Buvo tikras, kad susitikimas anksčiau ar vėliau įvyks. Įsikūręs šiame tyliame miesto kampelyje, bemaż kiekvieną popietę eidavo pasivaikščioti ir klajodamas nelygiomis, kreivojančiomis gatvelėmis dażnai nevalingai imdavo dairytis į privačių namų langus, spėliodamas, uż kurio slypi paslapties ir mistifikacijų kupinas garbingo literatūros meistro kabinetas. Žinojo, kad metras seniai gyvena šitame rajone, kurio gatves rėmino stilingi privatūs namukai, dauguma jų statyti dar praėjusiame amżiuje ir, ačiū dievui, nesudarkyti viską nudailinti mėgėjų funkcionalumo apaštalų, be jokios aiškios tvarkos, sakytum, net prieš organizuotą municipalinių tarnybų valią rymantys seni topoliai bei kaštonai, taip pat vienas kitas mąsliai šlitinėjantis alkoholikas.

       Persikraustymą jaunasis literatas laikė sėkmingu sprendimu, padėsiančiu įgyvendinti šiaip jau ambicingus planus. Kaip ir dera, savo lūkesčius jis kruopščiai slapstė po dalykiško, kiek atsainiai nusiteikusio vienišiaus kauke, puikiai suvokdamas, kad šį lteratūrinio żaidimo elementą būtina įsisavinti bent jau be priekaištų. Svarbu neprażiopsoti konjunktūros svyravimų, kurie, tiesą pasakius, vis tiek nenuspėjami, ir tinkamai išnaudoti pasikeitimų nuomonėmis reglamentą. Dar labai daug reiškė asmeninis żavesys ir sugestija. Tokia reikalų padėtis gal kiek vargino, tačiau jaunasis talentas buvo nusiteikęs pragmatiškai ir nematė reikalo gadinti sau nei nuotaikos, nei gyvenimo. Korektiškai organizuotą atsitiktinumą jis buvo pasiruošęs išnaudoti su nuovoka ir be egzalatacijos, taip, kaip tą daro gyvojo pasaulio atstovai laukinėje gamtoje. Tarp kitko, be jokios papildomos reżisūros, kuri tik išryškina
apgailėtinŻ dirbtinumą, o minėtoje gyvojoje gamtoje gali kainuoti gyvastį.

       Taigi gyvendamas ramiai ir nuosaikiai, nešiukšlindamas sąmonės bereikalingomis mintimis, vengdamas aistrų, jaunasis literatas vieną lapkričio popietę, kai pilkas dangus, atrodo, nusileidęs visiškai żemai ir jau taikosi temti, išvydo metrą, pasirodantį iš gatvės posūkio.

       Rašytojas ėjo neskubėdamas, nuosaikiai mosuodamas rudos spalvos portfeliu. Jiedu buvo šiek tiek pażįstami, kaip sakoma, iš anksčiau, tad mandagiai pasilabinę stabtelėjo pašnekėti. Žinią apie kolegos atsikraustymą metras sutiko palankiai, paaiškėjo, kad jų namai greta, tik priešingose gatvės pusėse. Pasikalbėję apie rudens żavesį bei depresiją, kolegos tą sykį išsiskyrė. Neilgai trukus literatūros noviciatas gavo maloniai nustebti, sulaukęs kaimyno vizito. Metras jo kukliuose apartamentuose elgėsi laisvai ir neįpareigojančiai; apżvelgęs nedidukę tapybos darbų kolekciją, santūriai pagyrė šeimininko skonį, akimis perbėgo knygų lentynas.

       - Skaitote itališkai? - kilstelėjo antakius. - mokate rinktis, galbūt... - šyptelėjo tarsi pats sau.

       Jiedu parūkė virtuvėje, lakoniškomis, taikliomis pastabomis jaunasis literatas buvo supażindintas su kaimynais, jų polinkiais bei silpnybėmis. Kolegai išėjus, jaunuolis manė turįs pagrindo tikėtis, kad pašnekesiu liko patenkinti abu. Toliau viskas klostėsi darbo tvarka, kaip įprasta sakyti; jiedu susitikdavo periodiškai, ne per dażnai, ir šnektelėdavo apie įvairius dalykus. Ta tvarka sutrikdavo tik tuomet, kai
metrui prasidėdavo juodo gėrimo periodai. Pabėgus żmonai, išsivaikščiojus draugams, sugėrovams, pasibaigus "degalams", jis belsdavosi pas jaunąjį kolegą, melsdamas parnešti alaus, cigarečių ir su
juo "pasėdėti". Be abejo, "pasėdėjimai" użtrukdavo, visa savo stiprios prigimties jėga senasis rašytojas įsikabindavo į jaunąjį kolegą, nepaleisdamas nė per żingsnį, kol girtas nuovargis jo nepriveikdavo ir
metras nenulūżdavo. Savo ruożtu, nors išeiti pasisekdavo tik iš kokio šešto karto, jaunasis literatas lemties nekeikė. Jis suprato tik nujausti galįs, kokie dvasios monstrai kėsinasi apstoti ir kankinti
galingą, kompleksuotą, dieviškojo stiliaus lytėtą sąmonę. Misionieriškus vizitus parduotuvėn ir ilgus pasisėdėjimus teko priimti kaip neišvengiamybę, pasekmę to, ką Martynas Heidegeris laikė grupinio
solipsizmo fantomais. Filosofemomis teršti sąmonės gal ir nederėjo, vis dėlto šią analogiją jaunasis literatūros darbuotojas leido sau išimtinai psichologinės terapijos sumetimais.

       Jaunasis kolega niekada neskatino ir pats nekalbėjo apie savuosius tekstus. Be abejo, jo, vis dėlto kūrėjo, prigimtis įvertinimo labai troško, tačiau vaikinas įstengdavo susilaikyti, vengdamas netakto ir
tenkindamasis atsargiomis bei neįpareigojančiomis verbalinėmis invazijomis mażdaug į tą pusę. Iš netiesioginių prisilupusio meistro użuominų suprato, kad nėra laikomas favoritu, arbitrai netgi nėra
pasiruošę matyti jį pirmaujančiųjų grupėje. Tokia reikalų padėtis šiek tiek neramino, vis dėlto jaunasis literatas nestokojo įsitikinimo, kad taktinių sugebėjimų bei potencijos išsiverżti turi pakankamai. Tiesą
pasakius, kur kas didesne problema - reikia pasakyti, visiškai netikėtai, paties manymu, ir absoliučiai neteisingai - jam tapo kai kurios neraminančios żinios apie šiuolaikinio meno, nebūtinai literatūros, naujausias tendencijas. Viskas prasidėjo nuo atsainiai atviraujančios Paulio Virilio frazės "Vaizduojamasis menas mirė, nieko iš jo nebeliko", kurią jaunasis literatas aptiko knygoje "Cyberart". Lyg tyčia - pats pirmas sakinys... Knygos jis, be abejo, toliau neskaitė, tačiau netikrumo sėkla buvo pasėta. Jaunasis rašytojas nebuvo naivus, puikiai suprato, kokios juokingai efemeriškos yra šiuolaikinių żanrų ribos - jeigu vaizduojamuosiuose menuose prasidėjo sumaištis ir dezintegracija, neabejotinai ateis eilė ir literatūrai. Pridėkime akivaizdybe tapusią tezę apie tai, kad rinkos, vartojimo visuomenėje viskas - pradedant Dievu, baigiant morale bei pasąmone - suprekinama, ir teks pripażinti, kad tradicinis, amżiais puoselėtas menininko vaidmuo nebetenka savo turinio. Toks įvykių pasisukimas jaunąjį literatą użklupo nepasiruošusį, jis akivaizdżiai sutriko. Dėl moralės - trauk devynios, galima apsieiti be jos, tačiau kaip su modernizmo baigta gludinti maksima, kad tik menas, literatūra gali pateikti tikrą, visuminį żmogiškos sielos bei pasaulio vaizdą... "Tu esi pranašas, tu privalai tapti pranašu." - įtaigiu Verleno balsu bylojo jam simbolizmas, ir jis šventai tikėjo tuo priesaku. Apskritai, ką tame vadinamame naujajame kontekste veikti su genijaus par exelence problematika? Visi kaip użkeikti vienas per kitŻ skelbia apie meno eros, vizualaus pasakojimo išsisėmimą, pabaigą... Jeigu vizualus, tai ir visoks... Bet taip negalima, jis buvo ne taip mokytas, ruošėsi visai ne tam, tokiam nesugraibomam kontekstui nespėjo pasirengti - koks čia dar gali būti komunikavimo dżiaugsmas? Galvodamas apie integruojančią, magišką kalbos galią, ilgaamżę, tiek visko pergyvenusią naratyvo istoriją, herojiškus autorių gyvenimus, negalėjo susilaikyti nuo asmeninės nuoskaudos ir burnojo prieš prakeiktą dialektiką, jo nuomone, labiausiai prisidėjusią prie tokios apgailėtinos metamorfozės. "O kaip jie - iš tiesų tiki ar tik apsimeta?" - svarstė nepatikliai, galvodamas apie kolegas. Tačiau kol kas nesumojo, kaip išsiaiškinti; pagaliau - kodėl jie turėtų sakyti teisybę, jei bent kiek rūpinasi savo įvaizdżiu? Kankinanti abejonė vis giliau smelkėsi jaunojo talento širdin.

       Skambutis birbė įkyriai, nesustodamas, jis galų gale privertė buto šeimininką nutraukti żinių klausymą per televiziją, taip ir nespėjus išgirsti, kiek Sauthby'o aukcijone neżinomas pirkėjas paklojo uż dar vieną van gogą. Prie durų, laikydamasis sienos, stovėjo garbusis kaimynas. Kairioji jo kelnių klešnė buvo šlapia, išvelta każkokiu pilkšvu moliu - tai jaunajam literatui dar kartą priminė, kad prasidėjo
ruduo, ilgesio ir depresijų metas.

       - Vos atėjau iki paties, - sušvokštė rašytojas. - padėk man, nebegaliu...

       Jaunasis kolega neryżtingai pašnairavo televizoriaus pusėn.

       - Padėk, prašau, paskutinį kartą... - iškvėpė svečias dramatiškai.

       - Na, gerai, - pagaliau atsiliepė jaunasis literatas, supratęs, kad paveikslo kainos vis tiek neišgirs, teks rytoj pasiżiūrėti laikraštyje.

       - Palydėsiu jus ir paskui parnešiu... - pridūrė, użsimesdamas striukę.

       Niekada neleisdavo kolegai użmigti savo namuose. Šiaip ne taip partempęs metrą namo, paliko jam savo cigaretes, o pats iškeliavo parduotuvėn. Ėjo pamażu, nelabai noromis, jausdamas nemalonią įtampą.

       - Esi vienintelis, į kurį galiu atsiremti... - senasis rašytojas kalbėjo lėtai, rūkydamas, stebėdamas ant stalo rikiuojamus butelius. - Kaip matai, mane vėl visi paliko.

       - Sugrįš... - jaunasis kolega prisėdo, atkimšo porą butelių, vieną stumtelėjo kolegai.

       - Taip, sugrįš, tu teisus... - metro balse pasigirdo sarkazmas. - Sugrįš, kai seksis, kai vėl būsiu ant bangos. Tuomet jie visi bus čia! - jis tūżmingai użsivertė butelį ir ilgai gėrė. Jaunasis kaimynas, neżiūrėdamas jo pusėn, klausėsi gurguliuojančios alaus kelionės gerkle żemyn. Metras pagaliau liovėsi gerti, sėdėjo sunkiai alsuodamas, atrodo, ilsėjosi. - Jaunuoli, - tarė atlyżusiu balsu. - juk pats żinai, kad
rašytojas - visuomet vienuolis, vardan pašaukimo aukojantis viską.

       - Žmonos nėra? - vengdamas daugsyk girdėtos patetikos, jaunasis literatas stengėsi pakreipti kalbą į buitinius reikalus.

       - Išėjo. Sakė, negali matyti manęs tokio. Cha! - metras vėl użsivertė butelį.

       - Viešpatie, kaip aš niekam nereikalingas...

       - Tikriausiai kas nors atsitiko?

       - Jai? Baikite, jaunuoli, taip tiesiog patogiau.

       - Ne, aš kalbu apskritai. Tarkime, jums...

       - O kas man gali atsitikti? Kas gali atsitikti senam, patyrusiam literatūros vilkui? Viskas tas pats, jaunuoli, ta pati rutina. Darbo tvarka fechtuotis nuosavu talentu, jei jo dar liko...

       - Bet juk atsitinka dalykų, išvedančių iš pusiausvyros. - neatlyżo jaunasis literatas.

       - Neatsitinka, mielasis, jau nebeatsitinka. O ir ką vadinamoji tikrovė gali pasiūlyti man, żinančiam apie ją viską, pażįstančiam tą kekšę iki smulkmenų? Jaunuoli, patikėkite... tai, ką pats renkatės... ką visi
pasirinkome, tai tik smėlio pilys vandenyno pakrantėje... Bet vienatvės šėlsmas, akistata su savimi - va šito tai neišvengs niekas.

       - Vadinasi, šįkart kalta vienatvė?

       Metras apmaudżiai mostelėjo galvą.

       - Na, kam taip tiesmukiškai... Bet ai, aš nieko nesakiau. - pasirėmęs ranka galvą, susigraudinęs, jis żvelgė į jaunojo kolegos striukę, ir šis truputį sutriko prisiminęs, kad jau prieš savaitę ruošėsi nešti ją į
valyklą. - Pats turėtumėte żinoti - būna tokių tirštų, suspaustų laiko tarpsnių, kai būties sunkumas visu nepakeliamu svoriu prislegia sŻmonę. Paradoksas, bet tomis stipriosiomis akimirkomis gelbėja dażniausiai pašaliniai, atrodytų, niekuo dėti żmonės... - rašytojas kimiai nusijuokė. - Bet kuriuo atveju labai jums dėkoju, kolega. Apskritai, esate teisus, atsitiko... tokia smulkmena... - jis stumtelėjo jaunojo
literato pusėn atverstą kultūros savaitraščio puslapį.

       Jaunuolis buvo skaitęs numerį, bet iš mandagumo permetė puslapį akimis, gurkštelėjo alaus. Puslapio viršuje buvo išspausdintas prestiżinės Kultūros ministerijos premijos laureatų sąrašas ir redakcijos sveikinimas. Pastarąjį jaunasis literatas irgi buvo skaitęs, tad vėl atsigėrė alaus. Tiesą pasakius, sąrašas jo nesunervino, jis tiesiog suprato, kad tai dar per anksti. Bet čia prisiminė garbųjį rašytoją, skubiai żvilgtelėjo jo pusėn.

       - O... - pasakė ir truputį pamąstęs pridūrė. - suprantu...

       - Be abejo, smulkmena visa tai, smulkmė... - monotonišku balsu tęsė savo mintį metras. - Tiktai viena aplinkybė, menkas, elementarus iki nykumo faktelis... gali metų metus garsinti šitą prakeiktą kalbą ir jos nelaimingą tikrovę, metų metus, dešimtmečius... gali atskleisti netikėčiausius klodus, subtiliausius niuansus... Ir ką gi? Kam visa tai? Pasirodo, niekam. Negaliu... - rašytojas użsivertė butelį.

       Klausydamas kolegos kalbėjimo, jaunuolis netikėtai pajuto vis didėjantį, tiesiog nenumaldomą troškulį. Jis taip sparčiai pradėjo tuštinti butelius, kad metras sunerimo.

       - Parnešiu... - ramindamas jį, burbtelėjo jaunasis literatas ir użsivertė dar vieną.

       - Suprantate, kolega, atradęs savyje tą rusenimą, tą šventą nušvitimo galimybę, iš tiesų juk turi atsisakyti visko ir pasišvęsti tam, kad ji neużgestų. Gink dieve... Bet turi jaustis reikalingas, nors kai kada. Juk sutinkate su manimi, kolega? - rašytojas atsiduso, buvo matyti, kad kalbėti jam darosi vis sunkiau.

       Savaip išsiaiškinęs kolegos atsidūsėjimą, jaunuolis atsistojo.

       - Lukterkite, tuojau parnešiu...

       Troškulys tebekankino, vieną butelį jaunasis literatas ištuštino grįżdamas. Senąjį rašytoją rado rūkantį, atrodo, kiek ramesnį. Jie išgėrė dar, użsirūkė ir jaunasis kolega.

       - Tikiuosi, nesutrikdżiau tamstos labai. Patikėkite, nenorėčiau... Tiesiog tokia jau yra toji kūrybinė kasdienybė, prieštaringa, kas be ko. Bet nereikia to labai sureikšminti. Pasakotojas yra pats sau kriterijus, jei jis tikras pasakotojas. - neżinia kodėl metras ėmėsi raminti jaunąjį kaimyną.

       - Kriterijus? - jaunasis literatas nuożmiai pastatė butelį ant apšnerkšto stalo. - Kriterijus, sakote! Bet kiek galima kartotis? Nušvitimas, sakote, o ar żinote, kiek vadinančių save avatarais slankioja po żemę? Visokie munai, żenija tiesiog tūkstančius, parazitai... Kam tas żodis pagelbės, leiskite paklausti, jeigu jis tėra prekė - koks ten nušvitimas... Mūsų rinka mażytė, nelabai prasisuksi, o gal pats dar tikitės parašyti "Don Kichotą", "Odisėją" ar net Naująjį testamentą? Viskas seniausiai papasakota - kaip prie Žymantienės, taip ir prie Šerelytės, nachui... Bet kas leido luošinti gyvenimus niekuo dėtų mulkių, patikėjusių perfekcionistinėmis pasakomis apie tą jūsų rusenimą? Ir pats dėl ko čia skundżiatės? Na, dėl ko? Kiek galima manipuliuoti visokiomis vienuolystėmis, pašaukimais, kai tėra vien konjunktūra, net rašytojo mirtis tėra pretekstas manipuliacijoms... - jaunasis literatas staiga suprato kiek per daug sau leidęs ir nuščiuvo. Atsargiai pašnairavo metro pusėn. Šis sėdėjo nuknebinęs galvą, gali būti, snūduriavo. Jaunuolis greitai baigė gerti alų ir svyruodamas - pasirodo, ir pats nemażai išgėrė - ėmėsi tempti kolegą į lovą. Nuavęs batus, użklojęs pledu, galbūt jausdamas sążinės priekaištus dėl išsišokimo, jis atsargiai prigulė greta, nusprendęs nepalikti metro vieno visą naktį - ar maża kas. Taip ir išmiegojo abu su drabużiais.

       Rytą kolegos pabudo vėlai ir skubiai išsiskyrė. Apskritai, nors gyveno greta, nuo to laiko neištarė vienas kitam nė żodżio, net nesisveikindavo.

       Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.