Tai buvo piešimo mokytojas. Saikingai apšepęs, drovus, ilgais pasišiaušusiais plaukais ir apdryžusiu megztiniu. Mokytojas dažniausiai sėdėdavo piešimo ir braižybos darbų kabinete tarp gipsinių rutulių, rombų, trapecijų, piramidžių, apgaulingai gremėzdiškų vielos konstrukcijų, dar kažkokių geometrinių figūrų, kurių pavadinimų jis nežinojo. Kabineto gale užkeltas ant spintos puikavosi iškilnus, nusitrynęs antikinis biustas garbanotais plaukais ir apgraužta nosimi. Biusto krūtinę žymėjo užrašas FUCKING. Patalpoje trūko tvarkos, visi tie daiktai neturėjo nuolatinės vietos, juos stumdė, nešiojo iš vieno kampo į kitą. Sulaukęs, kol vaikai pradės piešti, mokytojas tykiai parimdavo prie stalo ir žiūrėdavo į artimiausią langą, už kurio buvo kitas langas, už pastarojo – dar vienas, ir pačiame kabineto gale paskutinis. Langai atrodė gerokai apdulkėję, ir tai mokytojui didelės garbės nedarė. Kaip žinoma, lengvabūdiškumas, tam tikras išsiblaškymas nėra labai geras bruožas, užimant pedagogo pareigas.

       O į klasę renkasi šeštosios b klasės mokiniai. Visi jie puikiai nusiteikę, skubiai meta kuprines ant kėdžių ir valiūkiškai žvilgčioja į mokytoją. Šiandieninio jų piešinio tema – Antoine'o de Saint Exuperi „La Petit Prince“. Užduotį mokytojas jau sugalvojo – nupiešti Mažąjį Princą ir tą, kurį kiekvienas mokinys laiko geriausiu Princo draugu. Mokytojas nusigręžia nuo lango, susiraukia ir atsargiai stojasi. Vaikai kuičiasi kuprinėse, dairosi, šaiposi vieni iš kitų. Mokytojas stovi prieš juos tarsi dvejodamas, niekaip negalėdamas pasiryžti ir kažko laukia.

       – Mokytojau... Mokytojau! Ką piešim? – klausia ne pagal metus aukštas, tvirtas berniukas, lankantis treniruotes. Dauguma jų treniruojasi, taip pat ir mergaitės. Mokytojas atsidūsta ir garsiai, truputį prisiversdamas skiemenuoja:

       – Šiandien piešime Mažąjį Princą. Ir tą, su kuriuo jis, jūsų nuomone, labiausiai susidraugavo. Kaip manote, kas buvo geriausias Mažojo Princo draugas?

       – Ką tokį?

       Aš, mokytojau...

       – Čia tas, kur gyveno su baobabais...

       Su kuo?

       – Eik tu, durneliau...

       – Ė, tu! Pats... baobabas.

       – Chi chi, mokytojau, aš...

       – Ką čia kratai, ožy!

       Mokytojas tebestovi truputį susikūprinęs ir mechaniškai kartoja:

       – Taigi kas buvo geriausias Princo draugas – lakūnas, lapė, rožė? O gal gyvatė? Kiekvienas pats tenusprendžia.

       – Žinau, vikšrai!

       – ...mokytojau, chi chi chi, aš...

       – ...avytė!

       – Kokia avytė? Nebuvo avytės!

       – Kaip nebuvo? Pradžioj, kai nupaišė, dėžėj.

       – Ai, žinau, su skylutėm...

       – Nu, kad nenudvėstų... tai yra, kad neuždustų.

       – Chi chi chi...

       – Mokytojau, galime pradėti? – tai tas pats ne pagal metus tvirtas, besišypsąs berniukas, kuris treniruojasi.

       – Ar visi turite piešimo priemones?

       – O, je!

       – Aš neturiu!

       – Turi, turi, ką čia apsimeti.

       Mokytojas pamažu traukiasi prie stalo, mėgina žiūrėti į langą. Vaikai šurmuliuoja, triukšmingai dalijasi markerius, flomasterius, rodo vieni kitiems pirmuosius bandymus, keli, žiūrėk, jau spėjo susiginčyti. Tas pats visada. Mokytojas atsargiai palieka užstalę ir ima vaikščioti po kabinetą, apžiūrinėdamas mažyčius lėktuvus, į smauglius panašias gyvates išraiškingai didelėmis galvomis, neregėtai puošnias gėles. Visada tas pats. Mokytojo veide – gaili grimasa. Gali būti, kad jo siela nerimsta, išsilavinimu ginkluotas psichoterapeuto žvilgsnis gal net konstatuotų, kad žmogus turi motyvacijas problemų.

       – Mokytojau, o nuspalvinti reikia? – tai vis tas pats ne pagal metus tvirtas, besišypsąs berniukas, lankantis treniruotes.

       Mokytojas atsargiai paėmė baltą gipsinę piramidę, pakilnojo ją, lyg mėgindamas nustatyti svorį.

       – Klausi, ar reikia nuspalvinti? O kaip pačiam atrodo? Jis padėjo piramidę, susirado rutulį.

       – Manau, kad reikia, – treniruotes lankantis berniukas vis šypsojosi. – Mokytojau, ar gipsas baltina?

       Mokytojas tylėdamas spaudė gipsinį rutulį abiem delnais, jo pirštai truputį virpėjo.

       Mokytojau, mokytojau, jis paėmė mano markerį... žydrąjį... Atiduok, parazite, marginale tu!

       – Ji pasakė – žydrąjį!

       – Chi chi chi...

       – Aš nepaėmiau! Ir čia žalias, ne žydras, kvaiša tu...

       Vis dėlto įprasta tvarka ginčo siužetas išsiplėtoti nespėjo. Gipsiniais rombais, rutuliais, trapecijomis, piramidėmis, apgaulingai gremėzdiškomis vielos konstrukcijomis mokytojas išdaužė visus kabineto langus. Dirbo tą darbą labai energingai, įnirtęs. Po to, kai į šipulius subyrėjo paskutinis stiklas, trumpam stojo aidi, spengianti tyla, kurią negailestingai naikino, plėšė į gabalus kabinetan įsiveržęs ankstyvo pavasario vėjas. Mokytojas užsimerkė ir nusišypsojo. Pagaliau.

       Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.