jolita skablauskaiteBuvo daržų sodinimo metas. Gruncė sukasė žemę žirniams. Jis pamanė, kad reikėtų iš anksto pasirūpinti vytelėmis, kad užaugę žirniai turėtų aplink ką vyniotis. Gruncė susiruošė į mišką. Buvo šilta, nuostabi gegužės diena. Žydėjo sodai. Apsivilkęs lengvesniais drabužiais ir pasiėmęs peilį, išėjo į mišką. Nutolus miesto namams, prieš akis atsivėrė raudonų tulpių laukai. Nuo jų tvoskė karščiu. Nuskrido vanagas. Jis nusileido į žydinčią laukinę kriaušę.
Kol pasiekė mišką, Gruncė pavargo. Buvo karšta. Jis ėjo vis gilyn ir gilyn į mišką. Nuo aitraus kvapo sukosi galva. Staiga kelią pastojo platūs, juodi vandenys. Gruncė atsisėdo ant kelmo pailsėti. Netikėtai išgirdo kažką linksmai besijuokiant. Pamatė didžiulį, laukinį katiną. Žiūrėdamas į Gruncę, jis garsiai prunkštė. Gruncė nesuprato jo linksmumo priežasties.
Ta diena nulėmė Gruncei likimą, bet jis to nežinojo.
– Ko tu juokiesi? – paklausė katino.
Aišku, katinas nieko neatsakė. Jo akys buvo geltonos ir klaikiai blizgėjo. Dar kartą pašaipiai prunkštelėjęs, nubėgo į tankmę. Pakėlęs galvą, Gruncė išvydo daugybę perregimų paukščių sukant ir sukant ratus virš ievomis apaugusio kalniuko. Jos pašėlusiai kvepėjo. Jis duso nuo jų kvapo. Visas miškas buvo baltas nuo žydinčių ievų. Juoduose vandenyse atsispindėjo jų baltybė. Miške buvo drėgna. Gruncė užkopė į kalvelę, virš kurios ratus tebesuko perregimi paukščiai. Čia buvo pats ievų tirštumas. Jos augo labai aukštos, žiedų girliandos sviro didžiulės, net lapų nesimatė. Virš ievynų lyg dūmai plaukė debesys. Ievų žiedų viduriukai buvo žalsvi ir aitrūs. Tie neregėti ievų rūmai švelniai siūbavo vėjyje. Gruncė atsargiai praskleidė šakas ir įžengė į plačias, vėsias menes. Jų sienos ir lubos buvo nupintos iš žydinčių ievų. Priešais rūmus teliūškavo juodi vandenys. Tiesiai į Gruncę žvelgė didelės, žalios akys. Jis pasijuto labai keistai. Nuo ievų kvapo visai apsisuko galva. Vėl kažkas nusijuokė, dabar maloniai, bet labai garsiai. Jis apsidairė. Išvydo moterį baltu, skaidriu veidu – lyg žiedlapis, persišviečiantis saulės spinduliuose. Jos galvą puošė žiedų vainikas.
– Ko tu čia atėjai? – paklausė juokdamasi. – Ar nematai – čia mano viešpatija.
– Nežinojau, – sumurmėjo sutrikęs Gruncė.
– Sėskis. Būsi svečias, – ji pastūmė iš vytelių nupintą krėslą. Suplojo rankomis. Suskrido paukščiai. Snapuose jie laikė mažyčius krištolinius indelius. Nusileidę pastatė indelius priešais Gruncę. Jis paragavo. Tai buvo nepaprastai skanus, lipnus valgis.
– Aukščiausios rūšies sakai, – paaiškino moteris. – Valgyk. Jokioje pasaulio užeigoje tokio patiekalo negausi.
– O ką tu išmanai apie užeigas? – nusišypsojo Gruncė.
– Nėra to daikto, apie ką aš neišmanyčiau, – pasigyrė moteris.
– Puiku, – pasakė Gruncė. – Bet kada nors ir tau bus labai riesta, – pridūrė tyliai.
– Ką ten burbuliuoji?
Paskui paukščiai atnešė rasos, surinktos nuo rožių žiedų.
– Niekad neužmiršiu tavo vaišingumo, – pasakė Gruncė. – O koks gi tavo vardas?
– Pergubrė.
– Taip ir maniau.
– Gerai, kad netyčia pas mane užklydai. – Pergubrės akys buvo didžiulės, žalios lyg du prasiskleidę medžio pumpurai. – Turiu vieną prašymą.
– Kokį? – nekantriai ją pertraukė Gruncė.
– Išklausyk manęs, – paprašė deivė. Aplink jos galvą ėmė skraidyti juodi drugiai. Juos masino vainikas. – Kažkada aš gyvenau su savo tėvu ir seserimis prie jūros. Buvau pati vyriausioji duktė. Nenoriu tau pasakoti, kodėl atsiradau čia. Matyt, manęs laukia nelaimė. – Pergubrė persibraukė pirštais savo švelnų, baltą it žiedlapis veidą. – Mes kabinomės į gyvenimą tarytum vijokliai. Prie jūros miškuose buvo nelengva gyventi. Dabar aplink mane – gūdus miškas, o aš esu viena. Kalvelė su mano rūmais tik simbolizuoja ankstesnį mano gyvenimą. Viską pakeitė vienas šviesiaplaukis keleivis, kurį sutikau prie jūros. Ir aš atsekiau paskui jį. Matai, nenorėjau tau pasakoti, bet nemoku meluoti. Nieko daugiau aš negalėjau mylėti, tik tą šviesiaplaukį praeivį, kurį sutikau prie jūros ankstų rytą. – Pergubrė giliai atsiduso. – Noriu kartais pavirst dulke ant kelio, kuriuo jis važiuos. Žinau, kad gyvensiu tik vieną pavasarį, o gal likimas bus maloningas man, pridės ir vasarą. Ruduo už bausmę nudrėks man plaukus, išblukins akis, tapsiu permatoma, lengva it šešėlis. Ir atėjus žiemai, vėjas mane išneš. Jūs pamatysit ore plaukiant žalzganą rūką. Manęs nebeliks. Deivės yra nemirtingos, tačiau manęs laukia išnykimas, nes aš pamilau Kunigaikštį, – pailgas Pergubrės veidelis didžiulėmis akimis suglumo. – Tas šviesiaplaukis keleivis, kurį sutikau prie jūros, – Kunigaikštis. Tik čia atsibasčiusi, tai sužinojau. Jis pasirodė tik vieną akimirką ir dingo. O ši akimirka mano gyvenime – amžiai. Ak, pauostyk mano kvapniuosius balzamus, – kreipėsi Pergubrė į Gruncę, atidarydama labai puošnias dėžutes su visokiais tepalais.
– Dėkoju, – pasakė Gruncė, prisitraukdamas prie savęs dėžutes. – Nuostabus kvapas.
– Tu labai gerai matysi tai, ką aš tau pasakosiu. Šie balzamai – ypatingi. Pauostyk. – Pergubrė parodė į tris dėžutes, ir Gruncė atidarė jas. – Dabar klausykis. Prisipažinsiu tau, labai pasiilgau savo tėvo ir seserų. Mano tėvas jau senas. Jis visąlaik sėdi ant kokios nors kalvelės ir dairosi į erdves. Kartais kaimietės atneša jam alaus, karštų bandelių ir sviesto. Ištiesęs labai ilgas, kaulėtas kojas, jis vypso į dangų. Laukuose dar gyveno daug dvasių, bet aš jų nesutikau, tik tėvo draugus – kaimiečius ir žvejus. Kartą jie ryžosi visi susibūrę spręsti savo reikalus. Prisimenu tą dieną. Atslinko tarsi debesis iš savo kaimų – vyrai, moterys, net vaikai mąsliais veidais, keistai ramiomis akimis. Apačioje jie susitiko su Pamario žvejais ir nežinojo, kaip tarp savęs jiems susišnekėti. Jie nesišypsojo. Žiūrėjo įdėmiai, tarytum paukščiai, stengdamiesi suprasti, apie ką mąsto kiti. Visi buvo susisupę į plačias, ilgas sermėgas. Dangus virš laukų tada švietė kraupiai raudonas. Raudoni jo atšvaitai slinko ateivių veidais, net akių vyzdžiuose spindėjo raudoni žiburėliai. Visas oras stipriai kvepėjo gėlėmis, tačiau buvo šalta. Šie žmonės – geriausi mano tėvo draugai. O tėvas taip ir liko kiurksoti ant kalvelės. Tada buvo žiema...
Gruncė labai gerai matė laukus, vaiskų orą prie jūros, susibūrusius kaimiečius. Regėjo Pergubrės tėvą, iš toli panašų į akmeninį žmogų. Visa tai buvo labai įdomu stebėti iš šalies.
– O vasarą mums prasidėdavo atostogos.
– Nežinojau, kad deivės taip pat atostogauja, – šyptelėjo Gruncė.
– Žinoma. Mes turėjome savo mėgstamą vietą prie jūros. Šilkinės, tamsiai mėlynos bangos su baltomis putomis plakdavosi į krantą. Per patį vidurdienį būdavo labai karšta. Nesimaudydavome, tik leisdavom bangoms mus aptaškyti. Mosuodamos plonomis skraistėmis, mes sklandydavome ore arba lyg niekur nieko vaikščiodavome bangomis, tarytum neregėti vandens vabzdžiai.
Gruncė tuoj išvydo tamsiai mėlyną jūrą ir deives. Apsisiautusios skraistėmis, jos pleveno ore tarytum užkerėtos. Į vandenį deivės nepasinerdavo. Buvo panašios į šmėklas. Vėjas tik plaikstė jų plonas skraistes. Kuo labiau saulė kaitino, tuo smagiau deivės pleveno ore. Kitos ėjo bangomis į jūros tolius.
– Ak, kaip aš mylėjau savo pušų miškus, vėsią jūrą ir apgaulingus laukus. Rudenį miškai liepsnodavo nuo spalvų, o kokios erdvės nušvisdavo prieš akis, sunku kam nors net įsivaizduoti. Mano veidas ten būdavo šviesus lyg jūros ar laukų rūkas.
– Jis ir dabar labai šviesus, – pertraukė deivę Gruncė.
– Taip. Ant kaktos man spindėjo rubinas, bet aš jį kažkur pamečiau, besivaikydama Kunigaikštį. Atiduočiau tau jį už paslaugą.
– Už kokią paslaugą? – paklausė Gruncė. – Dabar brangakmeniai prarado savo vertę. Visi tik nori valgyti, daugiau nieko nėra.
– Ah, valgyti... Tu alkanas dar? – sukruto deivė.
– Dėkui. Aš sotus, kaip niekad gyvenime. Norėčiau žinoti, kokios nori iš manęs paslaugos.
– Galėjai jau atspėti. Supažindink mane su Kunigaikščiu.
– Ir tu jį užbursi. Žinau tuos fokusus. Kaip gaila, bet aš esu labai menkas žmogelis, ir Kunigaikštis su manimi nesibičiuliauja.
– Pasistenk. Negražu būti tokiu tinginiu.
– Kodėl pati negali su juo susipažinti? – nusistebėjo Gruncė.
– Negaliu, – atsiduso Pergubrė.
Gruncė staiga pajuto nenugalimą norą susipažinti su Kunigaikščiu. Pamanykit, pagalvojo, o kas gi jam draudžia susitikti su Kunigaikščiu, kodėl anksčiau to negalėjo padaryti? Būtinai reikia su juo susipažinti. Būtinai.
– Tik neužmiršk manęs, – pasakė Pergubrė, tarsi būtų skaičiusi jo mintis. – Paduosi jam šitą medalioną. Viskas. Daugiau nieko tavęs neprašau.
Į medalioną buvo įdėtas Pergubrės portretas. Gruncė paėmė medalioną ir pažadėjo padaryti viską, kad tik ji būtų patenkinta. Per kelias minutes Pergubrė apraizgė jį savo pinklėmis. Gruncė turėjo tuoj paklusti Pergubrės valiai.
Nieko nelaukęs nuvažiavo į Kunigaikščio rūmus. Aišku, niekas jo ten nenorėjo priimti, bet Gruncė buvo atkaklus. Po savaitės pagaliau įleido į Kunigaikščio priimamąjį. Kunigaikštis pamanė, kad tai – koks nors prašytojas ir baisiai nustebo, kai pamatė medalioną su Pergubrės atvaizdu.
– Kvailystės, – pasakė jau gerokai nerimaudamas, atidžiai apžiūrėdamas medalioną. – Jie man vis bruka naujus masalus.
– Ko jūs bijot? – paklausė Gruncė nustebęs. Kunigaikštis jam patiko.
– Visi bijo mirties ir užmaršties, – atsakė jis, padėdamas ant savo marmurinio stalo medalioną. – Papasakokit, ką visa tai reiškia.
Gruncė apsakė jam; iš tiesų nebuvo ką ir pasakoti.
– Ir manot, kad aš tuo patikėsiu, – supyko Kunigaikštis.
– Galit netikėti, – atsakė Gruncė. – Ji manęs prašė, ir aš išpildžiau šį prašymą. Daugiau man nerūpi. Nesiruošiu jūsų įtikinėti.
– Puiku, – tarė Kunigaikštis. – Dėkoju. Aš pakeičiau nuomonę. Siunčiu savo žmones kartu su jumis, kad ją atvežtumėt. Ne! Važiuosiu pats. Jūs rodysit kelią.
Gruncė susižavėjo Kunigaikščio ryžtingumu. Ir jie tuoj, be jokių pašalinių žmonių, nulėkė į miškus. Pergubrė pasitiko juos ant kalniuko, apsisiautusi žaliais šydais. Gruncė paliko juos dviese. Pašėlusiai čiulbėjo paukščiai. Ant Gruncės veido ir pečių byrėjo ievų žiedlapiai. Jis pagalvojo, kad tas beprotiškas ievų žydėjimas greit baigsis, jų galvos tuoj pasidarys šaltos ir baisiai tuščios. Kunigaikštis pašaukė Gruncę. Jis buvo Pergubrės jau visiškai užburtas. Aplink teliūškavo juodi vandenys. Juose atsispindėjo ievomis apaugę šlaitai. Deivė su Kunigaikščiu sėdėjo už stalo ir laukė Gruncės.
– Nenoriu tavo nektaro, nenoriu rasos, pavaišink mane gyvais paršiukais, – įsakė Kunigaikštis Pergubrei.
– Gerai, – nusišypsojo deivė. Ji buvo nusismaukusi nuo veido žalius šydus ir atrodė labai graži. Joks gyvas sutvėrimas, išskyrus kates, neturėjo tokių mistiškų žalių akių. Deivė suplojo rankomis. Atbėgo du vilkai. Liepė jiems atnešti tris gyvus paršiukus.
– Gyvo paršiuko aš nevalgysiu, – pasipiktino Gruncė.
– Mes tau jį iškepsime, – pasakė Kunigaikštis, ir jo plonas lūpas iškreipė žiaurus šypsnys.
O, kad Gruncė būtų žinojęs, kas jo laukia, kad būtų žinojęs. „Malonusis“ Kunigaikštis negaišo veltui laiko. Jis veikė be galo ryžtingai.
Vilkai atnešė žviegiančius paršelius. Vieną paršelį Pergubrė iškepė Gruncei, vidun prikimšusi visokių žolių. Liepė jam valgyti. Pergubrė pasakė, kad nemėgstanti nei gyvų, nei keptų paršiukų. Atsisėdusi prie stalo, žiūrėjo, kaip Kunigaikštis vienu rankos mostu didžiuliu peiliu nupjovė paršiukui galvą. Kraujas aptaškė Pergubrei veidą. Ji supyko ir pasakė Kunigaikščiui, kad to niekad neužmiršianti. Kunigaikštis spigiai nusikvatojo. Po geros porcijos paskrudinto paršiuko Gruncė pasijuto labai blogai. Jam linko kojos ir akyse darėsi tamsu. Staiga jis be žado susmuko ant žemės. Dar spėjo pagalvoti, kad Kunigaikštis ir Pergubrė jį nunuodijo, nes Kunigaikščiui buvo nereikalingas liudininkas. Prieš išleisdamas paskutinį kvapą, Gruncė garsiai prakeikė Pergubrę. Deivė truputį išblyško, o Kunigaikštis vėl nusikvatojo. Pergubrė vilkams liepė užkasti žemėmis Gruncės lavoną. Priėjusi prie vandens, ji nusiplovė nuo veido kraują. Kunigaikštis su didžiuliu apetitu kirto žalią mėsą.
– Aš pasiruošusi su tavimi keliauti nors į pasaulio kraštą, –pasakė Pergubrė Kunigaikščiui. Ant jos galvos siūbavo kvapnūs žiedai.
Kunigaikštis balta nosinaite nusišluostė lūpas.
– Važiuojam, – tarė apkabindamas Pergubrę, – tu tokia graži, kad visi neteks amo.
– Kas neteks amo? – paklausė Pergubrė, taisydamasi ilgos suknelės klostes.
– Važiuojam. Pati pamatysi.
– Kodėl tu man liepei nunuodyti Gruncę? – paklausė Pergubrė. Jis mane prakeikė. Kam to reikėjo?
– Nenorėjau, kad pasklistų keisčiausios kalbos. Dabar niekas nežinos, kas tu esi. Mes su tavimi gyvensime karališkai.
Pergubrė apsiramino. Jie važiavo pro pievas, pilnas gelsvų raktažolių, važiavo pro jaukius miestelius. Pergubrė matė spindinčias bažnyčias ir daug žmonių. Pagaliau jie atvažiavo į sostinę. Kunigaikštis gyveno už miesto, pilyje, apraizgytoje gebenėmis. Aplinkui žaliavo senas parkas. Pergubrė buvo sužavėta. O viduje ją apakino prabanga.
Neilg trukus jie susituokė. Kunigaikštis labai dažnai ją palikdavo vieną, nes turėjo begalę neatidėliotinų reikalų. Žmonės domėjosi Pergubrė, bet ji niekur dar nesirodė. Išeidavo tik į parką, kuris buvo aptvertas aukšta, mūrine siena. Apie Pergubrę sklido visokiausios kalbos, bet niekas nežinojo, kad ji – deivė. Pergubrė pasiilgdavo miškų, tėvo, seserų. Prisimindavo ir savo lakštingalų buveinę, juodą, beprotiškai ievomis kvepiantį vandenį. Vaikščiodavo vieniša, kaip ir anksčiau, parko takeliais, užsidengusi galvą baltų nėrinių mantilija. Jeigu Kunigaikštis būdavo neišvykęs, tai susitikdavo su juo tik per pietus. Jis valgydavo žalią, kraujuotą mėsą ir visokius vaisius. Gerdavo atšaldytą vyną. Kunigaikštis buvo kaprizingas ir labai pasipūtęs. Į Pergubrę jis žiūrėjo kaip į gražų, labai brangų daiktą. Norėdamas pasipuikuoti, Kunigaikštis retkarčiais ją parodydavo žmonėms kartu su homunkulu – mažyčiu žmogeliu, mokslininko išaugintu kolboje. Po kiekvieno tokio iškilmingo pasirodymo Pergubrė karčiai verkdavo. Homunkulas buvo labai nelaimingas. Pergubrė temdė jo šlovę. Anksčiau jis buvo vienintelis stebuklas, o dabar šalyje atsirado žaliaakė gražuolė, į kurią krypo visų žvilgsniai. Homunkulas vos galo negavo iš pavydo, jį sukūręs mokslininkas labai susirūpino savo tvarinio sveikata.
– Aš tuoj numirsiu! – rėkė homunkulas, mosuodamas mažulytėmis rankelėmis. – Tu joks mokslininkas, tave Kunigaikštis pakars, jei aš numirsiu!
– Ką man darytį, ką man daryti? – dejavo mokslininkas, susiėmęs galvą rankomis.
– Tuoj pagamink skystį, kuris padarytų žmogų nebegražų, – pasakė homunkulas, prisiminęs, kad Pergubrė prieš miegą nusivalydavo veidą pūkučių, pamirkiusi jį į kažkokį skystį. Homunkulas ją visąlaik sekė. Jis buvo toks mažas, kad visai nesunku buvo tai daryti.
– Gerai, – lengviau atsiduso mokslininkas. – Viską padarysiu, kad tik tu pasveiktum. O ką veiksi su tuo skysčiu? Išgersi jį?
– Aš jo negersiu, – atšovė homunkulas. – Nenoriu atsakinėti į tavo klausimus, nes esu už tave daug protingesnis. Tu diena iš dienos tik kvailėji ir kvailėji.
– Nepyk, – paprašė jo mokslininkas. – Aš tuoj pagaminsiu tą bjauralą. Jis sukels melanozę.
– Lauksiu, – suniurzgė homunkulas, išlydėdamas pro duris mokslininką.
Kitą rytą homunkulas gavo butelį su priklijuota ant jo popieriaus skiautele. Ten buvo parašyti tik du žodžiai: išviršiniai ir vidiniai. Homunkulas labai apsidžiaugė.
Pergubrė girdėdavo vakarais kažką krebždant savo miegamajame, bet manė, kad tai pelės, ir nekreipė dėmesio. Vieną naktį išvydo, kaip virš lovos sujudėjo užuolaidos kraštas ir išgirdo pašaipų kikenimą. Vargšė Pergubrė, ji mokėjo tiek daug burtų, bet gyvendama pas Kunigaikštį turėjo juos pamiršti. Norėdama patikti Kunigaikščiui, ji privalėjo būti moterimi, o ne deive. Ant kaklo turėjo pasikabinusi auksinę grandinėlę su pritaisytu ant jos baisiuoju kauleliu. Kai ji dar gyveno pas savo tėvą laukuose, gimtadienio proga gavo šį kaulelį. „Atsitikus baisiai nelaimei, persibrauksi juo save tris kartus – nuo galvos iki kojų pėdų ir pavirsi žaliu rūku. Niekas tavęs daugiau nebematys, – paaiškino tėvas ir vėl pakartojo, – tik nepataisomo, neišvengiamo pavojaus akivaizdoje juo pasinaudok.“ Pergubrė palietė pirštu baisųjį kaulelį. Jis buvo šaltas kaip ledas.
Jei lauke lydavo, Pergubrė, pasileidusi plaukus, klaidžiodavo po marmurines menes, prikimštas auksinių kandeliabrų ir brangių statulėlių. O kai nelydavo, išeidavo į parką. Niekas negalėjo įtarti, kad parko takeliais lakstanti mergaitė, apsivilkusi trumpute suknele, yra deivė, bent anksčiau tokia buvo. Ilgos Pergubrės kojos švysčiojo tarp gėlynų. Ji buvo beveik laiminga. Beveik, jei nebūtų buvę taip nuobodu. Prie takelių žydėjo vėsūs, švelnūs vilkdalgiai. Pergubrė sustodavo juos paglostyti. Visas šis didžiulis parkas dabar buvo jos. Jai labai patikdavo šikšnosparniai. Mėnesienos naktimis ant takelių, ant rasotų pievų tįsdavo paslaptingi šešėliai. Kunigaikštis žinojo, kad ji deivė. Dėl jo Pergubrė nunuodijo Gruncę, o paskui atsisakė burtų, išbraukė juos visus sau iš atminties. Ji norėjo būti paprasta moterimi, užmiršti tą vieną vienintelį savo nusikaltimą, padarytą iš didelės meilės Kunigaikščiui. Gruncė ją prakeikė ir tik paskui numirė. Prakeikimas gali išsipildyti. Apie tai pagalvojus, Pergubrei širdis krūpteldavo iš baimės, ji nežinojo, kad pikta homunkulo akis jau sekė ją iš visų pusių.
„Neilgai tu čia vaikščiosi“, – niurnėjo homunkulas, Pergubrės miegamajame pildamas į buteliuką skystį, kuris turėjo paversti ją ragana. Parke Pergubrės veidas tai atsidurdavo šešėlyje, tai vėl išnirdavo į šviesą. Šiandien ji vilkėjo ilga suknele su violetiniu šleifu.
Nuo pilies nutįso vėsus šešėlis. Pergubrė vaikščiojo ir vaikščiojo parko takeliais, paskui save tempdama ilgą šleifą, paskui nusimetė nuo galvos mantiliją. Prieš saulę suspindo jos šviesūs, banguoti plaukai.
Pergubrės miegamajame homunkulas priešais veidrodį pastatė buteliuką su skysčiu. Langas buvo praviras. Padvelkęs vėjas išpūtė šviesias užuolaidas. Homunkulas pergalingai nusijuokė. Pergubrė išgirdo jo juoką, bet jai pasirodė, kad krykauja kažkur medyje piktas paukštis. Staiga parke pasirodė Kunigaikštis. Pergubrės akys iš laimės tvykstelėjo žalia ugnimi. Paprastai tokiu laiku Kunigaikščio nebūdavo. Garsiai sušukusi, ji puolė jam ant kaklo. Pergubrė labai mylėjo Kunigaikštį, nežiūrint visų jo keistenybių ir žiaurumo. Jie atsisėdo ant suolo po ąžuolu.
„Neilgai tu su juo beburkuosi, – suniurzgė homunkulas, – greit Kunigaikštis mane visur nešiosis. Išlindęs iš kišenės, jam duosiu išmintingiausius patarimus. Aš pradėsiu valdyti Kunigaikštį, o kartu su juo – ir visą šalį. Mokslininkas jau senas. Jis greit mirs. Liksiu aš vienas pats protingiausias pasaulyje tarp besmegenių milžinų. Kunigaikščiui be mano pagalbos negalima nė žingsnio žengti. Šitoji žaliaakė jį supančiojo. Pavertė avigalviu. Aš išgelbėsiu šalį nuo pražūties, – mąstė homunkulas. – Žaliaakė tuoj pasidarys bjauri, ir ji bus jau nebe žaliaakė, o tikra baidyklė. Kunigaikštis ją išvarys. Aš jį labai gerai pažįstu. Jam nėra nieko šlykštesnio pasaulyje už negražią moterį.“
Homunkulas vėl nusikvatojo. Sėdinti su Kunigaikščiu ant suoliuko Pergubrė krūptelėjo.
– Kas tau yra, brangioji? – paklausė Kunigaikštis. – Tu kažko bijai?
– Su tavimi aš nieko nebijau, – atsakė Pergubrė. Pašokusi nuo suoliuko, ji atsiklaupė priešais Kunigaikštį ant kelių. Nuo pečių jai nuslydo mantilija ir nukrito ant žolės. Kunigaikštis pakėlė Pergubrę nuo žemės ir vėl pasodino ant suoliuko. Apsiautė pečius baltų nėrinių mantilija.
Homunkulas nebegalėjo daugiau į juos žiūrėti. Grįžo į savo kambarį. Su nekantrumu laukė nakties, o paskui ryto, kada žaliaakė taps pajuodėle, o paskui ir numirs iš sielvarto. Homunkulas įsakė tarnui išvirti labai skanią arbatą ir iškepti jam mažučių sausainių su migdolais.
Kunigaikštis Pergubrei šį vakarą kažkodėl buvo labai geras. Užmiršęs valstybės reikalus, nuėjo su ja prie tvenkinio žiūrėti saulėlydžio ir palesinti gulbių. Niekad gyvenime jis dar taip paikai nesielgė. Saulėlydis nudažė raudonai tvenkinio vandenį ir Pergubrės skruostus. Gulbės lesė tiesiai jiems iš rankų pyragaičius, kuriuos Pergubrė buvo atsinešusi.
– O mano Kunigaikšti, – šnibždėjo Pergubrė, – aš numirsiu, jeigu tau nebepatiksiu.
Kunigaikštis pabučiavo į kaktą. Švelniai ošė mėlynieji maumedžiai, plekšėjo žuvys tvenkinyje, ir saulė pamažu grimzdo į vandenį. Tokio nuostabaus vakaro Pergubrės gyvenime dar niekad nėra buvę. Jie sėdo į valtį. Kunigaikštis irklavo. Jie nuplaukė į tvenkinio vidurį. Staiga jis pasakė labai keistą dalyką.
– Išsimaudom. Vanduo toks šiltas.
Pergubrė net išsižiojo. Kunigaikštis, kaip visada, vilkėjo puošniais baltais drabužiais ir mūvėjo baltomis pirštinaitėmis, todėl irklai jam nepritrynė pūslių.
– O jeigu tave kas nors pamatys, gal maudykis su rūbais, –pasiūlė Pergubrė.
– Tai labai nepatogu, ir aš neteksiu malonumo, – susiraukė Kunigaikštis.
Siūbuojant valčiai į šonus, jie nusirengė. Kunigaikštis liko tik su baltomis apatinėmis kelnaitėmis. Jam ant kaklo maskatavo stora, masyvi aukso grandinė. Pergubrė tikėjosi išvysti savo medalioną. Deja, Kunigaikščiui jis buvo per prastas papuošalas. Pergubrė liūdnai šyptelėjo. Kunigaikštis pasilenkė nuo valties. Vandenyje atsispindėjo gražus jaunuolis blyškiais skruostais. Tai buvo Kunigaikštis. Susižavėjęs savimi, jis dar labiau persisvėrė per valties kraštą ir pamojo savo atvaizdui ranka.
– O ką tu čia turi pasikabinusi? – paklausė Kunigaikštis, jau sėdėdamas valtyje. Ranka jis palietė baisųjį kaulą.
– Tai mano tėvo dovana.
– Labai keistas papuošalas, – nusistebėjo Kunigaikštis.
– Tai visai ne papuošalas, – suirzo Pergubrė. – Bet tu gi nemoki plaukti, – ji kitur nukreipė kalbą.
– Žiūrėk! – sušuko Kunigaikštis ir šoko ant galvos į vandenį. Pergubrė ėmė ploti rankomis.
– Tai tu nemoki plaukti! – suriko į viršų iškilęs Kunigaikštis. Pergubrė tuoj nėrė į vandenį. Jis buvo labai šiltas. Tvenkinyje atsispindėjo gulbės ir pakrantėse augantys medžiai. Jie nuplaukė tolyn. Kažkur ėmė skambinti varpais. Aidas ritosi vandeniu. Pergubrė pasivijo Kunigaikštį, paskui kartu jie grįžo atgal. Dar niekada Pergubrė nebuvo taip karštai mylėjusi Kunigaikščio, kaip dabar. Šlapiais, varvančiais plaukais, jis įlipo į valtį ir padėjo įsiropšti Pergubrei. Gal juos kas nors matė, tegul. Tai buvo pats nuostabiausias vakaras Pergubrės gyvenime.
– Ar tau ko nors trūksta pas mane? – paklausė Kunigaikštis.
– Miškų, laukų ir jūros, – atsiduso Pergubrė.
– Kada nors mes ištrūksim su tavim prie jūros, – pažadėjo Kunigaikštis.
Atrodė, kad priešais ją sėdi visai kitas žmogus. Bet, apsimovęs baltomis pirštinaitėmis, jis vėl pasidarė griežtas, nepermaldaujamas. Žvelgė į Pergubrę skaidriomis, žiauriomis akimis.
Visai sutemo. Jie grįžo į pilį. Pasiskundęs galvos skausmu, Kunigaikštis užsirakino savo darbo kabinete. Nusivaliusi veidą ir išsileidusi plaukus, Pergubrė atsigulė į lovą. Jai pasigirdo, kad kažkas už durų tyliai sukikeno. Stipriai kvepėjo gvazdikai. Vakar tarnaitė atnešė jų didžiulę puokštę. Pergubrė užmigo. Sapnavo tolumoje mėlynuojantį mišką, jūrą ir keistą, nepaprastai kvepiantį rūką. Buvo užmiršusi ant lovos užsitraukti užuolaidą, tad atsibudo nuo įspindusios kambarin saulės. Tik išlipusi iš lovos, pajuto, kad į ją kažkas žiūri. Nesuprantamas šiurpas nuėjo per visą kūną. Garsiai čiulbėjo paukščiai. Buvo gražus rytas. Ji priėjo prie lango. Priešais jį augo niekur neregėtas medis žydromis šakomis ir žaliais lapais. Jame pasislėpusios pašėlusiai suokė volungės. Pro žydras šakas blyksėjo dar žydresnis dangus. Pergubrė šiandien nenorėjo pusryčiauti. Ji rado ant staliuko, šalia lovos, indą su vandeniu ir jį išgėrė. Kunigaikštis šį rytą valgys gyvas jūrų kiaulytes; vaizdas ne itin malonus. Pergubrė niekada prie to negalės priprasti. Priėjusi prie veidrodžio, norėjo susišukuoti plaukus. Jos veidas buvo kažkoks patamsėjęs. Matyt, nuo saulės, pamanė Pergubrė. Ji apsivilko trumpą geltoną suknelę. Dar niekada gyvenime ji taip nenuobodžiavo, kaip dabar. Prieš akis – ilgiausia diena. Parkas, tai ne miškas. Pergubrė atsiduso. Ji nutarė pabėgti. Nėra nieko puikesnio, kaip vienai bastytis po miestą. Vakare bus galima grįžti į pilį. Ji taip pagalvojo ir apsidžiaugė.
Niekieno nepastebėta, įlipo į uosį, augantį prie pat mūrinės sienos. Jo šakomis nusileido į kitą pusę. Nušokusi žemėn, atsidūrė jaukioje gatvelėje. Pergubrė dabar ėjo palei baltas, ilgas parko sienas tolyn ir tolyn. „Pergubre, pasilik čia, – maldavo tos aukštos sienos ir medžiai už jų. – Neišnyk iš mūsų gyvenimo.“ Aplink puošnius namus žydėjo baltosios alyvos. Vėjas vos draikė šviesius, ilgus deivės plaukus. Dar pats ievų žydėjimas, pamanė Pergubrė, bet jų kvapas miesto nepasiekia. Vilniaus sienomis judėjo paslaptingi žmonių šešėliai. Prieš saulę spindėjo upės vanduo. Namai buvo tokie trapūs, lengvučiai, atrodė – jie plaukia oru. Vėjas nešė žiedlapius. Pergubrė pavargo. Ji atsigulė prie šniokščiančio vandens machonijų pavėsyje. Nuo saulės ir miesto triukšmo ėmė skaudėti galvą. Ji buvo pilna auksinių blyksnių ir nevilties. Nuo Pergubrės sklido pievų raktažolių kvapas. Kažkas pabaidė didelius rudus strazdus. Jų šešėliai nuvasnojo medžių viršūnėmis. Priešais Pergubrę, tiesiai ant žolės, rymojo du jaunuoliai. Jie šypsojosi, žiūrėdami į Pergubrę. Deivė norėjo nueiti pas juos, bet nespėjo. Garsiai šaukdami atlėkė Kunigaikščio tarnai. Grubiai pačiupę už pažastų, ėmė ją vilkti tolyn. Pergubrė spyrė vienam į užpakalį. Tas suriko, bet jos nepaleido.
– Norėjau truputį pasivaikščioti po Vilnių, – aiškino deivė.
– Draudžiama, – atsakė jai tarnai.
Taip nesėkmingai baigėsi jos pasivaikščiojimas po Vilnių.
Kitą dieną Pergubrės veidas buvo dar tamsesnis. Plaukai, net akys ir tos patamsėjo. Pergubrė pamanė, kad dėl to kalti veidrodžiai – seni, pajuodę. Jie viską iškreipia ir nutamsina, pamanė.
Kunigaikštis su reikalais ilgam buvo išvažiavęs į užsienį. Jam čia jau buvo pasidarę labai riesta. Kunigaikštis įtarė, kad prieš jį rengiamas sąmokslas. Kažkas šnipštelėjo, kad gali jį net nužudyti. Reikėjo išlošti laiko. Gerai viską apmąsčius, paruošti naują planą. Ir Kunigaikštis išdūmė, su savimi pasiėmęs tik patarėją. „Kodėl – ne mane? – įtūžo homunkulas. – Jis nė kiek nevertina mano proto, tai vis ta žaliaakė kalta, bet ji jau pradeda juosti. Sugrįžęs Kunigaikštis nebenorės į ją žiūrėti“, – taip pagalvojęs homunkulas truputį apsiramino.
Greit Pergubrė suprato, kad veidrodžiai nekalti. Gyvendama su Kunigaikščiu, jau visiškai buvo užmiršusi burtus, tad niekas negalėjo jos išgelbėti. Akys pasidarė juodos, šviesūs, nuostabūs plaukai buvo suodini ir ploni it voratinkliai, oda – tamsi su bjauriomis, labai juodomis dėmėmis, kaip tikros raganos. Pergubrę apėmė siaubas. Ji užsidarė savo miegamajame. Nieko nenorėjo matyti. Užsivilkusi ilgą, juodą apsiaustą ir ant veido nusileidusi gobtuvą, išdrįsdavo tik naktimis išeiti į parką. Pergubrė troško, kad jos veidas vėl taptų sidabrinis kaip mėnulio šviesa, kaip hiacinto žiedlapis. Viskas veltui. Dabar Pergubrė buvo juoda kaip pati naktis. Jau geriau numirti, negu savo mylimojo akyse išvysti pasibjaurėjimą. Ilgas apsiaustas it grindų skuduras vilkosi žeme. Ak, kaip Pergubrei skaudėjo širdį! Gruncės prakeikimas labai greitai pildėsi. Ji nieko gero nebesitikėjo. Bijojo, kad net mėnulis gali pamatyti jos veidą.
Pergubrė beveik nieko nevalgė. Iš sielvarto įkrito skruostai, akys, pasmailėjo nosis. Ji verkė ir verkė, net tarnaitei nebeleido įeiti į miegamąjį.
Vieną dieną grįžo Kunigaikštis. Tai sužinojusi, deivė krito ant lovos, veidu įsikniaubė į pagalvę ir ėmė nenumaldomai raudoti.
Kunigaikštis liepė tarnaitei atvesti Pergubrę, bet ji vis nesirodė.
– Kas ten atsitiko? – suirzo Kunigaikštis.
– Ji serga, – paaiškino tarnaitė. – Liga, matyt, labai sudarkė Kunigaikštienei veidą, man taip sakė homunkulas.
– Raupai? – išsigando Kunigaikštis. – Tuoj pakvieskit mūsų gydytoją! To dar man betrūko prie visų bėdų.
Kunigaikštis ėmė lakstyti po savo kabinetą, kažką niurnėdamas po nosimi. Paskui atėjo gydytojas, ir Kunigaikštis jį nusiuntė pas Pergubrę. Į kabinetą įlindo homunkulas ir pasislėpė už rašomojo stalo kojos. Grįžęs gydytojas beviltiškai skėstelėjo rankomis.
– Raupai? – nervingai paklausė Kunigaikštis.
– Ne. Turbūt – melanozė. Mano praktikoje – tai pirmas toks atvejis. Nieko negaliu padaryti.
– Tai pavojinga? Užkrečiama?
– Ne, nepagydoma. Melasma, melasma... Kunigaikštienė niekad nebeatgaus savo pirmykštės išvaizdos. Melasma, melasma... – gydytojas ėmė kažką burbuliuoti lotyniškai.
– Tai ką man daryti? – paklausė Kunigaikštis.
– Nieko, – atsakė gydytojas. – Kunigaikštienė nuo to nenumirs. Galiu tik raminamųjų vaistų duoti. Šiaip – ji visai sveika.
– Po velnių! – ėmė šaukti Kunigaikštis. – Noriu pamatyti savo žmoną. – Pasakyk, – kreipėsi į čia pat stovinčią tarnaitę, – tegul pasiruošia pietums. Ir jokių atsikalbinėjimų, kad negirdėčiau. Pietausime kartu didžiojoje menėje. Aišku? Tuoj pat nueik ir pasakyk jai. – Kunigaikštis atsidrėbė krėsle.
Už stalo kojos užlindęs homunkulas ėmė kikenti: „Taip ir maniau, gydytojas – tikras neišmanėlis. Aišku, kad jai – melanozė. Mano dėka, tik niekas šito niekada nesužinos“, – dar garsiau sukrizeno homunkulas.
– Kas čia zyzia? – paklausė Kunigaikštis, pakildamas iš krėslo. Niekas jam neatsakė.
Atėjo pietų metas. Pergubrė įžengė į menę, užsidengusi veidą tankiu šydu, apsimovusi rankas pirštinaitėmis. Ji pasisveikino su Kunigaikščiu ir atsisėdo už stalo. Kunigaikštis susiraukė. Nuo Pergubrės tvoskė gaižiais puvėsiais.
– Tuoj pat atsidenk veidą, – įsakė Kunigaikštis. Raudodama Pergubrė sukniubo priešais jį. Būtų apkabinusi Kunigaikščiui kojas, bet sukliudė stalas.
– Aš alkanas! – suriko Kunigaikštis. – Tuoj pat atsidenk veidą! Vienu rankos mostu Pergubrė nuplėšė nuo veido šydą.
– Tu sugadinai man apetitą, – įširdo Kunigaikštis. – Nemaniau, kad būsi tokia bjauri. Tikra ragana! Tu ir esi ragana. Tiek to. Reikia valgyti. Paskui nuspręsiu, ką su tavimi daryti.
Kunigaikštis vilkėjo baltais drabužiais, avėjo baltais batais ir mūvėjo baltomis pirštinėmis. Jis buvo šaltas it ledkalnis. Tarnas uždegė žvakes. Deivė nuleido akis. Ją krėtė baisus šaltis. Kunigaikštis valgė žalius, kruvinus triušius. Jo burna buvo labai godi. Nenuilsdami malė žandikauliai. Kunigaikščio akys virš kruvinos mėsos švietė labai piktos, nemalonios. Pergubrė iš siaubo ėmė kalenti dantimis. Deivė suprato – viskas baigta, tuoj Kunigaikštis ją išvarys be jokio gailesčio. Pagaliau Kunigaikštis baigė pietauti. Išgėrė dar tris taures šalto vyno.
– Kodėl tu tokia negraži? – paklausė. – Kas tau atsitiko?
„Ak, reikėjo man tuoj išnykti, nelaukti, kol pavirsiu baidykle. Reikėjo save perbraukti auksiniu kaulu. Dabar, jau vėlu.“ – Pergubrė vos laikėsi nenukritusi nuo krėslo.
– Aš tavęs nebemyliu, – kaprizingai pasakė Kunigaikštis. – Supratai?
– Taip, – atsiduso deivė.
– Aš negaliu tavęs tokios baisios mylėti. Tavo laikas čia baigėsi. Tu buvai ir esi ragana. Nenoriu į tave daugiau žiūrėti. Išnyk!
Bet jam ir tarnams matant, ji negalėjo savęs persibraukti kaulu.
– Lauk! Lauk! – ėmė rėkti Kunigaikštis.
Tarnai, paėmę ją už parankių, išvedė iš pilies.
– Jūs turėsit tuoj pat išvykti iš miesto, – pasakė jie.
– Kur? Kaip? – vapėjo deivė.
– Tuoj sužinosi, – sušvokštė iš kažkur išlindęs homunkulas. – Suriškit jai už nugaros rankas, – paliepė jis tarnams.
Tarnai iš kažkur atvedė nukaršusį kuiną su mėšlinu vežimu. Surišę Pergubrę, tarnai įmetė ją į vežimą. Prie deivės kojų pribėgo homunkulas.
– Pagaliau, – pasakė patenkintas, – atėjo atpildo diena. Sulaukiau! Viso labo, gražuole. Žiūrėk, kad arklys nuo tavęs nepasibaidytų. Na, dabar man prasidės gyvenimas. Oi, kiek aš prisikentėjau nuo šios raganos. Kunigaikštis per daug geras. Tikras mulkis. Jo vietoje aš dar jai įkrėsčiau rykščių arba sudeginčiau ant laužo. Šlykšti ragana, nešdinkis greičiau! – homunkulas spjovė į orą.
Nuo Pergubrės tvoskė aitriais puvėsiais, net tarnams pasidarė jos gaila. Jie nukreipė į šoną akis.
– Tuoj pat ginkit raganą! – karščiavosi homunkulas. – Kiek jūs galit su ja terliotis!
Jis labai bijojo, kad Kunigaikštis nepakeistų nuomonės.
Vienas tarnas sušniokštė botagu kuinui per nugarą, ir tas pasileido bėgti.
Kunigaikštis tuo metu, patogiai atsilošęs krėsle, skaitė į odinius aplankalus įrištas knygas. Saulės spinduliai skverbėsi pro tankią lapiją. Jis sėdėjo savo gražiame kabinete ir skaitė aukso raidėmis parašytą, meilės ašaromis aplaistytą vienos moters laišką, kurį rado vienoje knygoje. Jis negalėjo akių atitraukti, tas laiškas dabar jam buvo už viską brangesnis. Vazose jau vyto baltos rožės, tarnai dar neatnešė šviežių. Keli vidun prasibrovę spinduliai slydo kandeliabrais, marmurinėmis statulėlėmis, senu laikrodžiu ir sustingo ant jo rodyklių.
„Laikas mums susitikti, moterie“, – ištarė Kunigaikštis tyliai. Ir užuolaidos išsipūtė nuo pavasario vėjo. Kažkas tolimoje menėje skambino arfa. Rytoj jau vasara blyksės užuolaidos klostėse. Bus gera miegoti dviese ant vėjo suneštų žiedlapių. Rytas išauš skaistus lyg jauna mergaitė. Kažkur po langais čiurlens šaltinis. Ir bus taip gera, lyg danguje sėdėtum, mąstė Kunigaikštis. Apsivilkęs puošniais drabužiais, jis valgys pusryčius. Laukinių žvėrių kraują atneš tarnai šaltose krištolinėse taurėse, už praviro lango, kaip visada, oš žydrasis medis...
Staiga pro langą Kunigaikštis išvydo kuiną, mėšliną vežimą ir deivę jame surištomis rankomis. Tuo metu tarnas kirto botagu, kuinas pašoko ir iš paskutinių jėgų nubėgo tolyn. Kunigaikščiui tas vaizdas netikėtai sukėlė isteriją. Jis atsigulė ant odinės sofos ir ėmė klykti. Kunigaikštis rėkė labai ilgai, pakol nusilpo, bet niekas neatskubėjo į pagalbą. Pilis buvo tarsi išmirusi.
Kuinas dabar jau slinko Vilniaus gatvėmis – labai lėtai, nenoriai traukė savo vežimą. Žmonės rodė į deivę pirštais ir garsiai juokėsi. Vežimas, kuriame sėdėjo Pergubrė, buvo šlykštus. Neseniai juo vežė mėšlą. Jis baisiai dvokė. Pergubrei buvo bloga. Aplink jos veidą draikėsi plonyčiai lyg voratinkliai plaukai. Vaikigaliai švilpė. Kažkas net paleido į deivę akmenį. Jis pataikė į veidą. Plona kraujo srovelė nutekėjo skruostu. Bet Pergubrė dar neverkė.
Pusė Vilniaus skendėjo saulėje, kita pusė – gūdžiame šešėlyje. Baltos miesto dulkės apdengė ją nuo galvos iki kojų. „Aš greit mirsiu, – galvojo Pergubrė, – bet ar dabar kuinas netempia per miestą mano palaikų?“
Saldžiai kvepėjo skveruose apvytusios alyvos. Kuinas ją vežė pro nesibaigiančias mūro sienas. Dangus virš galvos buvo kaip praraja, pilna siūbuojančių baltų žiedų. Vasara dar neprasidėjo, o jai reikės mirti. Atrodė – visos bažnyčios lekia į dangų. Kitos gatvelės buvo visiškai tuščios, svajingos, ryškiai apšviestos saulės. Pergubrė jautė, kaip iš jos vidaus sklinda kaskart vis stipresnis puvėsių kvapas.
Naktimis švietė mėnuo. Kuinas sustodavo kur nors pievose ir ėdė žolę. Kituose miestuose gatvės atrodė labai plačios todėl, kad žydėjo kaštonai. Pergubrė visur girdėjo gedulingą muziką. Ji sklido iš pravirų langų, iš sodų, pavėsinių. Tuoj nužydės patys gražiausi medžiai ir deivės nebebus.
Arklys dabar sliūkino per tiltą. Apačioje gaudė miesto bedugnė. Pergubrė troško, kad jie nusiristų žemyn ir ištikštų į gatvės grindinį.
Už nykios priemiesčio tvoros žydėjo tamsiai violetinės našlaitės su auksiniais viduriukais. Kuinas pravažiavo pro jas. Kažkas iš praeivių spjovė į Pergubrę, paskui nusikeikė. Pro šalį slinko namai, bažnyčios. Kūne Pergubrė jautė žemės šaltį. Buvo nepaprastai tuščia ir baisu. Virš laukų sroveno rūsti, senoviška šviesa. Ir niekas negalėjo jai padėti. Deivė buvo visiškai viena šiame pasaulyje, kurį turėjo netrukus palikti.
Ji ėmė raudoti – be balso, be ašarų.
Arklys sustojo naktį kažkur miške, toli už miesto. Deivė vos ne vos išsikrapštė iš vežimo. Ji amžiams prarado Kunigaikščio meilę. Jis jau užmiršo Pergubrę. Liko tik auksinis žiedas ant piršto. Deivė dantimis perkando virvę, ir rankos vėl buvo laisvos. Pergubrė svarstė – ar jai tuoj išnykti, ar pagyventi dar visą vasarą. Bet kokia prasmė dar gyventi, jei daugiau niekada nebematys Kunigaikščio. Taip greit pralėkė tuščias, spindintis gyvenimas. Pavasaris baigėsi, Pergubre, tau reikia mirti, tarytum išgirdo aiškiai tariamus kažkieno žodžius, ir ji pasiryžo. Dar prisiminė žiaurias Kunigaikščio akis, jo kruvinas lūpas. „Aš per daug jį mylėjau“, – pagalvojo.
Ėmė aušti. Kažkur nusidangino kuinas su vežimu. Prie Pergubrės pribėgo vilkai ir apuostė ją. Tai buvo jau ne ta deivė, kurią anksčiau jie pažinojo. Ji smarkiai tvoskė gaižiais puvėsiais. Ir vilkai nubėgo tolyn į mišką.
Ir saulė Pergubrei staiga sutemo. Pirštais palietė baisųjį kaulą ant savo krūtinės. Staiga nukabino nuo kaklo grandinėlę. Prieš atsisveikindama su šiuo pasauliu, dar ištarė brangų vardą, paskutinį kartą pažvelgė į medžius, į debesis, į saulę ir persibraukė kaulu tris kartus – nuo viršugalvio iki kojų pėdų. Garsiai suriko ir dingo. Tuoj visą mišką apgaubė tirštas, žalzganas rūkas. Tik sutuoktuvinis žiedas liko spindėti ant drėgnos miško žemės.
Atrodė, kad virš viso pasaulio srūva kvapnioji migla. Joje sušmėžavo kažkas, be galo panašus į Pergubrės siluetą, nusijuokė plonu, vaiduoklišku juoku. Drėgmė kilo iki pat rožinės saulės. Gal Pergubrė dabar maudėsi rūke, kaip ir visi lemūrai.
Virš miškų vis plaukė ir plaukė tirštas, kvapnus rūkas.


Skablauskaitė, Jolita. Trečiasis tūkstantmetis: Apysakos ir apsakymai. – Vilnius: LRS leidykla, 2000.