„Vienišėja“ – antra poetės Enrikos Striogaitės knyga (pirmoji – „Lyja“ – pasirodė 2004 m. ir buvo įvertinta kaip sėkmingas debiutas). Knygos viršelyje Aldona Puišytė taip pristato autorės kūrybą: „E. Striogaitės poezija žavi išgyvenimų tikrumu, suvokiant pačią kūrybą kaip likimą, nuo kurio pabėgti neįmanoma. Eilėraščiai tarsi tapytos miniatiūros – spalvingi ir vaizdingi, kur kasdienybės mirksniai virsta poezijos šviesa“. Rinkinio pavadinimas – „Vienišėja“ – savo neįprasta gramatine forma nukreipia skaitančiojo sąmonę į ypatingą, einančią link (vienatvės?) būseną. Pats ėjimas link iškyla kaip sielos judesys, savita pasaulio patirtis. Vienas galimų tokių judesių – vienišėjimas. Knygoje glūdi stiprus užtaisas, kuris veikia, palieka įspūdį. Tai gyvas, nenutrūkstantis ėjimas link – nuo gražaus, skaidraus, paprasto, beveik rytietiško kalbėjimo ir pasaulio stebėjimo iki metaforiškai sutirštintos patirties, išreikštos lakoniškais eilėraščiais, parafrazėmis, draminiais inkliuzais („pjesė“, p. 50; „moteris ir vyras“, p. 68). Vis dėlto tai judesys laimingo vienišėjimo link, kuris pasaulį padeda paversti eilėraščiu. (Simona Kalcaitė)
* * *
mano sielon įjunkęs vagis
geria miego nektarą ir čepsi
garsiai rydamas mano akis
mano veido atkandęs šlepsi
per naktim rakinamus stalčius
pro šarvuotas duris įsiėdęs
mano sielon surašo valsčiaus
skolas ir svetimą bėdą
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
pavasarinis potvynis
silpno ledo pavasarį garsas
tik gudrybė sušalusio smėlio
tyla balsas spindėjime tarsi
užmiegotam skruzdės kiaušinėly
randa prieglobstį šąlanti upė
ižo pjaustoma draikstoma pievos
kur skruzdė parplukdyta lupa
nuo kiaušinio sudžiūvusį pieną
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
* * *
mano miegas jau eina miegoti
ir matau kaip tyliai atsigula
mano siela dar glosto paklodę
aš – prasilenkiu
kvepalais nėriniais šlapio sniego
nematytais keliais nutolstu
kaip katė nepagaunami nieko
kačiukus mirtinai užglosčiusi
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
* * *
užmigčiau, bet lovoje sniegas
ištirps kai sugniaužusi saulę
prigulsiu bet miegas kaip niekad
švytėt nepaliauja
ir sienų slidžiom piramidėm
bėgs sniego raudonis juodžio
šešėlis tols kopa Parnidžio
trisdešimt antrąją gruodžio
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
* * *
kas vakarą mano babutės arbatą gerdavo
viena (iš tėvo pusės) –
pavirdavo mėtų lapus
kraujažoles viržius sėmenis
šlamutį kmynus jonažoles
beveik visą pievą talpindavo
ant aukšto drauge su maldaknygėm
kita (iš motinos pusės) –
dailiai plikydavo juodąją
baltuos porceliano puodeliuos
iš sunkaus sidabrinio virdulio
būdavo labai negražu
(nutylėdavo) kai ragaudama
garsiai čepsėdavau
kartais savo babučių tyliai paklausdavau
ar jos tik nėra išgalvotos
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
matematika
mūsų šokantys kūnai paslydo ant šlapio akmens
aštrios briaunos perpjovė mus
ne per pusę
mano trečdalis vejas tave bet tavęs juk daugiau
du kart du – mano trečdalio pusė
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Kaime. Vasaros naktys
I
palėpėj
miegu tėvų buvusioj lovoje
aš – mamos pusėje
šalia – džiovinami liepžiedžiai čiobreliai asiūkliai
tvankią vasaros naktį
nusispardau raudono šilko paklodes
apšviesta mėnesienos klajoju
karštą vėją pučiu
mėnuliui į veidą
II
apkabinu vešlų žaliuojanti kadagį –
išlekiu nuoga į naktį
savo mylimąjį
apglėbiu stipriai spaudžiu
nė menkiausias dygliukas niekada nėra man įdūręs
o taip norėčiau
nors vieną odoje savo nešiotis
III
kai pilnatis baugiai apšvies mano kelią
matinėj šviesoj pereisiu mišką
juodom žvaigždėm švyti bevardis upelis jis
šią ūbaujančią naktį
sutekės man į įsčias
IV
gulėjau žolėje nuoga per visą naktį
mano kūnu ropojo ir šliaužė
vorai skruzdėlės jonvabalių vikšrai
elniaragiai nežinomos gličios lervos –
norėjau prisiminti kas buvau anksčiau
užšoko žiogas man ant pilvo...
buvau princesė tėvų numylėtinė mylėjau kodėl gi
nukirto man galvą
V
miegosiu
šią aklinai tamsią naktį
karvei ant nugaros
ji švelniai rupšnos žolę
tyliai paskui atrajos
ir debesyse pasislėpęs mėnuo ūmai
įpjaus mano odoje
šilko raudono šviesą
VI
strykteliu nuo savo miego
degančiais šonkauliais
glamonėju
vasaros aklą vidurnaktį
VII
rytoj grjšiu iš kaimo
mane pasitiks miestas
kas jam tas žiogas
įstrigęs mano bamboje
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
moteris ir vyras
Moteris žvelgianti pro bibliotekos langą
tas vyras gerokai už mane vyresnis
pliktelėjęs kiek pakumpęs
drabužiai apšiurę nemadingi seniai
bet švarūs batai nuvalyti gal tik
šviežiai užtiškęs vienas kitas purvo
lopinėlis rudenio lapus renkant
koks jis gražus su svajinga
spalvotų lapų puokšte rankose
galėčiau jį stipriai įsimylėti
atsisuka į bibliotekininkę ir pasiėmusi užsisakytą knygą
nueina skaityklon
Vyras sulėtinęs automobilio greitį
ta moteris pritūpus prie sraigės tikriausiai
pilna jų šiuo metu sutraiškytų
mašinų ir žmonių o ji gan paprastai
apsirengus keistokai dar visai jauna
didelėm liūdnom akim šiaip visai
nepatrauktų dėmesio bet paslaptinga
tikriausiai švelni atsargiai neša sraigę į žolę
ir šypsosi įsimylėčiau ją greitai
pasuka j mažą gatvelę ir nuvažiuoja
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
neparašyti eilėraščiai
kur beeičiau
neparašyti eilėraščiai
užkastų katinėlių balsais kniaukia
kartais išsikasu vieną
pienu pagirdau
jaukiai pavakarojame
paskui vėl užkasu
Striogaitė, Enrika. Vienišėja: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.