– Užkask sustojusius laikrodžius, palaidok, nelaikyk užgesusių laikrodžių namuose, pats sustosi, – kalba mano geras pažįstamas, kurs nusimano arba dedasi išmanantis laiko, piramidžių irgi žmonių prigimtį...
Gal jis teisus... Pastaraisiais metais daug pradedu, mažai užbaigiu, pradėtus rašymus nutraukia renginiai ir pokyliai, parodos ir kelionės... Prieš užmiegant apima tylus siaubas, nes sąmonėj ar pasąmonėj regėti mano naujos knygos, išgyventos ir būtinos – tik užrašyti reikėtų, bet...
Rytą ateities vėl atrodo daug, bet pirmiausia rašau publicistikos gabalioką laikraščiui, kurs mane kukliai pamaitina, bet mano rašymo kokybė ir kiekybė nepriklauso nuo honoraro didumo, kaip kad tėvo, dailidės durų, langų irgi karstų dailumas nepriklausydavo nuo užmokesčio kainos, nors jis ir nebuvo dievdirbys Svirskis, tačiau...
– Užkask sustojusius laikrodžius, palaidok...
Milorado Pavičiaus mistiškai istoriškuose romanuose serbai laidoja išblukusias ikonas ar susidėvėjusią Bibliją, su apeigom ir apgiedodami užkasa, bet man lieka neaišku, ar supilamas ikonai kapas, ar palaidojimo vieta turi likt paslapty, ir kodėl užkasama, o ne sudeginama... Metalinių laikrodžių laidojimas būtų kaip žemės gadinimas, todėl...
Gal septyni įdomesni staliniai laikrodžiai lieka lentynose tarp knygų, gal tris dešimtis didelių ir mažesnių boginu į palėpę, gal penkiasdešimt rankinių lieka ant vienos lentynų sienelės...
Deja: seno kišeninio tėvo laikrodžio su ciferblato dangteliu, su grandinėle, kurį tėvas prisukdavo gal trisdešimt metų, mano kolekcijoj nėra, net nepamenu, kada po tėvo mirties pasigedau tos relikvijos... Susikaupdavo tėvas jį prisukdamas, užsigalvodavo, kartais pasūpuodavo laikrodį ant grandinėlės, spragteldavo uždaromu dangteliu, ir tai dažniausiai reikšdavo, kad laiko pramogoms nebus – reikia užauginti ir penktą vaiką, t. y. mane, ant kurio rankiokės blizga žaislinis ir tuščiaviduris laikrodukas, mamos nupirktas gal už 12 kapeikų...
Nuskilusiu ciferblato stiklu į mane priekaištingai pažiūri prisukamas rankinis laikrodžiokas, kurį per jaunatvišką gimtadienį andai man padovanojo moteris, išgelbėjusi man gyvybę ežere... Kartą tas laikrodis dingo mano artimos namelyje, lyg ore ištirpo, ir man labai pagailo jį dovanojusios moters, bet gal po dviejų mėnesių atradome – netilpusį į pelės urvelį, pagraužta odine apyranke... Keliskart per maudynes buvau užmiršęs jį prie vandens, o sykį, pamirštą marškinių kišenėje, laikrodį dvi valandas skalbė automatinė skalbyklė, bet išdžiovintas jis vėl rodė laiką tiksliai, tiksėjo iki tos sekundės, kai, eidamas skersai upeliuko, paslydau ant krioklio akmenų, ir...
– Kas sukūrė laikrodį, žmogus ar Dievas? – klausia manęs klebonas, didelis ir rūstokas. – Na sakyk, jau sakyk, neturiu laiko laukti...
O aš savo aštuonių metų galvioke mąstau, mintiju, delsiu, galvoju ne tiek apie laikrodį, kiek apie patį klausimą...
– Sakyk, kas sukūrė laikrodį, – skubina mane ir senolė, – matai, kad klebonas neturi laiko, štai dar kiek neišegzaminuotų piemenų laukia...
Berods 1967-ieji, Merkinės klebonijoj pusiau slapti egzaminai prieš Pirmąją Komuniją...
– Na, kiek tu dar galvosi, – jau rausta ir pyksta stambus klebonas.
– Dievas sukūrė laikrodį...
– Ateisit su močiute dar kartą! – griežtai praveja.
– Ui, ui, koks negabus vaikas, koks durnas... – bando suminkštinti klebono širdį senolė, mano tėvo mama, kilusi iš Perlojos, dar pagyvensianti beveik dvidešimt metų, atšvęsianti ir 101-ąjį savo gimtadienį... Rankinio laikrodžio ji niekada neturėjo ir nenorėjo, gal ranką būtų deginęs laikrodukas. Daržuose, pievose ar kelionėj ji orientuodavosi pagal saulę ar vidinę nuojautą, niekad nesakydavo, kad jai trūksta laiko... Kai artėjo paskutinioji, tai per sniegynus, per pūgą, jau užpustytomis klebono pėdomis į vienkiemį atbrido gydytojas, kvietė į ligoninę, o ji...
– Ačiū vaikeli, aš jau pasirinkau kitą kelią... Po trijų dienų išsigiedrins, bus daug saulės, ir aš jau eisiu namo...
Taip ir išėjo.
Po 40 metų nuo ano kleboniškojo egzamino, stovėdamas prie persimainiusio senolės kapo, pagalvoju, kad tąsyk klebonas nebuvo teisus, ir aš nebuvau neteisus... Juk yra žmogaus biologinis ir dvasinis laikrodžiai, kuriuos ne žmonės sukūrė. Ir kraštovaizdis kartais atrodo kaip didelis laikrodis su išlekiančiais paukščiais, nubundančiom rupūžėm, mėnuliu... Mano senolių namai ar kapai nudyla kaip laikrodžio detalės, jos tuoj pakeičiamos panašiomis ar visai kitokiomis detalėmis, kurios irgi sudyla, ir...
Dauguma mano kaimynų jau nežino, kad jų Gudakiemio kaime buvo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės. Neseniai man jas priminė 95 metų senolis iš gretimo Masališkių kaimo. Tas kapines sovietų valdžia nulygino tuoj po Antrojo pasaulinio, o jų vietoje atsirado kuriamo kolūkio kontora, kuri gan greit sudegė. Dabar virš tų nežinomų kareivių kaulų stovi namai ir tvartai...
Vietiniai tą vietovę andai vadino Pakape, netolies ant kalniuko buvo gal šimto metrų ilgumo griovys, ir išilgai to griovio vingiavo mano, pirmokėlio, takas į Gudakiemio pradinę mokyklą. Tuomet negalvojau apie to griovio kilmę, tik po daugelis metų supratau, kad tai buvę apkasai, ir čia carinės Rusijos kareiviai susirėmė su puolančiais kaizerio kariais 1915 metais. Ties tuo apkasu, kai būdavo daug sniego ar kaukdavo pūga, mane, grįžtantį iš mokyklos pirmokėlį, pasitikdavo mama.
Ar pasitiks, kai numirsiu?
– Kaip sunku tikėti pomirte! – andai ištarė Sigitas Geda, berods palaidojęs savo artimą...
Tikėti nereiškia tikėtis.
Tikiuosi nepalūžti per PDR, bet...
Pusamžių porelė, poetukas ir dailininkė, nuotaikingai kulniuoja į 2009 m. Poetinio Druskininkų rudens festivalį, pro žydinčią savivaldybę jie eina į haiku skiriamas dienas irgi naktis, moteris stabteli, nuskina raudoną gėlę iš gėlyno po mero langais ir, nesibaimindama viešumos, tiesia saviškiui:
– Valgyk, skanu...
– Neplėšikauk. Tai mero Ričardo Malinausko gėlės.
– Na ir kas. Paragauk.
– Skani gėlė. Kaip ji vadinasi?
– Nežinau, bet vadinu šitas gėles drugeliais. Kai nežinau, kaip kas nors vadinasi, tai sugalvoju savo pavadinimą, ir viskas tampa aišku.
– Švelniai rūgščios ir prašviesinančios akis, nublaivinančios gėlytės, iš jų galėtum gaminti spec. salotas.
Žiaumojantį valdžios augalus pastebi savivaldybės darbuotoja, šypsosi, kildama laiptais... Po valandžiukės jauna poetė A. K. paaiškins, kad tai – begonijos, o meras gal pagalvos, kad poetai per krizę tokie alkani, alkani...
Šypsos meras:
prie savivaldybės
praeivio burnoj jo begonija.
Ant kapo
padėjau gėliokę,
mamos koordinatės nužydi.
Susitaikančiai spalyje
porai
nervų šaknys raudonų begonijų.
Sekundė –
ir perskaitei haiku,
kurį tau mąsčiau pusę rudenio.
Ir kam rašau trieilius, jeigu neturiu kimono anei balbieriškų pretenzijų? Tiesiog haiku užsikrečiama, kaip ir viskuo, kas nėra haiku. Staiga išskiriama iš visumos, sureikšminama, kai ateina laikas kam nors, – juk negali neateiti, – jeigu ne moteriai, tai patrankai, jei ne begonijai, tai kiaulystei, jeigu ne haiku, tai...
Man ateina laikas „Širdelės“ kavinėj tiesiog klausytis, kalbėti, susipažinti, svaigti...
Parsibeldęs paryčiais, netyčia iš savo lovos išbaidau jauną menininkę, fantastišką ir nuogą, kurią man lovoj ne kas nors, o... Paskui sąmokslininkės šaiposi, o man šiek tiek apmaudu, kad nesusivokiau akimirksniu, ir...
Ūkanotame ryte ir saikingai žvarbiame vėjyje ant rūmo laiptų Druskonio ežero pakrantėje girdėti: gerkit ir melskitės...
Gal dešimtsyk šią Sigito Gedos eilutę pakartoja Alytaus šv. Benedikto gimnazijos abiturientai poezijos spektaklyje, skirtame poetui atminti...
Skaitymų pertraukėlėse tyliai šoka maža mergytė raudona striukele, ji man panaši į persimainiusią begoniją.
Žvarboki vėjo gūsiai dalyvauja misterijoje, maišosi dešimtmečiai, dabartis ėmė plėstis, ir iš pagiringų mano akių ji išstumia ašarą, nors ir nebuvom artimi draugai su S. G.
Paskui... Vėliau... Pagaliau... Ateina laikas traukti namolio, bet su nedideliu būreliu atsiduriame priemiestyje, ir mano bendrakeleivė, tapytoja, išlenkusi stikliuką gazuotos itališkos degtinės, staiga persimaino... Ji išsitiesia ant žolės, nutyla, ir aš dar nejaučiu siaubo, tik suvokiu, kad ji nekvėpuoja, o veidas tampa kaip lavono, pilkas, šaltas, negyvas, širdis nebe... Puolu gaivinti, delnais kaitinu skruostus, kažkas bando dirbtinį kvėpavimą. Po keleto minučių ji atsigauna, eina į nuošalę, aiškėja, kad buvo užspringusi ta pirmąsyk paragauta gazuota degtine, nes jeigu gazuotos d. stikliuką išgeri nusiteikęs taip, lyg vartotum įprastą, tai...
Po kelių valandų atsigavusioji papasakojo: atsidūrusi tunelyje, skriejusi neįsivaizduojamu greičiu, regėjusi nenusakomą šviesą priekyje, ir jai buvę gera, labai gera... Lėkusi galva į priekį, ir tą šviesą regėjusi gal ne akimis, o kitokiu būdu. Tunelio sienos buvusios lyg rūko spalvos, neplatus tas tunelis, kairėj, dešinėj tilptų dar po vieną skriejantį. Jau trečdalį tunelio buvo nulėkusi, kai ją atgaivinome.
Gal po pusvalandžio jau, viena rymodama ant suoliuko kieme, ji pamačiusi dvi giltines: žmogaus didumo, baltais apsiaustais, kaulėtais veidais, juodom akiduobėm, su dalgiais – kaip ir įprasta vaizduoti giltinę.
– Nenoriu mirti, pradinkit, nenoriu mirti, pradinkit, – kartojusi.
Ir giltinės pranyko.
Tas mano pažįstamos pasakojimas apie tunelį sutampa su dr. Raimundo Moudžio aprašytais išgyvenusiųjų klinikinę mirtį patyrimais. Priartėję prie šviesos tunelio gale, jie regėdavo pasitikti atėjusius, jau mirusius artimus ar draugus... Kartais tunelio gale mirštantieji bendraudavo su šviesia būtybe, kuriai nesvetimas humoro jausmas.
Neseniai sutikau dar vieną pažįstamą moterį, kuri prieš keletą metų ligoninėj per operaciją irgi pateko į tą priešmirtinį tunelį... Ir jos patyrimas beveik toks pats.
O mano gerai pažįstamas Jonas P. iš Laičių kaimo prieš keliolika metų patyrė, kaip, vežamas greitosios pagalbos automobiliu į Varėną, atsiskyręs nuo kūno, skrajojęs palubėj, matęs pats save mirštantį apačioj, regėjęs ir girdėjęs, kaip stengiasi jį atgaivinti med. sesuo. Jonas lyg ir nenorėjęs grįžti, bet balsas iš anapusybės taręs: tau dar ne laikas.
Tuomet J. P. dukrelės buvo dar mažiukės, o vėliau jis man pasakė: tikėk...
Tačiau tikėti nereiškia žinoti.
Ar tik geriausieji nuskrieja į šviesą? O kitiems – irgi pagal darbus ir prisidirbimus?
– Jeigu numirsi pirma manęs, tai kokio paminklo norėtum? – klausia artima mano.
– Gal iš akmens...
– Nerisk akmens ant savęs, medis gražiau. Jis gali išstovėti iki 300 metų, tuomet jau niekas tavęs nežinos, negirs ir nekeiks, ne...
Su siaubu suvokiu, kad savo neatsiminimų knygelės išleidimo turėsiu palaukti bent trejus metus, nes nėr pinigų leidybai, o gal reikės luktelėti septynerius, dešimt....
Ilgiausiai, pasak mokslininkų, gyvena medūzos savo jūrose, ir jeigu ne priešai ar mechaniniai sužalojimai, medūzos gal gyventų amžinai. Neseniai katalikiškoj radijo laidoj viena komentatorė teigė, kad jau po 20 metų (!) naujų technologijų dėka ir žmogus taps gal amžinas... Net nežinau, ar norėčiau dabartiniame savo kailyje gyvuoti du ar devynis tūkst. metų šalia tokių pat gyvybingų supersenių... Neliktų meilės kaip kompensacijos už mirtį, apkarstų begonijos, atsibostų haiku irgi visos epopėjos, žmonės įkyrėtų vieni kitiems ir neapykantos kamuoliai kaistų, plėstųsi, pūstųs, kol...
– Gerkit ir melskitės, – primenu per šermenis.
Žiū, lyg saulės laikrodis giedroje atrodo Perlojos bažnyčia su kapinėm šventoriuje, nes bokšto šešėlis slenka nuo kapo prie kapo...
– Dar neatėjo laikas man nutapyti tą tunelį ir giltines, – sako tapytoja, berods išgyvenusi klinikinę mirtį, – gal niekada nenutapysiu, lyg kas neleidžia...
Kas? Kai nežinai, kaip tas ar tai vadinasi, tai susigalvoji pavadinimą, pavadini drugeliu, giltine ar laikrodininku, ir tampa patogiau.
Literatūra ir menas
2009-12-18