strielkunas



Atsisveikinimas su motina


Aš bučiuoju tavo juodą skarą,
Aš lyg vilkas užspeistas žvalgaus.
Motin, man labai labai negera
Be tavęs, be žemės ir dangaus.

Man vaidenas: bėga vėl per lauką
Žmonės, o gal žvėrys tarp javų,
O pakluonės kūdroj žąsys plauko,
O padangėj žydra ir erdvu.

Baigėsi žydėjimas ir kančios.
Bet renku praėjusius laikus
Tartumei sutrūkusio rožančiaus
Kruvinus tamsius karoliukus.

Surenku, ir viskas vėl pabyra.
Ir tuščiam pasaulio vidury
Išgirstu, kaip kasa šiurkštų žvyrą
Tyloje kastuvai keturi.

Pajuntu, kaip tolsta mano laikas
Nuo tavęs, nuo meilės, nuo pradžios.
Motin, ar jauti? – aš, tavo vaikas,
Šiandien paskutinįsyk glaudžiuos.

Ak, nejaugi vien tik aštuonnyčiuos
Lieka tas gyvenimas gražus?
Pailsėki, motin, lyg bažnyčias
Klūpomis apėjusi daržus.

Vasaros diena džiaugsmingai žėri
Ten, kur tu raudojai neseniai.
Pailsėk... į žemę susigėrė
Gilūs tavo skausmo šuliniai.

Ir neliauja tolumos liepsnoti,
Kur tau buvo kieta ir žvarbu.
...Jau ne su tavim kalbuosi, motin,
Su po žemėm nykstančiu grabu...

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Kantrybė

Taip indai sudužta ir tieka tik šukių krūva –
Neieškomos niekieno mažytės Pompėjos.
Taip krinta žemyn nuo kaladės galva
Ir liaunas iš karto sopėjus.

Taip skiriasi žmonės, taip miršta vardai ir laikai,
Taip dega miškai ir smėlis užpusto valstybes.
Ir darosi keista, kad gyvas ir sveikas likai,
Po lašą išmokęs kantrybės.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Tėvo laidotuvės

1


Papjovė avį.
Papjovė veršį.
Jau nebe tu kraują žemei aukoji.
Nuosavas kraujas gerklę man veržia
Kaip gyvulėliui, pakabintam už koją.

Jau svetimi vaikšto su peiliais,
Jau – su kraujuotais po kiemo žolę.
„Reikia ir šuniui, ir arkliui meilės...“ –
Tebegirdžiu iki šiolei.

2

Tebebaltos skiedros prie varstoto.
Tiktai kregždei prie šelmens jau šalta.
Pabandyk dar sykį atsistoti
Ir paimt į ranką oblių, kaltą.

Ratlankiai be stipinų. Statinės
Be dugnų. Kampe – grėbliai bedančiai.
O saulėlydis jau paskutinis
Šiuos namuos.
Jau nebe tavo darbui,
Nebe tavo kančiai.

Ir užmerktos akys nebemato,
Kam iš debesų ten pila kalvą...
O kaip dunda, o kaip trinksi ratai
Naktimis per mano galvą!..

3

Kūrename laužą pernakt. Šešėliai šmėsuoja veiduos.
Mes darome alų. O dieve, mes darome alų!..
O kas gi jį koš? O kas jį į stalą paduos?
O ko gi svečiai tokie nusiminę už stalo?

Kodėl gi tenai tokia graudulinga nata?
O tėve, neklausk, kas už lango taip žiba.
Neklausk, nesakyk, kad svyla žolė nepjauta,
Kad sunkiai augintas sūnus sudegina tavo sodybą.

4

Gyvenimas visas – šviesa tarp lentų
Ir kuokštė žolės tarp arklio dantų,
Ir dangūs ištižę, ir kelias apniukęs,
Ir vėl tasai broliškas gyvulio snukis,
Ir vėl ta šviesa tarp lentų sukrautų,
Tarp šešeto, kur pailsėsi ir tu.

5

Kaip sunkiai plaka širdis
Liepos penkioliktosios vakarą.
Pusantro mėnesio nuo tėvo mirties.
Tarsi jau žengia vidun pro balkoną atvirą
Pasiuntinys paskutinės mano nakties.

Baltas jo veidas, o rūbai – juodi kaip vidunaktis.
Tūkstantis knygų snaudžia lentynų narvuos.
Tyli įžengusis. O griaustinis vos dundantis
Atneša balsą iš kapo kitam krašte Lietuvos.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Ledo rūmuos


Ledo rūmuos šaltuos gyvenu,
Kur jau niekas nelanko manęs.
Vien tik vėtra paliečia sparnu
Tas tamsias ledines langines.

Tik dar atlekia kartais geniai
Pasakyt, kad lauke atlydys.
Bet jau nieko nejaučia seniai
Suledėjusi mano širdis.

Ir tarytum pasaulio gale,
Kur gyvybės nėra jau kadai,
Spindi ledo šaltam kristale
Atskaudėjusių metų vaizdai.

Ten vasarvidžio pieva šviesi,
Baltas kelias ir pilkas akmuo.
Nori šaukt jiems, kad gyvas esi,
Bet prišąla prie lūpų skiemuo.

Ir tos lūpos daugiau nepaklaus,
Ar dar žalias gimtinės rugys.
Greit žiema ledo pirštais užspaus
Nebematančias nieko akis.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Sapnai

Prarasdamas kažką be galo brangų,
Ko net vardu dar nepavadinai,
Gal tu laimingas, kol pro tamsų langą
Ateina skaudžiai guodžiantys sapnai.

Sapnuok, sapnuok, žmogau, gimtinės gojus,
Avių pulkelį, karklą pakely. –
Gal žemę tą, kurios nejaučia kojos,
Dabar širdim jautriau pajust gali.

Sapnuok rugsėjus, liūdną jų ošimą,
Tėvų akis, išeinant iš namų.
Sapnuok, sapnuok, žmogau, tą negrįžimą,
Kuris lig šiol klejoja grįžimu.

Sapnuok bites prie kapo tik supilto
Ir savo pirmą kūdikį lopšy.
Sapnuok, žmogau. Sapnai neišsipildo.
Gal pats tu išsipildymas esi.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Susvetimėjimas

Štai ir vėl mes kaip šunys prieš audrą
Įsigrūdom kiekvienas į savo būdą.
Bet ir šuniui šuniškai skauda.
Bet ir šuniui šuniškai liūdna.

Danguje mėnulis lyg pjaulas –
Toks šviesus, kad lengva pravirkti.
Nesupras nutukusios kiaulės,
Ko tam šuniui taip gelia širdį,

Ko jis žiūri susigraudinęs
Ne į lovį –į mėlyną erdvę...
...Amžinai grandinės, grandinės...
...Mėnesienoje kiemas sverdi...

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Aklasis

Ko tu ieškai tamsiašakėj girioj
Po raudonu laumių mėnuliu?
Aukštą kaktą gūdžios naktys giria,
Jautrų kaklą liesdamos peiliu.

Smilkinys atspindi šviesią ugnį
Už juodų pamėkliškų, šakų.
O po kojom veriasi bedugnė.
Ko šypsaisi, broli, ne laiku?

Ar iš tikro, ar tik taip atrodo,
Kad tave po žemėm greit užkas?
Vasara, išėjusi iš proto,
Laužo savo mėlynas rankas.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Žvaigždės virš mūsų namų žibėjo.
Žemė po mūsą namais juodavo.
Medžiai su mūsų namais kalbėjo.
Vėjai pro langą lopšius lingavo.

Rėkėm ant rugio pėdo užgimę –
Pirmas akuotas širdin įdūrė.
Augom aukštai ant stogo šiaudinio,
Samstėme dangų kiaurom kepurėm.

Sukom išdidūs ratus ant maniežo,
Žiebėme lempas linksmų pabaigtuvių.
Jutom, kaip meilė širdį mums plėšo,
Vyrams užtraukus dainą lietuvių.

Buvo teisybė tėvo sermėgoj.
Švietė alksnynai nuogom krūtinėm.
Bet mes lyg vagys iš ten pabėgom
Ir savo pėdas bailiai užtrynėm.

Žvaigždės ir žemė. Medžiai ir vėjai.
Viskas išlieka. Nieko nelieka.
Šauksi nešauksi žmogų ar vėlę –
Neatsiliepia, neatsiliepia.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Mieguistas vakaras

Slegia žalią šalį
Debesynų luistas.
Atsimerkt negali
Vakaras mieguistas.

Eina – kojos kliūna
Už kemsų ir viržių.
Gelia vargšo kūną
Mašalai įniršę.

Slenka tarp sodybų
Vienas, pilkas, mažas.
O panosėj kybo
Mėnesienos lašas.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Nuodingą vidurnakčio tamsą geriu,
Dainuoju laimingas prieš artimą mirtį.
O miestas pripiltas aitrių žiburių,
O tėviškėj viesulas klibina svirtį.

Tai nieko... Tik dingo šią naktį kažkas.
Per širdį negrįžtamai skausmas nuėjo.
Taip paukštis pašautas į medžių šakas
Įstringa ir supasi, blaškomas vėjo.

Tai nieko... Krauju pašlakstyta gėlė
Lietum nusipraus ir pamirš baisią audrą.
Dar virpa įsmigus į širdį strėlė,
Bet jau nebeskauda, bet jau nebeskauda...

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



Nuobodi naktis

Aplink mėnulį švietė drignė.
Ir buvo ji be paslapčių,
Ir buvo ji ne sidabrinė –
Naktis, išvaikščiota kačių.

Ir žiovulys baisiausias žiodė
Senolę kuosą kamine.
Iš šokių grįžtanti mergiotė
Susidomėjo ramune.

Žmogus tamsoj nukinkė arklį,
Įpylė nakčiai avižų
Ir, sugalvojęs pasikarti,
Ant aukšto kopė pamažu.

Ir niekas net nesukrūpsėjo.
Laukai žaliavo įžūliai.
Ir mėnesienoje blyksėjo
Apvaliaskruosčiai obuoliai.

Mergiotė apžvelgė paplentę
Akim nematančiom, tuščiom.
Apsigalvojęs dar gyventi,
Žmogus nulipo apačion.

Patamsyje subruzdo pelės,
Ieškodamos vis to paties.
Virš beržo švietė dvi žvaigždelės
Lyg akys tykančios katės.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.



***
Tavo veidas nuskęs. Tavo balsas nuskęs.
Ir visa tu ištirpsi laike.
Ir žiūrėsiu žemyn aš pro metų šakas
Į tą gelmę ties amžių lanka.

Toj giliojoj gelmėj bus gatvelė siaura,
Šulinys po sena obelim,
Mažas langas, kur degė šviesa vakare.
Visa tai grims gilyn ir gilyn.

Ir pradėsiu jau pats abejoti slapčia,
Ar buvau, ar mačiau, ar matau
Žiburėlį giliai. Gal tebuvo kančia
Ir gyvenimas, skirtas ne tau.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.




Iš autobiografijos

O vienąsyk naktį, kai slankioja žvėrys
Ir mykia tamsoj iš baisaus nuobodumo,
Išsyk dvi pypkes už galvų nusitvėręs,
Stovėjau, daužydamas dūmą į dūmą.

Spindėjo žvakidės padangių altoriuose,
Žiūrėjo šventieji – plėšikai kaukėti.
Kažkas iš pajuodusio debesio korėsi
Žemyn – su manim ne juokais pašnekėti.

Ir tapo labai neramu man ant dūšios,
Ir mintys apniko nesvietiškai baisios.
Iškratęs pypkes ir giliai atsidusęs,
Tariau: „O juk šitaip ir baigsis... ir baigsis...“

Tada iš juodžiausio pasaulyje tunelio
Išlindus pabaisa liūdnai sušveplavo,
Kad šitokio viešpaties dievo pastumdėlio
Nematė per ilgą gyvenimą savo.

Strielkūnas, Jonas. Lapkričio medis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.