LIŪTIS
Žmonės – baltos ir juodos kaliausės
su skrybėlėmis,
virtusiom baravykais ar medūzom išpampusiom, iriasi
per pilkus, aštriabriaunius šešėlius,
per margą žolę, kurioje romiai juda minia
mažyčių smiltelių.
Kur lietus? Kur žemė, dangus?
Bespalvė tuštuma.
Tik sukasi joje susiglamžiusios lietpalčių rankovės,
sliuogia raukšlės,
svyra vandens pilni krepšiai,
kažkur skęsta žmonių galvos
ir sklendžia prie skaisčios, nepaliestos
kalno pakopos.
Liaunos, stangrios linijos skaudžiai
bado kūnus,
be garso yra dideli burbulai,
tamsėja, težta popierinės kepurės.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
PROVINCIJA
Mano aistra virpanti,
nuėjai kūdros paviršiumi.
Diena balta buvo, žvilganti,
jis provincialų sielas gaudė,
mikliai šokinėjančias
iš po sulenktų pirštų.
Mano aistra virpanti,
į namelių vidų beldeisi:
jokio atsako, langai – užkalti;
kita šlykštynė susivėlusi
per kaminą nuleido žeberklą,
bet pačiupo tik savo atspindį,
iš pykčio užsimerkė
jos akis gašli;
už šiferiu dengtų stogų
asilų ausys šlamčiojo,
velnių ragai ir prietema.
Diena balta buvo, žvilganti,
jis delnus savo čiupinėjo,
neradęs nieko, apsiverkė.
Miesčionių sielos strykčiojo
it tampomos artistų,
bet vandeny – jokio ribulio,
vien tolimi namelių atšvaitai.
Driežas vamzdžiu nurėplino,
tokia tyla – nors mirk,
gal dangaus šviesa nusinešė
su savimi visus gyventojus?
Jis kojų pirštais dabar žaidė,
miesčioniukai laisvi davės palei krantą,
tik diena balta buvo, žvilganti,
asilų ausys, prietema – visai skaidri –
minkštais šešėliais išsikreivino.
Mano aistra, nuėjai per dangų,
labai ilgom, juodom kojom švysčiodama...
Nors šis kampelis numiręs
buvo pačiame pasaulio vidury.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
mylimieji mano, anapus ribos,
geriau išsilaisvinti, kur laukai
iki pat dangaus tvyro pilni šokančiųjų,
kur karvės ir akmenys veidais žmonių
be nevilties tau spokso iš paskos,
ir krūmai giedantys, ir angelai, suskridę
virš klojimų, neapsakomais drabužiais;
moja tau kiekviena guba saulės spalvos;
šiekštas čia, ar jo šešėlis nudilęs,
plynė apgaubta iškilnaus laukimo,
ir namai prasmegę žalumo pievose,
ir žmonės dievai, bėgantys pirštų galais
žolių bangomis sukilusiomis,
o kažkas, nukritęs ant galvos, dar miega
prieš kaitrią saulę; vidurdienis arba
rytas tykusis, nurausvintas dūzgimo,
maži šokėjai išpuikę, ant šieno kupetos,
saldusis pienas, kupstai sklidini gyvybės;
ir sklandau virs versmės, saulės paauksintos;
nerimas snaudžia, krantas kažkur pasirodo,
bet už jo vėl – upė, vėl šokančiųjų pasaulis,
vėl aš ten nardau, mylintieji mane;
nėra jokios ribos, vien dūzgimas bičių,
saulės blyksniai, dainos, ganyklos skaidrios –
vien virpuliavimas šešėlių...
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Ant šachmatinių žirgų
atjoja juodukai,
rankose laikydami taures,
sklidinas vyno;
o kolonos – balto marmuro,
paauksuotos arkos,
už jų kalnų peizažas – toks neįprastas.
Juos pasitinka senis su raudona kepuraite,
gudriai besišypsantis,
rankas ištiesia, kvepiančias medum.
– Mielieji svečiai, brangieji mano,
prašom į vidų, kaip seniai jūsų laukiau, –
aidas atsimuša į skliautuotas lubas,
pasilieja vynas, raudona srovelė
nubėga žirgo veidu.
Toks neįprastas peizažas:
už arkų kalnų kristalai,
violetinis dangus su rožiniais žiedlapiais,
kvepia sakais, medumi.
Juodukai prie kolonų pririša arklius.
Senis mėto kepurę į lubas.
Aš tupiu ant didelio auksinio ornamento,
visus stebiu, ir akys mano
spindi lyg kalnų viršūnės.
Mojuoju plonytėm, perregimom rankom,
bet jie manęs nemato – ir tegul.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
MIEGANČIAM GYVULIUI
čia – mano prieglauda,
mano buveinė,
mano guolis šiltas.
šiauduose šviečia paslaptis,
mėšlu kvepia,
ir buroklapiais suvytusiais;
už voratinklių pakyla
ir leidžiasi rūku aptrauktos akys,
delnai ieško šlapio snukio,
delnai jaučia
viso pasaulio gyvulius,
šiuos ir kitus,
dangiška spalva nudažytus,
bėgančius tarp žemės ir visatos.
tvarto dvasia, apsisiautusi
ruda pelerina, įeina tyliai:
„klausykis, kokia naktis...
žiūrėk, kas ten kampe
taip nežemiškai miega,
alsuoja lyg tekėtų kalnų šaltinis, –
sako sau: – girdi, kokie garsai
iš burnos ar snukio sklinda,
kas ten? – klausia vėl pati savęs,
artėdama per švelnų vištų
knarkimą, per pranašiškus
kiaulių sapnus, –
kas ten? glūdi kampe,
toks į nieką nepanašus?“
– tai – aš, mano šis guolis,
pažvelki, dvasia, kaip spindi šiaudai
it šventųjų aureolės...
o kodėl tu kukli tokia?
– tss...
mes plaukiam ir miegam,
mes kalbam su gyvuliais,
žmonėmis virtusiais, –
šnabžda dvasia, krutindama
neįžvelgiamas lūpas, o jos
pirštai siūbuoja, jos pirštai
tyliai skraido, švelniai bėga
tvarto lubomis, sienomis.
– tss...
mes plaukiam, mes miegam,
žmonės, virtę gyvuliais gražiais,
paniūniuoki tu savo
dainą be žodžių,
paniūniuoki tą tyliąją giesmę,
melodiją, melodiją vien...
tu baltas paršelis,
paršelis šviesus,
gyveni ir laimingas sau giedi,
pakėlęs snukelį lyg saulę,
auksinis paršelis, paršelis gudrus.
dabar dainuojame kartu,
choras mums pritars,
bet, žinoki, visų balsai skirtingi.
– o kas tu, dvasia, esi?
– aš – karvė.
mes plaukiam ir giedam
be žodžių, be žodžių,
tik melodiją vien...
tyliau ir garsiau,
tyliau ir garsiau,
o dabar iš lėto, vos vos...
– mes miegam, mes giedam,
ir šviečia šiaudai, primenantys
mylimųjų plaukus,
voratinkliai leidžiasi žemyn,
mes plaukiam
į tolumą skaisčią,
į tolumą tyrą,
neišvoliotą, neprišnerkštą,
be debesų, be žolės,
mes alsuojam, miegam,
tolyn...
šventa dvasia,
šventas yra tavo kūnas,
galvijau neraliuotas,
mes prie tavęs prisiliečiam,
mes tave ėdam,
nuo galvos iki kojų,
nuo kojų iki pilvo
sminga ranka–peilis.
ir burna išsižioja:
ten kvapas raudonas,
ten karštas, jaukus murmėjimas...
– tss...
mes miegam,
tyliau ir garsiau,
tyliau ir garsiau,
o dabar iš lėto, vos vos..
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
MIEGANTIEJI
Tikrovė kasdienybė – saulės išdegintas sapnas ryškus,
tik pasąmonėje žvakės liepsna spingsi;
šešėliai juodi į ertmę paauksuotą krenta,
ir laša vaškas tyloje;
šalia plonyčio ugnies stulpo –
miniatiūrinio bokšto, vos svyruojančio,
susitinka jie. Šviesa neryški.
Plaukia joje dūminis kaspinas,
plaukia prieblanda.
Jie nakties pilni, bet šviesūs dūmai,
bėgančio vaško kvapas...
Moteris melsvu, žemėm apneštu veidu,
miglos sparnais,
ir vyras, neaiškus žvėris, įtemptomis akimis,
o tarp jų – tik šešėlių linijos, praeitis,
joje paliktos kampuotos pėdos...
Ir tamsoje auga akys – juodos ir raudonos,
žvilgsniai susilieja, persipina vyzdžiu atšvaitai,
spraga žvakė.
– Mylintieji, ar tai – jūs? – klausia
žmogus, žiūrėdamas į šulinį gilų.
– Ne, tai – mūsų slaptas vidus, – atsako
jam du balsai iš pačios gelmės, –
joks garsas nesuvirpa naktyje,
tik praeidamos čia šnara mintys;
mes girdime jas, kaip aklieji
apčiuopia spalvas. O žmogau!
Nesvaidyk akmenų į akis, pravertas lūpas...
Miegame, sapnuojame savo būsimas dienas...
...O vėjas plaukia...
...Plaukia debesyse nulietas
Marijos Magdalenos akvarelinis kūnas,
plaukai į žemę krenta – išsilydęs auksas.
Nekalta šviesa. Ir kiek spindesio geltonyje tame.
...O vėjas plaukia...
Ir miestelio stogai skęsta plaukuose.
Pats vidurdienis. Dainuojame tyliai.
Dainuojame, sėdėdami ant čerpių šiltų
bet vienas kito negirdime.
– Neįžvelgiamas siluetas tavasis.
Ir kūnas mano – nematomas...
Amžinai skraido paukštis margas,
mėto raudonas, žalias plunksnas;
rinkime jas, tai – karūnos pačios tikriausios,
žiūrėk, mums pavydi rausvas, dievas
ir deivė raudonrūbė. Koks raudonas jų pavydas!
Kyla balionai, šlama aitvarai.
Nesijaudink, tai – iškreiptas vaizdas,
o apačioje žmonės tikrieji skuba į šventę;
kaip švelniai virpa pažeme
skaidrus, pastelinis krūmas.
Pavasaris prasideda šviesiausias;
tu ištiesi ranką it popierinę vėlę
ir dovanoji rožes išsiskleidusias šlapias
jai – geltonajai Marijai,
ne man, nuodėmingai, labai juodai.
...O vėjas plaukia...
Iš kaukės egiptietiškos išauga
nepradėtas kūdikis, pelenų spalvos;
pažvelk, vėjas neša jo kepuraitę raudoną,
virš stogų skiaučių ji mirga ilgai
ir tavo šuo, žydromis akimis –
toks pat nuolatinis mūs padangių keleivis,
neloja ant manęs, nekanda...
Neskubu ir nelaukiu... O tu?
– Aš tyliu, nesupančiota beprote,
mes miegame ir dainuojame sapne.
– Mylintieji, kodėl jūs neprabylate? – klausia
senas žmogus, žiūrėdamas į šulinį gilų.
– Nemėtyk akmenų. Eik šalin, žmogau!
Mes miegame...
...O vėjas plaukia,
senolio barzda, visai pražilusia.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
LIETUS
ten virpančia ranka
groji lietų žmonių name
skruostais almantį akių baltymais
ir nunešantį lūpas be pėdsako
bet oras šaltas ir šviesa balta
tavo akyse dega
aš esu lietus aš galiu griauti
ir galiu pradingti staiga
gyvenimas tai – raibuliavimas vandens
ant medžio kamieno
ant žmogaus odos šiltos aukso ratilai
į save iš savęs purslais bangomis
vanduo krykščia ir verkia
krykščia ir verkia vanduo
kai palieti savuosius
širdies klavišus
aš esu lietus aš galiu išnykti
be žymės
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Virš tamsių stogų
didėjo rožinis dangus,
blykštančiom baltom žvaigždėm.
Pasivaikščiojimas prieš aušrą buvo
su šmėklom po ranka,
nuožmus sklandymas
rasotomis alėjomis;
veidų blankumas ir nuovargis
lyg kvapnūs dūmai,
šlamėjo rūbai pelenų spalvos,
ir akys buvo dūminės.
Labai slaptas paros laikas,
labai pavojingas,
kai blyškus sapnai
jau trokšta gyventi,
bet nieko nepadarysi, brangusis,
kad mūsų gyvenimas toks neapčiuopiamas.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
LABAI GILIAI
ten rudens vėliavos skraido
aplink savo stiebus.
mes atsibundam nustebę
šuliny siauram. šviesa
geltona krenta iš viršaus.
geltonas aidas prarajoje
melsvuoti pradeda.
mes žiūrime vienas į
kitą. mes negalime savo
kūnų pakelti. mes girdime
tik geltoną šviesą, ir mes
kvėpuojame oru, nes vandens
nėra. ir sugirgžda kaulai,
atplėšiame žvilgsnius vienas nuo kito,
atgręžiame veidus į angą,
bet pakyla į ją vien
plaukai su sausu vėju,
su lapais senais
skrenda kaip vėliavos
į viršų, o ten vėjas
jau lekia aplink žemės
kamienus susipynusius.
mes gulim ir laukiam.
mes negalim pakelti
savo sulaužytų kūnų.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Čia susiruošim guolį kaip laukiniai žvėrys:
prapulti, prapulti tavyje;
ir nėra kam pakelti mane nuo žemės:
prieš tris amžius numirę uogos
pačios įkapėmis siaučiasi,
o mano akių užkankintas
taip ilgai merdėsi; kokia naktis vėjuota,
mėnulio kaukė išblyškus ant veido užmauta
švies iki ašarų, ten tilpsiu maža.
Kai susmilks žvakės, išeisi,
bet užmarštis dega ir dega:
tavo kūnas įtvirtintas lyg gyvenimas,
tavo kaukės plyšiuose klajojantis vėjas
pasiekia savąjį tikslą.
Prapulti...
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
MUS IŠSKYRĖ
Mažos mergaitės atnešė degančias žvakes,
pasklidę plaukai ant pečių smulkiom garbanėlėm draikėsi.
Į didžiąją salę įėjo, kur buvo šviesu lyg balto lauko viduryje.
Ir žmonės buvo balti. Jie grojo arfomis,
siluetai šoko susipynę; aš nugrimzdau į tamsaus
šokio šulinį, be išgąsčio, be drovio.
Mažos mergaitės, užsidėję ant galvų aukso karūnėles,
ėjo ratelį aplink mus.
Žvakių liepsnose melsvos, įnoringos figūrėlės žaidė.
Kažkas išskleidė skėčius balčiausius,
o paskui jau laiptai vedė į liepos naktį lipnią,
lyg balzamas tekėjo ji per mūsų pirštus,
žolė apsvaigus buvo, o rytas mus užliūliavo
minkštom, rausvom rankom.
Ir čia tos mažos mergaitės aplink mus trepseno,
aušra liepsnojo jų truputį žvairose akyse.
Atsibudo kaimynai, jie kažką garsiai šaukė, atidarę langus.
Prasidėjo baisus bildesys. Neprisimenu,
kelinti gaidžiai jau giedojo, kai mus išskyrė žmonės.
O mažos mergaitės, su tekančiais plaukais,
sukrito į žemę, atsivėrusią po jų kojomis.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Iš rudo pasklidusio purvo – augalo keisto –
upės mėlynume išplaukia vyriški marškiniai;
jie nuausti iš melsvai oranžinių sparnų,
ir į juos nusileidžia šerkšnotos dangaus peteliškės...
Mes einame vienas į kitą ilgu krantu,
keroja purvo pirštai ir žydi žiedais pilkais,
raudonas miestas ant skardžio svyra,
o marškiniai be kūno – tik didelė šilta ir šalta peteliškė
tiesia mažo paukščio snapą į viršų...
Susitiksime už balto posūkio, skaistaus upės vingio...
Žalia gotikinė šaka – liūdna moteriškė
žvelgia į tuščią marškinių vidų,
ir plaukai pravirksta ašarom žaliom,
žalsvas sijonas su klostėmis rauktom
ir kūnas pusnuogis pakyla,
ir vėjas drabužį neša, kojas, rankas, krūtis – paupiu;
bąla, alpsta, rauda veidas vienišas marškinių
melsvai oranžiniame kūne,
žiema, vasara, šerkšnas ir tvankuma susimaišo,
o upės purvas plečiasi, vis rangosi savam pilve.
Ak, mes einame... Kiekvienas tik į save.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
MELAS
Kur keliaujate
seno aukso spalvos pasauliu,
sudiržusios nelaimingos?
Gegutė kūkčioja pasislėpusi;
ak, tai povo išdidumas suartėti kliudo;
medinės lėlės mūsų danguje –
suguldytos tarytum į karstą, negirgžda,
aimanos jokios.
Užsidekime susitaikymo pypkes,
pažvelkime vienas į kitą karališkai,
o ašaros – besparnės, sumenkę,
kaip elgetos prieš povo puikybę:
pasaulis pilnas niekų skambančių,
tik nusiimk nuo savęs juodą valktį:
viskas krenta ir skrenda,
keistai mirga pro ašaras.
Kokia paika ši bedugnė,
nelemia man ji nieko;
vėjas ir miegas sklaido
dūminius jausmus, nuojauta
vienintelė –
užsidekime susitaikymo pypkes,
kirminiukai žibantys
sugraužė meilės vaisių,
tiek to,
dangus – numirėlė gelta,
juo medinės lėlės plaukia,
pyktis pajuodęs sodina ant kelių mane,
ir nesipriešinu:
virš galvos – poviškai klaikus dangus,
ir niekas neverkia,
melas tos ašaros pavargėlės,
auksiniai pavėsiai – nuodėmė.
Ten kitokia žemė, kiti vėjai,
oro bangos paauksintos, kvapas taurus.
Mūsų dangumi lėlės plaukia,
melas – tos ašaros paliegėlės,
gaisruose malūnai skrieja.
Kaip puiku pavėsiuose ilsėtis:
pro kamienus – vasara ir vakaras,
atsilošę mes geriame pieną,
tekantį iš niekur,
poviškas dangus virš šešėlių sudvasintų.
Mes geriame pieną, vienas su kitu susilieję,
mes svaiginamės šiuo grožiu,
žirbančiu aplinkui;
ir medžiai – kitokie, ir saulė, ir žvaigždės.
Bet kažkur labai toli gegutė verkia.
Tegul.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Žalsvaauksiame rūke
medžiai liūdni
ir tylusis užmigęs vanduo.
Kipariso irklai pastūmė
valtis į amžinybę.
Kas tie keliauninkai,
sapne nupiešti?
Klonyje dūmai,
dūmai visų vyzdžiuose,
tamsiose prarajose – dejonė alsi,
bet senoviškas mirgesys
ant tavo šviežių, rasotų lūpų.
Ką tai reiškia?
Argi tu gyvas –
šioje nebūtyje?
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
čia – lietus ir sniegas, dienos susipynusios,
ir nieko nereiškia vienas ar kitas tavo žodis,
tik ilgu ir nemiela viskas; ploni brūkšniai
ant priešingos namo sienos, ir siela
lyg pakabutis laukia, ir lašai, lašai...
dangus sklidinas blausaus verksmo,
šypsenos pamėlę plaukia, ir pudra –
nuo skruostų nuskalauta, ir laukia
tavęs vien nučiupinėtas pinigėlis,
kava už šlapių sienų ir gėla kasdieninė...
kažkur tūno pasimetęs žmogus
ir skaičiuoja savo širdies tvinksnius,
bet durys užrakintos.
Skablauskaitė, Jolita. Šviesa, tyla ir ilgesys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.