir raidė raidės nesuranda, bet ar verta, angelas sielą jau išsinešęs, laikas prabusti budėtojoms, imtis sunkių kaip plytos maldaknygių ir giedoti iš atminties, kol žodžiai sugrįš atgal į lapus.

       P i l k a. Senos trobos prieangis grįstas pilkais akmenimis ir jungia du trobos galus, gyvenamą ir negyvenamą, prieangis panašus į tunelį, kai močiutė veria duris, tunelio gale pasirodo šviesa, aš taip norėčiau, kad ji visados šviestų, bet močiutė bijo uodų ir naktinių plaštakių, todėl einu pilkais akmenimis visiškoj tamsoj ir kai galop surandu durų rankeną, būnu beveik numirusi iš baimės ir man vos pakanka jėgų atplėšti duris į šviesą.

       B e s i k a i t a l i o j a n t i s  yra gelmių vanduo, jis priima visas spalvas bei atspalvius, kai netyčia palieji šuliny įleistą pieną, vanduo tampa baltas, kai nusileidžia naktis – juodas, o šviečiant vidurvasario saulei, šuliny po mediniu dangčiu kunkuliuoja ištirpęs auksas, bet nė viena iš šitų nėra tikroji spalva, nes vanduo – Viešpaties akys, kuriomis Jis žvelgia į mus.

       A k i n a n t i  yra perkūnija tvankią vasaros naktį, kada kaimynė, senoji Ona, drebėdama iš baimės daužo į užšautas mūsų duris sausu kumšteliu ir prašosi įleidžiama, nes viena numirsianti iš baisumo, baltoj žaibų šviesoj ji panaši į sielą, pabėgusią nuo ugnies ežero, ir močiutė įleidžia ją, pusiau sudegintą rūstaus dangaus balso, ir nustėrę laukiam, kada įsiverš ugnies ežero prievaizdai.

       T a m s u s  a k s o m a s  uždengia mano akis kas vakarą, taip nusileidžia scenos uždanga po spektaklio, užgęsta šviesos, išsivaikščioja publika, surenkamas rekvizitas, o tai, kas lieka, yra sapnas.

       Baltos alyvinių obuolių salos ant juodos žolės.

       Mėnulio nušviestas voratinklis – buvo pilkas, dabar sidabrinis, mirusių moterų plaukai.

       Mano širdis, besiveržianti į praėjusį laiką, juoda nakties lakštingala.

       Lapai: raudoni klevų, nešvarūs laikraščių, violetiniai vyniojamo popieriaus, rausvi tualetinio, juodi uosių, rudens lapai, praėjusio laiko ženklai, vėjo vėduoklė.

       Šerelytė, Renata. O ji tepasakė miau: Novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.