Saltenis_Saulius       – Mano akys kaip lėkštės pilnos ašarų, – pasakė kirpėjas Finkelis, – bet aš norėčiau išgirst šitą istoriją iki galo.


       Paskutinė vasaros saulė leidosi už skardinių Utenos stogų, žibalo krautuvės ir mergaičių gimnazijos. Finkelis išplakė putas ir išmuilavo mano galvą.


       – Mano vyresnysis brolis nemėgo kirptis, todėl jūs jo ir nepamenat, – pasakiau, – nors jam plaukai uždengdavo akis ir trukdydavo boksuotis. Tiesa, ar jums neteko girdėt, kad brolio treneris Vilkickas buvo geriausias Šociko jaunystės draugas, ir, kaip žmonės šneka, smūgiuodavo kaire ir abiem geriau už Šociką. Bet niekada nesiryžo to parodyt, nes Šocikas būtų nusižudęs. Ir tada Vilkickas susikrovė į lagaminą pirštines, karčiai šypsodamasis, apkabino per pečius jaunystės draugą ir išvažiavo į Uteną, norėdamas pamiršt ringą. Tuo metu mano brolis stengėsi numarint savo širdyje nelaimingą meilę juodajai Juditai.


       „Aš norėčiau nusipirkt trofėjinį dviejų cilindrų motociklą su priekaba, - kalbėdavo mano brolis, – nes motociklas geriausias vienišo žmogaus draugas.“


       Judita gyveno vilnų karšykloj ir kiekvieną rytą virš karštų karšimo mašinų džiovindavo juodus savo plaukus.


       – Jeigu tu mane tikrai myli, – pasakė kartą ji, – tai suvalgyk saują nešukuotų vilnų.


       Ir mano brolis kramtė prakeiktus avių plaukus, ir net nepastebėjo, kaip švilpaudamas išdygo duryse geriausias Utenos chuliganas Davydavičius Davidkė. Judita aistringai prisiglaudė prie jo, ir jis pabučiavo ją į vyšnines lūpas, tuo pačiu metu įžūliai tebešvilpčiodamas lūpų kampu... Ir jeigu neklystu, tai jis, Davidkė, iš jūsų akinių padarė pensnė?


       – Ne, aš pats išsiblaškęs ant jų atsisėdau.


       – O, tai jūs tada dar laimingas žmogus, – pasakiau.


       O mano brolio širdis buvo liūdna kaip prieš mirtį. Šešiolikos metų jis neturėjo pinigų motociklui ir tramdydavo širdį naikinančią liepsną pasiutusiai lėkdamas nuo mergaičių gimnazijos kalno mūsų išaugtu vaikišku vežimėliu. Jums neteko dalyvauti automobilių lenktynėse? Ir kai jį, prašvilpiantį ties posūkiu žvėrišku greičiu ant vienos kojos, pamatė susimąstęs Vilkickas, jis iš karto suprato, kad ne viskas prarasta, kad tokių šaltakraujų ir ryžtingų žmonių kaip mano brolis seniai laukia ringas.


       Žibalo krautuvės stogas liepsnojo nuo raudonos saulės. Kirpėjas Finkelis, liūdnai apžiūrinėdamas mano galvą, į odinį diržą pustė skustuvą, ir aš norėjau, kad jis neužmirštų apipurkšt mano pakaušio odekolonu. Finkelis užkabino duris, nes aš buvau paskutinis, kurį jis šiandien skuto, atlenkdamas ausis ir lėtai iki užsimiršimo pustydamas skustuvą. Ir nuo vienodo diržo pliaukšėjimo aš jaučiausi esąs miegą keliančiam ir kutenančiam odekoloniniam lietuj, kuris dulka virš ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, pajuodusiom skiedrom dengtos šokių salės ir vilnų karšyklos.


       – Aš nė karto gyvenime nemačiau bokso, – užsigalvojęs pasakė Finkelis, – ir nežinau, ar yra malonu boksuotis.


       – O, taip, – pasakiau. – Kaip šiandien prisimenu parodomąsias varžybas mergaičių gimnazijos scenoje, įvykusias po iškilmingo Tarptautinės moters dienos minėjimo. Akyse tebestovi baltos teisėjaujančio Vilkicko kelnės, nutviekstas ringas fanerinių berželių ir laukais vingiuojančio kelio fone ir malonus ausiai lyg sidabriniai varpeliai gongo skambesys... Mano brolis turėjo susitikti su Davydavičium, dalyvaujančiu varžybose kaip laisvas boksininkas. Jis pripažino tik grubų jėgos boksą ir ne kartą slapčia mėgino smūgiuoti mano brolį į pilvą ir kepenis. Bet Vilkickas ištardavo: brek, ir atplėšdavo Davydavičių nuo mano brolio. Ir kai suskambėjo paskutinis gongas, o mano brolis pavargęs nuleido rankas, Davydavičius atvirai smogė jam žemiau juostos. Dar niekada mergaičių gimnazijos salėje nebuvo taip tylu kaip tą akimirką. Vilkickas pablyško ir iškėlė ranką: mes su Šociku visada buvom džentelmenai ringe. Boksininkai – tai tauri žemės druska. Ir aš sakau jums: kai boksininkas netenka savo sūrumo, jis išmetamas iš ringo kiaulėms. Įžūliai šypsodamasis, lyg apgailestaudamas, Davydavičius skėstelėjo rankom, pasilenkė prie mano brolio ir sušnibždėjo į ausį: jeigu dar kartą įsigeisi vilnos, aš padovanosiu Juditai karolius iš tavo dantų!


       Kirpėjas Finkelis baigė skusti mano galvą ir nusausino ją rankšluosčiu.


       – Retkarčiais mėgstu odekoloną, – pasakiau.


       – Nebeliko odekolono, – pasakė Finkelis.


       – Labai gaila, – pasakiau. – Mano brolis taip pat mėgo odekoloną, nors ir nesikirpdavo. Ir tai jį pražudė. Tą patį vakarą jis stovėjo vilnų karšyklos duryse ir keistai šypsojosi. Aš atnešiau karolius, pasakė jis Juditai. – Kokius? – Iš dantų! Ir jis praskleidė nosinę, ir juodoji Judita pamatė saują dar seilėtų ir kraujuotų dantų. O kaip tu dabar valgysi? – paklausė ji, ir jos plaukai atrodė dar juodesni, visai kaip anglis. Davidkė dabar valgys tik košę ir vilną! Judita kietai sučiaupė lūpas ir, nusigręžusi nugara, paleido tuščią karšimo mašiną. Mano brolis juokėsi kvailai, be garso, ir jo širdis buvo visiškai liūdna kaip išmestas iš lizdo plikas paukščiukas. Judita išjungė mašiną ir riktelėjo: ak, atstokit nuo manęs, piktadėjai. Aš jūsų nepažįstu!


       Mano nelaimingas brolis taip pat mėgo odekoloną, nors ir nesikirpdavo. Ir tai, kaip sakiau, jį pražudė. Tą pačią naktį jis negalėjo miegot ir neturėjo nė vieno draugo nei motociklo. Jis atsigulė į vaikišką vežimėlį ant mergaičių gimnazijos kalno ir pasileido visu greičiu žemyn, į tamsą. Ir tai buvo paskutinė jo kelionė. Vežimėlio ratai įsuko jo moteriškai ilgus plaukus, ir nevaldomas vežimėlis atsitrenkė į betoninį tvoros stulpą, sutraiškydamas vargšę mano mylimo brolio galvą.


       Aš atsistojau ir nusimečiau baltą paklodę. Finkelis šlavė gelsvus ir juodus plaukus. Saulė jau buvo anapus žibalo krautuvės, ir mano galva blizgėjo blausiai lyg poliruota, ir mano akys veidrodyje buvo didelės kaip aliuminės lėkštės...


       Šaltenis, Saulius. Atminimo cukrus: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1983.