jolita skablauskaiteĮsikūręs klonyje, tarytum mažoje salelėje, miestelis su savo daržais, nedideliais bokšteliais, žiūrint iš paukščio skrydžio, atrodė lyg puošni pagalvė, nusviesta į neaprėpiamą miškų vandenyną. Jo žmonės buvo ramūs, paprasti, nors dažnai jiems atrodydavo, kad pasaulis juos pamiršo, bet per daug to neėmė į galvą; su džiaugsmu dirbdavo savo nesudėtingus darbus, mylėdavosi, daugindavosi ir mirdavo. Jie didžiavosi savo plačia mėlyna upe, kuri, blyksėdama krantuose augančių medžių žaliais atspindžiais, pasisūpuodama rami sau tekėjo pro vienaaukščius namus, pro žydinčių bulvių baltus ir violetinius laukus, plaukė kažkur, sakytum į patį dangų, šiek tiek šviesesnį už ją pačią – skaidrų, spindintį virš miškų tarytum veidrodį, vietom apdriektą debesimis. O gal dangus buvo tik upės atspindys? Žmonės tikėjo, kad upė, vien ji gali juos suartinti su kitų žemių gyventojais. Atsirišę valtis, prisikrovę į jas maisto atsargų, patys smalsiausi, drąsiausi leisdavosi kelionėn. Plaukdavo vieną dieną, antrą, trečią, bet aplinkui regėdavo vien ošiančią tamsiai žalią miškų jūrą, kuri neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. O paskui vos beužtekdavo jėgų grįžti atgalios, o sugrįžę sakydavo kitiems: „ko gero, mes esame vieninteliai žmonės tarp šių medžių, žvėrių, žuvų ir paukščių“, ir apsiraminę griebdavosi savo įprastų darbų.

Buvo šventadienis. Apsiniaukusi, balzgana diena. Žmonės, susirinkę į miestelio aikštę, mainė javus į kailius, kailius į gyvulius, gyvulius į sumedžiotus žvėris... Visi taip buvo užsiėmę mainais, kad nieko be savo gėrybių aplinkui nematė. Staiga pasigirdo garsus pasagų kaukšėjimas. Nustebę pakėlė galvas. Ant labai gražaus žirgo į aikštę įjojo rudaplaukė skrybėlėta mergina. Vienoje rankoje ji laikė pavadį, kitoje – veidrodį ir, matyt, niekaip negalėjo atsigėrėti savo atvaizdu, nes nekreipė nė mažiausio dėmesio į spoksančius žmones. Vėjas, iškėlęs į dangų josios lapės spalvos plaukus, pamažu draikė it kokį kailį. Švytravo raudoni drabužio rankogaliai. Ant žirgo nugaros suposi platus sijonas. Tokios merginos niekas kaip gyvas dar nebuvo regėjęs. Taip giliai susimąsčiusi ji lėtai prajojo pro juos ir pranyko su žirgu iš aikštės. Už aukštų stulpų dar vieną akimirką švystelėjo ugniaspalvių plaukų uodega, o jos pačios jau nebesimatė. Dangus pritemo. Oras pasidarė sunkus, tirštas. Moterys, atrodo, jautėsi gerai, bet vyrai, stvarstydamiesi už krūtinių, pradėjo žiopčioti it išmestos ant kranto žuvys. Virš miškų susigrūdę debesys leidosi vis žemiau ir žemiau, kol jų pamiglavę kraštai uždengė klonyje glūdintį miestelį. Žmonės nebežinojo, ką ir begalvoti apie tokią keistą juos užklupusią nelaimę, dusdami kažką vienas kitam vapaliojo, o virš aikštės staiga pasigirdo šaižus švilpimas. Tiesiai iš dangaus į žemę lėkė didelė žydra žuvis. Ant vieno jos peleko kabojo nukaręs, kažko prikimštas tinklas. Aplinkui pasidarė labai šviesu. Vyrai jau duste duso. Vieni, raičiodamiesi ant žemės, išvertę akis, sukepusiomis lūpomis vapėjo vieną ir tą patį žodį – vandens, vandens... Kiti paklaikę, pamėlusiais veidais voliojosi prie aikštės stulpų: „vandens, vandens“, murmėjo visų lūpos. Švilpimas pasidarė dar garsesnis. Prilėkusi visai arti ir pakibusi virš žmonių galvų, žuvis paleido nuo peleko tinklą. Iš pradžių visi pamanė, kad jame žuvys, bet, prislinkę arčiau, nustėro iš siaubo. Tai buvo niekad nematytų žmonių lavonai, jau apipuvę, dvokiantys. ,,Ir jie tuoj numirs!“ – klykė moterys susiėmusios už galvų, nes jų vyrai, jau visai pamėlę, vos gyvi, raičiojosi aikštėje. Pagaliau atsitokėjusios pasičiupo kibirus, rėčkas, puolė prie upės ir atlėkusios liejo vandenį vyrams ant galvų. Tie ėmė pamažu atsipeikėti. Bet čia įvyko dar vienas baisus stebuklas. Pačios negražiausios moterys, kurios pylė ant vyrų vandenį, virto klaikiomis pabaisomis. Joms ant pečių išaugo žiurkių, kiaulių, šunų ir kitokių žvėrių galvos. Jos cypė, kriuksėjo, lojo ir krykavo, mostaguodamos plaukuotomis, plunksnuotomis letenomis. Pačios gražiosios, bijodamos virsti pabaisomis, stovėjo lyg suakmenėjusios ir tapo dar gražesnės, sakytum spinduliavo iš vidaus. Į visas puses nuo jų tryško skaisti šviesa. Vyrai, negaudami vandens, vėl ėmė dusti. Bet štai vienos širdis neatlaikė. Pribėgo prie jauno barzdoto vyriškio, sugriebė už pažastų ir nutempė link upės. Šiuo metu upė buvo akinančiai šviesi. Žemai virš jos plaukė debesys, kurių balti atspindžiai buvo uždengę visą vandens paviršių tvaskančiu marškoniu. Įtempusi jėgas, mergina pastūmė vyrą, ir tas it maišas šūstelėjo į upę. Ištiško balti purslai. Jiems išsisklaidžius pamatė, kad vyriškis gulėjo ant pilvo ir, panėręs veidą į vandenį, jau atsigavęs tabalavo kojomis. Merginai nieko neatsitiko. Dabar visos puolė vilkti vyrus į upę. Girdėjosi šauksmai ir pūkšėjimas. Žydroji Žuvis keistai švilpdama skrido virš besigrumdančios minios – tiesi, negailestinga: nejudėjo nė vienas pelekas, o išsprogusios akys buvo šaltos, žiaurios... Žmonės dar spėjo pamatyti perregimame jos kūne sudūluojant gulinčio vyro figūrą. Ir taip švilpdama iš lėto praskrido pro juos ir dingo baltuose debesyse.

Gražuolės sutempė vyrus į vandenį, ir jie taškydamiesi plaukė pasroviui, kažką jau linksmai šūkaudami: vaizdavosi, kad nuplauks upe link kokios žydros įlankos, prie kurios dunksos didžiulis miestas, jau iš tolo šviečiantis baltomis arkomis ir dangų remiančiais bokštais. Stebuklingas miestas, pilnas visokiausių gėrybių. Ten jų moterys jodinės žirgais, visos ugniaplaukės, pasipuošusios galvas keistomis skrybėlėmis. Tiesa, ką veiks tame mieste, jei negalės išlipti iš vandens, ir kokia ten moteris į juos, pavirtusius ,,žuvimis“, žiūrės? O gal upė keršijo vyrams, kad ryžosi leistis kelionėn suvilioti naujų žemių, gal ir miškai juos nubaudė, nes ta mergina kažkuo priminė lapę... Ne, toliau niekur jie nebeplauks, net galėdami kvėpuoti oru, nebandys daugiau keliauti. Dabar gyvens čia, upėje, ir sukiosis tik aplink savo miesteli, moterys jais pasirūpins, ir kaip nors visi susitaikys su juos užgriuvusia nelaime.

Bet ką daryti su moterimis, kurios virto pabaisomis? Keli mieste likę visai sukriošę seniai, kuriems nereikėjo vietoj oro vandens, nutarė jas išvaryti miškan. Įdėję maisto, išleido pro miesto vartus. Ir gailiai bliaudamas nedidelis pulkelis pasileido link pamiškės. Senoliai atsisveikindami dar pamojavo rankomis, o paskui, susirinkę vienoje troboje, ilgai tarp savęs tarėsi. Visų pirma nusprendė palaidoti Žuvies atneštuosius lavonus.

Aukštai pasikaišiusios sijonus, už aukštųjų aikštės stulpų gražiosios moterys, vadovaujamos senių, iškasė gilias duobes, į kurias sumetė priskintų laukuose aguonų žiedų, atsargiai nuleido svetimšalius negyvėlius, tarytum paguldė juos į raudonus gležnų žiedų patalus. Jau dvokiančius kūnus užklojusios savo šventinėmis skraistėmis, suklupusios ėmė raudoti, grąžyti rankas, melsti atleidimo, o seniai, išskerdę visus mieste esančius gyvulius, pagavę kelis žvėris bei paukščius, nupjovė jiems galvas, išvertė vidurius, vienus sumetė į duobes, kitus sudėjo į krūvą aikštės viduryje, toje vietoje, kur Žuvis buvo numetusi savo baisųjį tinklą. Moterys raudojo visą dieną, visą vakarą ir tik patekėjus mėnuliui užkasė numirėlius, paskui, nuplėšusios nuo savęs drabužius, šoko ir dainavo, rankose laikydamos gėles, išsiplaiksčiusiais plaukais, čia pašėlusiu greičiu sukosi, čia niūniuodamos plaukė tarytum sapne – nuogos, baltos mėlynoje naktyje it kokie neregėti vaisiai: tokios jos pasirodydavo prieš pusiau išlindusius iš upės vyrus, paskui nugrimzdavo į mėlynas sutemas; staiga šaižiai spygtelėjusios gomuriniu balsu tęsdavo tą patį ir tą patį priedainį, kuris turėjo išsklaidyti kerus. Ir naktis, ir šokančios moterys, ir čia pat dūluojantys paslaptingieji miškai, ir piktoji jųjų upė pavirto viena gyva šilta būtybe, alsuojančia žmonėms į veidus. Supdamiesi ant upės nugaros pro vyrus tolyn į naktį plaukė gėlių žiedai.
Seniai aikštėje užkūrė laužus. Į juos sumetė paskerstus gyvulius, žvėris, o patys susėdę į valtis iš visų jėgų yrėsi žeme per aikštę. Iš miškų išbėgusios plunksnuotosios, gauruotosios pabaisos graudžiai kriuksėdamos, cypdamos stengėsi jiems padėti, surėmusios pečius stumdė po aikštę valtis. Liepsnojo laužai. Raudoni jų atšvaitai virpėjo upės paviršiuje. Buvo smilkomos stebuklingos žolės, kalbami ir kalbami užkeikimai – ir taip iki ryto...

Tik prieš saulės patekėjimą virš miesto pasirodė Žuvis. Mostelėjusi peleku, užmetė tinklą ir, pagavusi juo senius su valtimis, vėl garsiai švilpdama, nusinešė juos į dangų. Visos pabaisos virto moterimis, gražuolės pasirodė nebe tokios gražios, vyrai išlipo iš vandens ir apsikabinę savo moteris kvėpavo gaiviu oru. Išaušo spindinti diena. Net tamsiausi kiemeliai dabar tviskėjo kaip pasidabruoti, saulės blyksniai pasiekdavo giliausius rūsius, slapčiausias buveines. O žmonės tokioje akinančioje šviesoje atrodė it vaiduokliai: apžlibę nuo saulės, apsikabinę vienas kitą lyg girti maklinėjo miestelio gatvėmis. Gėlėmis apsikaišę balkonai plaukė skaidriu oru, įelektrinti bokštelių smaigaliai virpėjo tokioje fantastiškoje dangaus mėlynėje, kad rodėsi – tuoj pat išnirs milžinės kerinčios žvaigždės... Namuose esantys baldai, daiktai suliepsnojo žydra ugnimi. Ir keista, nesijautė jokio karščio: gaivus šviežias oras pripildė ir vyrų, ir moterų plaučius svaigaus lengvumo; jiems nieko daugiau nebesinorėjo daryti – tik kvėpuoti ir kvėpuoti. Gatvelėmis sruvo lengvas malonus aromatas. Taip, matyt, kvepėjo šis oras.
Ir niekam neatėjo į galvą gailėtis Žuvies nuneštųjų senolių; vis tiek jie būtų nebeilgai gyvenę šioje žemėje.

Bet kartą, vėl pasitaikė šventadienis, dangus buvo apsitraukęs balzgana migla, medžių lapija – patamsėjusi, žmonės aikštėje užsiiminėjo mainais, ir staiga vyrai pajuto, kad jiems trūksta oro. Pasigirdo pasagų kaukšėjimas ir pro šalį susimąsčiusi prajojo anoji rudaplaukė, pamažu išnyko už aukštųjų stulpų. Žmonės persigando. Užvertę galvas, išsproginę akis žiūrėjo į dangų, tačiau Žydroji Žuvis nebepasirodė. Oras vėl tapo skaidrus. Visi lengviau atsiduso. Bet rudaplaukė po to dar ne vieną kartą visus mirtinai išgąsdindavo prajodama šventadieniais aikšte; ir jos pasirodymas buvo tarytum koks įspėjimas ar grasinimas: vėjas tik švysteldavo į dangų ugniaspalvių plaukų uodegą, įtartinai apniukdavo dangus, sutirštėdavo oras, vyrai stvarstydavosi už krūtinių, moterys pradėdavo klykti. .. Bet pagaliau ji visai dingo. Tik vasarą prieš audrą ar spalio mėnesį, kai miškus apimdavo rudenis gaisras, kai vėjo sūkuriai įplieksdavo vis didesnes liepsnas, kurios kildavo iki pat dangaus – tamsiai mėlyno, šniokščiančio baltais debesimis, iš miškų gūdumos išnirdavo didžiulė ugniaspalvė lapės uodega, ji švysčiodavo pažemiu, kur miškai jau šviesdavo liūdnu skaidrumu, lėtai sukiodamasi artėdavo link miestelio, bet atėjus tykiam vakarui staiga kažkur išnykdavo, ir violetinėse tankmėse žibėdavo vien žvėrių akys.


Skablauskaitė, Jolita. Tik šviesūs paukščiai naktyje: Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Vaga, 1986.