Koks vaidmuo teko sovietmečio poezijai modernėjant Vladui Šimkui, autoriui, kuris vienu metu laikytas kone oficioziniu, pirmomis knygomis susikūręs „patikimo“ ir „lojalaus“ kūrėjo reputaciją, vėliau akivaizdžiai apvertė, dekonstravo socrealistines oficialios ideologijos vertybes? V. Šimkaus kūryba, nors ir neturi itin ryškių modernistinės poezijos bruožų, gali būti perskaitoma ir XX a. vidurio modernizmo ir postmodernizmo kontekste.

       V. Šimkaus poetikoje karnavalo, apvertimo principas svarbus ne mažiau kaip M. Martinaičio „Kukučio baladėse“. Jis nepasirodo iš karto, galbūt nėra toks šokiruojantis ir krintantis į akis, tačiau link jo einama visa kūryba ir ties juo sustojama, tarsi paliudijant negalimybę toliau rašyti, lyg pasakant, kad tai, kas rašoma, kartu yra ir išgyvenama. Tada pasitraukiama į tylą.

       V. Šimkaus pozicija ir poetika yra apverčianti, besipriešinanti, dekonstruojanti, jos principas užkoduotas programiniame brandžiausio ir turbūt viename iš konceptualiausių to meto eilėraščių rinkinio pavadinime – „Geležis ir sidabras“.

       Geležies semantika totalitarinės sovietinės valstybės, veikiančios pagal fabriko principą, simbolikoje buvo bene svarbiausia. Geležinė valia, geležinė tvarka, geležinis žmogus. Vienas iš atraminių socrealistinio kanonų tekstų – N. Ostrovskio romanas „Kaip grūdinosi plienas“. A. Lunačarskis visą proletariatą buvo apibūdinęs kaip nulietą iš plieno1. Pasak L. Trockio, Josifas Džiugašvilis pseudonimą Stalinas 1912 m. susikūrė kaip krypties gairę – stal2, kurios vienas iš simbolinių patvirtinimų buvo susidorojimas su sidabro amžiaus poetais, turėjusiais nemažai įtakos ir lietuvių poezijos modernėjimui. Paties V. Šimkaus poetika yra lyginta su B. Pasternako („Džiugiai stiprėjo pasternakiška ištikimybė realistinės, netgi natūralistinės detalės kontūrams; nepagražintam, tarsi registruojamam jausmui“3).

       Geležies logika ir retorika buvo išugdyti žmonės, nuolat atakuojami karo, įtampos, paklusnumo, griežtumo kalba.

 

              Po žeme ir žeme –

                                          geležinkelio bėgiai kryžmi.

              Dangumi, vandenim –

                                          sunkiai kaustytos plaukia eskadros.

              Geležim kvepia miestai, žibuoklė pirma – geležim.

              Šitoks laikas, ar ką.

                                          Ir vis vien mane traukia sidabras.

 

                                                               (GIS, p. 42)

 

       Šiandien sakytume, priešinamasi dominuojančiam diskursui (į akis krinta žurnalo („Pergalė“, 1967, Nr. 4) turinyje pakeistas V. Šimkaus ciklo „Geležis ir sidabras“ pavadinimas į „Geležis ir plienas“ – be įtampos, slegiantis, padiktuotas sovietinės logikos). Tačiau V. Šimkaus opozicijos nėra vienareikšmės, idealistiškai radikalizuotos, kaktomuša sutrenkiančios, supriešinančios du polius. Sidabras – taip pat metalas, tačiau lankstus, minkštas (bene geriausias laidininkas), galima sakyti judrus, gyvas (apie labai judrų sakoma – gyvas sidabras).

 

              Blausiame žvilgesy nuodėminga, neaišku kažkas,

              lyg staiga pravažiuotų gražuolė iš svetimo krašto,

              tarsi sūnūs pamirštų namus, tarsi eglių šakas,

              iškilmingai giedodamos, juodos moterys neštų.

 

                                                        (GIS, p. 41)

 

       Sidabras pasirodo kaip neapibrėžtumas, neaiškumas, kitoniškumas (gražuolė iš svetimo krašto), kaip neapčiuopiamas kažkas – dar vienas programinis, raktinis V. Šimkaus poezijos žodis. Ilgesys, kitoks pasaulis, sąlygiškumas (kartojamas „tarsi“) ir traukiantis, viliojantis tvarkos pažeidimas (nuodėminga).

       Sidabras – taurusis metalas, bet ne pats tauriausias. Labiau „proziškas“, įprastesnis, ne toks puošnus, spindintis kaip auksas (ryškinant, aštrinant priešpriešas humoristiniame eilėraštyje kalbama apie auksinį kiaušinį, kaip kažką neplaningo, akivaizdžiai prieštaraujančio mūsų intencijoms, planams etc.). Tam tikra kitoniškumo, nežymaus, nekrentančio į akis, bet subtilaus kitoniškumo programa. Ne romantiškai radikalizuota, bet realistiškai santūri, galima sakyti – netgi stoiška, kaip tose programinio eilėraščio „Nusileisk, dangau, ant žemės“ eilutėse: „Gal aukščiau jau ir nebūsim, / bet nebūsim ir žemiau“ (GIS, p. 7). Liūdnas, stotiškas savo vertės, orumo, savo situacijos suvokimas, tačiau neprisitaikymas.

       Gal todėl programinė eilutė formuluojama „minkštai“: „Mane traukia sidabras“. Taigi tik traukos kryptis, bandymas ištrūkti iš geležinės tvarkos rėmų. Kaip formuluojama kitame eilėraštyje: „Ir baugu paliesti – ką manai – / saulės tvarką, dievo detales. <...> laukiu savo žodžių. Bet visus / paglemžia sukimasis tikslus“ (GIS, p. 37, 38). Nuolatinė įtampa tarp sudievintos tvarkos ir savų žodžių, tarp geležies ir sidabro be iliuzijų, kad galima priklausyti tik vienai paradigmai ir visiškai atsiriboti nuo kitos („Rašiau, kaip mokėjau. / Viešpatie, / Dabar vėlu atsitraukti“, KK, p. 82). Ir tai ne kartą sąmoningai, jau ir pirmose knygose formuluojama: „Rašau tau jambais (ką pati matai), / Nes aš laikausi vietinės tvarkos“ (KK, p. 35). Paradoksalu, tačiau šią tvarką prižiūrėjusi kritika taip pat konstatavo ir kaip poeto stiprybę nurodė jo tvarkos laužymą: „Vladas Šimkus pastaraisiais metais, gal ir dešimtmečiais, vis šiaušėsi prieš šventą tvarką mūsų poezijos baruose ir bareliuose, vis atkakliau, įžūliau ir nuosekliau tolo nuo pas mus įšventintų ar madingų poetinių tradicijų bei programų“4.

       Ši prieštara tarp priklausymo sistemai ir pasipriešinimo jai išlieka ir visoje V. Šimkaus kūryboje, jos recepcijoje, galioja ir poeto statusui sovietmečiu. V. Šimkus buvo „tarybinis“, kone pavyzdinis, poetas, kritikos nurodytas kaip sektinas pavyzdys („Aš paprastas ir liaudiškas“, BP, p. 66), ėjęs „teisingu“ keliu5: plaukė į jūrą žvejybiniu traleriu, pažino „komunizmo statytojų“ gyvenimą iš arti, jo kūryba visuomeniška, „aktuali“, o svarbiausia – tarsi aiški, suprantama ir netgi didaktiška (humoristiniai eilėraščiai neva išjuokia sovietinio gyvenimo „ydas“). V. Šimkus, žaisdamas legalų ir tvarkingą žaidimą, sakydamas, ką reikia, siekia, kad už to paviršiaus spindėtų apverstos, priešingos reikšmės. Kad būtų galima ištarti:

 

              Bet nuojauta sako: kažkas čia netikra.

              Lyg suptųs šešėliai ant matinio stiklo,

              lyg staugtų negirdimos ultrasirenos,

              lyg ašara tyliai dužtų už sienos.

 

                                                 (GIS, p. 30)

 

       Tai, kas nematoma, ką slepia paviršius, realybė, realumas, kas išsprūsta iš žinojimo ir buhalterijos, kurie supaprastina pasaulį („Pasaulis lengvesnis ženklais atkartotas“, GIS, p. 30). Jausmai, nematomos vibracijos, žmogiška šiluma. Kaip ir eilėraštyje „Pakeliui į darželį“: „<...> kiek vidinio verksmo, žygdarbio vidinio“ (GIS, p. 32).

       Literatūros biurokratai V. Šimkų bandė dirbtinai supriešinti su T. Venclova6. Patirtis žvejybiniame traleryje buvo net mitologizuojama, nors, ja remdamasis, V. Šimkus galėjo tvirtinti „teisingam“ poetui visiškai nepriimtiną programą: „Ir jums nemelavo Čiurlionis, / Matęs / Geltonus miestus pro vandenį skaidrų“ (KK, p. 78).

       Tačiau pirmos dvi knygos, ypač pirmoji, dar išliko privalomos tvarkos orbitoje, nors yra autentiškų, jau klasikinių šimkiškų eilučių ar net eilėraščių („Pro miegą girdėjau – skambėjo bidonai...“, KK, p. 38). Savarankiškesnė poetinė kalba kuriama nuosekliai, be didesnių lūžių, sykiu vis dar paliekant privalomų tekstų, kurie išliko ir rinktinėje. Nors ir šitie tekstai neretai atveria galimybę kitokiam, išvirkščiam perskaitymui, kažkuo primindami socarto menininkų strategiją. Pavyzdys čia galėtų būti eilėraštis iš pirmojo rinkinio, prasidedantis eilute „Ir vėl herojinių eilių pristigo...“ Visas tekstas „geležinis“ („Laidai plieniniai virpa tarsi stygos, / Didybės himną žvanga geležis“), su tipišku sovietiniu antžmogiu, su tipiškomis poezijos klišėmis, tačiau supintomis su M. K. Čiurlionio paveikslų intertekstu:

 

              Praeina jis pro beprasmybių kalnus,

              Pro aukso skambesį, pro šiurpą pelenų,

              Ir ateičiai – kaip nuotakai – ant delno

              Mažiukę Žemę neša dovanų.

 

       Sakytume, visiškai priešinga, atvirkščia programa negu „Geležyje ir sidabre“ – plieninis antžmogis, kurio nejaudina žmogiški rūpesčiai, kuriam nekyla prasmės klausimas, praeina „pro aukso skambesį“. Antžmogis yra anapus paprasto arba tiesiog anapus žmogaus pasaulio. Taip sakytume, jeigu ne pirmoji eilutė, parodanti kitokį santykį su visa tuo, kas yra toliau rašoma: vėl pristigo herojinių eilių, vėl reikalaujama jas rašyti, nors vidinio poreikio nėra, bet prašom („Geležyje ir sidabre“: „Dovanokite, vyrai, moterys, / melavau. Nekaltai melavau: / norit plunksnos? raitelio norite? – / buvau raitelis, atšuoliavau“, GIS, p. 27). Viskas perkeliama į metaliteratūrinį lygmenį, rodoma, kad eilėraštis yra rašomas iš stygiaus, iš reikalo. Visiška priešingybė – nuostata, pasirodžiusi „Kranto kontūruose“, o įgyvendinta dar vėliau: „Kūryba – kai nėra jokios / kūrybos. Viskas išgyventa“ (KK, p. 9).

       Toks akivaizdus „reikalaujamų“ eilių kitoniškumas, jų dirbtinis ir beveidis patosas V. Šimkaus kūryboje ypač jaučiamas, lengvai atsiskiria nuo kitų tekstų, neabejotinai parašytų atpažįstama, tik jam būdinga intonacija. Net ir rinkinio „Geležis ir sidabras“ pradžioje aptinkame ciklą „Keturi vakarai su Janoniu“. Jau su šimkiška intonacija, šnekamosios kalbos dialogine eilute, su ta pačia pastanga išvengti patoso („Aš prašau didelių oratorių / ir poetų visų, ir radijų: / netapšnokime jo peties. / Nepriartinsim jo paties“, GIS, p. 15), nors ir esama patetiškų frazių: „Kiekvienoj chrestomatijoj piešiam Janonį – / ir negalim jo veido nupiešt. Kaip idėjos“ (GIS, p. 10). Visas ciklas pamažu juda paprastumo link, kol galiausiai paskutiniame eilėraštyje paneigia pirmojo patosą. Ketvirto eilėraščio pabaiga:

 

              Ir gyvenimas gaudžia – visoks,

              visados komplikuotas, beribis,

              išsiilgęs degimo, šviesos.

              Paprastumo. Tiesos. Tobulybės.

 

                                                        (GIS, p. 16)

 

       Įtampa tarp tobulybės ir paprastumo – V. Šimkaus eilėraščio erdvė. Bandoma suderinti dvi beveik priešingas pastangas – įveikti patosą, kaukes, kalbos štampus ir sykiu nesubanalinti, išlaikyti tam tikrą distanciją su kasdienybe, išsaugant jos „sidabrišką“ švytėjimą, retų, ypatingų akimirkų intensyvumą. Programinė eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės...“, kuria pavadinta ir kūrybos rinktinė, nusako šitokį siekį – ne tik žemės polius, bet ir dangaus. Nuleisti dangų ant žemės, sukurti tokią žmogiško artumo, intymumo, betarpiškumo (<...> „kuo užpildysim šį tarpą, / mano spindintis dangau?“, GIS, p. 8) atmosferą, kur susilietų aukštieji ir kasdieniai dalykai, kur jie būtų neatskirti ir neatskiriami, yra vienas iš V. Šimkaus programos kertinių akcentų. Eilėraštyje apie J. Janonį sakoma – oratoriai negali jo priartinti, greičiau – nutolinti. V. Šimkus prie J. Janonio prisiliečia per mokytojos kasdienybę ir tobulai suvaldo šnekamosios kalbos amorfiškumą:

 

              Kaip tau, Nijole? Pamokos baigės.

              Biržuose kaukia stulpai. Atlydys.

              Groja kažkur. O ant kiemo be baimės

              nutūpė vakaras – kas pabaidys?

 

                                                        (GIS, p. 13)

 

       Kasdienės frazės, eilėraščio proziškumas yra lygiai taip pat gerai „temperuotas“, įtemptas, be jokio „praskiedimo“, jokio prozai leistino išsiplėtimo, labai lakoniškas, tiksliai kondensuotas („Lakoniškiau metaforas tapykim. / Viena kita detalė – ir baigiau“, BP, p. 40). Apie V. Šimkų kalbama kaip apie konkrečios, žemiškos poezijos autorių, kuri dažnai įgauna poezijos proza formą. Šis autorius kasdienės intonacijos natūralumą sugeba derinti su išradingu, šviesiu, nauju rimavimu ir griežta eilutės ritmika.

       Nuovargis – intonacijoje, ritmikoje, kalboje – šiluma, supratimas. Nuovargis daro žmogų atvirą, nuima kaukes ir parengia kažkam daugiau:

 

              Tu nuvargai. Rodos, klausos – negirdi,

              tai nesiklauso, rodos, o girdi –

              klasėj kaip kalvėj. Net skauda rankas.

              Tačiau kas dieną, kas vakarą irgi,

              lyg baltas medis

                                   auga kažkas.

 

                                                        (GIS, p. 13)

 

       Tas šimkiškas kažkas pasirodo ne vienoje vietoje. Tas pats nuovargis – eilėraščiuose „Ką daryti?“, „Atgal! Ten miestų griūtis...“ (GIS, p. 34).

       Įtampos laukas: tvirtai stovima ant žemės, bet aiškiai jaučiama „sidabras“, „kažkas“ kita, nekasdieniška, dangiška („Taip viskas kaimiška ir konkretu, / ir vis dėlto kažkaip esi pakeltas“, GIS, p. 64). Sunkiai apibrėžiamas tarpas: „Gal aukščiau jau ir nebūsim, / bet nebūsim ir žemiau“ (GIS, p. 7). Tam tikra riba, kurios peržengti sau neleidžiama.

       Galima teigti, kad, dekonstruodamas aukštąjį diskursą, V. Šimkus išlaiko lyrišką, trapų, socrealizmo ne kartą kritikuotą jausmo, nuojautos, neapčiuopiamumo lygmenį kaip ilgesingą kažko siekimą. „V. Šimkus turėjo tą galią – įtraukti į eilėraštį konkretybę, bet jau įaustą į tankią jutiminę medžiagą. Konkretu, netgi buitiška, daiktiška, o iš to auga kažkas, plečiasi. Viskas lyg ir aišku, viskas savo vietose, bet iškyla neramus kažin, ir viskas apsinuogina. Unikali jungtis –

konkretu, papasakojama, aišku, bet ir neaišku, persmelkta kažko ir kažin7.V. Šimkus yra tarsi aiškus, paprastas, lengvai suprantamas, kitoks, negu „tamsieji“ modernistai S. Geda ar V. P. Bložė, aiškiai iškrentantys iš socrealizmo rėmų. Jis buvo vertinamas kaip visuomeniškas, aktualus poetas, ypač dėl humoristinių eilėraščių, kuriais neva kritikuojąs socialistinio gyvenimo negeroves, taip skatindamas jas taisyti. Nors iš tiesų jo kritika buvo nukreipta į pačius tokios visuomenės pagrindus. Tokio „tarybinio“ poeto recepcija8 nutyli tai, kas akivaizdu, – tai vienišo, sutrikusio, apleisto, liūdno žmogaus balsas, kuo tolyn, tuo labiau einantis į savotišką vitgenšteinišką tylą, kurios neišvengė daugelis moderniosios literatūros bei kultūros kūrėjų (A. Rimbaud, S. Beckettas, J. Cage’as ir kiti). Žodžiai „Einu į potekstę. / Tyliu“ (BP, p. 40) priklauso „humoristiniam“ eilėraščiui, bet kaip ir daugelį tekstų jį galima perskaityti ir kitaip, visiškai rimtai. Ir nors „Bitėse pabėgėlėse“ dar bandoma kurti juokdario kaukę, bet ir per ją sklinda šimkiškas liūdesys, graudumas, karti ironija ir melancholija.

       V. Šimkaus eilėraščiuose, atrodo, vienuose iš pirmųjų, pradėtas justi tas intymumas, kamerinis gyvenimas, naujasis subjektyvumas, šiek tiek kitoks negu tradicinėje lyrikoje. Lyrinę kalbėseną poetas ėmė derinti su antiromantine kasdienybės estetika, tačiau išlaikomas savotiškas sentimentalumas ir tas pats, tik kitokias formas įgaunantis kažko ilgesys („Iš ilgesio visa tai“ – taip vadinasi daug vėlesnė „ciniko“ S. Parulskio pirmoji knygelė). Savitas „tikro“ gyvenimo netikrumo jausmas (sakytume, virtualus, chimerinis: „Bet nuojauta sako: kažkas čia netikra. / Lyg suptųs šešėliai ant matinio stiklo“, GIS, p. 30). Ši tendencija vėliau išryškėjo D. Kajoko, G. Grajausko, D. Čepauskaitės ir kitų šiuolaikinių autorių poezijoje. S. Parulskis, recenzuodamas G. Grajausko „Kaulinę dūdelę“, teigia: „Patvirtinti banalybę gali kiekvienas, o išgelbėti ją (nors akimirksniui, nors tiek, kiek poezijai ir skirta laike vietos) gali tik turintis klausą poetas“9.Tai tiesiogiai tiktų V. Šimkui. Jis vienas iš tų, kuris pradėjo poezijoje gelbėti banalybę, kurio kasdienybės detalės įgauna naujo poetiškumo.

       Vienas iš tokių V. Šimkaus eilėraščių – „Ką daryti?“

 

              Nelabai tvirtų, matyt, jau kojų,

              nelabai, matyt, aukštų dorybių,

              graibstė jis praeiviams už rankovių,

              „Ką daryti, – sako, – ką daryti?“

 

                                          (GIS, p. 24)