Saulius Šaltenis gimė 1945 m. Utenoj, mokytojų šeimoje. Mokėsi Utenos II vidurinėje mokykloje. 1963 m. įstojo į Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto istorijos-filologijos fakultetą. Šiuo metu tarnauja Tarybinėje armijoje. Pirmieji apsakymai buvo atspausdinti 1963 m. „Literatūroje ir mene“.

 

 

    

     KARAS SENIAI PASIBAIGĖ

    

    Lygiai po penkių dienų aš būsiu jau aštuonio­likmetis. Ir man rodėsi, kad viskas kartu išsispręs su gimimo diena, ir aš galėsiu atsakyti tėvui, kuris vis dažniau ir dažniau klausinėja mane:

     — Na, sūnau, kur dabar pasuksim? Mokykla baigta, dvyliktos klasės nėra, iš tiesų, nėra. Tai kur?

     Palaukit jūs, palaukit mano gimimo dienos! Aš jos laukiau labiau, negu ankstesnių gimimo dienų, ir man rodės, kad viskas tada paaiškės.

     Atsimenu, kai man suėjo šešiolika metų ir aš gavau pasą, autobuse raukšlėtas seneliukas pava­dino mane jaunuoliu:

     — Jaunuoli, praeikit — žmonės juk ne silkės.

     Anksčiau mane vadindavo berniuku, o dabar aš — jaunuolis! Aš pajutau gyslose kraują, paju­tau judant raumenis po oda ir negalėjau, jokiu būdu negalėjau pasilikti tvankiame mieste. Lau­kai už miesto buvo tušti, tik toli asfaltu be garso riedėjo nušvitę autobusai. Aš laukiau kažko ne­paprasto, ir raumenys įsitempė laukdami, ir no­rėjosi kaukti su džiugiu virpuliu, užvertus galvą j mėnulį, žinant, kad įvyks kažkas nepaprastai svarbaus. Bet nieko neįvyko, tik pasidarė liūdna, ir norėjosi važiuoti tais autobusais be galo.

     O dabar mane tas raukšlėtas seneliukas grei­čiausiai pavadintų vyru. Pavadintų, sakai? Kaži... Tiek to, gali ir nevadinti, bet dabar aš jaučiausi kur kas labiau subrendęs, negu tada, kai buvau gyvenęs pasauly šešiolika metų. Man kartais at­rodė, kad atsirado raukšlės, ir aš tapau atšiaures­nis. O kartą šukuodamasis iš tiesų išroviau plau­ką, žilą plauką.

     — Žilas, hmm... Ir pačioje jaunystėje... — patraukė pečiais tėvas ir pajuokavo, kaip visada, nevykusiai: — Mažiau galvok, o tai — visai pra­žilsi. .. Sūnus žilas, cha, cha. ..

     Gal iš tiesų aš per daug galvodavau. Bet juk ir mano draugai daug galvojo ir beveik taip pat, kaip ir aš.

     Aš prisiminiau vaikystę ir nusišypsojau. Tada aš buvau naivus, ir man atrodė, kad pasaulis su­kurtas tik man vienam, kad viskas, netgi žmonės, yra tarsi dekoracijos, kurios apgaudinėja mane. Aš žiūrėdavau į miegantį brolį, ir man imdavo rodytis, kad jis irgi dekoracija ir pradings vieną rytą, ir liks tik spengianti klaiki nykuma, ir aš — vienintelis ne dekoracija.

     Aš išaugau iš šitų minčių, kaip išaugami rūbai. Dabar aš galvojau, nepaprastai daug galvojau, nes turėjau netrukus tapti aštuoniolikmečiu, nes ne­žinojau, ką man veikti toliau...

    

     ***

    

     — Kur pasuksim? — klausinėja tėvas vis ne­kantriau, ir jaučiu jo balse vis didesnį susierzi­nimą.

     Aš tyliu ir braižau nagu rašomąjį stalą, ir ma­tau, kad tai ima dar labiau erzinti tėvą, ir jis žiūri į mane lyg į daiktą, savo sukurtą, bet nesu­prantamą ir nevykusį.

     — Tu seniai galėjai apsispręsti, o dabar slampinėji iš kampo į kampą kaip koks poetas, — sako tėvas ir, su nusistebėjimu trūkčiodamas pečiais, priduria,— aš, tavo metų būdamas...

     Tėvas visada, pamatęs mane nieko neveikian­tį, vadina poetu. Bet jis, nors ir buhalteris, myli poeziją, o mane poetu vadina draugai, vadina visai rimtai, nesijuokdami, nors aš iš viso esu parašęs tik penkis eilėraščius: apie žemę, karą, atominę bombą, vėl apie bombą ir apie save. Jie perskaitė šituos penkis eilėraščius ir mikčiodami pareiškė savo nuomonę:

     — Tu tikras poetas!.. Ir eilėraščiai geri... Bet kažkaip... Gilūs jie... bet kažkaip. .. labai niū­rūs... beviltiški, tarytum mirties patale parašyti.

     Aš pats tą žinau ir poetu nebūsiu, nes daugiau nieko negaliu parašyti, vėl kartojasi tas pats ir tas pats. Taip, poetu aš nebūsiu, pienininku, kaip siūlo mamos draugės, irgi nebūsiu. Tai kuo aš būsiu?! Man siūlo visokius institutus, o aš kaip mažas vaikas, persivalgęs saldainių, purtau galvą:

     — Nenoriu, ne-e.

     Jie įsikarščiavo, išvadino mane ponaičiu ir, norėdami įžeisti, pasiūlė eiti į šoferių kursus. O kodėl ne, o iš tiesų, juk galiu aš būti šoferiu. Bet aš nieko neišmanau apie jokias mašinas.

    

     ***

    

     Vakare aš susigalvojau nueiti į kiną. Filmas buvo apie pilietinį karą: ryžtingai žygiavo dainuo­dami raudonarmiečiai į frontą, į mirtį pilkomis milinėmis ir tokiais pat pilkais nuo bado veidais. Ir kažkur skambėjo Blokas: „Revoliucinį žingsnį tvirčiau...“ Namie iš naujo perskaičiau visą Blo­ko poemą ir, gulėdamas lovoje, pusiau sapnuo­damas, žingsniavau ir aš, išblyškęs nuo bado, spausdamas šautuvą rankose, greta tokių pat pilkamilinių.

     — Revoliucinį žingsnį...

     Paskui užgrojo radijas, aš nustojau žygiuoti su šautuvu, ir į priekį išniro susierzinęs tėvas:

     — Tai kur pagaliau? ..

     Aš pats nežinau kur, bet palaukit, dar visai nedaug palaukit, ir aš jums pasakysiu.

     Paskui prisiminiau mokyklą.

     — Jūs, tarybinis jaunimas... ir jums... — sa­kė per išleistuves direktorius.

     Kas — ar aš tarybinis jaunimas, ar mūsų klasė, iš kurios vidury mokslo metų du išmetė už va­gystes? Jie, tie pilkais nuo bado veidais, su šautu­vais — jie tarybinis jaunimas! O mes... mes šiukš­lės... Svarstom: stoti ten ar nestoti, domimės tik šokiais ar sportu, chuliganaujam...

     Pamėginau įsivaizduoti, ką daryčiau, jeigu ma­no gimimo dieną kiltų karas. Aš visada visur pir­mas susižeisdavau, vos nepakliūdavau po mašina, vos nepaskęsdavau ir buvau įsitikinęs, ir gerai žinojau, kad jeigu kiltų karas, mane užmuštų pir­mąjį.

     — Ar tu galėtum mirti už Tėvynę? — paklau­siau savęs.

     Aš jaučiau, kaip man džiūsta burna.

     — Ne, tu atsakyk, ar galėtum?

     Aš bandžiau išsisukinėti: juk ne visi žūsta, juk. ..

     — Tu bailys!

     Dieve, koks aš bailys, aš myliu tik save, aš ne tarybinis jaunimas, ne... Nors man tuoj aš­tuoniolika, bet aš negaliu pasakyti, kad suvyriškėjau. Aš tik įsivaizdavau, kad jau subrendęs.

    

     ***

    

     — Tai kur, sūnau.. . Ką galvoji toliau dary­ti?— klausia tėvas, o aš braižau nagu rašomąjį stalą.

     Ką daryt... Kas man gali pasakyti, ką aš turiu daryt?

    

     ***

    

     O kodėl aš negaliu daryti, ką noriu? Man be­veik aštuoniolika, aš baigiau mokyklą, ir nieks jau man nebegalės sumažinti elgesio iki trijų.

     Mes dabar jau galim gerti restorane nors ir su pačiu mokyklos direktorium. Mes dabar galim... Bet mes gėrėm be direktoriaus ir daug kalbėjom, su kažkokiu pasitenkinimu, kad ir tu suaugęs, kad ir tau tai galima, pirkom vyną ir degtinę dar ir dar, paskui apsikabinom, ir tada iš tikrųjų at­rodė, kad mes visi neperskiriami draugai, ir iki ašarų susigraudinom. Bet mus išmetė lauk, kai pradėjome dainuoti ir sudaužėme vazą, ir mes girti kažkodėl patraukėm tylios gatvės viduriu į mo­kyklą. Mes buvom vienas kitam labai geri ir švel­nūs, ir mums atrodė, kad pasaulis, platus ir sudė­tingas, su atlaidžia, mįslinga šypsena priima į savo tarpą mus, vaikus, virstančius vyrais.

     Pro langą sulipom į savo klasę, mėnulio švie­sos pakeistą į mielą, bet kartu ir labai tolimą, beveik užmirštą ir miglotą, nors mes dar visai neseniai mokėmės joje. Ir ta atlaidi šypsena, ir lengvas graudulys, apėmęs sėdint klasėje, liudijo, kad mes jau ne vaikai, kad mes iškilę virš tų mokyklinių minčių, kad mes suaugę ir pažįstam, tegu ir pradedame pažinti pasaulį. Mes kalbėjom taip, lyg būtumėm gyvenimo nuvarginti, viską pa­tyrę ir suvokę, ir buvo malonu kalbėti čia, tarp šitų sienų.

     Aš ėmiau vaikščioti po klasę, kliūdamas suo­lų, atsisėdau, ir man pasidarė kažkodėl liūdna, ir nesinorėjo būti mūsų senojoj klasėj. Aš išlipau pro langą, o jie pasiliko sėdėti klasėje, nejudė­dami šešėlyje lyg tamsios statulos.

    

     ***

    

     Aš ėjau tyliomis gatvėmis, o asfalte blausiai atsispindėjo mėnulis, ir švietė jis ne man vienam, o gal ir daugeliui tokių, kaip aš, kurie tą vakarą klydinėjo tuščiomis gatvėmis. Pasauly daug tokių miestukų, kaip mūsų, daug tokių gatvių ir daug tokių, kurie, iššokę pro mokyklos langą, girti grįžta namo—-ir tik mėnulis visiems vienas. Aš norėjau susitikti su visais tais, kurie vaikščiojo šią naktį tokiomis pat tyliomis gatvėmis, ir vaikš­čioti kartu su jais, ir nuvargus atsisėst tiesiog ant blausaus asfalto, ir kalbėt su jais. „Bet visa tai niekai, — pasakiau aš sau, — svarbu ne tai.“ O kas gi svarbu? Svarbu... nežinau... svarbu vis­kas... Bet argi mėnuliui svarbu, kad aš dabar vaikštau — jis švietė ir švies, argi tiems, kurie gyvena stačiai po mano kojomis, kitoj planetos pusėj, svarbu, ką aš veikiu ir ką dar padarysiu. Aš galiu užsimušt — jie miegos, kaip miegoję. Niekam nesvarbu, kad aš gyvenu, kad man tuoj aštuoniolika ir kad aš nežinau, ką man veikti to­liau. ,,Žeme, žeme, — suvaitojau, apkabinęs me­dį, — tu nei sunkesnė, tu nei lengvesnė, kad aš gimiau, kad aš gyvenu, kad aš mirsiu...“

     Žemei nesvarbu... niekas nesvarbu...

    

     ***

    

     — Tu girtas,— pasakė tėvas, ir aš mačiau, kaip virpa jo lūpos.

    

     ***

    

     Nežinau, kodėl tą ankstų rytą sučirškė ža­dintuvas. Aš pašokau, atsisėdau lovoje ir ėmiau laukti, kol nutils tas prakeiktas čirškimas. Paskui, kai pasidarė tylu, aš skausmingai aiškiai pamačiau tėvą, virpančias lūpas ir išgirdau:

     — Tu girtas.

     Aš žinojau, kad dabar negalėsiu užmigti. Lan­gas buvo atviras, ir aš pusnuogis atsisėdau ant palangės. Aš niekada nebuvau taip anksti atsi­kėlęs. Aš žiūrėjau į rytą ir visai negalvojau ar stengiausi negalvoti apie vakarykščią dieną. Dan­gus dar tik ruošėsi brėkšti, ir man atrodė, kad visas pasaulis miega, giliai alsuodamas, visi žemy­nai užmigę, ir tik aš vienas visoj mūsų planetoj nemiegu. Bet aš išgirdau ūkaujant garvežius ir supratau, kad ten žmonės, kurie braukia prakaitą suodina ranka ir nemiega, aš pamačiau tolimą pa­švaistę ir supratau, kad tai fabrikas, kur žmonės, išblyškę elektros šviesoje, juda ir nemiega, aš girdėjau kely burzgiančias mašinas ir supratau, kad tai žmonės, kurie, įsikibę vairo, žiūri į tamsų kelią ir nemiega, aš pamačiau, aš išgirdau, aš su­pratau, kad niekada nėra pasauly pilnos nakties, n; mūsų žemė, amžiais lekianti kažkur juodoje visatos begalybėje tarp nesuskaitomų žvaigždynų ir kosminių ūkų, yra ne kas kita, kaip nuolati­niame žygyje esantis laivas, kurio įgula neturi teisės miegoti.

     Aš vis sėdėjau ant palangės ir žinojau, kad tuoj pasirodys saulė, kur kas didesnė už vaka­rykštį mėnulį, kad tylios gatvės ims kelti triukš­mą, kad sušlepsės artėdami žingsniai prie kamba­rio durų: tai tėvas eis kelt savo seniai nemiegan­čio, jau suaugusio, aštuoniolikmečio sūnaus, ir man reikės tada jam pasakyt, ką aš veiksiu to­liau...

    

    

     BĖGIMAS

    

     Senis sėdi odiniame krėsle ir žiūri pro langą į gatvę. Prieblanda kambaryje sušvelnina, supilkina daiktus, gatvėj uždega šviesas, ir žmonės, prailginę sau dieną, bėga, skuba, skrieja maši­nomis. Senis nuvargęs, labai nuvargęs, bet jis sėdi ir žiūri, nes ir jo diena dar nepasibaigė. Ir šitaip jis jau daugelį metų sėdi tame pačiame krėsle, žiūri pro tą patį langą, įprastą ir mielą, į tą pačią gatvę, kurią jis jau seniai myli ir be ku­rios negalėtų gyvent. Senis sėdi ir žiūri, nes jis jau seniai neturi kojų.

     Iš pradžių jam buvo nežmoniškai sunku sėdėti ir žiūrėti į svetimą gatvę, į tuos kažkur vis sku­bančius, nemielus žmones. Senis žiūrėdavo į juos, ir širdyje jam kildavo pagieža ir jausmas, artimas neapykantai: jie, jie nupiovė jam kojas, įdrėbė į tą prakeiktą krėslą ir nubėgo, nerūpestingi ir užmiršę jį. Jų gyvenimai nubėgo, o jo liko ir sustingo. Dabar jis girdėjo tik savo širdį, beviltiš­kai ir prislėgtai aidinčią krūtinėje, tartum vie­nodus kalinio, uždaryto iki gyvos galvos, žings­nius giliame ir tuščiame rūsy, kur amžina tamsa ir kur gali blaškytis tik tarp keturių kurčių sienų.

     Senis negyveno, nes žmogus, kurio širdis ne­jaučia kitų širdžių, negali gyventi. Jis žiūrėdavo į žmones ir nematydavo jų: jam tai buvo knibž­dėlynas judančių kojų, rankų, galvų... Ir dau­giau nieko, nebent tik tos rankos ir galvos buvo panašios į jo galvą.

     Taip senis sėdėjo vieną popietę, ir staiga jo širdis krūptelėjo: maža balta mergytė vidury gat­vės, ir juoda lekianti į ją mašina. Senis sugniaužė krėslo atlošą, jo burna išsižiojo dideliam riks­mui, ir jis staiga ėmė bėgti, užspringęs riksmu, bėgti į tą siaubingai greitai mažėjantį tarpą tarp juodos mašinos ir baltos mergytės. Jo širdis puo­lė po mašina, kad ją sustabdytų.

     Paskui jis atleido pirštus, nagais įsmigusius į krėslo odą, užsimerkė ir nuvargęs perbraukė ran­ka per prakaituotą kaktą. Prakaitas, išrasojęs visą senio veidą, rinkosi, tekėjo skruostais. Širdis pla­kė tankiai, susijaudinusi skubėjo, ir jau visai ne­bebuvo to gilaus, tamsaus rūsio, tarp kurio sienų anksčiau beviltiškai aidėdavo jo širdis.

     Ir senis daugiau niekada nebejuto po savimi krėslo. Jis vėl turėjo kojas, ir jau visą dieną jo nebebūdavo namie. Senis bėgo, skubėjo su žmo­nėmis, stumdėsi minioje, lydėdavo darbininkus į fabrikus, grūdosi į sausakimšus autobusus, juo­kėsi, pyko, plūdosi ir netgi svyrinėjo, apsikabinęs su girtais, — ir visur jis turėjo suspėt, nes gatvė buvo plati, žmonių daug, ir vakare jam atrodyda­vo, kad iš tikrųjų jis jaučia savo kojas ir malonų nuovargį jose. Jis mylėjo tokią kasdieninę gatvę, bet du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, kai gatvės suvilnydavo vėliavų bangomis ir žmonių srautas užliedavo visą grindinį, senis nepaprastai susijaudindavo, neišlaikęs įsimaišydavo į koloną greta pečiuitų darbininkų ir, jausdamas džiaugs­mingą virpulį, dainuodavo kartu su visais, išdi­džiai iškėlęs savo žilą, gauruotą galvą.

     Senis sėdi krėsle ir švelniai žiūri į žmones, mielus, visados nepastovius, sunkiai suprantamus, linksmus, liūdnus, o retkarčiais ir įniršusius. Jo lūpos, raukšlėtos ir išblukusios, nežymiai juda: tai senis kalba su žmonėmis.

    

     1963

    

     SUGRĮŽIMAS

    

     Aš grįžtu namo, ir man atrodo, kad šiandien visi turėtų grįžti: „Užteks, mes pavargom, mes nieko nenorim žinoti, mes grįžtam namo.. Balti autobusai mirkčioja žaliomis šviesomis, nekant­raudami virpa visu kūnu ir laukia, išsirikiavę asfaltuotoje aikštėje. Aš stoviu, atsirėmęs į auto­buso šoną, ir nelipu į vidų — laukiu kažko. Susi­grūdę namai nušvitusiais langų kvadratais, sušalę, šerkšnuoti medžiai, grindinys, mašinų ratų nu­trintas iki nuogų akmenų,— visas miestas supa mane.

     — Važiuokim baltais autobusais namo!

     Bet aš suprantu, kad tie medžiai, grindinys, pastatai niekada nevažiuos baltais autobusais na­mo: jie neturi namų, ir man gaila jų, pasiliekančių šalty, apneštų purvinu sniegu, kantrių ir nesi­skundžiančių.

     Aš vienas grįžtu namo.

    

     ***

    

     Autobusas gaudžia, kildamas į kalną, kriokia, buksuodamas ant apledėjusio kelio, ūžia vienodai, nuslopinęs įniršį ir jėgą, bėgdamas lygiu, nuobo­džiu plentu. Minkštose autobuso kėdėse sėdime mes, žmonės, į mūsų smegenis skverbiasi motoro ūžesys, ir gyvas autobuso virpėjimas gyvena mu­myse. Laukai tušti, sustingę, ir autobusas, atrodo, vienintelis gyvas padaras žemėje, rieda po juodu dangumi, sušalusiu planetos paviršium ir susimąs­tęs žiūri žaliomis švieselėmis į nubėgantį kelią. Viskas pasilieka, ir mes tolstame, tolstame, norime nutolti nuo savo minčių. Bendrabutis, autotrans­portas— buvo visai toli, bet vėl priartėjo, ir nuo to nepabėgsi...

     „Velniop, įgriso... mausiu iš čia, ir viskas“, — sakau kas dieną, suodinas, nuvargęs, išerzintas, kildamas duobėtais bendrabučio laiptais.

     „Man žvėriškai sunku“, — sakau aš kas dieną, jau nugriuvęs lovoje. Aš noriu užsimiršti, bet vis tiek vėl prisimenu autotransportą — rūstų, riaumo­jantį mašinomis, piktdžiugišką meistro juoką, ir apima mane nepakenčiamas jausmas, ir norisi iš­lieti jį, bet aš ne vienas — verkt negali, daužytis su įniršiu irgi negali, nusigerti gali, bet paskui būna dar sunkiau... Aš norėčiau užsimauti trum­pas kelnaites ir sugrįžti į tuos laikus, kai gyveni­mas buvo amžinas sekmadienis.

     Sekmadienis... Šiandien dar tik antradienis, šiandien buvo labai sunku. Aš dirbau daugiau už kitus, bet vis tiek dar turėjau plauti detales. Nie­ko nebūtų įvykę, bet meistras neperspėjo manęs, neperspėjo, nors puikiai viską žinojo. Aš pasi­lenkęs jungiau žibalo plovyklą ir mačiau jį, stovintį netoliese: jis kažkaip įtemptai žiūrėjo į plo­vyklos kraną, lyg kažko netikėto laukdamas. Aš pasukau rankeną, motoras užkaukė, sugargaliavo žibalas, ir pamačiau, kad jo lūpos išsišiepė piktam juokui, ir tuo pat metu mane apliejo žibalo srovė. O jis žinojo ir neperspėjo... Aš, turbūt, juokin­gai atrodžiau, ir atsisukę darbininkai nuoširdžiai kvatojosi, bet jis juokėsi kitaip, jis tyčiojosi. Aš žiūrėjau į jį, o mano veidu bėgo žibalo srovelės nuo permirkusių plaukų: jis dar smarkiau išsi­šiepė, ir aš pasukau žibalo srovę į jį ir nuploviau tą pasityčiojančią jo šypseną.

     Aš tada buvau visą laiką įsitempęs, lyg tvar­dyčiau ašaras, pasiruošęs kiekvieną akimirką šok­ti su kumščiais, bet nuo to tik didėjo mano nevil­tis, ir aš keikiau gyvenimą ir žmones...

     Autobuso ūžesys ir virpėjimas skverbiasi į mane, ir aš suprantu, kad tas ūžesys ne beprasmis: autobusas nepaliaujamai kalba kažką gilaus, iš­mintingo ir mąsto kartu su manim: „Taip, sun­ku... sunku...“

     Man labai sunku, ir aš norėčiau išlieti viską, bet negaliu, negaliu net laiško parašyt. O kiti rašo: „Miela mamyte... tėveli... bučiuoju...“ Aš niekada taip nesakiau ir nė karto nepabučiavau mamos.

     „Tai laižymasis“, — sakydavau, kai buvau dar mažas, ir mane erzindavo net įdėmesnis, ilgesnis motinos žvilgsnis. Aš dažnai bėgdavau iš namų ir raudodavau iš sielvarto, parkritęs pievoje, dėl to, kad jie, namiškiai, manęs nesupranta. Ir mes tolome kas metai: aš nuo tėvų, tėvai nuo manęs. Dabar „surimtėjau“, kaip jie sakė, bet ir dabar aš pabėgau, kaip ir vaikystėje, — išvažiavau ir įstojau dirbti į autotransportą.

     Aš negaliu verkti tėvų namuose, aš negaliu, viską metęs, bėgti namo, aš net rašyti negaliu: „Mieli tėvai, tėveliai... Man žvėriškai sunku...“ Bet aš vis tiek grįžtu namo, ir tai, ką prisimenu, atrodo, buvo be galo seniai.

     Autobusas lekia apsuptas tirštos tamsos ir ūžia nepaliaujamai, ir ramina mane lyg senis, viską pergyvenęs ir suvokęs. Ir aš jau nebenoriu keikti gyvenimo ir sakyti: „Man sunku“. Aš nenoriu apie tai galvoti. Autobusas ramina mane, ir aš po truputį imu galvoti kitaip ir stengiuosi nebeprisi­minti, kas buvo bloga.

     „Jeigu autobusas apsisuktų ir nuvežtų atgal — tu galėtum viską pradėti iš naujo?..“

     „Tu nesakyk, kad buvo sunku ir nieko gera nematei, nereikia: tau viską dabar užstoja meistro veidas. Tu žiūrėk iš toliau ir išmok nepastebėt tokių veidų!..“

     Aš nesiginčysiu, aš pavargau nuo tų nuolati­nių ginčų su savimi, gyvenimo triukšmo ir amži­no galvojimo. Ne, aš dabar nenoriu nieko keikti, aš nekeikiu darbo. Tai buvo man visai nauja, aš atvėriau save ir godžiai siurbiau viską: žmones, riaumojančias mašinas, tepalų kvapą — visa tai, kas iš tikro puiku. Aš jaučiau, kad dar kiek, ir parašysiu nuostabų eilėraštį, jokiu būdu ne apie bombą, kaip rašiau anksčiau. Bet neparašiau...

     „Klausyk, jeigu autobusas...“ Užteks — auto­busas niekada negrąžins manęs atgal, ir niekada jau meistras nesakys, akimis lyg nagais kabinda­masis man į veidą: „Tu, draugas, žioplinėji... Nesvajok, čia ne mokykla, čia įmonė, ir visokie tokie svajotojai mums nereikalingi...“

     Aš supratau, ką jis norėjo pasakyti ir ko ne­pasakė, gerai supratau jį, ir man buvo labai skaudu.

     Dabar tai nesvarbu. Dabar namo...

    

     ***

    

     Priešais mane sėdi mergina, dažnai žiūri į laikrodį ir klausinėja, kiek liko kilometrų, kiek laiko dar važiuosim. Ji, matyt, pirmąkart važiuoja namo. Bet argi svarbu tie kilometrai, laikas? Mes galim važiuoti dar du šimtus tūkstančių kilo­metrų, ir bus tas pats, nes mes visada važiuoja­me į namus, mes visada ieškome namų. Mes ieškome namų savo širdyse, kur nesvarbu jokie kilometrai, surandame juos arba vėl prarandame ir veltui stengiamės atstatyti amžinai juos su­griautus.

     Baltas autobusas gaudžia, lekia virpėdamas, ir man gaila žmonių, kurie jokiais autobusais ne­gali grįžti namo.

    

     ***

    

     „Ar tu gali keikt gyvenimą?“ — klausiu aš sa­vęs, autobusui kaukiant plentu.

     „Tau sunku ten buvo. Visiems taip buvo, ir tai nieko, nieko... Gyvenimas siūlo tą, rodo aną, leidžia susitikti su kuo nors arba kvatodamasis atitraukia, ir tu nespėji įsižiūrėti. Šiandien sunku, ryt lengva. Autotransportas — jį pasiūlė tau gy­venimas ir pagaliau atėmė. Tu ne žaisliukas, jokiu būdu ne, bet pasauly viskas juda, tu susiduri ir išsiskiri, ir nuo tavęs priklauso, ką tavyje paliks sutikti žmonės ir daiktai, ar tu sugebėsi juos pa­milti. Ir nereikia daryti tragedijų... Viskas baisiai paprasta, nieko nėra ypatingo...“

     „Taip, paprasta... viskas paprasta...“ — ramina mane autobusas ir vis kalba kažką išmintingo, nesuvokiamo. Ir aš darausi ramus ir stengiuosi žiūrėti į viską su švelnia šypsena, ir jau nebe­mėgstu savęs, gulinčio bendrabučio lovoje ir krūp­čiojančio iš nevilties.

     Kai aš kroviausi išvažiuodamas lagaminą, man pasidarė baisiai gaila palikti bendrabutį, lovą su gerai pažįstamu kiekvienu čiužinio gumbu ir šiltus motorus, ir galingą mašinų gaudesį.

     Mes norėjom viską išbandyti, mes norėjom būti viskuo, ir nieks nieko nesakydavo, kai važinėdavom po kiemą išklerusia šiukšlių išvežiojimo mašina. Aš irgi važinėjau vieną laisvą popietę, bet staiga iš kažkur iššoko meistras ir suriko:

     — Stok, rupūže! Kas leido?!

     Man tada staiga pasirodė, kad žmogiškumas — tai tik kvaila išmonė, kad mes nusiritom atgal į gilius, laukinius laikus: meistro akys degė, ir vienintelis troškimas buvo jose — sučiupti, su­griebti ir lamdyti įniršus...

     Iš šono važiavo sunkvežimis, prieky buvo meistras, ir aš mečiausi su mašina į kitą pusę ir, dūžtant mašinos stiklams, spėjau pamatyti, ko­kią sieną šį kartą priešais pastatė gyvenimas.

    

     ***

    

     Autobusas sustojo, įbedęs nosį į tvorą, ir nuri­mo, lyg staiga kritęs žirgas, kuris visą kelią pa­šėlusiai lėkė. Aš paliečiau autobuso šoną — jau nebebuvo to gyvo virpėjimo— ir lėtai nuėjau tam­sia snieguota gatve namo.

    

     ***

    

     Aš turėjau džiaugtis, grįždamas namo, bet ma­no širdy kilo ir plėtojosi kažkoks kitas nesuvo­kiamas jausmas, kuriame buvo liūdesys ir ilgesys, persipynę ir nesuprantami.

     Mes grįžtame į namus, mes būtinai grįžtame, nes mums liepia grįžti širdyje susiklostęs kažkoks savotiškas namų jausmas.

     Mes grįžtame ne todėl, kad mes geri sūnūs, kad mūsų pareiga aplankyti namus,—mums bel­džia į širdį tas į nerimą panašus jausmas, ir mes norime nuraminti jį, bet sugrįžę nerandame, ko tikėjomės, ko ieškojome, nes to kažko seniai nėra. Mes žinome, kad nerasime, bet vis tiek sugrįžta­me, kad jau paskutinį kartą visam gyvenimui pa- justumėm, kokie mes dabar esam.

     Aš skubu, klupdamas per pusnis, o akys ieško nušvitusio pažįstamo lango, kol suranda jį ir sustoja.

     Paskui aš einu, jau nebelėkdamas per sniegą, akimis vis tiek įsitvėręs lango, tačiau dabar gy­venu kitu jausmu, lyg vėl palikčiau namus.

     Mes grįžtame į namus lyg audrų apdaužyti laivai į uostą. Čia nėra bangų, ir mes ilsimės, bet nerandame to, ko nuolatos ieškome: nesupranta­mas ilgesys apima mus, ir mes vėl išplaukiame.

    

     1964

    

    

     SARGYBA

    

     Dvi valandas jis miegojo ant cerata apmuštų gultų. Ir kiek laiko jis sapnavo: valandą, pusva­landį, minutę ar tik kažkurią dalį sekundės — tas vaizdas švystelėjo prieš jo akis.

     Paskui atsilapojo durys, ir plykstelėjo šviesa.

     Jis matė senovišką uždarą kiemą su itališko­mis arkomis ir galerijomis. Švietė ryški saulė, jį nustebino tyla. Per granitinius laiptus sruveno vanduo, ir jų pakopos per ilgą laiką pasidarė švelnios, vanduo pradingdavo kažkur namo gi­lumoj ir vėl pasirodydavo, žliaugdamas sienomis plona srove žemyn. Languose spindėjo saulė, ant sienų ir arkų driekėsi karpyti šešėliai kaip nuo medžių lapų, nors kiemas buvo tuščias. Vanduo tekėjo skaidrus, šaltas ir nepaprastai melsvas... Ir ta tyla...

     Jis raukydamasis praplėšė akis, tylėdamas pa­siėmė iš piramidės savo automatą, jau lauke pri­jungė prie jo apkabą ir nužygiavo paskui seržantą į sargybą.

     Dieną lijo, naktis buvo minkšta. Jis stovėjo už vartų su tankiais geležiniais virbais ir žiūrėjo į gatvę. Praūžė mašinos, pakrautos šienu, ir paliko karštų pievų dvelkimą, ir tas naujas kvapas nustelbė įsisenėjusį spygliuotų vielų tvoros, ge­ležinių statinių, estakadų ir tepalais permirkusios žemės kvapą. Kampinis prožektorius nedegė.

     — Seržante, seržante,— pakartojo jis be sąry­šio ir užsimerkė, priglaudęs kaktą prie šaltų var­tų, ir ryškiai pamatė senovišką kiemą, ir arkų, langų ir karpytų šešėlių tyloj pagavo vos girdimą muziką.

     Gatvė buvo tuščia ir dvelkė pievom. Tada jis išgirdo žingsnius. Ėjo jauna moteris siauru sijo­nuku ir ilgomis kojomis. Ji stengėsi garsiai kauk­šėti į asfaltą, ir jai, matyt, buvo gera nuo minties, kad ji viena dar nemiega. Jis skambtelėjo auto­mato vamzdžiu į vartus, ji atsigręžė, ir jis vėl skambtelėjo. Moteris tyčia ėmė kraipyti klubus ir nusijuokė, ji buvo viena, tik už vartų stovėjo kareivis, ir jai norėjosi būti tokia, kokia ji iš tikrųjų buvo — plėšroka, kūniška. Ji vėl nusijuo­kė, ir jis pagalvojo, kad jeigu žmogui pasiūlytų — amžinybę arba šitą minkštą naktį ir negarsų mo­ters juoką, praskambėjusį ir išsisklaidžiusį tą pa­čią akimirką, tai jam nebūtų reikalinga amži­nybė.

     Paskui jis vėl mąstė apie seną kiemą, vis dar nedegdamas prožektoriaus, apie šaltą ir melsvą vandenį, kuris tekėjo laiptais, koridoriais ir gale­rijomis iš namo gilumos, ir jautė, kad, prieš už­migdamas, dabar visados matys tą kiemą ir, gal būt, trokš to vandens nuo švelnaus, poliruoto laiptų granito tol, kol neprisilies veidu prie jo.

     Jis įjungė prožektorių ir nuėjo nuo vartų ratu palei patvorį. Jis kažkaip troškulingai suvokė šitą žemės plotelį, prožektorių išplėštą iš nakties ir apsuptą nuo likusio pasaulio spygliuota viela, kaip tą senąjį kiemą su itališkom arkom ir keista tyla, jis saugojo šitą tepaluotą žemės lauką, žingsniuo­damas su automatu ir šešiasdešimčia šovinių, ir tai buvo pati svarbiausia sargyba.

     Dangus pablyško, nors buvo dar anksti aušti ir vėsoka. Jis sustojo, gūždamasis patraukė pe­čiais ir pagalvojo apie būsimą dieną.

    

     Saulius Šaltenis. Atostogos: pirmoji knyga. V.: Vaga, 1966.