tekstai.lt

Saulius Šaltenis. Škac, mirtie, visados škac! (1978)

b_200_286_16777215_0___images_stories_file_grotesko_dramos.jpg

Pjesė

 

VEIKĖJAI

 

ANDRIUS ŠATAS

ANTANAS ŠATAS, jo TĖVAS

ELYTĖ, jo motina

SENELIS

LIUKA KAMINSKAITĖ

PELIŪKŠTIS, jos brolis

KAMINSKAS, jų tėvas

IRENA MEŠKUTĖ, Andriaus mokytoja

Mokyklos DIREKTORĖ

KARVĖ

KAUŠYLA, kūno kultūros mokytojas

VAKSMIULERIS

RIMAVIČIUS

FINKELŠTEINAS, miestelio kirpėjas

Taip pat:

CIRKAS, KAMINSKIENĖ, GAISRININKAI

RAJKOOPSĄJUNGOS DŪDŲ ORKESTRAS

BOLESLOVAS, žuvęs Andriaus dėdė

NOTARAS su grupe Andriaus GIMINAIČIŲ ir kiti...

 

Scenoje miestelio kirpėjas Finkelšteinas. Pasirodo Andrius Šatas ir sė­da į kirpimo kėdę, Finkelsteinas išskleidžia paklodę, apgaubia ja Andriaus rankas, ko­jas, pečius, palikdamas tik galvą

FINKELŠTEINAS. Negaila garbanų?.. Tai kaip kerpamės?

ANDRIUS. Nežinau... Kaip norit... Nors ir plikai... varykit plikai... Man tas pats!.. Aš išeinu: sudiev, sudiev... Ir nebegrįšiu!

FINKELŠTEINAS. Auksas, ne plaukas...

ANDRIUS. Bet juk ataugs?.. Žinoma, kad ataugs.

FINKELŠTEINAS. Kaip gyvena jūsų mylimas tėvelis?

ANDRIUS. Puikiai...

FINKELŠTEINAS. O kaip jūsų mamytė?..

ANDRIUS. Nuostabiai...

FINKELŠTEINAS. Šiais laikais visi gerai gyvena... O kaip jūsų tėvelio pavardė?

ANDRIUS. Antanas Šatas... O ką... blogai?

FINKELŠTEINAS. Viskas gerai, viskas gerai... Pažįstu, pažįstu... Aš ir jūsų velio­nį senelį Y geras žmogus buvo, kartais kirpdavau... Šatas labai gerai! Graži pavardė... Bet ir Finkelšteinas nebloga.

ANDRIUS. Žinoma... Tai jūs nuo pat vaikystės kerpat plaukus?

FINKELŠTEINAS. Nuo pat vaikystės. Nuo pat vaikystės kerpu plaukus... Ir nuo pat vaikystės esu Finkelšteinas. Tai kur jūs iškėliaujat, jei ne paslaptis?.. Ne, ne, jeigu norit, nepasakokit... Bet kirpykla, pats žinot... tokia vieša vieta, kad Finkelšteinas ir nenorėdamas viską sužino... Štai, matot, mano akys kaip lėkštės pilnos ašarų, bet aš norėčiau dar kartą išgirst šitą smagią ir graudžią istoriją apie karvę...

ANDRIUS. Aš nežinau... garbės žodis, nežinau jokių istorijų... Aš nenoriu žinot jokių karvių!.. Aš išvažiuoju!.. Tiek to, galiu ir nusikirpti.. Kirpkit, kirpkit, jeigu taip jau neapkirpę negalit gyvent... kirpkit!.. Juk vis vien ataugs, ir dar ne tokie!

Andrius tyliai juokiasi ir staiga suklūsta, išgirdęs tolimą būgno gaudesį, vėliau priside­da ir vienišas smuikas. Andrius pakyla iš kėdės ir eina į muzikos pusę, o Finkelšteinas ir toliau tebecaksi žirklėm ore, kažką murmėdamas panosėj. Scenos gilumoj nusileidžia hamakas. Pasirodo Senelis su būgnu, o paskui ir Tėvas su smuiku, ir jie supa hamaką, kuriame guli mažas, seniai seniai išaugtas Andriaus paltukas su keliais prisegtais medaliais

ANDRIUS. Betrūko man dar tų prisiminimų... A, tai tu čia, seneli... Betgi tu jau seniai miręs...

SENELIS. Kas?.. Aš?.. Cho cho, manęs ir su pagaliu į kapus nieks nenuvarytų!.. Ir aš dar ne vieną Kaminską pergyvensiu... Andriuk, neišdykauk, užsisek paltuką!

ANDRIUS. Gerai... Pats žinai, aš visados tavęs klausydavau... Nors atgal į vaikystę kaip į šiltą šuns būdą jau nebejlįsi... Nesiginčyk, seneli, nesiginčyk! (Bando užsivilkt paltuką, ir sugeba tik įkišt rankas į tą savo vaikystės nudryžusį drabužėlį) Viešpatie, aš ir nežinojau, kad viską taip pamenu... iki pačių kvailiausių smulkmenų... Ir nors dar būtų šimtai vasarų, visos jos atrodys netikros, palydinti su šita vienintele. O kodėl – velniai žino... Ir gal todėl taip ryškiai prisimenu saulėtą saulėtą dieną, o ypač rie­bų ir nustebusį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu; net ir stiklinę ant palan­gės su juodais barzdos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykštę baltintą ka­vą... Žinoma, aš gulėjau čia, šitam hamake tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žiemi­niu paltuku ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų...

TĖVAS. Dar pagrot?       

ANDRIUS. Bum bum... Dar, dar!.. Jeigu dar pagrosit, tai aš tikrai neužmiršiu šitos dienos.

TĖVAS. Išties graži diena... Ir iš kur tas katinas ant stogo atsirado... ir dar juodas?

SENELIS. Iš Kaminskų tikriausiai užklydo, iš kur daugiau toks... Kai tu, And­riuk, gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: atstok, mirtie, nuo mano vienintelio anūko And­riaus Šato... Škac, mirtie!

ANDRIUS. Škac škac... Katinas nuslydo nuo stogo!

SENELIS. Mūsų vaikas, galima sakyt, didvyris... Tai prikabinsim dar vieną am­žinatilsį mano vargšo sūnaus, tavo tėvo brolio Boleslovo, medalį! (Vėl trenkia į būgną)

TĖVAS. Ne kiekvienas tokį apendicitą pakeltų...

SENELIS. Žinoma, kad ne kiekvienas... Ir ne kiekvienam pasitaiko, kad supuliuotų apendicitas ir užlietų visą pilvą!

TĖVAS. Visai nusibaigė vaikas, nieko nebeliko...

SENELIS. Kaip tai nieko? Atvirkščiai, net ūgtelėjo mūsų vaikas.

ANDRIUS. Tai pamatuokit, pamatuokit mane!

Senelis atsargiai pastato paltuką prie sienos, kur sužymėti visų Šatų, gyvų dar ar miru­sių, ūgiai

SENELIS. Per visą nykštį. (Brėžia nagu naują brūkšnį)

ANDRIUS. O dabar tu, seneli.

TĖVAS. Gulkis, Andriuk, senelis jau seniai nebeauga...

Pasirodo Elytė Šatienė, Andriaus motina

ELYTĖ. Dega! Nejaučiat?

TĖVAS. Kas dega?         

SENELIS. Ogi Kaminsko tvartas dega! (Trinkteli į būgną).

TĖVAS. Ir seniai, matyt, jau dega... Keista, kaip iš karto nepastebėjom...

SENELIS. Gražus gaisras... Seniai jau tokio nesu regėjęs...

ANDRIUS (smagiai plodamas rankom). Gaisras! Gaisras!

ELYTĖ. O gal nereikia... Dar pagalvos, kad mes padegėm.

SENELIS. Ir tegu galvoja!.. Dar trupučiuką pagrosim ir nueisim... Taip geriau bus... Juk galėjom iš karto ir nepastebėt gaisro... Tada paimsim kibirą kokį ar laistytu­vą ir nueisim... Tegu ką nori galvoja!.. Pamatysit, nueisim, o mums iš karto dar pa­dvėsusią karvę primins... Na, pardaviau, nesiginsiu, pardaviau karvutę ponui Ka­minskui dar prieš karą ir visai pusvelčiui... O kuo aš kaltas, kad ji ėmė ir padvėsė ki­tą dieną... Seniai sakiau, kad šlėktos ne ūkininkai, o vagys!.. Dar devynioliktais ar dvidešimtais lenkai man skustuvu su visa mėsa ir pinigais išpjovė kišenę. Ir aš jau tada sakiau: vyrai! Šiandien jie dar kišenę, o rytoj ir Vilnių pasivogs! (Ir abu su And­riaus tėvu uždainuoja: „Lietuviais esame mes gimę!..)

ANDRIUS. Kas, Kaminskas mėsą tau, seneli, išpjovė?

SENELIS. Nebūtinai Kaminskas, aš nesakau, bet iš tokių, kaip jis, visko galima laukt! Na, bet jeigu jau einam, tai eikim. (BUMT – į būgną)

ANDRIUS. Ir aš eisiu...

ELYTĖ. Andriuk, tau dar labai negalima vaikščiot...

SENELIS. Vaikui nuobodu, tegu pasižiūri... Aš jį paimsiu ant rankų: o tu, Anta­nai su Elyte, jei taip norit, galit ir kibirą kokį pasiimt.

Visi išeina ruoštis gaisrui, palikę Andrių hamake.

Pasirodo Liuka Kaminskaitė

LIUKA. Tfu, tfu...

ANDRIUS. O kodėl tu, Liuka, spjaudai į mūsų šulinį?

LIUKA. Tfu, tfu... aš ragana... mano seilės nuodingos... (Pašėlusiai siūbuoja hama­ką) Mūsų tvartas dega! (Paltukas krenta, o Liuka šokinėja per jį) Dega... dega!.. Tavo senelis padegė mūsų tvartą!

SENELIS (įbėga grūmodamas). Ak tu, kekšės vaike!..

Liuka pasprunka

ELYTĖ. Nors prie vaiko taip nekalbėtum...

SENELIS. O ką, gal ne tiesą sakau? Jeigu moteris susideda su cirkais ir savo vai­kus pameta, tai kaip kitaip Kaminskienę vadint?

TĖVAS. Nesikarščiuok, pavėluosim į gaisrą.

SENELIS. Su cirkais, o kaipgi kitaip!.. Buvo čia užvažiavęs, tai ir pabėgo su vienu tokiu.

Ir tada staiga pasigirsta smagi cirko muzika, pasirodo žvalūs cirkininkai su visais cirko atributais. Solidus atletas žavingai, kaip pūkelius mėto sunkius svorius, o Kaminskienė susižavėjusi ryja jį akimis. Kaminskas urzgia tuo tarpu iš pyk­čio ir grėsmingai veja botagą, bet šitas botagas kaip degtukas trakšteli pusiau atleto rankose. Ir tada jis viena ranka iškelia Kaminskienę, paniekinamai šypsosi Kaminskui, o Kaminskienė mojuoja atsisveikindama ranka ir šaukia: „Nesmerkit, nesmerkit manęs! Negaliu, negaliu gyvent be cirko!..“ Ir cirkas išvažiuoja

ANDRIUS (susižavėjęs). Liuka – kekšės vaikas! Liuka – kekšės vaikas!

Kaminskų kiemas. Gaisro sumaištis, Kaminskas laksto su kibiru

SENELIS. Karšta... Kad tik neišprakaituotum, o paskui dar vėjas perpūs...

Antanas Šatas tuo metu pasistato švarko apykaklę ir susilenkęs artinasi prie ugnies

Nelįsk, Antanai, pats sudegsi!

TĖVAS. Matot... negalima arčiau prieit!..

KAMINSKAS. O kas jus čia kvietė?.. Mano tvartas dega, ne jūsų!

SENELIS (pakeldamas nuo žemės apdegusios odos gabalą). Žiūriu, ar tik nebus čia kailelis mano karvutės, kurią kadaise pusvelčiui tamstai pardaviau... Plaukas, kiek pamenu...

KAMINSKAS. Patys... tikriausiai padegė, o paskui dar pasišaipyt ateina!

TĖVAS. Kas? Mes? Elyte, tu girdi... Tamsta arba labai girtas... arba...

KAMINSKAS. O kas gi daugiau?.. Pasidžiaugt atėjot?.. Norėtumėt matyt Ka­minską subankrutavusį, verkšlenantį ant kiekvieno kampo?.. Ne, neišdegs, aš būsiu kaip titnagas... kaip titnagas Viešpaties rankoj... ir atmušit, atmušit savo dantis!

TĖVAS. Atleiskit, gerbiamasis... kuo čia jums užkliuvo mūsų dantys?

KAMINSKAS. Nešdinkitės... Ne, aš busiu kaip titnagas... aš ir mano vaikai. (Už­drožia Liukai per užpakalį ir nusitempia ją su savim iš scenos)

SENELIS (kikendamas su karvės oda rankose). Tai žmonės... Šitiek metų saugojo.

ELYTĖ. Eikim namo... Dar kas atsitiks...

SENELIS. Eikit, eikit, o mes su Andriuku pasiliksim dar... Gal vaikas dar ir gaisrininkus pamatys?

ANDRIUS (pašnibždom). Seneli, o kaip tu padegei?

SENELIS. Su degtukais!.. Ir žibalu! (Nusispjauna) Kaminskas pats, matyt, nety­čia užkūrė... Kai žmogus šitiek metų niršta, sprogsta tulžis ir užsidega nuo pykčio nuosavas tvartas... Ką ten tvartas? Visą miestelį galima šitaip supleškinti!

Kaukdama, su nežmonišku triukšmu atlekia gaisrininkų komanda. Šaunūs ugniage­siai skeryčioja rankom, rėkauja, tiesia per žiūrovų galvas brezentinę žarną ir nukreipia į Kaminskų tvartą. Bet vanduo iš žarnos netrykšta...

Koncertas senelių bei invalidų namų kieme. Antanas Šatas diriguoja dūdų orkestrui. Senelis muša būgną, o Andrius sėdi būgno papėdėj

MEŠKUTĖ. Mieli draugai... seneliai ir senelės! Šiandien pas jus svečiuose pavyz­dinis kolektyvas – rajkoopsąjungos pučiamųjų orkestras, kuriam vadovauja visiems mums žinomas ir visų karštai mylimas kultūros namų direktorius... Antanas Šatas. (Ploja delnais ir visi taip pat ims pliaukšėt)

TĖVAS. Minutėlę tylos... minutėlę kantrybės... Jeigu nieko prieš... norėčiau atlik­ti jums smuiku vieną jaunystės laikų dalykėlį... Jis man ypatingai brangus... Žino­ma, mano grojimas...

MEŠKUTĖ (pertraukdama). Draugas Šatas... draugui Šatui... norėčiau, kad tai žinotumėt... savo laiku yra tekę groti ir ne tokioj aplinkoj... Ir net pats profesorius Zaremba – gal draugas Šatas nesupyks – yra pavadinęs jį viename straipsnyje daug žadančiu jaunuoliu. (Visai uždususi atsisėda)

TĖVAS. Aš pagrosiu savo kūrinėlį, kurį kažkodėl pavadinau „Ir blogi laikai taps gerais, kai vėl tave pamatysiu“. (Žvilgteli į Meškutę, susikaupia, ilgai derina smuiką)

ANDRIUS. Seneli, aš radau kapeiką!

SENELIS (piktai šnypšdamas). Tai pasiimk ir netriukšmauk, kai tavo tikras tėvas groja...

ANDRIUS. Bet ji už pamato užkritus... Aš negaliu pasiekt!

SENELIS. Tu neturi jokios klausos!.. Tau tiktai kapeikos kažkokios, už pamato užkritusios, terūpi...

ANDRIUS. O man visai ir nerūpi... Aš tiktai noriu ištraukt... Gal kas pametė... Seneli!..

SENELIS. Aš tau duosiu tūkstantį kapeikų... tiktai pasėdėk ramiai... leisk pa­klausyt, dėl Dievo meilės!

ANDRIUS. Man nereikia kitų kapeikų... tiktai šitos! Seneli, paskolink man... (Tiesia ranką į būgno lazdelę)

SENELIS. Tai irgi muzikos instrumentas. (Kerta Andriui per pirštus) Susirask šake­lę ir krapštyk savo kapeikas!

Antanas Šatas kietai sučiaupia lūpas, skausmingai žiūri į sūnų, susierzinęs net kelis kartus bejėgiškai nuleidžia smuiką, bet žvilgteli į Meškutę ir vėl ima grot. Šalia Andriaus išdygsta Liuka

LIUKA. Ko tu čia ieškai?

ANDRIUS. Kapeiką radau! (Atgniaužta saują)

LIUKA. A... o aš maniau...

ANDRIUS. Jeigu nori, gali paimt!

LIUKA. Iš kur tu toks geras?.. Papirkt nori? Neišdegs!.. Aš titnagas!

ANDRIUS. Titnagas... (Eidamas padaužo sau į galvą)

LIUKA. Mes ir taip pilną maišą pinigų turim... Mano tėvas batus siuva, o jūs... sukčiai... stimpančias karves pardavinėjat, o paskui smuikais čirpinat!

ANDRIUS (vos neverkdamas). Patys sukčiai! Supuvusius puspadžius kalat. Ge­rai, aš tau grąžinsiu karvę! Aš tau nupirksiu gyvą karvę!.. Tyčia, tyčia...

LIUKA. Nenupirksi, nenupirksi... niekados niekados!

ANDRIUS. Tyčia... tyčia nupirksiu!

Pasirodo Kaminskas su batų virtine per petį, tylėdamas atstumia Andrių, o Liuka paima už ausies ir išsiveda

SENELIS (iškėlęs rankas į dangų). Už ką... už ką man Dievas davė tokį anūką!

ANDRIUS. Aš gi tyčia karvę nupirksiu... Tyčia, tyčia...

SENELIS. Kokią karvę?! Kam tau ta karvė?

ANDRIUS. Liukai karvė... Liukai Kaminskaitei...

SENELIS. Apsaugok, Viešpatie!.. Eik, eik, pirk jiems karves, gyvenk su jais, lo­pyk batus, jei klausos neturi... Bet žinok, jeigu tu Kaminskaitei nupirksi karvę, aš išeisiu į senelių namus ir numirsiu!.. O Kaminskas galės šokt ant mano kapo: čia se­nas sukčius guli... senas vargšas sukčius, kurį nuvarė į kapus jo vienintelis anūkas Andrius Šatas!

TĖVAS. Niekados, kol aš gyvas... niekados tu nepirksi karvės Liukai Kaminskaitei!

Senelis liūdnai guli lovoje apkamšytas pagalvėmis. Andrius išneša naktinį puodą ir išpila į užkulisius. Paskui atneša Seneliui porą laikraščių ir skaičiuoja varines kapeikas, žvangina ir žarsto į aliuminį kareivišką Boleslovo katiliuką

ANDRIUS. Gyvenimas kas dieną gerėja, palyginti su tavo tamsiais buržuaziniais laikais.

Senelis bjauriai krenkščia, atsiplėšta skiautę laikraščio ir šluostosi ja lūpas, rodydamas savo išeiginį kostiumą

SENELIS. Che che, gal ir gerėja, o aš štai trisdešimt metų nešioju ir negaliu su­nešioti. Ir į grabą su angliška vilna atsigulsiu.

ANDRIUS (žiovaudamas). Visko gali būti! O aš ne buožė, savo kelnes per mėne­sį sunešioju. Kam tu plėšai laikraščius? Aš atnešu, kad tu skaitytum.

SENELIS (kikendamas). Kad aš skaityčiau? Aš gi nemoku skaityti, o visi mano, kad aš labai mokytas. Tik pavardę pasirašau, kai pensiją atneša. O kad ir tavo tėvas? Kas jis toks? Buvęs džiovininkas. Mokėsi ir agronomu, buhalteriu, o visi mano, kad muzikantas. Ir kitas mano sūnus, tavo vargšas dėdė Boleslovas... Sakau: nušovė tavo Boleslovą, žuvo tavo dėdė per karą, o niekas netiki ir šnabždasi, kad jis vedė rusę ir nenori grįžti namo. Kvaili tie žmonės... O ką tu ten, kapeikas savo žvangini?

ANDRIUS. Kapeikas!

SENELIS. Štai imsiu ir numirsiu, ir paliksiu tau visus savo pinigus, galėsi nors ir penkias karves nusipirkti. Bet Kaminskas vis tiek spjaudys ant mano kapo. Spjaudys, ar ne?

ANDRIUS. Kapinėse spjaudyti griežtai draudžiama.

SENELIS. Gal manai, kad viena tavo karvė pakeis pasaulį? Štai numirsiu, ne­siginčyk, aš geriau žinau... atvedžiau, kaip šiandien pamenu, savo karvutę į turgų... Parduodi? – klausia Kaminskas. Ne, sakau, kaimyne, geriau nepirk šitos karvės, ma­tau – apie karves nieko neišmanai. O jis užsiplieskia ir ima akis man draskyt, kad aš pats nieko nenuraukiu, kad tai pati geriausia karvė, o aš kvailas ir nežinau, ką par­duodu... Chi chi...

Staiga pasigirsta žvali cirko muzika, scenoje pasirodo įspūdingi cirkininkai, kilnodami sunkius svorius ar rydami ugnį, ir Andrius nubėga paskui juos

ANDRIUS. Cirkas, seneli, cirkas atvažiavo.

Senelis priekaištingai pakraipo galvą, tris kartus, lyg prieš nerdamas, įtraukia orą, trūkteli aukštielninkas, lyg atsispirdamas kojomis, ir numiršta. Tada, griaudžiant cirko muzikai, ištiesia savo juodą angliškos vilnos kostiumą, uždega vaškinę žvakę, keistai, lyg būtų tapęs besvoris, išplasnoja iš scenos ilgais iki žemės naktiniais marškiniais pro cirkininkus, sielvartingai žvilgteli į Andrių ir dingsta

Gedulinga laidotuvių muzika. Scenoje Antanas ir Elytė Šatai, Andrius su kažkokiu sutrūnijusių skudurų gniužulu rankose ir grupė giminaičių. Ir juos visus kažkodėl kaip magnetas traukia tas skudurų ryšulėlis Andriaus rankose

NOTARAS (vienas iš giminaičių, glostydamas Andriaus galvą). Laikykis, mano ber­niuk, laikykis.

ANDRIUS. Laikausi.

NOTARAS. Ar tai tau, berniuk, senelis šituos pinigus paliko?

ANDRIUS. Man.

NOTARAS. Ir be jokio testamento?

TĖVAS. Matot, senelis labai jį mylėjo. Gal net per daug, kiek liguistai, saky­čiau, bet tokia jo valia.

NOTARAS (barbendamas pirštais Andriui per pečius). Turtingą sūnų turėsit...

TĖVAS. Kad mes, kaip ištraukėm iš po grindų, tai net ir neskaičiavom dar...

NOTARAS. Iš po grindų. Ir nemaža suma greičiausiai?.. Juk tai, sutikit, barbariš­ka. Išdykęs, išdykęs buvo velionis.

Andrius išskleidžia sutrūnijusius skudurus ir visi giminaičiai palinksta prie Senelio pinigų. Notaras, timptelėjęs atgal marškinių rankoves, dviem pirštais iškelia pajuodusį pinigą, pasižiūri prieš šviesų ir šnopuodamas, atsargai padeda ant skuduro

NOTARAS. Tai kiaulystė. Juk jie visai supuvę!

Scenos gilumoje akimirkai pasirodo Senelis ilgais iki žemės marškiniais, plevendamas rankom ir kažko mįslingai ir gudriai kikendamas. Tada visi dviem pirštais, kaip notaras, paima po supuvusį Senelio pinigą ir žiūri, užvertę galvas, į pinigus lygį ap­rūkusius stiklus per saulės užtemimų, žiūri į kikenantį Senelį, ir Andrius ima cypdamas žliumbt

Plakatas: Andrius Šatas „ŠALTOJI AKIS“, „JAUNOJO PARTIZANO GYVENI­MAS IR MIRTIS DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO METAIS“ 5 veiksmų ir 16 paveikslų pjesė

Scenoje girdėti šūvių tratėjimas, žvėriški riksmai, griausmingi plojimai, ir akimirksnį žiūrovas mato Andrių Šatų, išsidažiusį lyg indėnas, su medine granata sukryžiuotose ant krūtinės rankose

ANDRIUS (motinai). Na, kaip?

ELYTĖ. Nežinau kaip kitiems, bet man labai patiko. Tik truputį galva nuo dū­mų įsiskaudėjo, bet praeis.

ANDRIUS. O kaip tėvui?

ELYTĖ. Nebuvo laiko pasišnekėt. Žinoma, ir jam turėjo patikt. O šitie jūsų šautuvai žaisliniai?

ANDRIUS. Be abejo, netikri. Bet dabar turės mane sušaudyti. Neišsigąskit! (Pra­dingsta užkulisiuose)

Prie Andriaus plakato Direktorė ir Irena Meškutė

DIREKTORĖ. Peršalsit, drauge Meškute. Vaikštot, drauge Irena, lyg būtų amži­na vasara.

MEŠKUTĖ. Ačiū, direktorė, nesirūpinkit. (Žiuri į Antaną Šatą, kuris ilgai ir pa­sigardžiuodamas siurbčioja mokyklinį vandenį)

DIREKTORĖ. Tai kaip jums visa tai patinka?

MEŠKUTĖ. Andrius Šatas – gabus berniukas.

DIREKTORĖ (kreipdamasi į fizkultūros mokytoją Kaušylą su žalsvu treningu ir dviem užrašais ant krūtinės „LIETUVA“). O jums?

KAUŠYLA (šukuodamasis ištrupėjusiomis šukomis savo retus, slenkančius plaukus). Man? Aš ne literatas. Mano sritis – kūno kultūra. Bet šaudo Šatukas, turiu pasakyti, įtikinamai.

DIREKTORĖ. Štai kas, drauge Meškute. Kad be mano žinios panašūs dalykai nesikartotų. Dar mokyklą uždegs ar patys sau ką pasidarys... Man atsakyt?.. O jūs ką, draugas Kaušyla, švarko ir kelnių neturit, kad net į vakarus su sportiniu kostiu­mu ateinat? Mes visi ir taip puikiai žinom, kad jūs buvęs čempionas ar panašiai.

Kaušyla perlaužia šukas, trenkia jas į žemę ir, išdidžiai iškėlęs galvą, išeina

MEŠKUTĖ. Maniau, kad jūs leidote vaidint šitą pjesę.

DIREKTORĖ. Aš? Aš leidau? Tai štai kaip! Niekas nieko nežino, o tuo tarpu jūsų mylimas Šatas, su niekuo nesuderinęs, verčia aukštyn kojom mokyklą. Ir argi tai pjesė? Gal aš nesuprantu? Sakykim, kad aš per daug kvaila ką nors suprast. Bet kad partizanai užgrobtų kažkokį fašistinį povandeninį laivą... Ir kur? Nery? Ar gal Ne­mune? Ir tas trenksmas... Nežinau, nežinau... kuo visa tai baigsis jums ir jūsų mylimam Šatui.

TĖVAS (krūpteli, išgirdęs savo pavardę, ir nedrąsiai prisiartina prie pedagogų). Kiek supratau, apie mano sūnų buvo kalbama? Gal ir nelabai pavyko jam šitas dramos kūrinys, bet, kiek jis namuose aiškino, šitas veikalas, matot, yra savotiškas, jeigu taip galima išsireikšti, memorialas jo dėdei, mano broliui Boleslovui, didvyriškai kritusiam ties Berlynu...

DIREKTORĖ. Atleiskit, aš nežinojau!.. Jeigu taip, gal tada... (Pasišalina)

MEŠKUTĖ (Šatui). Labas.

TĖVAS (plačiai visa burna nušvisdamas). Labas!

Ir jie palengva, šypsodamiesi dingsta iš scenos, Andrius tuo metu persirenginėja sudraskytais marškiniais, kuriuos šviečia raudonom dėmėm nudažyta krūtinė, o kiti akto­riai suverčia jam rankas už nugaros

ANDRIUS (Elytei). Mama, eik į salę. Tuoj prasidės!

ELYTĖ. Nepyk, aš eisiu namo. Galva įsiskaudo.

ANDRIUS. O tėvas? Tai nors jis tegu pasižiūri.

ELYTĖ. Jis čia kažkur. Tegul nesirūpina manim, viena pareisiu.

ANDRIUS. Palaukit, velniai rautų. Kas jums sakė atidaryti uždangą? (Išbėga į avansceną, tampydamas surištas rankas) Tėvai, kur tu prasmegai?! Visada šitaip! Jau prasidėjo... (Laksto niršdamas, su surištom rankom ir staiga išgirsta keistą tėvo juoką, suklūsta, mato Meškutės nugarą ir tėvą, palenkusį savo galvą ir bučiuojantį nuogą Mešku­tės ranką. Meškutė kita laisva ranka velia tėvo plaukus, lyg ieškodama juose kažko pa­slėpto)

MEŠKUTĖ. Nereikia... nereikia... juk čia mokykla...

TĖVAS. Man nusispjaut.

MEŠKUTĖ. Antanai, nereikia, Antanai. Pašnekėkim geriau apie tavo sūnų. Juk jis mano auklėtinis.

TĖVAS. O kam? Ar jis supras? Ir niekas manęs negali suprasti. Aš jaučiu, jis se­niai jau niekina mane.

MEŠKUTĖ. Tyliau... ir neišsigalvokit, neišsigalvokit kvailysčių. Argi jus galima niekint?

TĖVAS. Aš jus myliu!.. Man nusispjaut į viską.

Andrius muistosi surištom rankom, apsižliumbia ir nubėga į tamsą. Tuo metu And­riaus pjesės herojai šnabždasi tarpusavy ir suglumę žvalgosi į šalis

GESTAPININKAS VAKSMIULERIS (vos ne verkdamas). Įveskit jį!.. Įveskit jį... (Pašnibždom) Kur Šatas? Būkit žmonės – na, prašau, įveskit jį...

ANDRIUS (pašnibždom). Ko nervinatės? Na, užtrukau... tualete. (Garsiai) Taip, tai aš, Šaltoji Akis. Aš, aš esu Šaltoji Akis. Ir jeigu ne išdavystė, tu niekados, oberšturmbanfiureri Vaksmiuleri, negautum už mano galvą pažadėtų šimtų tūkstančių reichsmarkių.

VAKSMIULERIS (pašnibždom). Na, žinai, Šatai... (Užriaumoja) Visi mano ranko­se pasidaro švelnūs ir sukalbami. Cho cho, aš titnagas, į kurį atsimuš ir tavo, Šaltoji Akie, dantys.

ANDRIUS. Ne, Vaksmiuleri, jau vidurnaktis, nebeilgai tu su manim kalbė­sies, Vaksmiuleri, tik penkias minutes. Taip, aš noriu gyvent... O, kaip aš mėgstu gyvent ir kaip sunku numirt, nieko nemylėjus.

VAKSMIULERIS. Puiku! Galėsi mylėt, jei pereisi į mūsų pusę.

ANDRIUS (karčiai juokiasi). Cha cha – kad aš, Šaltoji Akis, jums tarnaučiau? Gestapas užminuotas, draugas Vaksmiuleri, o tada galėsit mane gaudyt danguj ar pragare.

VAKSMIULERIS. Donner Vetter! Ne, tu mirsi pirmas! (Išsitraukia gelsvais bron­zos milteliais dažytą pistoletą, prisitaiko ir paspaudžia mygtuką)

Nuaidi trenksmas, ir Andrius, lyg pačiūža per galvą skeltas, lėtai susmunka ant grindų. Vaksmiuleris nustebęs varto rankose staiga per pusę sutrumpėjusį pistoletą, paskui pasižiūri į Andrių ir išgąstingai griebiasi už galvos. Šviesa prigęsta, pasirodo kažkoks kareivis, ropojantis prie Andriaus

ANDRIUS. Kas tu toks?

KAREIVIS. Aš tavo tėvo brolis Boleslovas.

ANDRIUS. O labas, Boleslovai! Kaip gyvuojat?

KAREIVIS. Šiaip sau. Aš užmuštas į pilvą. Penki kilogramai švino pilve.

ANDRIUS. Aš irgi, tikriausiai... Tiesa... gal nesupyksi... Matai, aš pasiskolinau iš tavęs porą medalių ir katiliuka... Kapeikas ten kraunu.

LIUKA. Tu gyvas?

Kareivis pradingta

ANDRIUS. Žinoma, kad gyvas. Rankas geriau atrištum. Aš gyvas.

TĖVAS. Atleiskit, gerbiamieji, tai jau ne dažai. Tai jau tikras mano sūnaus kraujas.

LIUKA. Andriuk...

ANDRIUS. Ačiū tau, Liuka. Nors tu atrišk man rankas.

Liuka atsiklaupusi tampo dantimis tvirtai užregztus mazgus, o Andrius lyžteli liežu­viu ant savo skruosto nukritusią Liukos ašarą

ANDRIUS. Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą ir mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį. Vaksmiuleri, Vaksmiuleri...

VAKSMIULERIS. Kas atsitiko?

ANDRIUS. Nieko... Žiūrėk, Liuka... Kasas nusikirpus... Žinoma, kokios tos ka­sos... ne kasos, šlykštūs virvagaliai... Cho cho... Matai, kaip ji šlaistosi, užvertus gal­vą? Ir su išeiginiais batukais! Giriasi visiems, kokia ji atseit žavinga.

Per sceną žingsniuoja Liuka kaip karalienė, net nežvilgtelėdama į Andrių

VAKSMIULERIS. Nieko sau atrodo mergaitė, pakenčiama.

ANDRIUS. Visos moterys, Vaksmiuleri, į pavasarį išgražėja. Ir dar taip, kad su jomis nesusišnekėsi.

Liuka demonstratyviai atsisėda, užkėlusi koją ant kojos, šalia bendraklasio Rimavičiaus, ir abu kažką skaito kikendami. Andrius susikiša rankas į kišenes ir prisiarti­na švilpaudamas

ANDRIUS. Tai ką, mano mieli, skaitinėjat?

RIMAVIČIUS. Froidą!

ANDRIUS. A. Kažkada teko skaityti, pasenęs reikalas. (Nusižiovauja, spjauna Rimavičiui tarp kojų ir sugrįžta prie Vaksmiulerio) Žinom mes tokius profesorius. Ne­spėtum mostelėti, iš karto akiniai aprasotų.

Liuka, nenatūraliai, garsiai kvatodama, prabėga pro Andrių ir pameta vieną savo batuką, su juo iš karto berniukai ima žaisti futbolą. Andrius pakelia Liukos batuką, pa­šluosto į savo kelnes ir nuneša Liukai

ANDRIUS. Apžlibai. Lendi, kur nereikia. Pasiimk savo vyžą.

Liuka griebia savo batą ir staiga skelia užkulniu Andriui per nasrus

Ach, šitaip?

LIUKA. O ko tu šaipaisi? (Užsidengusi veidą ranka)

Rimavičius pasitaiso savo unikalų prancūzišką, vienintelį visame miestelyje kaklaraiš­tį, paneša Liuka oru, pritupia, paėmęs už dviejų pirštų Liukos koją, ir mauna batelį

VAKSMIULERIS. Matau...

ANDRIUS. Bet juk šlykštu žiūrėt. (Nusispjauna, ir seilė pakimba ant lūpos) Ir aš turbūt šlykščiai atrodau.

VAKSMIULERIS. Ne taip jau baisiai. Gal einam apsipraust?

ANDRIUS. Ne, tu tik pažiūrėk į tą Rimavičių!.. Ne, aš jam nepavydžiu... Bet jis, kad jį velniai griebtų, su tuo savo prancūzišku kaklaraiščiu toks tobulas, kad aš prieš jį atrodau kaip išsigimėlis.

VAKSMIULERIS (nužvelgdamas Andrių nuo galvos iki kojų). Nepanašu.

Rimavičius vaikšto aplink Liuką ant rankų, barstydamas iš kišenių kapeikas, su ta pačia Froido knygele dantyse, o Liuka sėdi susigūžusi

ANDRIUS. Bėk, Šatai, bėk, Šatai, trauk žmones iš balos. Vėl gausi, kaip visados, per snukį. Ką padarysi – nemoku ant rankų vaikščiot. Nemoku – nors užmušk. Ir iš viso nieko nemoku... Cha, labai gaila, kad jie nematė, kaip aš kadaise kaulus ir sku­durus rankiojau ir tas sumautas kapeikas į katiliuka kroviau. Būtų prisižvengę ligi soties... Aš jai, raganai, karvę norėjau nupirkt, supranti, Vaksmiuleri, – karvę, nes aš nieko daugiau nemoku.

VAKSMIULERIS (prunkšteldamas). Kam? Šitai? Karvę? Iš proto išsikraustei?

ANDRIUS. Na, matai, ar aš nesakiau. Ir apskritai... šlykštesnio tipo už save ne­su dar matęs. (Vėl bando nusispjaut pro ištinusią lūpą; Rimavičius kažką kužda Liukai į ausį, o ji kažko tyčia garsiai nusikvatoja) Zvenkit, žvenkit, taip man ir reikia.

Atžingsniuoja Direktorė

DIREKTORĖ. Parodykite, Šatai, savo dantis.

Andrius plačiai išsišiepia, ir visi ima patyliukais aplinkui kikent

Kodėl, sakykit, Šatai, jums vis kas nors būtinai atsitinka? Tai jums dantį išmuša, tai jūs kitiems... Vis kuo nors pralinksminat mus. O jums pačiam? Juk iš savęs šaipo­tės, negi nesuprantat?

DIREKTORĖ. Jūs, Šatai, dainuojat chore?

ANDRIUS. Lyg ir dainuoju.

DIREKTORĖ. Ar ne jūs, Šatai, esate dailiojo skaitymo laureatas?

ANDRIUS. Taip... Pernai buvau.

DIREKTORĖ. Ar jūs šiemet nešvepluosit?

LIUKA. Aš daugiau taip nedarysiu.

DIREKTORĖ. Kaminskaite, Kaminskaite! Penkiolika metų dirbu pedagoginį darbą, bet kad šitaip... Juk jūs jau nebe vaikas. Galima sakyti, visiškai subrendusi. Jūs gi pagaliau moteris... Ir kas galbūt dar tiko vakar... dabar visiškai...

ANDRIUS. Man nė trupučio neskauda. Matot, tamsta direktorė, juk aš pats pa­prašiau, kad Liuka išmuštų man dantį.

DIREKTORĖ. Jūs pats paprašėt?

ANDRIUS. Paprašiau. Šitas dantis ir taip suskilęs buvo... nuo pat vaikystės.

DIREKTORĖ. Na, ką gi... eikit geriau, Šatai, namo.

Andrius pasibruka portfelį po pažastim ir prie vandens bakelio geria gargaliuodamas ir išspjaudamas vandenį. Suskamba skambutis, ir visi išsiskirsto. Andrius vis tebegargaliuoja ir taškosi vandeniu. Pasirodo Liukos brolis Peliūkštis su žemėlapiais

PELIŪKŠTIS. Ką, iš tikrųjų tave Liuka taip išakėjo?

ANDRIUS. Aha... Tavo brangioji sesutė! Ko taip išsiviepei? Žiūrėk, kad ne­susigriebtum...

PELIŪKŠTIS (draugiškai). Nesusigriebsiu... Žinai, ką parodysiu? Cirką!

ANDRIUS. Kokį cirką?

PELIŪKŠTIS. A... Cirkas!.. Tas pats, kaip su moterim!

ANDRIUS. Kaip tai tas pats?

PELIŪKŠTIS. Ogi šitaip. (Atsistoja ant rankų ir pasityčiojamai ima mojuot koja)

Andrius trenkia koja jam į užpakalį. Peliūkštis susigriebia žemėlapius ir išbėga. Tada atlekia tekina Liuka, susiėmusi už nosies, ir atlošusi galvą pila sau šaltą vandenį

LIUKA. Aš pati išsidrėskiau sau nosį, kad galėčiau išeiti iš klasės.

Andrius gurkšteli vandens, pagargaliuoja ir iššvirkščia siaurą vandens srovę pro dan­tų plyšį

Nori, aš suvalgysiu tą batą?

ANDRIUS. Valgyk, jei patinka. (Liuka staiga iš tikrųjų nusiauna batuką ir sulei­džia į jį dantis) Žinai, kas tu esi, atvirai šnekant? Žinai, ką apie tave tas tavo Rimavi­čius pliurpia?.. Penktoje klasėje tu jam už šimtą gramų saldainiukų galėjai nusimaut kelnaites.

LIUKA (negalėdama nuryt nė gurkšnio, žliumbdama ir taškydama vandenį į šo­nus). Aš ne tokia... Aš ne tokia...

Andrius ima ramint Liuką, išsitraukia nosinę ir apsidairęs nusausina jos ašaras

Pasižadėk, kad daugiau taip nešnekėsi. (Andrius linkteli galvą) O dabar pabučiuok mane.

Jie paeina į šoną, staiga palinksta vienas į kitą, ir Andrius savo sutinusiom lūpom, net primerkęs vieną akį iš skausmo, prisiliečia prie Liukos veido

Scenoje Peliūkštis ir Rimavičius su savo unikaliu prancūzišku kaklaraiščiu... Peliūkštis mėto peilį nuo savo galvos, nuo dantų, nuo alkūnės, ir abu labai smagiai kikena. Pasirodo Andrius su kastuvu. Čia Rimavičius ir Peliūkštis sprogsta iš juoko

RIMAVIČIUS. Oliaolia! Šatą minim, Šatas čia. Ir dar su kastuvu. Kur keliaujat, Šatai?

PELIŪKŠTIS (prunkšdamas). Tau dar neaišku? Pirmyn atgal.

RIMAVIČIUS. A-a! Aišku... Paskui atgal!

ANDRIUS. Ko išsiviepėt? Žmogaus nematėt?

PELIŪKŠTIS (pasityčiodamas). Nematėm, nematėm, mes nieko nematėm!..

RIMAVIČIUS. Baik, Peliūkšti. Tai sveikas, Šatai. Kaip atostogaujam? Kas gero, kas naujo?

ANDRIUS. Puikiai. Griovelius kasinėju. Ko vaipaisi? Melioracija nepatinka?

RIMAVIČIUS. Argi aš vaipausi?.. Baik, baik, Peliūkšti! Man melioracija patinka. Mums, Šatai, melioracija prie širdies... Tai raumenis, vadinasi, augini? Pinigus me­lioracijoj kali? O ką pirksi... motociklą?

ANDRIUS. Koks tavo reikalas? Gal ir nusipirksiu.

PELIŪKŠTIS (Švilpaudamas). O kur važinėsi? A-a! Pirmyn atgal! Chi chi...

ANDRIUS (pasukioja pirštu ties smilkiniu). Be be be... Idiotai, štai kas jūs esat, mano mieli. Chroniški idiotai!

PELIŪKŠTIS. O tavo tėvas...

RIMAVIČIUS. Palauk... Ir aš jam, Šatai, lygiai taip pat sakau... Mokinu tave, Pe­liūkšti, auklėju... Žiūrėk, Šatai, gal kartais turėtum noro nueiti į vieną vietą, čia pat prie upelio, už kapinių tvoros...

ANDRIUS. Ko aš ten nemačiau... Cha! Gal duobę kokią iškasėt, su rupūžėm, kad aš įkrisčiau. Klausyk, Rimavičiau...

RIMAVIČIUS. Aš tikrai, nieko... Žiūrėk, matai čia!.. Čia, čia žiūrėk!

ANDRIUS. Na ir kas? (Atsargai žengia pirmyn) Nieko.

RIMAVIČIUS. Žinoma, kad nieko. Bet pažiūrėk sau po kojom.

ANDRIUS. Kas po kojom? Na, žolė.

RIMAVIČIUS. O kodėl ji ištrypta?

Peliūkštis vėl ima kikent

ANDRIUS. Na, ištrypta... Gal... arklys buvo pririštas.

RIMAVIČIUS. Nori? Pasakysiu atvirai, kaip draugui... Gerai, gali mane vadinti kaip nori. Aš tau tik gero linkiu... Tai va, Šatuk, žinok. Šitą žolytę ne koks nors arklys ištrypė... O jeigu jau visai atvirai, tai tavo tėvas!

PELIŪKŠTIS. Tavo, tavo tėvas! Su Meškute! Pirmyn atgal!

RIMAVIČIUS. Taigi, šiurpus reikalas, Šatai. Gerai, kad pats nematei, kaip tavo tikras tėvas ir Meškutė... Raminkis, raminkis, Šatai. Ką, aš ne tiesą pasakiau? Visi miestely šneka. Paklausk, ką nori. (Užsidengia nuo Andriaus veidą rankomis)

ANDRIUS. Jūs gi meluojat! Jūs viską išsigalvojat! Aš gi žinau, jūs tyčia! Nelies­kit mano tėvo, užmušiu! Še tau, še tau! (Trenkia Rimavičiui, skelia Peliūkščiui, tas sugriebia jį už kojos, ir Andrius parkrinta. Tada Rimavičius su Peliūkščiu atsitraukia ir paslapčiom, net prasižioję, lyg kokį retą zoologįnį egzempliorių stebi Andrių, o Andrius atsiklaupia, grieždamas dantim, ir ima įnirtingai graužti žoles, tartum norėdamas su vi­sa velėna išplėšti visą pievą)

Meškutės kambarys

ANDRIUS (su kastuvu). Ar čia gyvena mokytoja Meškutė?

MEŠKUTĖ. Taip... Taip, Andriau. Aš čia gyvenu.

ANDRIUS (tėvui). O! Labas!

Tėvas atsistoja, lyg ir skėsteli rankom ir vėl atsisėda, patraukdamas po savim kojas, į išspirtas gauruotas, aiškiai jam per mažas Meškutės šlepetes. Andrius iš padilbų įsistebeili­ja į vieną tašką

MEŠKUTĖ. A, čia aš, kai buvau tavo metų... Gal atsisėsk, Andriau, ir kastuvą ga­li padėt.

ANDRIUS. Man gerai ir taip.

TĖVAS. Na, jeigu taip... bet vis dėlto kastuvą galėtum...

MEŠKUTĖ. Tai gal arbatos?

ANDRIUS. Nenoriu. Be to, aš jau einu.

TĖVAS. Kur tu, sakai, eini? (Šluostosi akinius)

ANDRIUS. Griovių kasti.

TĖVAS. Kaip tai kast? Kokių griovių?

ANDRIUS (garsiai, dirbtinai nusikvatodamas). Jūs, tėvai, matyt, iš mėnulio iškritot? Aš jau antras mėnuo kastuvu mosuoju, o jūs, žiūrėkit, cha cha...

MEŠKUTĖ. Žinoma, žinoma... Tai jūs, Andriau, nuo birželio dirbat? O kada atostogausit?

ANDRIUS. Nežinau. Dirbu kaip arklys... Reikia juk save... Be to, gal kokį mo­tociklą reikės nusipirkt. Ar ne? Juk motociklas, kai pagalvoji, geriausias vienišo žmogaus draugas!.. O gal ir nepirksiu...

TĖVAS. Gal... baikim vaidinimus, Andriau! Ir kaip tu šneki? Argi aš tavęs ne­išlaikau? Jeigu tau tik reikia šito niekingo metalo, prašau, visados! A! Velnias! Nėra, kitam švarke piniginę palikau... Andriau, nereikėjo tau čia ateiti... Tu gi ne vaikas.

MEŠKUTĖ. Aš manau, nieko blogo... Juk mes draugai, Andriau, ar ne?

ANDRIUS. Draugai! Visi mes draugai, bet geriau aš eisiu. Melioracija šaukia!

MEŠKUTĖ. Matai, Andriau... Tu jau didelis, tu jau visai suaugęs... Žinoma, aš tavo mokytoja. Ne, ne, tik nemanyk, aš neraudonuosiu prieš tave... Taip, aš myliu, myliu tavo tėvą... Blogai tai ar gerai, nežinau... Ko tu taip kreivai šypsaisi? Kvailai viskas atrodo, ar ne? Ir aš kvaila, ar ne? Ir Antanas, tavo tėvas, galbūt irgi tau atrodo senas ir kvailas. Bet jeigu aš myliu jį tokį, ir seną, ir silpną?

TĖVAS. Andriau! (Vėl šluostosi akinius) Pats matai, kaip išėjo...

TĖVAS (lyg negirdėdamas). Ir iš viso, ką aš tau galiu pasakyt? Nieko, absoliučiai nieko. Gerai, bet kalbėkim kaip žmonės. Nemeluok, tu jau seniai suaugęs. Aš net nepamenu, kada tu buvai vaikas.

ANDRIUS. Kai jums patogu, kai jums reikia, mes vaikai. Kai prisireikia, staiga mes – suaugę...

TĖVAS. Nereikia, nereikia taip bjauriai šaipytis. Gerai, gerai... Aš noriu, kad tu suprastum mane. Manai, kad man lengva kalbėt?.. Ar tau yra kas nors šventa?... Vie­na pašaipa!.. Ar tu bent kartą pagalvojai, kas yra... jeigu jau taip pradėjom, kas yra ta meilė...

ANDRIUS. Nežinau. Aš dirbu, neturiu laiko.

TĖVAS. Ne, tu man atsakyk! Aš irgi neraudonuosiu prieš tave! Ne, jokiu būdu!

ANDRIUS. Meilė?.. Na, nežinau, šito mokykloj nesimokėm... Na, meilė, kai vienas šmirkšt, ir gatavas.

TĖVAS. Kaip tai, šmirkšt?

ANDRIUS. Na, vienas numiršta, kitas negali gyvent.

MEŠKUTĖ. Antanai, gal nereikia šitaip. Andriuk, gal arbatos?

TĖVAS. Šaipais?.. Šaipykis... Aš žinau, gerbiamasis, ką jūs dabar galvojat... Nėra meilės, nieko nėra!.. O vis dėlto yra! Tai kur ji tada? Kur?

ANDRIUS. Nežinau. Aš nenoriu niekam lįst į panages!.. Tvarkykitės patys. Aš geriau pabūsiu nepilnamečiu. Cha... dar klausiat kur?.. Kur jinai, šita meilė... Neži­nau, gal prie upelio, už kapinių tvoros...

Tėvas sugniaužia kumštį, lyg ruošdamasis smogti Andriui, Meškutė ima tyliai kūkčiot. Andrius atkiša savo veidą tai tėvui, tai Meškutei ir tyliai, vos neverkdamas prašo

Trenkit, prašau... trenkit man per veidą... Kodėl jūs stovit? Kodėl nemušat?

MEŠKUTĖ. Ką man daryt? Išvažiuot?

ANDRIUS (nužvelgdamas tėvą nuo galvos iki gauruotų Meškutės šlepečių). Ir tu... važiuosi?

Rytas Šatų kieme. Hamake, pašiurpęs nuo ryto drėgmės ir vėsos ir apkabinęs prie pilvo pritrauktus kelius, miega Antanas Šatas. O jo akiniai kabo šalia ties galva. Ely­tė Šatienė žiūri į jį, šalia jos atdaras lagaminas, ant grindų mėtosi išsidraikę drabu­žiai

ANDRIUS. Mama...

ELYTĖ (lyg atsipūsdama kemša drabužius į lagaminą, negalėdama jo uždaryti). Nebegaliu daugiau, Andriuk, tikrai nebegaliu... Kam man šitokia gėda? Norėčiau, kad visą laiką būtų naktis. Baisu dabar ir į gatvę išeit, ir žmogų sutikt.

ANDRIUS (keliais maigydamas ir verždamas lagaminą). Nepalikit manęs. Kam mums ta naktis?.. Štai pamatysi, tėvas išsimiegos, užsidės akinius, ir vėl viskas bus gerai.

ELYTĖ. Jam gerai, jam visados buvo gerai. Dieve, Dieve, kas gi suėdė mano gy­venimą?.. Tai jis! Jis... senas akiniuotas kelmas. Matai, kaip jis miega, lyg niekur nieko. Kas aš jam? Tarnaitė? Gal dulkių siurblys, kurio mygtuką jis laiko savo ranko­se? Ar jis kada nors... Aš nesakau, jaunystėje buvo kitoks!.. Ar kada nors gėlytę kokią atnešė man... ar šiaip kokį niekutį?.. Šluotą vietoj sulūžusios... cha, mūsų brangiai ir mylimai Elytei – Antanas!

ANDRIUS. Gal nereikia važiuoti? Jeigu nori, aš prinešiu tau tiek gėlių... tiek gėlių, kad pamatysi – mūsų namas bus nebe namas, o tikras gėlynas. Garbės žodis, pamatysi, tėvas prasitrins akinius, ir vėl viskas...

ELYTĖ. Ne, Andriuk, aš nepalieku tavęs... tik išvažiuoju tėviškėn, iš kur jis mane... Ach Viešpatie, kokia aš kvaila ir jauna buvau... Atvažiavo su skrybėle, lakuotais ba­tais ir paklausė: aš būčiau labai laimingas, brangioji, ar nenueitumėt su manim į kiną?

ANDRIUS. Ir tu nuėjai?

ELYTĖ. Nuėjau, pats matai.

ELYTĖ. Nepamenu. Aš ne į filmą žiurėjau, o į šitą seną kvailį su skrybėle ir la­kuotais batais... Pabūsi vienas, tu gi jau didelis...

ANDRIUS. Aš toks didelis, aš toks didelis...

ELYTĖ. Tu juk tikras šeimininkas mūsų namuose. Nepalik jo vieno, kol manęs nebus... Jeigu reikės... Jeigu, žinoma, reikės...

Elytė žengia pńe Andriaus, norėdama jį paglostyti, bet jis papurto galvą ir atsitraukia

ANDRIUS (dainuodamas). Aš toks didelis... aš toks didelis... aš toks didelis, kad net baisu!

Antanas Šatas atsisėda hamake ir dairosi nesuvokdamas, kai Elytė Šatienė su lagami­nu praeina pro jį. Tada apgraibom susiranda akinius, paskubom patrynęs stiklus į švar­ką, užsideda ir nerangiai išlipa iš hamako

TĖVAS. Jau? Išvažiavo? Ir nieko nepasakė?

ANDRIUS. Pasišnekėjom... truputį...

TĖVAS. Apie ką?

ANDRIUS. Apie kiną. Gerą filmą žiūrėjot... tik apie ką, niekas neprisimena.

TĖVAS. Tu puikiai žinai, kad aš nevaikštau į kinus... Bet ar neprašė ko nors pa­sakyt?

ANDRIUS. Neprašė. Išvažiavo, ir tiek. O ko tu lauki? Važiuokit, važiuokit, kur patinka... ir palikit pagaliau mane ramybėje.

TĖVAS. Aš tuoj, tik nusiskusiu.

ANDRIUS. Žinai, tėvai, aš nė trupučio nesijaudinu. Ir puiku, kad išsilakstėt kaip... kaip... nesvarbu... na, į visus šonus... Tarp kitko, jeigu įdomu, rytoj perku karvę!

TĖVAS. Karvę? A... Kas lietė mano skutimosi peiliukus?

TĖVAS. Žinoma... žinoma... Jeigu tu nieko prieš, aš apsivilksiu tavo marški­niais, mano visi, matai, seniai neplaunami...

Miestelio turgaus aikštė: įprastinis balsų šurmulys, bliauna avys, griežia prisukamas patefonas. Kirpėjas Finkelšteinas kažką muiluoja ir skuta aikštės pakrašty, ristele per pačią turgaus tirštumą prabėga fizkultūros mokytojas Kaušyla, žinoma, su „Lietuva“ ant krūtinės ir nugaros ir keliom už kojų surištom ir per alkūnę persvertom vištom, bebėgdamas nusiperka limonado, atsigeria kelis gurkšnius, susiraukęs išspjauna ir vėl bėga... Taip pat per sceną pereina Rimavičius, kažko užsigalvojęs, stropiai, su pasimėgavimu čiulpdamas permatomą karamelinę žuvytę ant pagaliuko...

Andrius pasirodo turguj su išeiginiu švarkeliu, pasitaiso kaklaraištį ir pasispjau­dęs prilaižo savo plaukus. Jis braunasi per minią ir, droviai šypsodamasis, purto galvą, kai jam siūlo pirkt kokius nors avikailius ar pavalkus

ANDRIUS. Ne, ką jūs... garbės žodis, man nereikia avikailių... ir pavalkų taip pat nereikia... Aš noriu pirkt tik karvę... Kas čia juokingo? Gal ir juokinga... Pirksiu tikrą gyvą karvę.

Vienu metu iš karto sumykia bent penkios ar šešios karvės. Andrius papurto galvą

Ne, ne, jūs ne tos karvės... Aš matau... aš aiškiai matau, jūs ne tos karvės... Man labai gaila, bet aš jūsų negaliu nupirkt... Garbės žodis, mielai gal ir nupirkčiau, bet juk kiekvienas nori turėt tik savo karvę, ar ne?.. Ačiū, labai ačiū, bet man tikrai ne­reikia pavalkų... nors ir pusvelčiui... (Bėga nuo žmogaus, kuris stengiasi įbrukt jam pavalkus, kone užmaudamas juos Andriui ant kaklo. Staiga sustoja kaip įbestas ir avanscenoj prie rampos, kur stovi vandens bakelis, išvysta puodelio grandine už rankos pririštą karvę) Karvė... (Pašnibždom) Šita karvė!.. mano!.. Tiksliai, nors mane už­mušk... mano karvė...

KARVĖ. M-m-m-m...

ANDRIUS. Oi, kokia karvė... kad aš sudegčiau, stebuklas, o ne karvė! (Net pritu­pia, kai karvė palinksta į jį, ir įdėmiai pasižiūri jai į akis) O aš tave, tarp kitko, net sapnavau... Žinoma, gal ir kvaila sapnuot karves, kad ir tokias kaip šita... ir niekam nepapasakosi – vietoj užpjaus... nors, žinoma, aš gi visai mažas buvau... ir dar sene­lis gyvas buvo... (Vėl prisiartina žmogus su pavalkais) Atstokit, argi aš žadėjau pirkt jūsų pavalkus... Aš tik netyčia žvilgtelėjau į juos... Bet iš tikrųjų aš visiškai... žiūrėjau visiškai ne į pavalkus... (Žmogus su pavalkais pasišalina. Andrius pašnibž­dom karvei) Kad tik užtektų pinigų... Ne, pamatysit, nieks nešoks ant kapo... Aš nejuokauju, tikrai tave jau kartą mačiau, ir labai aiškiai... kai gulėjau sugniaužęs prakaituotam delne tą iš už pamato iškrapštytą kapeiką... Tyčia, tyčia nupirksiu, pasakiau... Aš gi viską darau tyčia... Tada ir įžengei į mano kambarį... gal ir ne visai tokia, kaip dabar, – čiagi turgus, ne sapnas, – bet su tokia pat balta žvaigžde ant kaktos ir švytinti visom spalvom... O senelis tada ant slenksčio su juodu angliškos vilnos kostiumu ir mūsų didžiuoju sieniniu laikrodžiu po pažastim, mušančiu lyg varpas... Seneli, ir laikrodį išsineši į senelių namus? Nežiūrėk šitaip sielvartingai į mane ir į mano Karvę...

Pasirodo Karvės seimininkas, tas pats žmogus, kurį muilavo ir skuto kirpė­jas Finkelšteinas, paplekšnoja sau per skruostus ir atsidaro dantimis limonado butelį

KARVĖS ŠEIMININKAS. Ko čia trainiojies apie mano karvę?

ANDRIUS. Jūs ją parduodat?

KARVĖS ŠEIMININKAS. Gal ir parduodam... Ar karvę?.. O kam klausi, jei vis tiek nepirksi?..

ANDRIUS. Aš pirksiu... žinoma, kad pirksiu!

KARVĖS ŠEIMININKAS (atsigeria limonado, pakraipo raukydamasis galvą ir atki­ša butelį Andriui). Še, gerk, jei nori, negaila... Vis tiek vienas nepriveiksiu...

ANDRIUS. Ačiū, garbės žodis, aš ką tik... du butelius tokio pat išgėriau.

KARVĖS ŠEIMININKAS. Surūgusį pardavinėja, gyvatės... Sąžinės neturi...

ANDRIUS. Garbės žodis, ir man labai šlykštus pasirodė... Bet jūs parduodat karvę? Atvedėt parduot?

KARVĖS ŠEIMININKAS. Gerai, gerai... Tai ko, sakyk, nori?.. Karvės, manai... O pinigų turi?

Andrius drebančiomis rankomis ištraukia iš Boleslovo katiliuko pluoštą rublių, Kar­vės šeimininkas staiga paima iš jo pinigus ir, pasiseilindamas piritus, skaičiuoja

Tai sakai, karvutę nori pirkt?.. Už šituos?

ANDRIUS. Ne, čia dar ne viskas... negalvokit... Čia dar trisdešimt... (Pakrato kailiuką su žvanganciom kapeikom)

KARVĖS ŠEIMININKAS. Ne, brolyti, karvės aš tau neparduosiu.

ANDRIUS. Bet kodėl?.. Jeigu atvedėt, tai ir parduokit... Tai kam jūs ją vedžiojat?

KARVĖS ŠEIMININKAS. O iš kur aš žinau... O gal šitie pinigai vogti?

ANDRIUS. Aš užsidirbau... melioracijoj... O, šitas kapeikas – kai buvau mažas... už kaulus ir makulatūrą surinkau... Negi aš toks jau nepanašus, kad negaliu nupirkt nors vienos vienintelės karvės.

KARVĖS ŠEIMININKAS. Gal ir panašus... Palauk, o kam tau karvė, a? Nu­sipirktum sau geriau kokį... kokį.

ANDRIUS. Motociklą?..

Karvės seimininkas tuo metu gražiai sulanksto pinigus ir įsikiša juos gilіаі, net per­sikreipdamas, į kelnių kišenę

Ką jūs darot? Atiduokit... atiduokit pinigus, jei neparduodat...

KARVĖS ŠEIMININKAS. Kaip tai neparduodu? Kas tau sakė? Tiek to, ir pava­dį gali pasilikt... Bet kapeikas irgi turėsi man pridėt... Nebijok, man šitos kapeikos tavo kaulais ir skudurais nesmirdės...

ANDRIUS. Tai Karvė mano?

KARVĖS ŠEIMININKAS (braukdamas kepure prakaitą nuo kaktos). Veskis grei­čiau... Ko stovi?

ANDRIUS. Karvė... jau mano?

KARVĖS ŠEIMININKAS. Tavo... tavo (Atriša karvę nuo grandinės)

Šviesa prigęsta

ANDRIUS (rėkdamas). Aš nupirkau Karvę!.. Karvę!

Tada staiga sužaibuoja turgaus aikštėj, sudunda, tarytum nuo Andriaus klyksmo bū­tų sprogęs dangus, ir visi, turguj esantys, sustingta pačiose netikėčiausiose pozose. Skersai scenos su ilgais besiplaikstančiais lygnuo didžiulio vėjo gūsio marškiniais, su pusiau iškeltom į viršų rankom ir išplėstom akim, plačiais baletiniais šuoliais prabėga Andriaus se­nelis ir dingsta užkulisiuose... Turgus atgyja, Andrius vedasi Karvę už rankos, visi džiugiai šaukia: KARVĖ! KARVĖ!“ ir, giedodami: „AK DIEVE, DUOK TU KARVĘ KIEKVIENAM IR PADARYKI MUS LAIMINGUS“, marširuoja paskui Andrių, kol palaipsniui sugrįžta atgal prie savo buitiškų turgaus reikalų

KARVĖS ŠEIMININKAS (vydamasis Andrių su katiliuku rankose). Ak Viešpatie, Viešpatie, puodelį palikai... Ne, kapeikų tai jau neimsiu, toliau nuo nuodėmės... Kas gi šitaip perka karves?.. Kas gi šitaip daro?.. Še, pasiimk atgal visus pinigus... Negi plėšikas aš koks ar proto neturiu...

ANDRIUS. Ką jūs... Aš labai patenkintas...

KARVĖS ŠEIMININKAS. O gal aš tave apsukau, a?.. Viešpatie, Viešpatie... Ar­gi šitaip yra perkamos karvės?.. Nors bent truputį būtumėm pasiderėję... Pats ma­tai, nelabai kokia šita karvė... po septinto veršio jau... ir pasispardo kartais... Tai kai melši, duonos plutą kokią duok...

ANDRIUS. Būtinai... būtinai... Duonos jai duot, taip?.. Viso geriausio, labai ačiū, nesijaudinkit, tikrai nepamiršiu...

Karvės šeimininkas lieka stovėt vietoj, juokingai išskėtęs rankas, o Andrius išsiveda Karvę už rankos, paslapčiom vis žvairuodamas į ją

Andrius su katiliuku ir jo Karvė su žvaigžde ant kaktos stovi priešais Kamins­kų namus. Pasirodo Peliūkštis su tuščia butelių rezgine ir spoko į Andrių ir į karvę

ANDRIUS (giliai atsidusdamas). Karšta... Butelius neši parduot? Nebepriima. Taros neturi.

PELIŪKŠTIS (apeina Karvę iš visų pusių). Kurioj krautuvėj? Kooperatyve ar gastronome?

ANDRIUS. Gastronome nežinau.

Tuo metu pasirodo Liuka

O, Liuka! Sveika gyva! Tai butelius nešat parduot? O aš ėjau iš turgaus, žiuriu, jūsų kaminas žvėriškai rūksta.

LIUKA. Rūksta. Senus batus tėvas degina.

ANDRIUS (nusijuokdamas). Karvę pirkau...

Liuka su Peliūkščiu irgi šypsosi

PELIŪKŠTIS. O kur ją dėsi?

ANDRIUS. O aš ne sau. Šita Karvė vietoj tos...

LIUKA. Vietoj kokios?

ANDRIUS. Vietoj tos, kuri prieš šimtą ar daugiau metų jūsų kieme padvėsė. Cha! Aš sakiau, kad tau nupirksiu, štai ir nupirkau.

Peliūkštis net švilpteli

LIUKA (susigūždama, lyg ją norėtų kažkas mušti). Man? Šita karvė man?

ANDRIUS. Aš juk sakiau... Tau nepatinka?

Peliūkštis kraipo galva ir mįslingai tebešvilpauja

LIUKA. Ne... Kodėl... labai graži karvė. O, ir žvaigždė ant kaktos.

ANDRIUS. Žinoma, kad žvaigždė.

Pasirodo Kaminskas

Tai aš eisiu. Manau, nebloga. Tik kai melšit, duokit jai duonos.

LIUKA (pašnibždom). Ko?

ANDRIUS. Tai tu nieko neatsimeni?

LIUKA. Aš nieko, nieko nepamiršau.

KAMINSKAS. Kas čia? Aš klausiu, kas čia?

Visi tyli, ir Kaminskas užriaumoja

Aš klausiu, kas čia? Kokie sutvėrimai vaikštinėja po mano kiemą?

LIUKA (išgąstingai). Čia karvė...

KAMINSKAS. Ach, čia karvė... O tas sutvėrimas?

PELIŪKŠTIS. Čiagi Šatas, tėvai.

LIUKA. Čiagi Andrius... Andrius Šatas.

KAMINSKAS. Tai kodėl jis čia? Ir kam šita karvė?

LIUKA (išgąstingai). Man... Jis man nupirko karvę.

KAMINSKAS (iškėlęs kumščius į dangų, riaumodamas). Mums nereikia jokių sutvėrimų su velnio ragais, vadinamų karvėm... Ne... aš užuodžiu klastą, visi jūsų žodžiai ir visos jūsų mintys, ir jūsų žvilgsniai, ir net jūsų alsavimas trenkia klasta, bet aš titnagas... Tiktai Viešpats žino, koks aš titnagas!

Mokykla. Mokytojų kambarys. Mokytojų kambaryje – Direktorė, Kamins­kas, niūriai spoksantis į dulkėtą žemės gaublį lyg į didžiausią savo priešą, šalia jo išgąsdinta Liuka, Andrius su tuo pačiu kareivišku katiliuku ir, be abejo, Karvė, kaip daiktinis įrodymas. Direktorė žingsniuoja po mokytojų kambarį pirmyn ir at­gal, žvangindama raktais, įdėmiai žvelgdama į akis čia karvei, čia Andriui

DIREKTORĖ. Kas jums, Šatai, bloga? Ko taip tankiai alsuojat? Gal vandens iš­gerkit?

Andrius gurkšteli vandens ir staiga išspjauna jį iš burnos lyg kokią šlykštynę

Šatai, kas jums?

ANDRIUS. Aš nevogiau karvės... na, nevogiau. Kodėl jūs norit, kad būtinai pa­sakyčiau: aš vogiau, aš pavogiau.

DIREKTORĖ. Aš noriu žinoti tiesą... ir tiktai tiesą.

ANDRIUS. Aš nevogiau. Aš nemoku vogti, jeigu jau taip norit...

KAMINSKAS (piktai šnopuodamas). Mums nereikia jokių karvių, mes ne uba­gai, ačiū Dievui, patys užsidirbant. Čia kažkas ne taip, sakau jums. Ir nei aš, nei, žinoma, mano duktė, nenorime jsivelt į šitą nešvarų reikalą.

DIREKTORĖ. Gerai. Tu nevogei... sutinku. Tu nupirkai karvę. Puiku. Gavai iš kažkur pinigų ir nupirkai... Ne žirafą, ne begemotą, o karvę, bet kodėl? Nustok valandėlę linksmintis, Šatai, ir pasakyk man atvirai, ką tu vėl sugalvojai.

ANDRIUS. Šiaip sau, sugalvojau ir nupirkau!..

DIREKTORĖ. Bei jeigu kiekvienas... O Viešpatie, staiga aš sumanyčiau pirkti karvę!.. Ne, nesąmonė! Ir kiek algų reikėtų. Tai man, direktorėi, o jūs kas?

ANDRIUS (automatiškai). Aš nieko nevogiau, nevogiau, nevogiau!

DIREKTORĖ. Šatai, ar jūs girdit mane?

ANDRIUS. Aš nevogiau! (Liukai) Liuka, pasakyki jiems, juk tu žinai.

KAMINSKAS (trenkia kumščiu į stalą). Šatuk, nepainiok mano dukters. Vis tiek ji tau nieko gero nepasakys.

DIREKTORĖ. Ką jūs, Liucina Kaminskaite, norėjot pasakyt?

KAMINSKAS. Ogi nieko. Nieko, tamsta direktorė, jam nesiruošiam sakyt. Tik tegul, jei jūsų valioj, nesimaišo po kojom. Arba tiek to, atsistok, Liucina, ir pasakyk, ką galvoji apie šitas Šatų karves. Pasakyk taip, kaip mes, Kaminskai, savo namuose galvojam. (Iškelia už alkūnės Liuką ir pastato ant kojų. Karvė ima gailiai maurot)

ANDRIUS. Reikia pamelžt.

Liuka, šliurpsėdama nosim, klesteli ant kėdės, bet Kaminskas vėl ją iškelia virš stalo

LIUKA. Aš nežinau... Gal tikrai, nereikia... Pats pagalvok. Kam gi ta karvė? Kur man ją dėti?

ANDRIUS (nužvelgia Liuką, lyg pirmą kartą matydamas). Ir tu... Liuka?

KAMINSKAS. Girdėjai? (Atsikelia, tempdamas už rankos Liuką) Labai atsipra­šom... Namo laikas.

DIREKTORĖ (stovi prieš Karvę, žiūri jai į akis ir kraipo galvą). Karvę, sakot, kar­vę... Taip, įdomu... Ne, nieko įdomaus. (Keistai šypteli) O kur iš tikrųjų tavo tėvai?

ANDRIUS. Nežinau. Atostogauja gal... (Išgeria vandens ir vėl negali nuryt)

DIREKTORĖ. Atostogauja, sakot. Vieni atostogauja, o kiti tuo metu... (Vėl įsižiūri į karvę) Karvė, kodėl karvė? O kada sugrįš, gali man pasakyt?

ANDRIUS. Nežinau. Sakiau, kad nežinau. Aš jų neganau.

DIREKTORĖ. Neganai. Bet kodėl karvė? Na, tiek to, Šatai, juk tu galėtum būti nuostabus berniukas. (Atsiverčia žurnalą) Štai ir mokaisi gerai. Prašau, geografija penki, lietuvių kalba, ir iš fizikos penketas. Tik iš kūno kultūros pataisa. Palaukit, palaukit. Ką, jūs fiziškai neišsivystęs, o gal sirgot?

ANDRIUS. Aš išsivystęs.

DIREKTORĖ. Ir nesergat?

ANDRIUS. Aš niekuo nesergu.

DIREKTORĖ. Tai kodėl pataisa? (Skaito žurnalą) Ach, štai kas. Už marškinių nenusivilkimą ir šiurkštų elgesį. Tai kuo jūs įžeidėt mokytoją Kaušylą?

ANDRIUS. Nežinau. Užpyko tikriausiai, kad aš... nenorėjau nusirengt.

DIREKTORĖ. Tiek to... Kūno kultūra ne toks jau svarbus mokslas. Bet čia turi būti tvarka! Dabar susikaupkit, Šatai, ir pagalvokit... Jeigu kiekvienas, kaip jūs sa­kot, staiga susigalvotų ar šiaip sau, dėl juoko, imtų pirkinėt karves, kas tada būtų?

ANDRIUS. O ką, negalima?

DIREKTORĖ. Jūs vėl manęs nesupratot, Šatai? Pažiūrėkim blaiviai, Šatai... Na, kas jūs toks? Juk jūs, galima sakyt, tikras entuziastas. Juk jūs sugalvojot augint triu­šius ir kukurūzus, juk jūs rašėt pjeses ir eilėraščius, boksavotės, dar ir piešėt, atrodo?

DIREKTORĖ. O kur dar Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio drau­gijos? O kur dar savanorių jaunųjų gaisrininkų draugija? Matot, visur jumis pasiti­ki, visur jus išrenka į vadovus, nes visiems aišku, kad jūs – entuziastas! Sutik, šita nauja tavo istorija su karve, šita, nepyk, tiesiog absurdiška ir kvaila istorija netelpa į jokius rėmus... Tai iš kur šita karvė atsirado? Kodėl?

ANDRIUS. Iš dangaus nusileido... iš dangaus.

DIREKTORĖ. Šatai, aš esu labai ramus žmogus ir labai kantrus, ir daug ką at­leidžiu... Taip, taip. Ir net į tavo teatrus su šaudymais atleidau, bet netampykit, Ša­tai, liūto už ausų.

ANDRIUS. Aš netampau jokių liūtų.

DIREKTORĖ. Vėl manęs nesupratot. Norėjau pasakyt, kad galiu būti labai griežta, netgi labai. Grįžkim atgal. Gerai... karvė... Kodėl karvė? Aš klausiu – iš kur šita karvė?

ANDRIUS. Pavogiau.

Direktorė krūpteli, lėtai atsisėda ant kėdės ir braukia prakaitą nuo kaktos

Pavogiau. Ganėsi pievoje, o aš priėjau, užmušiau piemenį ir pavogiau karvę.

DIREKTORĖ. Šatai!

ANDRIUS (pakyla, numodamas ranka). Ką, Šatai? Ką dar norėtumėt išgirsti? Užtenka – dabar atostogos. Rudenį galėsit mane tarkuot, o dabar atostogos.

Šatų namai. Naktis. Basa, išsidraikiusiais plaukais Liuka beldžia ir kelis kartus pašaukia Andrių

LIUKA. Aš pabėgau iš namų, mane prikūlė, ir aš pabėgau.

Andrius tyli akmeniniu veidu ir nusisuka

LIUKA. Andriau, atidaryk, man šalta... Andriau, aš visa šlapia... Jis mane prikū­lė, pakėlė už plaukų ir prikūlė.

LIUKA. Nieko, Andriuk.

ANDRIUS. Tai labanakt. (Bet nesijudina iš vietos) Ko stovi? Eini į vidų ar ne?

LIUKA. Nešauk, tėvus prikelsi.

ANDRIUS. Ne tavo reikalas. Vienas gyvenu.

LIUKA (įeidama). Andriuk, o aš karvę paslėpiau.

ANDRIUS. O man neįdomu. Man nusispjaut į karves. Ko tu rūpinies? O tau juk visiškai visiškai nusispjaut! Juk pati sakei... Tau tikriausiai vemt norisi, vien pa­sižiūrėjus į mano karvę, ar ne?

LIUKA. Ką tu? Tegu mano tėvas vemia, o man labai... Tu nežinai, kaip man la­bai patinka tavo karvė. (Juokiasi) Aš ją pavogiau iš mokyklos, išlaisvinau ir paslėpiau. Einam, gerai?

ANDRIUS. Niekur aš neinu.

LIUKA. Tada sudie, Andriuk, viso gero.

ANDRIUS. Palauk. (Sugriebia ją už rankos) Gal skėtį tau duot? Liuka, nespurdėk... ir apskritai... ir apskritai, per tokį lietų geras šeimininkas net šuns į lauką nevaro.

LIUKA. Oi, kaip gerai, aš maniau, kad tu mane išvarysi. Tai aš čia truputį pa­sėdėsiu. Tu nepyksi?

ANDRIUS. Jauskis kaip namie. Mano tėvo namai – tavo namai. Be panikos. Ir susitarkim: tu, Liuka, klausyk tik visados manęs... Ir viskas bus gerai. Blogais keliais aš tavęs nenuvesiu.

LIUKA. Gerai, aš tik tavęs klausysiu. Tai tu čia gyveni.

ANDRIUS. Tenka gyvent. (Tvarko, kilnoja daiktus, pučia dulkes) Gal tu šachma­tais žaidi?

LIUKA. Nemoku.

ANDRIUS. O, tau šalta? Koks aš asilas, man nė į galvą neatėjo. (Paduoda jai antklodę)

LIUKA. Bet aš šlapia... Gal nereikia, aš ir taip išdžiūčiau... Ne, sakai... tai nusisuk. (Užsimeta antklodę, kažko rangosi, kruta prisidengusi ir paskui sumišusi padeda ant kėdės savo permerktą suknelę) Kur tu? Išeini?

ANDRIUS. Aš tuoj. (Užsiriša kaklaraištį, užsivelka ir susisagsto savo išeiginį švar­ką, pasižiūri į veidrodį ir grįžta prie Liukos, kuri užsimerkusi, susisupusi į antklodę, snūduriuoja) Tai gal tu gulkis, Liuka?

LIUKA. Ne, aš visiškai nenoriu miego.

ANDRIUS. O mane, atvirkščiai, po karvių pirkimo miegas pjauna. (Pasitaiso kaklaraištį, papurto pagalvę) Šviesą gal paliksiu... negaliu tamsoje, kažkaip dusina.

LIUKA. Aš irgi... Gerai, pabandysiu, gal pasiseks užmigt. (Apglėbia pagalvę) O, tai tu čia miegi?

ANDRIUS (nerūpestingai švilpaudamas). Tenka miegot. Čia stumiu bemieges naktis. (Kažką prisiminęs, puola iš kambario)

LIUKA. Kur tu? Išeini?

ANDRIUS. Gulėk. Man tik pasirodė, kad durų neužrakinau. Ir šiaip, Liuka, aš tavęs niekada nepaliksiu.

Liuka atsidūsta labai liūdnai ir skausmingai

Tau skauda? (Susirūpinęs uždeda Liukai ranką ant kaktos, lyg matuodamas karštį)

LIUKA. Skauda. Man iš tikrųjų labai skauda.

ANDRIUS. Nieko. Pavyzdžiui, mano draugas Vaksmiuleris iš medžio nukrito... ir tai...

Liuka paima Andriaus ranką ir padeda ją sau kažkur kairėje pusėje prie širdies

Čia kažkas atsitiko.

ANDRIUS (sulaikęs kvapą). Kur?

LIUKA. Ten... ten, po tavo delnu.

ANDRIUS (negalėdamas nei įkvėpt, nei iškvėpt oro). Liuka, žinai ką... Tokios kaip tu vienąkart per šimtą metų gimsta.

KAMINSKO BALSAS. Išeik, Liucina, žinau, kur esi. Išeik, aš tau sakau.

Liuka nagais įsikabina į Andriaus ranką ir susiriečia į kamuoliuką

ANDRIUS (pašnibždom). Aš čia, Liuka, nieko nebijok... nieko, netgi Kaminsko. Ir jei nori, gali gyventi čia. Mūsų namas didelis ir visai tuščias. Ir eikit jūs visi velniop.

LIUKA. Žinai, koks jis pasiutęs. (Pravirksta) Toks jau mano likimas. (Sėdi sustin­gusi, o paskui atsidūsta) Vis tiek galas, vis tiek reikės grįžti. (Keistai šypteli) Vis tiek galas, ar ne? (Andrius paklusniai linkteli galva, Liuka ištraukia iš plaukų sulytą kaspi­ną ir duoda Andriui) Jeigu ir mane užmuš, nors kaspinas liks. Vis tiek galas, ar ne? (Staiga visiškai ramiai išsitiesia ir guli lyg pievoje, susidėjusi rankas po galva)

ANDRIUS. Liuka, o ką man dabar daryt? (Neryžtingai trukteli kaklaraiščio maz­gą, bet jis neatsileidžia, o tarytum dar labiau smaugia) Liuka, aš... Liuka, aš... negaliu nusivilkt marškinių... Aš gi pataisą turiu iš kūno kultūros... Liuka, tu nesišaipysi?

LIUKA. Niekados.

ANDRIUS. Liuka, tik niekam nesakyk... Aš turiu pataisą todėl... matai, kokia raudona ir šlykšti dėmė ant mano pilvo!.. Bjauru, ar ne?

LIUKA. Ką tu, Andriau, ji labai graži... gyvenime nemačiau tokios gražios dė­mės. Aš irgi norėčiau tokią turėti. Ir žinai, į ką ji panaši? Visai kaip Lietuvos že­mėlapis.

ANDRIUS. Tai tu manai, kad nieko baisaus? Tada gal ir nieko. (Juokiasi) Klasių kovos palikimas! Kai degė malūnas, žinoma, aš dar nebuvau gimęs, mano mama iš­sigando ir pridėjo ranką prie pilvo... Ir prašom, aš turiu nešiot!

Abu tyliai juokiasi. Pasigirsta reti ir prislopinti būgno dūžiai

ANDRIUS. A... tai tu, seneli... Girdi, kaip šaukia naktis? Apsikabinkit, šaukia naktis. Bet kodėl man taip liūdna?.. Kodėl man taip liūdna, seneli, lyg prieš mirtį? Ir kojos užtirpo, ir galva visai užtirpo. (Liukai) Aš nemoku... Liuka, matai, kaip aš nie­ko nemoku. (Pašoka, bėga kažkur ir stovi su virtuviniu peiliu rankoje) Na ir gerai, visiems tik palengvės. Ir tau, Liuka, ir tau, Elyte, ir tau, Tėvai, kai atsigulsiu šalia senelio.

Liuka tyliai prisiartina, ištraukia peilį ir nuveda Andrių atgal, glosto jo plaukus

ANDRIUS. Liuka, ar tu dabar draugausi su manim?

LIUKA. O tu, Andriuk?

Pašėlusiai dunda būgnas

ANDRIUS. Seneli, tai tavo būgnas šitaip daužosi?

SENELIS (su būgnu ir ilgais baltais marškiniais). Ką tu, Andriuk, mano būgnas senas ir sutrūkęs. Žiūrėk, žiūrėk į tamsą...

ANDRIUS. Aš nieko nematau.

SENELIS. Girdi? Kažkur čia pat... kažkur čia pat. Ar tik ne tavo dulkėtoje lento­je, tarp tavo rašaluotų dienoraščių, apmusijusių tavo dėdės Boleslovo medalių ir spalvotų akmenukų?.. Kažkur čia pat... Aha, girdi... Kaip daužosi ir spurda dar gy­va, Andriuk, tavo vaikystės širdis... Bum bum bum...

Senelis dingsta. Pasirodo Kaminskas su durų spyna rankoje. Jis eina apgraibom lyg aklas link Andriaus ir Liukos ir, garsiai šniokšdamas, dūsuoja

KAMINSKAS (giedodamas). Įkvėpkit, įkvėpkit mano slogų degtinės ir prakaito kvapą, ir šitas kvapas prispaus jus prie žemės, įkvėpkit, įkvėpkit giliai lyg tirštus ir slogius chloroformo garus, ir tada pajusit, kad atėjo galas – nes jūsų kojos, jūsų be­gėdiškai plikos kojos buvo netoli nuodėmės slenksčio, jūsų suskilusios lūpos, begėdiš­kai suskilusios lūpos atsivers, bet nepasakys: „Škac, škac, mirtie“, o ištars amen. (Su­stoja prie Andriaus ir Liukos, padeda spyną, nusiima kepurę) Aš nieko nesulaužiau. (Sugniaužia antklodės kampą, atkakliai patraukia ją į save ir ilgai, sunkiai alsuoda­mas, žiūri į Andrių ir Liuką. Užmauna Liukai suknelę ir pasodina ją) Aš pasiuvau tau batukus, tokius, kaip tavo užsienietiškam žurnale. (Ištraukia iš kišenių naujus batu­kus ir apauna Liuką) Nespaudžia?

LIUKA (vos girdimai). Ne.

KAMINSKAS. Tai galim eit. (Paima Liuką už rankos, kita užmeta antklodę ant Andriaus) Aš nieko nesulaužiau, aš vėl įsuksiu spyną į duris.

LIUKA (verkdama rėkia pašnibždom, lyg praradusi balsą). Tu esi... tu niekados... tu niekados už tai, tu niekados už tai nepateksi į dangų!

Su lagaminu rankoje pasirodo Elytė Šatienė ir išgąstingai žiūri į Kaminską

KAMINSKAS. Ponia, aš nieko nesulaužiau, aš vėl įsuksiu spyną.

LIUKA. Tu niekados... tu niekados... niekados nepateksi į dangų.

Ūkinių prekių parduotuvė. Elytė Šatienė su melsvu chalatu ir didžiule balta, iškrakmolyta mezgjnių apykakle sveria už prekystalio colines vinis. Pakelia kažkokią pre­kių dėžę, vėl nuleidžia ir ilgai stovi ir šildosi rankas prie plytelės, ir staiga nedrąsiai įslenka Antanas Šatas ir tylėdamas taip pat atkiša rankas pasišildyt

TĖVAS. Elyte!

ELYTĖ. A, tai čia tu, Antanai? Seniai matytas – ir lieknesnis pasidarei, nereikalin­gą svorį numetei. (Pataiso susivijusį Antano Šato kaklaraištį) Kaip čia dabar marški­nius užsivilkai? O Viešpatie, tai neturi net kur apsiskalbti? Panešioji, sakai, marški­nius, išverti ir toliau nešioji... Tai ką pirksit, Antanai? Kalkių? O gal stiklo?

TĖVAS (liūdnai atitraukdamas rankas nuo plytelės). Stiklo. (Sumoka pinigus, pasikiša po pažastim stiklo gabalą ir nueina už kampo, stovi mindžiodamas atsirišusius apa­tinių kelnių raištelius, lyg sveikindamasis su kažkuo, kilsteli skrybėlę, trenkia stiklą į žemę, paskui sugrįžta atgal)

ELYTĖ. Ką dar pirksi, Antanai? Vėl stiklo?

TĖVAS. Stiklo. Iškrito ir sudaužiau netyčia. (Užeina už kampo ir kūkčiodamas paleidžia stiklą iš rankų ir vėl grįžta atgal) Man ne stiklo, man tavo meilės, Elyte, reikia.

ELYTĖ. Ką sakai, Antanai? Nesupratau, blogai girdžiu.

TĖVAS. Elyte, matai, kaip išėjo. Stovim vienas priešais kitą ir kalbamės lyg iš už šimto kilometrų tarpmiestiniu telefonu.

ELYTĖ. Taigi, Antanai, kaip tarpmiestiniu, ir girdėti blogai, laidus gal nutraukė... Alio, Antanai, stiklo reikia? Stiklo gal pritrūkot?

TĖVAS. Ne stiklo – man tavo meilės, Elyte, reikia.

ELYTĖ. Alio, Antanai, nėra meilės, išsibaigė, nebeprekiaujam... gal dar užveš... Ir kurgi jos dabar, tos meilės, taip staigiai paimsi?

TĖVAS. Ak Elyte, aš jau – sklerotiniai griuvėsiai. Aš gi viską pamiršau. (Nusike­lia skrybėlę) Aš vėl įsimylėsiu, jeigu leisi, lyg jaunystėje, prieš dvidešimt su kaupu metų, ir paklausiu: „Brangioji, aš būdau labai laimingas... ar nenueitumėt su ma­nim į kiną?“

ELYTĖ. Kodėl ne... tik skrybėlė, Antanai, jau nebe ta – riebaluota nuo prakaito, ir lakuotų batų nebeturi.

Antanas Šatas laiko Elytės pirštus savo delnuose, Elytė ramiai šypsosi

Tai kurgi tu, Antanai, tiek metų buvai, kur tavo akys, kur tavo širdis buvo, ėjai kažkur... ėjai... ir vis sakytumei ratu, ir visados aplinkui.

Scenoje Antanas Šatas, Elytė Šatienė

Andrius ir Karvė

TĖVAS. Ar nieko neužmiršom? Elyte, man rodos, kad išmesi butelį iš rankų.

ELYTĖ. Ne, neišmestų, bet neramu kažko...

TĖVAS. Nieko, nieko, gerbiamieji. Žinoma, aš negeriu, iš prindpo, bet ką dary­si, reikės išgert. Ponas Kaminskai, pasakysiu, draugas Kaminskai, arba geriausiai – tamsta Kaminskai, pasakysiu! Rytas, taip sakant, šaltokas, tai gal neatsisakytumėte išgerti taurelę kitą ir nors vienąkart pabandyti gyvent žmoniškai. Štai tada mes ir išsitrauksim šito bjauraus alkoholio butelį.

ELYTĖ. Andriuk, tu nesigraužk. Dabar, kai mes, ačiū Dievui, vėl visi kartu...

ANDRIUS. O man nei šilta, nei šalta...

TĖVAS. Jeigu tu manai, kad mes pykstam dėl visos šitos... istorijos, tai priešingai, aš tiktai didžiuotis galiu tokiu sūnumi. Ir labai gaila, jeigu jūs, gerbiamieji, nema­tot toliau savo daržo tvoros. Tai mano sūnus – ne jūsų – nupirko karvę! (Nutyla, nes jie jau priešais Kaminsko namus, pavaro karvę į priekį ir neryžtingai kosteli) Draugas Kaminskai, alio, draugas Kaminskai, atleiskit, tai mes trukdom. Elyte, gal tu pabelsk. Man kažkaip neišeina.

ELYTĖ. Dieve, visados aš viską už tave turiu daryt. (Beldžia į duris kumščiu, o paskui ir buteliu)

TĖVAS. Sudaužysi... išprotėjai? Ar ką? (Ištraukia butelį iš jos rankų ir šaukia) Draugas Kaminskai, atsibuskit, draugas Kaminskai, prieikit nors prie lango. Tai aš – Šatas, o su manim mano žmona ir sūnus, o štai ten – pažiūrėkit – karvė. Priimkit ją ramia ir lengva širdim. Alio, tamsta Kaminskai, ponas Kaminskai... po velnių, argi negirdit?

Pasigirsta sunkūs Kaminsko žingsniai

KAMINSKAS. Matau... matau kiaurai aš jūsų visą klastą... Visiškai sutrypt Ka­minską sumanėt... Garbę nuplėšt... bet aš titnagas.

TĖVAS. Tamsta, žinot, kas esat? (Suspiegia) Tamsta kvailys! Ir ko mes čia ėjom. Taip, taip... gerbiamasis... aš seniai įtariau, kad ne smegenys tamstos galvoje, o titnagas.

Pasigirsta išgąstingas Liukos šauksmas, durų bildesys, Šatai bėga į šalį, Kaminskas vėl pasirodo, niūriai nužvelgia Šatus ir pamato karvę, žiaumojančių morkas

KAMINSKAS. Man morkas trypiat, ak šitaip?.. Per gerklę išlįs jums visos karvės! (Sugrįžta atgal)

TĖVAS. Ką jis sugalvojo? Kažką, jaučiu, sugalvojo?

ANDRIUS (abejingai). Išvarys Karvę iš daržo. Paims pagalį ir išvarys.

TĖVAS. O kas tada? Kur mes ją dėsim?

ELYTĖ. Ir kam tu pirkai karvę? Ramiai, gražiai gyvenom...

TĖVAS. Puiku, viskas puiku... tiktai tarpusavy nesipykim. Ramybė šeimoje svarbiausia. Sulauksim, kada jis išvarys karvę, ir paskui parduosim. Šiandien pat, ar ne? Jūs tik pažiūrėkit, kokia tai puiki karvė, kokia galva. Ragai vien ko verti, o teš­muo... Galvą guldau... tris kibirus pieno drąsiai primelžtum... Parduosim ir nusipirksim, pavyzdžiui...

ELYTĖ. Nieko tu nenupirksi. Per daug nesiskeryčiok čia, pamiršai, kad tai Andriaus karvė.

Ir tada įslenka Kaminskas su medžiokliniu šautuvu rankose ir, net nežvilgtelėjęs į Šatus, nubėga prie Karvės. Trinkteli šūvis

KAMINSKAS. Aš titnagas, aš titnagas... Viešpatie, kaip skauda širdį, Viešpatie, mano širdis.

Karvė lėtai pasvyra, šokteli į viršų lėtai, baleto žingsniu, ir susmunka

TĖVAS. Nušovė! Žmogžudys!

Karvė raitydamasi išsineria iš savo odos – iš ilgo, ne pagal ūgį padėvėto lietpalčio – ir lieka vienais ilgais iki žemės, baltais kaip Senelio marškiniais

KARVĖ. Mm... mm... Už ką?

Pasirodo Senelis, pašėlusiai daužydamas būgną

SENELIS. Už ką? Už ką nušovėt mano anūko karvutę? Už kelias sugraužtas mor­kas? Ar už tai, kad ji ne tokia kaip jūs, žvėrys, o per daug gera ir žmoniška... tai kas, kad veidelis kitoks ar rankyčių neturi... O gal jinai... O gal šitas gyvulėlis irgi turi sielą, ir daug gražesnę negu jūsų?! Ach ponai, šaudantys mano vienintelio anūko kar­ves, ach ponai... ponai. Einam, vaikeli, tenai... į dangų. Aš pasirūpinsiu tavimi, pa­ganysiu po debesėlius... Einam, vaikeli.

Ir abu su Karve išplasnoja iš scenos

Kaminskų kiemas. Scenoje Peliūkštis su kastuvu ir Karvės lietpaltis priėjo kojų. Jis rūko ir pučia dūmus, užvertęs galvą. Į kiemą išeina Liuka su kibiru. Peliūkštis pa­siūlo jai cigaretę, bet Liuka papurto galvą

ANDRIUS. Liuka, Liuka, aš čia. Bulvėse!

Liuka dairosi, ieškodama jo

LIUKA. Andriau, aš negaliu, jis dar nemiega.

KAMINSKO BALSAS. Liucina, Liucina!

Liuka numoja ranka ir slepiasi. Andrius šliaužia į ją

ANDRIUS (pašnibždom). Aš čia, Liuka. Nenueik, Liuka, nenueik.

Tada Liuka pati susigūžusi ropoja į Andrių

KAMINSKAS. Liucina, Liucina! Viešpatie, Viešpatie! Vandens stiklo nėra kam paduot!

ANDRIUS (atsisėda turkiškai ir paspaudžia Liukai ranką. Nerūpestingai švilpau­ja). Sveika gyva, Liuka! Kaip gyvenimas? Ko savo seniui vandens nepaduodi?

LIUKA. Nepasius. Pats nežino, ko nori.

KAMINSKAS (verksmingai). Liucina, ir vėl tu prapuolei. Taip ir laukiat išsižioję, kad aš padvėsčiau. (Rėkia) Liucina, kekšės vaike!

Andrius priglūsta prie žemės ir užsimerkia, nes staiga pasirodo Kaminskas su Vaksmiulerio uniforma ir bronzos milteliais padažytu pistoletu, meiliai ir kartu šlykščiai šypsodamasis. Ilgais žingsniais lyg sulėtintame filme, atbulas prisiartina prie Andriaus, pakelia dviem pirštais jį už smakro ir įremia vaksmiulerišką pistoletą jam į pilvą

KAMINSKAS. Bach bach! Tra ta ta ta! (Grįžta atgal, lygai taip pat šypsodamasis ir tokiu pat žingsniu)

ANDRIUS. Bach! Bach! Tra ta ta ta! (Susiriečia, prispaudęs rankas prie pilvo, ir rai­tydamasis krenta aukštielninkas. Paskui pašoka, atsisėda turkiškai ir nerūpestingai šypsosi) Mane nušovė...

KAMINSKAS (balsas). Liucina! Liucina!

LIUKA. Na, žinai. Ko, ko dar nori?

ANDRIUS. Tai kaip tu gyveni?

LIUKA (šypsosi). Nežinau. Neblogai tikriausiai.

ANDRIUS. Ir aš nežinau. O tavo senis tikrai susirgo ar šiaip sau simuliuoja?

LIUKA. Ne, nepanašu. Aš jo negaliu dabar palikti. Nepyk, bet man jo gaila.

ANDRIUS. Visados jų reikia gailėtis... Ką padarysi, gal ir mes kada nors būsim seniai.

LIUKA. Aš nenoriu pasenti. Ir taip smarkiai susenau.

ANDRIUS (žiūrėdamas į savo batus). Sako... ten... ligoninėj... tave patikrino?..

LIUKA. Patikrino.

PELIŪKŠTIS (užgesina nebaigtą rūkyti cigaretę ir užsikiša už ausies). Galit būti ramūs. Senis pagaliau nusiramino. Bučiuokitės, bučiuokitės. O man tai kas?

LIUKA. Ne tavo reikalas.

ANDRIUS. Jau užkasei?

PELIŪKŠTIS. Suspėsim. Kas šaudo, o kas turi užkasinėt. Sumautas mano gy­venimas, pavydžiu jums.

LIUKA. Gal tu nueik, vis tiek negalima jo palikti vieno.

PELIŪKŠTIS. Nieko jam neatsitiks. Ir valdys jis mus dar tūkstantį metų.

LIUKA. Žinai, gal ir aš eisiu.

ANDRIUS. Liuka...

LIUKA. Kas, Andriau?

ANDRIUS. Nieko. Aš tik norėjau pasakyt... Tarp kitko, nieko rimto... Tik tu man žvėriškai, žvėriškai... Ir aš tave labai labai...

LIUKA. Ir aš... Jau nuo seniai... kada dar nebuvai net gimęs...

Šatų kiemas. Andrius guli hamake. Pasigirsta sunkvežimio burzgimas. Andrius pakelia galvą ir mato Liuką, Kaminską ir Peliūkštį, žongliruojantį su dviem elektros lemputėm

ELYTĖ (prišoka prie Andriaus). Ten... Liuka.

ANDRIUS. Žinau. Žinau ir be jūsų.

KAMINSKAS (tėvui). Išvažiuojam, kaip matot. Išsikraustom. Cha, tik atsisveikin­ti užsukom. (Tėvas tyli) Į teismą, girdėjau, norėjot paduoti.

TĖVAS (žvairuodamas į Andrių). Gal ir norėjom.

Andrius stovi susikišęs rankas į kišenes priešais Liuką ir iš visų jėgų stengiasi nerūpestin­gai šypsotis

ANDRIUS. Tai išvažiuoji?

LIUKA (kvailai skėsteli rankom). Išvažiuojam.

ANDRIUS. O! Kokie tavo batai... (Liuka slepia koją už kojos) Ir tarp kitko, tu, Liuka, šiandien žvėriškai graži... Ir blizgi visa. Ir tavo akys, Liuka, blizgančios, cha, lyg turėtum keturiasdešimt laipsnių temperatūros. (Liuka visa dreba ir bando per jėgą šypsotis) Nepyk, aš juokauju. Užaugsi ir, kaip sakoma, dar labiau išsiskleisi ir išgražėsi... O mes tuo tarpu gal jau kapuos ilsėsimės. (Andriui ima trūkčiot lūpa, ir jis iš visų jėgų spaudžia Liukos pirštus) Laimingai...

LIUKA (lyg turguje parduotas šunytis). Laimingai. Nevaikščiok basas. Žemė šalta.

ANDRIUS (garsiai kvatodamas). Nieko, aš užsigrūdinęs.

KAMINSKAS. Jeigu kas pakišo... na, padovanojo, taip sakant, karvę... tyčia ar netyčia, tai vis vien išeina, kad ta karvė mūsų... juk šitaip? Tai ką norim, tą ir darom su savo karve.

TĖVAS. Atleiskit, bet jeigu kiekvienas pradės šaudyt...

KAMINSKAS (gniaužydamas krūtinę). Taigi... bet jeigu kiekvienas pradės pirkinėt karves, kas tada bus?

TĖVAS. Ar bent kiek pagerėjo?

KAMINSKAS. Su sveikata prastai. Va ir darbą siūlo batsiuvių artelėj, kad tik pa­silikčiau. Kam man tos artelės? Kaminskas pats sau artelė. Tamsta moderniškas žmo­gus, o mane tik grabas pakeis.

TĖVAS. Kaip čia pasakius... Kitų ir grabas neištiesina.

Pypteli mašinos signalas

ANDRIUS. Liuka...

LIUKA Andriau...

TĖVAS. Ką gi, vadinasi, nebepasimatysim su tamsta daugiau? (Keistai šypteli) O kaip, tą prieškarinę karvės odą irgi vežatės?

Kaminskas niūriai linguoja galvą, susiraukia ir atneša Šatui naujus žieminius batus

KAMINSKAS (burbteli). Paimkit, turėtų tamstai tikti. (Praeidamas suspaudžia Liuką už alkūnės)

Visi žiūri į Andrių ir Liuką. Vėl pypteli mašinos signalas ir suūžia mašinos variklis. Liuka staiga įsikniaubia Andriui į petį, ir jis skruostu glaudžiasi prie jos juodų, vaikėziškai apkirptų plaukų

KAMINSKAS (krenkšteli). Liucina...

Liuka traukiasi atbula, Peliūkštis irgi juda atbulas ir žongliruoja dviem elektros lemputėm

Vėlyvas ruduo. Elytė hamake, Antanas Šatas stovi jos galvūgalyje ir groja smuiku tą pačią Andriaus vaikystės melodiją, nusimeta paltą ir įvynioja į jį savo žmonos kojas ir kažką kužda jai į ausį, o Elytė tik droviai šypsosi. Andrius giliai, lyg šokda­mas į vandenį, įtraukia oro ir ima krautis į krepšį daiktus: sportbačius, Boleslovo katiliuką, o Liukos kaspiną užsiriša sau ant riešo

ANDRIUS (tėvams). Aš išeinu, kaip sakiau, taip ir... (Paduoda ranką tėvui, per­sigalvoja ir pabučiuoja jį, paskui pasilenkia prie Elytės ir ilgai tyli, supdamas hamaką. Tėvas pakelia smuiką ir vėl užgroja)

ELYTĖ. Andriau, tai tu iš tikrųjų išeini? O mes manėm, kad tu šiaip sau kalbė­jai... Žinoma, tu niekados šiaip sau nešneki.

TĖVAS. Žinoma, tu darai viską saviškai... saviškai nuo pat vaikystės, mes jau pri­pratom.

ANDRIUS. Aš jus tikrai labai myliu... garbės žodis... labai labai myliu, bet per ilgai užsisėdėjau čia...

TĖVAS. Mūsų miestelis ne Vilnius, žinoma, ir ne Maskva ar koks Paryžius, ir mes tau galbūt...

ELYTĖ. Gal mes tau, Andriuk, labai kvaili ir pasenę atrodom.

TĖVAS. Ne tokie mes jau seniai ir norim tau pasakyti, kad štai... taip jau išėjo... laukiam vaikučio!

ANDRIUS. Žinau, žinau...

ELYTĖ. Mes ruošėmės apie tai su tavimi pasikalbėt. Ruošėmės vis ir niekaip, pats matai, neprisiruošėm...

TĖVAS. Ir tiesiog pasitart norėjom...

ELYTĖ. Bet bijojom... o gal tau nepatiks... Gal tikrai pasenom, kad ėmėme ta­vęs varžytis?

ANDRIUS. Ne, aš labai džiaugiuos, aš visada norėjau turėt broliuka ar sesutę. Juk tai velniškai puiku. Būtinai perduokit jam mano linkėjimus.

Visi pradeda juoktis, Andrius užsimeta krepšį ant peties

TĖVAS. Gal ir gerai bus tau... tau niekur nebus blogai. Gal ir reikia kartais prasiblaškyt, kad iš naujo viską pradėtum. Matai, aš vėl įsimylėjau tavo mamą – mūsų Elytę.

Andrius linksi galva ir ima traukdamasis atbulas mojuot ranka

Palauk. Sugrįši – o gal namuose nieko nebus. Susitarkim, kurioje vietoje raktą padėt.

ELYTĖ. Gal prie malkinės, po plyta.

TĖVAS (šaukia). Aha, prie malkinės... po plyta. (Patrina aprasojusius akinius, įsiūbuoja hamaką ir vėl ima groti)

Andrius susiduria su mokyklos direktorė, kuri tempia pilną rezgę oranžinių apelsinų

ANDRIUS. Viso gero, direktorė. O aš išvažiuoju!

DIREKTORĖ. Kaip tai išvažiuojat? O mokslas? Metai beliko.

ANDRIUS. Suaugusiųjų... vakarinėje užbaigsiu.

DIREKTORĖ (liūdnai kraipo galvą). Šatai... Šatai... Vėl nauja istorija... Tai kur važiuojat?

ANDRIUS. Dar tikrai nežinau. (Išsitraukia iš krepšio laikraščio iškarpas) Gal čia... jei patiks. Matot, visi kviečia: reikalinga! reikalinga! Net galva gali apsisukt, kaip aš visur esu reikalingas. Ir taip jau per ilgai užsisėdėjau čia, vos ne dvidešimt metų.

DIREKTORĖ. O kiek jums iš viso, Šatai?

ANDRIUS. Septyniolika, bet bus aštuoniolika. Tik pagalvokit, aštuoniolika me­tų vienoje vietoje!

DIREKTORĖ. Kaip jums viskas paprasta: užsimanėt – vaidinimą su šaudymais padarėt, užsimanėt – vėl kitas vaidinimas su karvėm, o dabar važiuojat kažkur, ir pats tikriausiai nežinot kur. Ir ką aš galiu paprieštaraut tau, Šatai? Tu vis tiek darysi savo... Kaip jūs mane pravardžiuodavot? Gali nesakyt... Nereikia... Aš ir taip žinau... Gysla pravardžiuodavot.

ANDRIUS. Ką jūs, direktorė... aš tai tikrai... garbės žodis.

DIREKTORĖ. Nereikia... nesiginčyk... Taip, aš senstanti, deja, senstanti pe­dagoginė gysla. Neturiu nei šeimos, nei vaikų... Išeini, sakai? Ramu bus dabar mokykloje tikriausiai. Gal net per daug ramu, kol vėl neišdygs koks nors Šatas... Pa­imk apelsinų. Tu dar augi, ir tau labai reikia vitaminų. (Staiga ryžtingai suverčia vi­sus apelsinus į Andriaus krepšį)

DIREKTORĖ. Nors tiek... nors apelsinų! (Ilgai žiūri į Andrių) Kaip tu manai? Kas būtų, jeigu kiekvienas pirktų karvę?

ANDRIUS. Aš labai atsiprašau, tamsta direktorė, aš netyčia, taip išėjo...

DIREKTORĖ. Ne visi gali, Šatai, pirkt karves, ne visiems perka karves, ir man nieks, deja, nepirko karvės... ir aš niekam nepirkau. Gal drąsos kartais pritrūksta, gal žiauresniais ne karvių pirkimo laikais gyventa... tiek to. Bėkit, bėkit... Nors, tiesą sakant, apsikirpt galėtumėt... gaurais apžėlėt... Gal dabar madinga, bet tau, mielas Andriau, patikėk – nelabai tinka.

ANDRIUS. Būtinai apsikirpsiu... tuoj pat... dabar!

DIREKTORĖ. Meluoji... dabar jau tikrai meluoji. Meluok – aš nesupyksiu. (Išeina)

ANDRIUS. Garbės žodis, apsikirpsiu, jeigu norit – net plikai!.. (Atsisėda į kirpi­mo kėdę)

FINKELŠTEINAS. Kaip kerpamės? Ežiukas? Boks? Su sklastymu? Be? Sprandą paskusim?..

ANDRIUS. Plikai, varykit tiktai plikai.

FINKELŠTEINAS. Auksas – ne plaukas. Negaila?

ANDRIUS. Ataugs. Ataugs iki pavasario.

FINKELŠTEINAS. O... Iki pavasario sužaliuos... o... pavasarį bus ne galva, o krūmas žydintis. Jaunas žmogus – liūdnas? Ne, jaunas žmogus – piktas?.. Ir Finkelšteinui liūdna matyti pliką galvą... Finkelšteinas, jeigu galėtų – jaunam žmogui iš viso nekirptų.

ANDRIUS. Aš visai ne liūdnas, aš visai ne piktas... Aš tik galvoju, kad turėčiau būti piktas. Štai... aš šypsausi.

FINKELŠTEINAS. O... jaunas žmogus šypsosi. Bet kodėl jauno žmogaus akys kaip lėkštės pilnos ašarų? Gal plaukas įkrito?

ANDRIUS. Plaukas... plaukas... Ach draugas Finkelšteinai, štai aš išsitraukiau plauką iš akies ir vėl esu linksmas... Škac, liūdesy, – sakau.

FINKELŠTEINAS. Škac, škac...

ANDRIUS. Nežinau, draugas Finkelšteinai, kodėl esu visai nepiktas ir visiškai neliūdnas... Gal todėl, kad aš kartoju išeidamas: škac, sakau, pykčiui... škac, škac, mūsų vienatvei... škac, mūsų melui ir neapykantai, ir tau, senatve, škac, sakau... mirtie, škac... škac, mirtie, nuo mano ir jūsų gimtų namų... ŠKAC, mirtie, visados ŠKAC!

 

Lietuvių grotesko ir ironijos dramos. Sudarė Agnė Iešmantaitė. V.: Žaltvykslė, 2007.

 

b_500_370_16777215_0___images_stories_file_riesutu_duona_kadras.jpg

Kadras iš kino filmo Riešutų duona, 1978 m.